Agustinas Cerezalesas, gimęs 1957 metais Madride, vienos garsiausių XX a. Ispanijos rašytojų Carmen Laforet ir literatūros kritiko Manuelio Cerezaleso šeimoje. Žinomas kaip rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Pirmenybę teikia smulkiosios prozos žanrui. Išleisti rinkiniai: „Perros verdes“ („Žali šunys“, 1989), „Libro sin título“ („Knyga be pavadinimo“, 1990) ir kiti.

Agustín Cerezales

DVIKOVA

Jis nuleido šalmo antveidį ir prisidengė skydu. Kitoje geltonuojančių plynų laukų pusėje viskas skendėjo melsvoje tyloje. Pačiame pilies bokšto viršuje plazdėjo Damos nosinaitė.
Vienas kitas lauko darbininkas nustebęs ir susidomėjęs laukė, kada gi prasidės veiksmas. Pagaliau iškilo puošnios varžovo plunksnos, tada – raitelio galva, kartu su ja – nekantriai trypiančio juodo žirgo galva, galiausiai – visas kentauras ir stabtelėjo kviečių lauko ežioje.
Papūtęs švelnus vėjas trumpam nurimo ir vėl pakilo, pranešdamas apie dar vieną negailestingai karštą dieną.
Du riteriai tyrinėjo vienas kitą iš tolo. Nepasisveikinę ir tarsi užvaldyti tos pačios slaptingos jėgos, jie ėmė šuoliuoti vienas kito link it pakartodami neįmanomą atspindį veidrodyje.
Per susidūrimą pasigirsta keiksmai; abu iškelia sunkias ietis, tačiau susikauti taip ir nepavyksta.
Tuomet jie nujoja keletą žingsnių atgal ir sulėtintus savo žirgus grąžina į buvusią padėtį, kad viską pradėtų iš naujo. Staiga, sakytum vedami tos pačios minties, persigalvoja: nuo kairiojo abiejų riterių peties į orą pakyla po varną.
Ir nė vienas iš jų nepažvelgia atgalios. Abu strimgalviais, vos sutramdydami žirgus, sukandę dantis, rydami taip kankinantį gėdos kartėlį leidžiasi per laukus. Spalvoti plunksnų kuodeliai pranyksta priešingose ežios pusėse, sujudindami horizonto liniją.
Geidžiamosios našlės pilyje Dama suakmenėja. Tyliai, vos girdėti, kaip širdis pasrūva kraujais, ir tartum perlai ima byrėti ašaros. Čia tebeplazda Damos nosinaitė ir vis dar pučia į nesėkmių krantą atklydęs brizas. O toji ietis be liudininkų –­ vos su niekinga saujele lauko darbininkų – niekada neturėjo patekti į istoriją. Tik į legendą.

ŽINUTĖ BUTELYJE

Brangi Marija, mano miela drauge, mylimoji, žodžiai visada pasilieka praeityje, jie kaip vėjai, kuriems nelemta pasiekti tvirtos žemės. Mane pažįsti labai gerai, tad žinai, kad esu truputį pasimetęs, ir atleisi man už tokią ilgą įžangą –­ greitai pereisiu prie trumpos išvados: myliu tave. Ir šią akimirką nerandu kito būdo tai pasakyti, kaip tik skirti tau knygą, kuri, nesvarbu, ar daug, ar mažai, yra viskas, ką turiu.

Iš ispanų kalbos vertė Giedrė Tatarūnaitė

Felipe’as Benítezas Reyesas (g. 1960) –­ Ispanijos poetas ir prozininkas. 1996 m. laimėjo Nacionalinę premiją už poeziją, už romaną „Mercado de espejismos“ („Iliuzijų turgus“, 2006) gavo Nadal premiją.

Felipe Benítez Reyes

BORGESO JUODRAŠTIS, RASTAS NIUJORKIETIŠKUOSE ABELARDO LINARESO POPIERIUOSE

Vienoje miesto gatvėje prasilenks du vyrai. Jie niekada nėra matę vienas kito. Tiek vienas, tiek kitas šįryt pirmą kartą lankosi mieste, kuriame įvyks nenumatytas susitikimas.
Jie abu myli moterį ir abu nujaučia, kad ta moteris taip niekada ir neatsakys tuo pačiu.  
Vienintelis epizodas iš Servanteso, kurį atsimena abu vyrai, – tai vėjo malūnai, atsitiktinai tikrovės nesuvokiančios, beprotystės apimtos vaizduotės paversti stebuklingais milžinais.
Abu vyrai kovojo tame pačiame kare ir netgi tame pačiame fronte ir abu iššovė po vieną kulką, kuri buvo lemtinga tam pačiam priešų kariui, kritusiam nuo dviejų šūvių į krūtinę.  
Abu jie dažnai pagalvoja apie tai, kad nužudė žmogų – karį, kuris tikriausiai mylėjo moterį, kuri jo nemylėjo, ir kuris, ko gero, vis dar atsimintų kelias graudžias Leopardžio kūrinių ištraukas ar kokią daugiaprasmę Šekspyro eilutę, kurios taip niekada ir nesuprato.
Pasibaigus karui abu vyrai jautė tą patį: tarytum džiaugsmo ir siaubo mišinį, kurį vadiname melancholija – skausmą, sukurtą  išskirtinai žmonėms.
Nė vienas iš jų nežino, kad abu nugyvens tiek pat dienų.
Prasilenkdami jie sukurs nematomą veidrodį, kuriame atsispindės ta abejinga moteris, ta pati servantesiška klišė ir akla kulka, kuri kariškiu persirengusį vyrą paverčia lavonu su kario uniforma.
Susitikę abu vyrai suvaidins vieną iš daugelio galimų platoniškosios olos mito interpretacijų: du lygiagretūs ir vienodai nelaimingi šešėliai archetipo, kuris savo ruožtu yra blankus to, ko negalime pažinti, šešėlis.
Šią akimirką jie stovi vienas priešais kitą skirtingose sankryžos pusėse, laukdami pasikeisiančio šviesoforo signalo. Žiūri vienas į kitą įprastai, visiškai ignoruodami šią simetriją, kurios nei vienas, nei kitas neatpažįsta.  

SARGAS

Tegu sau rėkauja. Aš apsimetu kurčias. Tegu drasko savo prašmatnius šilko apmušalus. Man moka tik už priežiūrą, o ne už tai, kad ką nors nuo jų apsaugočiau, ir ne už tai, kad jų riksmai trikdytų mano miegą. Per daug geriu? Įdomu, ką jūs darytumėte mano vietoje. Naktys čia labai ilgos. Manau, kad turėtumėte labiau jų saugotis ir neatsivesti jų čia, nes vėliau jie rėkauja visą laiką kaip kokie vilkai, patikėkite. Ir gerai, tegu rėkauja. Aš apsimetu kurčias. Bet jeigu kuriam nors šauna į galvą man pasivaidenti, aš jį sumalu į miltus ir išsiunčiu pragaran, tegu ten velniui rėkauja kiek nori, o prie manęs tegu nelenda. Ir taip kiaurą naktį, aš jums sakau. Ir turiu gerti tam, kad užmigčiau. Priešingu atveju, patys pagalvokit. Jei jie kenčia, jei viskuo nusivylę – tegu truputėlį susiima. Ar ne taip? Nė vienas nėra laimingas. Be to, aš juos vis perspėdavau: būkite atsargesni. Nes vėliau rūpintis tenka man, o už tai juk nemoka, man moka tik už aplinkos priežiūrą ir saugojimą nuo vandalų. Ar ne taip? Ar aš kaltas, kad juos laidoja gyvus? Aišku, kad jie rėkauja, kaip tau nerėkaus.

Iš ispanų kalbos vertė Aira Buškutė

Carmela Greciet (g. 1963) – ispanų prozininkė, neretai laikoma viena geriausių šiuolaikinių trumposios prozos kūrėjų. Išgarsėjo apsakymų rinkiniu „Descuentos y otros cuentos“ („Nuolaidos ir kiti pasakojimai“, 1995).

Carmela Greciet

BONELIJA IR VIRIDIS*

Tądien, kai teko pasistiebti norint ją pabučiuoti, pasitvirtino jo spėjimas – jis mažėja.
 Netrukus jis suprato, kad tai tiesiogiai susiję su meile jai: kuo labiau stiprėja aistra Bonelijai, tuo mažesnis darosi jis, didysis, vyriškasis Viridis.
 Po ilgų skaičiavimų jis padarė išvadą, kad sulig kiekvienu orgazmu netekdavo dviejų centrimetrų savęs: turėdamas omenyje, kad audringi susitikimai vyksta kasdien, paskaičiavo, jog jo 1,80 cm tuštybė galutinai sunyks per tris mėnesius.
 Taigi jis sumanė ją pamiršti. Tam iškeliavo į tolimą šalį. Tačiau Bonelijos troškimas, įsišaknijęs giliausiuose jo smegenų kampeliuose, keliavo kartu ir jam teko sugrįžti kentėti į jos glėbį, priimti bausmę ir toliau mažėti.
 Grįžęs Viridis buvo bejėgis sustabdyti savo paties nykimą, o meilužiui menkstant Bonelija, rodės, vis labiau žydėjo.
 Kai po kelių savaičių šis sumažėjo iki piršto didumo, ji ėmė su juo žaisti: juokdamasi jį padėdavo ant savo krūtų kopų, ir Viridis, blaškomas tarsi želatinoje, kurios drebėjimas priminė blaškomo laivo siūbavimą, įsikibdavo į jos spenelius, lygius ir tamsius kaip datulės, kad galiausiai nuslystų į smėlėtą jos įsčių lygumą.
 Viridžio tebuvo likę du centimentrai, kuomet vieną dieną po stipraus kritimo jis pasimetė plaukų kuokštuose, puošusiuose jo mylimosios gaktą. Staiga jis pajuto milžinišką Bonelijos ranką, kuri atsargiai jį stūmė vidun, kol šis amžiams įklimpo oazėje, kuri ir buvo jo mažėjimo bei nerimo priežastis.
 Tenai, apsuptas šiltos drėgmės ir rausvos mėsos, Viridis kasdien sulaukia audringo ir vyriško naujojo Bonelijos meilužio vizito. Mėgaudamasis savo privilegijuota padėtimi ir turėdamas visą pasaulio laiką skaičiavimams atlikti, su kerštingu pasitenkinimu jis įsitikina, kad naujasis meilužis mylėdamas taip pat mąžta.
„Po kelių dienų, asile, tu irgi norėsi keliauti į tolimas šalis.“

* Bonellia viridis – jūrinis kirminas su ryškiu seksualiniu dimorfizmu. Šios rūšies patinas yra labai mažytis ir gyvena patelės viduje su vieninteliu tikslu – ją apvaisinti.

VONIA

Ji buvo paauglė ir juodaodė. Vardu Vio­leta.
Maždaug prieš metus, begaminant maistą, įvyko nelaimingas atsitikimas – karštas aliejus išsiliejo jai ant rankos.
 Kai užgijo žaizdos ir buvo galima nuimti tvarsčius, ji pamatė, kad oda padengta raukšlėtais, tačiau beveik baltais randais.
 Nuo tos akimirkos jai nebebuvo nieko svarbesnio pasaulyje, kaip tik pasiekti savo tikslą.
 Jai pavyko jį įgyvendinti su vienu iš tų didžiulių puodų, kuriuose verdamas maistas visam pulkui.
Atėjo diena, kai ji liko viena namuose. Kaip ir planavo, anksti atsikėlė ir litrą po litro į varinį puodą pylė aliejų, kurį po truputį rinko pastaraisiais mėnesiais. Tada įjungė viryklę ir kantriai laukė, kol aliejus užvirs. Galiausiai nusiėmė visus drabužius ir užsimerkė...

Iš ispanų kalbos vertė Justina Umaraitė