Ramunė Savickytė. Valentinas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo1986 m. baigiau tuometinį Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Esu tautodailininkė keramikė.

Buvo jau beveik prašvitę, ir lietus smagiai barbeno į skardinę palangę, kai Valentinas pabudo iš kieto besapnio miego. Miegota buvo taip skaniai ir saldžiai, kad net seilė nutįso ant pagalvės. Valentinas pabandė ją nusišluostyti, bet ranka nesujudėjo. Ot velnias, vėl nutirpo, pagalvojo ir pabandė pajudinti kitą ranką, toji irgi neklausė, pabandė apsiversti ant šono, nepavyko. Kas gi čia dabar, pagalvojo ir įsistebeilijo į lubas, akimirką susikaupė, įdėmiai įsiklausė: vienintelis garsas, pasiekęs jo ausis, buvo tylus lietaus barbenimas – niekas nevaikščiojo po kambarį, nevarstė durų, nebarškėjo indai virtuvėje. Amelija, Amelija, pabandė kviesti sutuoktinę, bet toji anksti atsikėlė ir jau buvo išėjusi į turgų, visai netoli, anapus gatvės, nors mėgo ilgiau pasivolioti lovoje, aptarinėdama sapnus, savo plačiomis strėnomis šildydama patalą taip, kad Valentinas dar kelis kartus kupinas palaimos užsnūsdavo ir pabusdavo nuo kavos kvapo, regis, sklandančio po visą rajoną, pažįstamas radijo laidos vedėjo balsas palydėdavo į verandą ir prasidėdavo nauja diena...
Nebuvo tą rytą Amelijos, ji vaikštinėjo po turgų tarp margaspalvių prekystalių, nukrautų vaisiais ir daržovėmis, laiminga, didelė ir pasitikinti savimi, čiupinėjo riebias vištas ir žąsis, uostė prieskonius, kišdama stambią raudoną nosį į maišelius su džiovintomis petražolėmis, baziliku ir kalendra, ir bandė įsivaizduoti būsimo patiekalo skonį, nes labai mėgo eksperimentuoti virtuvėje. Pietums žadėjo atvažiuoti jos sesuo ir duktė su žentu, ir Amelija jau įsivaizdavo jų palaimingą čepsėjimą, nes nebuvo nieko maloniau, kaip matyti besimėgaujančius jos gamintu maistu. Kai ji sugrįžo nešina pilnomis pintinėmis visokio gėrio, lietus jau buvo nutilęs, pro debesį atsargiai lindo plonas saulės spindulys. Niūniuodama po nosimi mėgstamą melodiją atlapojo langus, įleido rytą vidun, užkaitė puodus ir paskleisdė namuos įprastus kvapus bei garsus. Valentinas laukė, kol ji užeis į kambarį, jis vis dar negalėjo pajudėti, bandė ją kviesti, bet lūpos tik plerpė taškydamos seiles, rodėsi, kad sapnuoja, nes tik sapne būna taip, kad neįmanoma nei išrėkti, nei pajudėti, tad bandė užmigti ir pabusti iš naujo, nepanikavo, nes nieko neskaudėjo, po pūkine gėlėta anklode buvo jauku ir šilta, bet sklindantis kvapas taip maloniai kuteno nosį, kad susikaupė ir iš visų jėgų dar kartą truktelėjo savo stangrų pusamžį kūną. Lova šiek tiek krustelėjo, dvelktelėjo pažįstamas patalų ir prakaito kvapas, žandu pajuto pagalvės minkštumą, pajuto, kad ji jau sausa, tačiau jokia kita kūno vieta nejautė nieko, tarsi nieko daugiau ir nebūtų, tik išsigandusi, bejėgė, prasižiojusi galva.
Dar bandė šaukti... Neapsakomas siaubas, baimė ir panika vienu metu plūstelėjo ir nutvieskė raudoniu veidą, išsprogdino akis, išplėtė šnerves, ėmė šniokšti ir inkšti. Prasideda, pasakė įėjusi Amelija, su ja buvo dar kažkoks vyras, kiekvieną rytą beveik tuo pačiu metu, kas tai galėtų būti, daktare, bet tas tik pamatavo spaudimą ir pasakė, kad viskas gerai, kad taip būna ir nereikia jaudintis. Jam išėjus, Amelija ramiu ir abejingu veidu nuklojo anklodę, pavertė savo vyrą ant šono, drykstelėjusi nutraukė šlapias sauskelnes, drėgnu skuduru nušluostė jam užpakalį, ištepė kremu, stipriomis rankomis apvertė bejėgį kūną kito ant šono ir pataisė patalą... Kas atsitiko, Amelija, bandė šaukti Valentinas, kas atsitiko, bet staiga baisi mintis perskrodė nutirpusias smegenis – jis suprato, kad atsitiko tai ne dabar ir net ne vakar. Juk Amelijos veide nebuvo nei baimės, nei nerimo, ir daro ji tai, greičiausiai, jau kokį tūkstantąjį kartą, o jis pats irgi tiek kartų nubunda nieko neprisimindamas, kaskart išgyvendamas tą patį klaikų košmarą. Aš vienas, visiškai vienas, galvojo Valentinas, kodėl ji su manimi nekalba, kodėl nežiūri man į akis, neišeik, Amelija, pasakyk man, kas čia dedasi, po galais, bet pabaigusi tvarkytis ji apsisuko ir išėjo virtuvėn, kur šnypštė puodai ir iš kur sklido nuostabiausi kvapai.
Didelės, karštos ir tirštos ašaros lėtai sruvo per neskustus žandus, Valentinas dar pabandė kilstelėti kūną, tačiau visai jo nejuto, netgi pabandė melstis, bet neprisiminė maldos žodžių, tiesą sakant, paskutinįkart tai darė dar paauglystėje, kai mamos prašomas sekmadieniais eidavo kartu su jaį bažnyčią. Mama, mama, mama, kartojo mintyse vienintelį žodį, ieškojo jos akimis, bet prisiminė, kad mamos seniai nebėra, tėvo irgi, ir vėl pasijuto vienas, nors iki šiol buvo laimingas ir viskuo patenkintas, kaip Viešpats Dievas savo namuose, kuriuos paveldėjo ir nuostabiai sutvarkė savo stiprios, romios bei darbščios žmonos dėka, ir gyveno vargo nematydamas, skaniai valgydamas ir dar skaniau gerdamas, kartkartėm gainiodamas savo moteris, nes Amelijos motina jį garbino, jam pataikavo ir buvo tapusi jo klusnia verge, bet Valentinui vis tiek patikdavo ją šokdinti, tiesiog mėgavosi, kad jo bijo ir gerbia, garsiai piktindavosi, kad druskos per mažai barščiuose arba marškiniai ne ten pakabinti, kodėl po namus slampinėja katės, ir šaukdavo taip, kad palinkdavo ant palangių auginamos visokių spalvų pelargonijos, juk sakiau, kad gyvuliai turi gyventi lauke, moterys tik pritūpdavo kaip vištos ir pasislėpdavo kituos kambariuos, nes žinojo, kad šita netikra audra tuoj praūš, kartais net suvaidindavo, kad tikrai jo bijo, nes žinojo, kad tai jam patinka... Bet, galiausiai, senolė nuo viso šito pavargo ir vieną rytą tyliai iškeliavo į užtarnautą poilsį, ir Amelijai liko visa namų ruoša, nes duktė, anksti ištekėjusi, pabėgo „iš šito pragaro", jos žodžiais tariant, o daugiau vaikų dievas jiems nebuvo davęs.
Amelija, sugrįžk, nepalik manęs vieno, bet ji kuitėsi virtuvėje, barškino puodais, caksėjo stalo įrankiais, laukė brangių svečių. Valentinas tik pamatydavo ją, pralekiančią pirmyn atgal, nes kambario, kuriame jis gulėjo, durys buvo atlapos, matė kaip ji nešiojo indus, suprato, kad svetainėje dengia stalą, žiūrėjo kaip nusirengia kasdienius drabužius ir pasipuošia nauja suknele, pastebėjo, kad ji pakeitusi šukuoseną ir pasišviesinusi plaukus, linksma, graži ir stangri, beveik kaip jaunystėje, viešpatie, gal aš tikrai tik sapnuoju, kelintąkart pagalvojo Valentinas... Bet tai buvo ne sapnas.
Laikas tekėjo lėtai kaip šviežias medus iš stiklainio, norėjosi valgyti, tačiau Amelija nesiūlė. Atėjusi medicinos sesuo įbruko didelę adatą, pasilenkusi pademonstravo pusnuoges krūtis ir pastatė lašinę. Jis vis dar bandė žvilgsniu ir inkštimu prisikviesti žmoną, bet toji bėginėjo po namus užsiėmusi savais reikalais, jai iš pas­kos slankiojo raina katė, o kita išsitempusi gulėjo ant palangės ir mėgavosi saulės spinduliais. Amelija kalbėjosi su kažkuo telefonu, dar porą kartų persirengė, pasistaipė prieš veidrodį, Valentino nuostabai užsirūkė – šito jis nebuvo matęs... Dieve mano, kas čia dabar darosi!
Buvo siaubinga – jis negalėjo pašokti, sušukti, tvoti kumščiu į stalą ir sugrąžinti savosios tvarkos. Dar ir dar kartą pamėgino sujudėti, bet veltui – gulėjo kaip pagalys, pririštas prie stovo šlangele, kuria į jo bejėgį kūną tekėjo gyvastį palaikantis skystis... Vadinasi, visas gyvenimas veltui, niekas neturi prasmės, galvojo žiūrėdamas į lubas, vaizdas ėmė lietis, plaukti, maišytis su ašaromis ir snargliais – net paverkti žmoniškai neišeina. Tebūnie prakeiktas šitoks gyvenimas, suleiskite man nuodų! Negirdėjo, kaip namai prigužėjo žmonių –­ prakaitas išpylė kaktą, užliejo akis ir ausis... Pažiūrėkite, senis jau tikrai atiduoda galus, tarpdury pasirodė žentas, kuriam prieš metus plyštančia širdimi teko atiduoti vienintelę dukterį, bet dabar šis prisiplakėlis ir pataikūnas stovi ir šaiposi, o Amelija, eidama pro šalį, ramina, nieko tokio, čia jam nuo vaistų, tuoj praeis. Amelijos sesuo, klaikiai išdažytomis akimis ir kruvinai raudonomis lūpomis it pati Giltinė, atsistojo šalia lovos, patikrino lašinę, nusprendė, kad jau gana ir ištraukė adatą, pažiūrėk, kokia žila jo barzda, niekad nebūčiau pamaniusi, ak, Amelija, yra, pasirodo, šioje žemėje teisybė – pagaliau tu atsigavai ir gyveni kaip žmogus. Valentinas kaip per rūką prisiminė, kad toji, penkeriais metais už Amelija jaunesnė gašli moteriškė, retkarčiais įlįsdavo pas jį į patalą ir raitydamasi kaip gyvatė siurbė jo šilumą ir energiją, kurios turėjo apsčiai, ir nejaugi man būdavo malonu, galvojo gulėdamas dabar ir nieko ypatingo šitoje būtybėje neįžvelgdamas, vien tik panieką, kerštą ir pasimėgavimą, kad štai pagaliau jis nebesąs padėties viešpats. O, nejaugi, nejaugi aš tikrai šitoks kvailys, kodėl jos manęs nepribaigia, po galais, nejaugi tikrai niekada nemylėjo ir dabar tyčiosis visą likusį laiką!? Vėl karščio banga išmušė veidą, ačiū Dievui, galėjo užsimerkti ir nematyti, jau beveik nepyko, nebegailėjo savęs, tik žinojo, kad nori dingti iš šito sumauto pasaulio, išnykti bet kokiais būdais, net jeigu ir nepavyks užgimti iš naujo, o gal vis dėlto dar užmigsiu ir pabusiu, gal vis tik tai tėra sapnas – kirbėjo silpna mintis, vienintelė mažytė guodėja, neleidžianti aptemti protui.
Gulėjo užsimerkęs, pavargęs nuo minčių, atsidavęs ir pasidavęs, visiškai nieko nebesitikėdamas, kažkur tolumoj girdėdamas moterų balsus, juoką, patenkintą žento bubėjimą, užuodė keptos žąsies kvapą, kuris jau visai nebeviliojo, melsdamas mintyse lengvos mirties – išgelbėtojos ir išvaduotojos, kai staiga pajuto ant skruosto malonią šilumą. Didelėmis pastangomis vėl atsimerkęs išvydo priešais save baltą veidą, tyrą ir šviesų... Vaikeli mano, jo akys vėl atgijo, sudrėko, sužibo. Duktė glostė jo galvą ir pasilenkusi glaudėsi kaip vaikystėje. Aš tave nuskusiu, tėveli... Nupraususi veidą patepė jį kremu ir lengvais judesiais nudrožė šiurkščius šerius – kadaise jis pats ją išmokė. Tik vieną vienintelį tave turiu, nepalik manęs, juk žadėjai dar parodyti vandenyną...
Ir staiga Valentinas prisiminė laimingiausią savo dieną, kai pirmąkart į rankas paėmė minkštą gumulėlį – savo vienintelę dukterį, gimusią po trijų nevykusių Amelijos nėštumų, prisiminė pirmus jos žingsnelius, žodelius, jos laimingą vaikystę, žaidimus, daineles... Tu pasveiksi, tėveli, daktaras sakė, kad tikrai pasveiksi, tik nepasiduok, esi pats stipriausias ir gražiausias, aš nemokėsiu be tavęs būti, neverkė, šypsojosi kaip angelas, glostė jau švelnų veidą, ir neapsakomas gerumas užliejo paliegusį kūną, kurio iki šiol visai nejuto, į rankas ir kojas plūstelėjo šiluma, visas kambarys nušvito skaisčia dangiška šviesa... Valentinas, lėtai krutindamas lūpas, tvirtai savimi tikėdamas, be garso pažadėjo – aš gyvensiu.

Neries pakrantė (Vilnius, 2013 04 24). Rimvydo Strielkūno nuotrauka