Monika Baltrušaitytė. Ohajas

*
Purvinas visureigis lėtai vilkosi duobėtu žvyrkeliu, jo priekaboje, kaip silkės statinėje, spaudėsi dešimt keleivių. Mažylis, Aptakuolis ir Balerina susigūžę glaudėsi vienas prie kito. Nei vienas iš jų negalėjo tiksliai pasakyti, kokiu būdu buvo atskirti nuo tėvų, greičiausiai tai įvyko naktį, matyt, buvo neapsieita be prievartos. Laibas vaikinas, su kuriuo susipažino priekaboje, tikino, kad visus tris vairuotojas įsigijo Baltarusijoje už patrauklią kainą. „Kainą?" – išsigandęs negalėjo patikėti Mažylis. Vėliau jam buvo paaiškinta, kad šiais laikais viską galima nusipirkti.
– Kada atvyksime? Man jau darosi šalta, – nedrąsiai prabilo Balerina, jau gerą pusvalandį stovėjusi nejudėdama.
– Geriau būtų sužinoti, kur mus veža, –­ nusižiovavo Aptakuolis. Rodos, jis mažiausiai sielojosi, jog taip nehumaniškai buvo ištremtas iš tėvynės. – Kita vertus, koks gi skirtumas? Pamatysit, tėvas tą niekšą iš po žemių iškas ir kaip reikiant pamokys! Būkit kantrūs.
Kurį laiką trijulę stebėjęs Storasis Senis nusiprunkštė.
– Oi, vaikai, kokie jūs naivūs. Net neįsivaizduojat, kas laukia tokių kaip mes. Jums geriau ir nežinoti – kai man buvo tiek metų, laksčiau pas mergas ir vargo nemačiau, tad dabar nebeturiu ko prarasti. O jūs, – pasakė ir gudriai įsistebeilijo į drebančią Baleriną. – Tu, mergyt, torčiuko nesitikėk. Mūsų, vyrų, likimas yra kur kas paprastesnis, o štai iš tokių pupyčių išsiurbia visą eliksyrą.
– Senas kriene, rodyk pagarbą mano sesei! – pašoko Aptakuolis.
– Arba kas? – klastingai išsiviepė Storasis Senis, pademonstruodamas eilę kreivų, nuo prasto maisto, senatvės ir žalingų įpročių pageltusių dantų.
Įsiutęs ir įžeistas vaikinas jau gniaužė kumščius, tačiau, tai išvydęs Mažylis sutramdė Aptakuolį ir sumurmėjo:
– Liaukis, brolau. Geriau bus, jei laikysimės išvien ir nemaištausime be reikalo. Prisimink, ką tėtis sakydavo: „Nelipk ant grėblio – geriau pakelk."
Kaip tik tuo metu visureigis cypdamas įlėkė į posūkį ir visi priekabos keleiviai kaip malkos parvirto ant šono.
– Vajei, kaip skauda, – guodėsi kažkokia ponia, ant kurios svirduliuodamas užgriuvo Storasis Senis. – Sarmatos visai neturite, žmogau. Šitaip ant moteriškės užsirioglinti tik gyvulys sugalvotų.
– Užsičiaupk, moterie, – atkirto Senis. –­ Dar ne tokį užsirioglinimą savo kailiu pajusi, kai mus pristatys į vietą.

* *
Žalios spalvos medinė valtis lėtai yrėsi į kitą upės krantą. Jūros liga serganti Balerina perbalusi sėdėjo valties gale ir baugščiai žvalgėsi į šalis. Pykinimą ir šleikštulį sustiprino ir aplinkinių kalbos. Mus veža parduoti. Pasimetusios mintys galvoje trankėsi viena į kitą taip stipriai, tarsi į lekiančio automobilio stiklą tykštantys vabzdžiai. Vergija XXI amžiuje? Ne, organų donorystė! Ar girdėjot, ką su tokiais kaip mes daro Ohajuje? Pykinimas darėsi nebepakeliamas, Balerina susvirduliavo ir, nespėjusi užsidengti burnos, pratrūko. „Siaubas, kaip negražu", –­ dar spėjo pagalvoti ji. Valtis ir toliau siūbavo.
– Fui, galėjai ir susiturėt, mergyt, – Baleriną sudrausmino Storasis Senis. – Kas tave ims tokią apsivėmusią?
– Žiūrėk, ką kalbi, sukriošęs žalty! – vėl įsiuto Aptakuolis, kurio sesuo baikščiai glaudėsi prie Mažylio. – Su tokiom kalbom labai greitai ir paskutinius dantis prarasi!
Valtis su trenksmu atsimušė į krantą. Du augaloti, dumblinus guminius kaliošus avintys vyrai mojuodami irklais ir botagais po vieną išgujo laukan.
– Į priekį, greičiau! – tvojęs rykšte Seniui per kuprą, subliovė augalotasis. Atsisukęs į savo kolegą, jis sąmoksliškai išsišiepė.
– Duok žaibą, žmogau, – tarė. – Kirtom sieną ir niekas nepamatė.
Susirietęs iš skausmo, Storasis Senis iš padilbų nužvelgė kankintoją ir pajudėjo furgono link. Keičiasi transporto priemonės, jie viską suorganizavo. Keleiviai iš valties ropštėsi lėtai. Išsekę, alkani ir purvini, aštrius botago kirčius jie pasitiko gana abejingai.
– Greičiau, vilkitės! – davė komandą vienas iš augalotųjų kankintojų. – Jei botagai nepadeda, tuoj elektros pakrausiu!
Mažylis ir Aptakuolis, kaip tikri vyrai, padėjo atsistoti išsekusiai sesei ir, laikydami ją už rankų, išlaipino iš valties. Mažylio akyse jau spirgėjo baimės kibirkštys, o galvoje šaknis leido nežinomybės klaustukai. Kas dabar bus? Ką su mumis darys?
Kai visi iki vieno buvo sutupdyti furgone ant celofaninės plėvės, pamažu ėmė ryškėti tam tikros jų kelionės detalės.
– Kraujas! Matote? Kraujas! – suklykė ta pati poniutė, ant kurios priekaboje užvirto Storasis Senis. – Jėzau, ką su mumis darys?
– Tikiuosi ne tą patį, ką daro Ohajuje, –­ sumurmėjo Senis.
Ponia prunkštelėjo, pakėlė vieną antakį ir nusmailintu balseliu pasiteiravo:
– O ką gi daro tame Ohajuje, leiskite pasiteirauti?
– Vyrus iškastruoja ir pakaria, o moteris... – Senio akys paslaptingai žybtelėjo ir jis atsigręžė į negaluojančią Baleriną. Ši krūptelėjo. Tada riebiai nusispjovė pro nedidelį, tarp pageltusių dantų esantį tarpelį.
– Fui, tikras gyvulys! – pasipiktino poniutė. – Ir iš kur jau, tamsta, toks apsišvietęs?
Storulis kimiai nusikikeno ir jo riebus pilvas ėmė banguoti kaip upė, kuria jie yrėsi.
– Aš daug žinau, sena tarka. Mano senelį Ohajuje pakorė, tėvui pavyko emigruoti į Europą, ten jis susirado padorią moterį ir gimiau aš. Vaikystėje dažnai girdėdavau tėvą mamai pasakojant, koks baisus tas Ohajas ir kaip jam pasisekė, jog pavyko iš tos velnio irštvos ištrūkti, nes močiutę ten...
Seniui nebaigus kalbėti, visi keleiviai trenkėsi į sieną. Furgonas sustojo ir kelionė pasibaigė. Dešimt kankinių su baime ir viltimi laukė to, kas dar atsitiks.
Viskas buvo daug žiauriau nei tikėtasi, bet turbūt ne taip žiauru, kaip galėjo nutikti Ohajuje: surakinti grandinėmis, Balerina, Mažylis ir Aptakuolis iš furgono buvo išginti pirmieji. Paskui sekė likusieji.
– Šitie trys dar jauni, – delnus trynė augalotasis vyras, nuo kurio dvelkė aitriu prakaitu. – Greit prakalsim.
Lydimi rykščių, kankiniai buvo pristatyti į turgų ir uždaryti purviname, ne itin gardžiai kvepiančiame garde. Balerinos širdis daužėsi kaip pasiutusi, Mažyliui vos ne vos sekėsi nuslėpti paniką, o Aptakuolis, įbridęs į srutų balą, vis dar laikėsi oriai.
– Aš juk sakiau – viskas kontroliuojama, – giminaičius ramino jis. – Pamatysit, atvažiuos tėvas ir pačirškins čia visus. Jie dar pasigailės, dantį duodu. O tas Senis labiausiai.
Po šių žodžių jis pirštais spragtelėjo į priekinius dantis tarsi norėdamas giminaičius užtikrinti, jog, reikalui esant, dantį tikrai duos.
– Ir šiaip jau, jeigu ką, – tęsė jis. – Aplinkui pilna žmonių, nematot? Visi turi akis, kas nors iškvies policiją ir tie menkystos bus susemti. Tik nesugalvokit kelti triukšmo, nes tie barzdočiai akylai mus stebi ir planas gali neišdegti.
Žmonių turguje išties buvo daug, tačiau, jų didžiai nelaimei, nė vienas neparodė nei lašelio gailesčio įkalintiesiems. Šlapiais lietpalčiais vilkintys, lietsargiais apsiginklavę ir guminius batus avintys praeiviai arba prakulniuodavo pro šalį užrietę nosį ir abejingai dairydamiesi į šalis, arba sustodavo ir kurį laiką spoksodavo į juos kaip į zoologijos sodo beždžionių narvą. Vienas stambus vyras, priėjęs prie gardo, pirštu nubraukė ant nosies galiuko užkritusį lietaus lašą ir atidžiu žvilgsniu įsistebeilijo į grandinėmis surakintus, nusilpusius nelaimėlius.
– Kiek už šituos tris imsit? – storu pirštu bakstelėjęs į Baleriną, Mažylį ir Aptakuolį, pasiteiravo augalotojo.
– Tris pem, – burbtelėjo juos kankinęs vyras ir išpūtė tirštą debesį pigių cigarečių dūmų. Lauke lynojo, todėl minkštas dūmų debesis dar kurį laiką kabėjo ore, o vėliau išsisklaidė.
Pasikasęs pliktelėjusį pakaušį, stambusis pirkėjas šyptelėjo ir išsitraukė piniginę.
– Jeigu už pačius geriausius tiek nedaug prašot, tai visus dešimt paimsiu, – išsišiepė tiesdamas šūsnį banknotų.

* * *
Kai Mažylis, Balerina ir Aptakuolis atsipeikėjo nuo smūgio geležiniu vėzdu, aplinka jau buvo pasikeitusi. Jų bendražygiai spaudėsi ankštoje patalpoje, kurios grindys buvo nuklotos sumindžiotais šiaudais.
– Organų donorystė, aš juk sakiau, – sušnibždėjo liesas vaikinas. – Va kaip nutinka, kai gimsti skurstančioje, bet doroje šeimoje.
– Nesąmonė, Dieve šventas! – prieštaravo toji vietoje nenustygstanti poniutė. –­ Netikiu, kad viskas dabar tik ant pinigų laikosi, yra dar sąžiningų ir gailestingų žmonių šiam pasauly. Kai šis nusikaltimas išlįs į viešumą, kai atvažiuos žurnalistai, policija, tai...
Patalpos durys girgždėdamos atsivėrė, tamsią patalpą užliejo šviesa, išryškinanti stambaus, vien tik kelnes vilkinčio vyro siluetą. Rankose laikytą milžinišką metalinį dubenį jis šveitė ant žemės.
– Pietų metas! Niam, niam, niam! –­ nusikvatojo ir vėl užtrenkė duris. Buvo girdėti, kaip spynoje sukasi raktas.
Išbadėjusi Balerina pasilenkė pauostyti maisto, tačiau išvydusi ne itin patrauklų turinį susiraukė ir žengė žingsnį atgal. Tokio maisto turbūt net kaliniams neduoda. Ją pastūmęs, Storasis Senis bjauriai čepsėdamas įniko į valgį.
– Varge, – susiraukė poniutė. – Ėda kaip tikras gyvulys. Jau geriau badu mirsiu, negu tokiu jovalu maitinsiuosi.
Tai buvo paskutinė jų vakarienė. Kitą rytą Aptakuolis nubudo vienas. Aplinkui buvo tuščia. Siaubingai skaudėjo galvą, o prisilietęs pirštais, jis aptiko kraują. Turbūt vėl sumušė iki sąmonės netekimo. Kur visi dingo?
Siaubingas ir kurtinantis klyksmas buvo paskutinis dalykas, kurį Aptakuolis prisiminė prieš prarasdamas sąmonę. Po to viskas išsijungė ir išaušo rytas. Tėtis jau nebeatvažiuos, čia turbūt pabaiga. Jis pasilenkė prie maisto, bet dubuo jau buvo tuščias, tik ant dugno elegantiškai rangėsi musių lervos.
Parimęs į sieną, Aptakuolis pravirko. Jau nebėra jokios vilties. Viskas. Turbūt net Ohajuje būtų buvę geriau. Apsidairęs jis pamatė kampe stovintį surūdijusį kibirą, sklidiną vandens. Ant kibiro krašto buvo nutūpęs margaspalvis drugys. Kurį laiką Aptakuolis stebėjo, kaip drugys pakyla nuo kibiro ir plasnoja voratinkliais apaugusioje palubėje, o po to vėl nutupia atgal.
– Pavydžiu tau, – sumurmėjo. – Durys atsivers ir išskrisi į laisvę.
– O, taip, – tyliai atsakė drugys.
Aptakuolis pasitrynė ausis. Gal jam pasigirdo?
– Tu gali kalbėti? Jei taip, pasakyk, ką aš čia veikiu.
– Kalbėti galiu tik su jumis, o tu, vaikeli, lauki savo eilės į pražūtį, – drugys nebeplasnojo, o ramiai tupėjo ant kibiro krašto ir buvo sustingęs kaip vaškinis. –­ Dar ne vėlu sugalvoti paskutinį norą. Toks jau jūsų likimas. Džiaukis, kad nesi Ohajuje, nes ten susidorojama kur kas žiauresniais metodais.
– O kas man nutiks? – pasiteiravo vis dar negalintis atsikvošėti Aptakuolis.
– Geriausiu atveju ar blogiausiu? –­ koketiškai suplasnojęs margais sparnais, gudriai paklausė drugys. – Geriausiu atveju –­ perpjaus gerklę, blogiausiu – daužys į kuprą metaliniu vėzdu, kankins elektros srove, o galiausiai vis tiek perpjaus gerklę. Būna, kad duria į širdį ir nepataiko, tada dar reikia kurį laiką pasivolioti ant grindų agonijoje prieš iškeliaujant anapilin. Patikėk, vaikeli, per savo gyvenimą mačiau daug kraujo. Metas ir tau nusiplėšt tą Majos skraistę ir į esamą situaciją pažvelgti šiek tiek kritiškiau.
Aptakuolis, nors ir buvo gerokai įbaugintas tokių kalbų, sugebėjo išstenėti pašaipų juoką. Tiesa, tik jam tas juokas atrodė pašaipus – klausantis iš šalies. Aptakuolis tik kimiai nusikikeno ir tas garsas labiau priminė išsigandusio vaiko šūktelėjimą.
– Per savo gyvenimą? Jūs, drugiai, gyvenate tik parą!
– Tiesa, kai kurie mano giminaičiai tik parą tegyvena, – mąsliai ištarė keistasis Aptakuolio pašnekovas. – O man skirtos net trys dienos. Tačiau jos yra tūkstantį kartų gražesnės, spalvingesnės ir ilgesnės už jūsų liūdną egzistenciją. Laikas, kaip žinia, niekada nebuvo gyvenimo kokybės rodiklis – šiandien bendrauji su manimi, o rytoj čia, prie šito kibiro, galbūt stovės kitas tu ir kitas aš, supranti? Mes mirti galime romantiškai, ant pienės žiedo, o ne srutų baloje. Tiesa, gimstame ne pačiomis prabangiausiomis sąlygomis – išsiritame iš tų... Na, tiek to. Svarbiausia yra tai, jog jums srutų baloje lemta ir gimti, ir mirti. Be to, mes, drugiai, esame išskirtiniai, nes mūsų sparnų eksterjeras – unikalus ir vienintelis pasaulyje. Kitų tokių net su žiburiu nerastum.
Aptakuolis nutilo. Jis jau nebeturėjo ką pasakyti. Galvoje kirbėjo tik vienas apgailėtinas klausimas. Kodėl?
Drugiai, matyt, ypatingi dar ir tuo, kad geba skaityti mintis. Nutūpęs ant Aptakuolio rankos, margasis pašnekovas pasakė:
– Todėl, kad toks jūsų likimas. Taip jau nuspręsta už jus. Ar bent žinai, kaip atrodai, vaikeli?
Sukaupęs visas jėgas, Aptakuolis lėtai nuslinko kibiro link. Pro nedidelę skylę medinėse lubose veržėsi dienos šviesos ruožas, apšviečiantis vandenį kibire. Pasilenkęs virš jo, Aptakuolis įdėmiai pažvelgė į savo atvaizdą.
Jis buvo rožinis ir storas. Jo kūną dengė trumpi šeriai, o akys buvo mažos, siauros ir pavargusios.
– Jeigu pats nematai, tai pasakysiu –­ turi keturias kojas ir sakai „Kriu, kriu", –­ informavo drugys. Aptakuolis ėmė sunkiai kvėpuoti, ant jo galvos visu svoriu užgriuvo sunkus suvokimo luitas. Drugys pabandė paguosti. – Nenusimink, kai aš gimiau, maniau, kad pienės yra dideli, minkšti ir geltoni kilimai. Vėliau vyresnieji paaiškino, kaip šis pasaulis surėdytas.
Riebiausią ir jauniausią Aptakuolį šeimininkai pasiliko pabaigai. Neilgai trukus, atėjo ir jo eilė. Girgždančios durys atsidarė, o drugys išskrido į savo paskutinės dienos šviesą.

 Gintaro Žilio nuotrauka