Jacekas Dehnelis (g. 1980 m.) – lenkų poetas, prozininkas, vertėjas, feljetonistas ir tapytojas, daugelio apdovanojimų laureatas.

Vienas iš šios knygos epigrafų toks: „Słowackis manė, kad žmonija, visa žmonija tam, kad taptų angelais, pirmiau turi sulenkėti. Lenkiškumas jam buvo tarsi kopėčių, vedančių į angeliškumą, pakopa. Numatė, maža to – buvo tikras, kad kada nors visa žemė bus lenkiška, bus Lenkija. Nežinau, ar taip bus, ar mums pasiseks. Pagaliau ne mums turi tai pasisekti, o žmonijai. Bet toji priešinasi, ginasi, turbūt nenori. Tačiau dažnai galvoju apie tą valandą, kurią jis išpranašavo, kurią nukėlė į nelabai tolimą ateitį: apie tą valandą, kai Goethe vokiečiams bus verčiamas į lenkų kalbą, kai Byronas anglams bus verčiamas į lenkų kalbą.“ (Jarosławas Marekas Rymkiewiczius, „Julius Słowackis klausia valandos“)

Tad autorius pabandė įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti. Iš kapų kyla numirėliai, žmonių vadinami zombiais, paskui jie susirenka į būrius ir eina užkariauti pasaulio, nešdami visiems lenkybę.

Vertėja

 

 

 

Nes trisdešimt kilometrų tolėliau, ten, kur Kuba, užuot ėmęs interviu iš Gundulos, buvo pasiųstas vakar, beveik nepastebimai nutiko dalykas, kuris turėjo įeiti į istoriją kaip Čikovičių incidentas, pradedantis naują žmonijos istorijos erą.

Iš pradžių niekas to nepranašavo: kelias buvo žilas ir mieguistas, šalikelėje pilkavo šerkšno apstingdyta menka žolė, nuo kurios ne taip seniai nutirpo sniegas, betoninė stotelė skystoje migloje dūlavo kaip Egipto mastaba, kažkokiu stebuklu perkelta į kaimą palei Krokuvą, gal kaip nevykusi atostogų Šarm aš Šeiche reklama. Keturiasdešimt septynerių Bochnios skalbyklos darbuotoja Kristina C. ėjo į stotelę, iš kurios autobusas turėjo nuvežti ją į miestą; dar ilgai – bent iki spalio, kai šešerių metų mergaitė rado ją pasislėpusią ant aukšto ir perkando gerklę – negalėjo sau atleisti, kad tą dieną užsimovė storas, šiltas kojines ir apsirengė storinančią dygsniuotą striukę, mat tokia apvalaina ji pražygiavo per visų šalies, o laikui bėgant – ir pasaulio laikraščių puslapius bei informacinių laidų ekranus. Vis dėlto tikrovė turi savybę nutikti tik kartą, ir dabar jau niekas negalėjo atsukti laiko iki tos akimirkos, kai vilkėdama tik kelnaitėmis ir kūno spalvos liemenėle, kol stovėjo prieš šviesaus beržo spalvos spintą su stumdomomis durimis, išsirinko būtent tas, ne kitas kojines, o šaltame namo prieangyje nusikabino vyšninės spalvos ortaliono striukę, kuri, kaip paskui šaipėsi svainis, darė ją panašią į „Mišleno“ žmogelį.

Pūtė rytinis vėjas, ir ji stipriau apsivyniojo šaliku; autobusas turėjo atvažiuoti po šešių minučių. Nei atsisėsi, nes suolelis – bent ta jo dalis, kur dar liko lentų, – šaltas, nei iškiši nosį iš stotelės, nes šaltais gūsiais švilpauja vėjas. Tad stovėjo stipriai sunėrusi rankas ant krūtinės ir žiopsojo priešais save. Stotelė buvo tolėliau nuo namų, tad kartais tokiu metu galėjai pamatyti pasiklydusį kiškį arba laukuose žolę skabančią stirną, kuri, pasigirdus variklio gausmui, šoktelės už kalvelės arba į krūmus.

Šį kartą nesimatė nieko, kita vertus, buvo dar tamsoka ir apsiniaukę, jau per porą metrų sunku ką įžiūrėti. Nuėjo iki stotelės galo, grįžo, paskui susimąsčiusi išėjo už jos ribų. Ir apmirė.

Prie pat betoninės sienos lengvai siūbuodamas stovėjo neaukštas vyriškis. Tiksliau, tai, kas buvo likę iš neaukšto vyriškio, – atrodė taip, tarsi jį būtų užpuolusi gauja plėšrūnų, o gal kokia nors baisi, pamiršta liga, kažkas panašaus į raupsus, nugraužusius jam dalį audinių: ant kaktos trūko nemažo odos gabalo, nuo kairės pajuodusios akies driekėsi didelė, kaklą siekianti žaizda, o lengvas kaip tokiam metų laikui drabužis buvo visas nusėtas rudomis ir raudonomis dėmėmis, tarsi kažkas iš to kūno būtų sunkęsi ir pamažu stingę rūbų klostėse.

– Pone... Ar... ar... ar mane girdite? – paklausė ji.

Atsakymo nebuvo. Ir neatrodė, kad vyriškis būtų suvokęs, kaip atrodo: nesiraitė iš skausmo, nesigūžė iš šalčio, nemaldavo pagalbos, tiesiog žiūrėjo žvilgsniu be jokios išraiškos. Buvo tikra, kad žmogus ištiktas šoko, – ji ėmė karštligiškai žvalgytis, ar kur netoliese neguli apvirtęs automobilis, ar nesimėto jo dalys, nes toptelėjo, kad gal tiesiog būdamas girtas padarė avariją. Bet ne, jokių sulankstytų skardos gabalų, jokių nulaužtų medžių, tik artimiausiame griovyje – akis pamatė, bet nesuvokė, ką mato, – šokavo kiškelis.

Iš letargo ją pažadino stabdymo garsas ir, po kelių sekundžių, nekantrus vairuotojo balsas:

– Ponia Kristina, ar lipate? Ponia Kristina!

– Skambinkite greitajai, – sumurmėjo atsisukusi į jį. – Kuo greičiau skambinkite greitajai, – pakartojo, paskui nuskubėjo prie autobuso durų atidengdama figūrą, stovinčią prie stotelės.

Kažkas viduje puolė skambinti, prie langų, žiūrinčių į stotelę, prilipo keli veidai, o paskui Kristina išgirdo duslų trinktelėjimą. Tai nualpęs griuvo į darbą Klajuje važiuojantis krautuvės „Viskas už 5 zl ar daugiau“ pardavėjas.

 

* * *

Čikovičių zombis, paskui vadinamas Pacientu Nr. 1, nebuvo atpažintas kaip zombis. Bochnios viešojoje sveikatos apsaugos įstaigoje – pavieto Palaimintosios Martos Vieckos ligoninėje – jis nukreiptas į skubiosios pagalbos skyrių, o į ligos istoriją įrašyta „bendro pobūdžio sužalojimai, potrauminis šokas“. Gydytojas, teikęs jam pirmąją pagalbą, pastebėjo tam tikrų keistumų, bet, kadangi budėjo vienas, tepaskyrė matomų žaizdų apžiūrą ir įprastus tyrimus, o pats nulėkė prie kitų pacientų. Nei vietos, nei juolab šalies žiniasklaida apskritai apie tą įvykį neužsiminė, bet tai neturėtų stebinti, nes visoje šalyje kasdien aptinkama keisčiausių nelaimių aukų ir dėl kiekvienos jų televizijos žiūrovams neverta sukti galvos.

Informacija apie šį įvykį atėjo aplinkiniais keliais, galima sakyti, apsukusi pasaulį. Vienas iš rytinio autobuso reiso keleivių buvo penkiolikmetis Gžegožas, Bochnios Šv. Kingos gimnazijos mokinys, kuris pirmiau nufilmavo ant autobuso grindų apalpusį pardavėją, paskui figūrą už lango ir karštai gestikuliuojančią ponią Kristiną, vilkinčią storinančia vyšninio ortaliono striuke. Iki pietų įrašu feisbuke pasidalino keturiolika asmenų, daugiausia tos pačios gimnazijos mokinių, tada tokio populiarumo paskatintas autorius paleido filmuką į viešąją erdvę, ne tik draugams. Apie šešioliktą valandą pasidalinta buvo pusantro tūkstančio kartų, o prieš vidurnaktį įvyko feisbukinis sprogimas, kai prisijungė Japonija ir Korėja su savo zombiams skirtais fanų puslapiais. Rytą lenkų informacijos tarnybos paskelbė žinią, kad Žydinčių sakurų šalyje posttiesos kartos jaunimą apgavo filmukas apie lenkiškos avarijos auką. Dėl matomų sužeidimų aukos figūra buvo rūpestingai nupikseliuota.

Ponas Vlodekas, kaip tik įžengęs į savo kasdienio letargo pertraukos fazę, spustelėjo pultelį ir pamatė oranžiškai geltoną rytinės laidos televizijos studiją (įrengtą taip, kad būtų galima dailiai išdėlioti narcizus ir margučius), kur ant vienos sofutės sėdėjo du laidos vedėjai, o ant kitos – gydytojas, matyt, dėl didesnio įtaigumo ant kostiumo apsivilkęs baltą chalatą.

– ...tegu verčiau tai paaiškina sociologai, psichologai, masinės kultūros specialistai, – teisinosi chalatas. – O aš esu gydytojas ir remdamasis šių dienų medicininėmis žiniomis galiu pasakyti, kad nėra jokių „gyvų lavonų“ egzistavimo patvirtinimų ar...

– Vis dėlto apie tą fenomeną žinome, – pertraukė sportinis švarkas, – ne tik iš siaubo filmų. Juk yra mokslo populiarinimo knygos...

– Labai atsiprašau, – net pašoko chalatas, – bet tokiais klausimais negaliu kliautis kitokia literatūra, kaip tik grynai moksline...

– Tokiu atveju ką jūs kaip specialistas galite pasakyti televizijos žiūrovams? – prabilo kostiumėlis.

Gydytojas skėstelėjo rankomis.

– Juk tai tik kažkokio žmogaus susuktas filmukas, o ne tikras pacientas. Pirma, tai gali būti vykęs grimas, antra...

– Pacientas nuvežtas į ligoninę, – įsiterpė švarkas.

– Leiskite užbaigti. Antra, neįmanoma diagnozuoti iš įrašo, tam turėtume atlikti įvairius tyrimus. Tai gali būti mechaniniai sužeidimai, pavyzdžiui, po avarijos, gali būti kokia nors toli pažengusi odos liga.

–  Mielai su ponu gydytoju ilgiau pasikalbėtume šia intriguojančia tema, – baigė vedėja, – bet dabar mūsų laukia reklama. O po pertraukos... – ji nuleido balsą.

– O po pertraukos, – iniciatyvą perėmė vedėjas, – ponia Liudvika mums papasakos, kaip paruošti skanių ir naudingų patiekalų iš ankstyvųjų daržovių, taip pat Kolo pavieto policijos vyresnysis aspirantas... – stabtelėjo ir prisimerkė žiūrėdamas į telesuflerį, – ...Šreiberis pasidalins žiniomis apie tai, kada ateis laikas žiemines padangas pakeisti vasarinėmis.

Tačiau įvykis buvo pernelyg garsus, kad paliktum jį štai taip pūdymuoti, apsiribotum vienu gydytoju su chalatu, sėdinčiu ant sofutės; keliose redakcijose buvo nuspręsta padidinti žiūrimumą ir klausomumą, tad į Čikovičius ir Boch­nią buvo pasiųsti reporteriai, kad suieškotų ten ponią vyšnine ortaliono striuke, plaukai tamsūs.

Kaip tik todėl dabar Kuba tuo pačiu keliu važiavo į Klajų. Vėl pliki medžiai su amalais, vėl raštais lieto betono kiemai, vėl skydai „Žemės sklypas 3200 m2, parduodu“, vėl viskas dulksnoje, ir taip iki pat Bochnios, iki skalbyklos, kur dirbo tamsiaplaukė Kristina vyšnine ortaliono striuke.

Pirmus du interviu ji davė dar stovėdama už skalbinių priėmimo stalo, paskui pareiškė, kad tokiomis sąlygomis dirbti negali, atsiprašė iš darbo, vieną iš filmavimo grupių pasikvietė namo, persirengė, išsimazgojo galvą, rūpestingiau pasidažė ir iki vakaro atsakinėjo į klausimus, o ekrane jos galvą iš vienos pusės rėmino tradeskancijos vazonėlis, iš kitos – paveikslas, kuriame vaizduojamas žiemos miškas.

– Šūdas, ne medžiaga, pasakysiu tau, – telefonu paskelbė Anka net nelabai agresyviu, tiesiog įprastai nemaloniu balsu, – nes šitai jau turi ir TVN, ir „Polsat“, visi ją turi, visiems sako tą patį.

– O ką turėtų sakyti? – nusistebėjo Kuba, baigdamas gerti kavą Lenkijos vartotojų bendrovės „Spolem“ restorane, kurį parinko garso operatorius, rekomendavęs čia patiekiamus koldūnus. – Išgalvoti ką nors naujo? Turi trumpą istorijėlę, kad pamatė tą tipą, sėdo į autobusą ir iškvietė greitąją. Apie ką dar gali pasakoti, apie karalienę Boną?

– Tai gal tas snarglius?

– Susukęs filmuką? Gžegožas. Tėvai uždraudė jam duoti interviu.

Krautuvės „Viskas po 5 zlotus ar daugiau“ pardavėjo niekas nieko nė neklausė, juk visi filmuke matė, kad iš karto nualpo; dėl to jis pačiam sau ir visam pasauliui turėjo pretenzijų, nuo kurių jį išgydė tik brutali mirtis spalį nuo savo paties tėvų, infekuotų dviem dienom anksčiau nei jis, rankos.

– Tai sugalvok kokius nors ekspertus ir važiuokit pas juos. Na, greičiau.

 

* * *

Tuo metu pavieto Palaimintosios Martos Vieckos ligoninės direktorius raudonu kaip atvira žaizda veidu blaškėsi po savo kabinetą, paskutiniais žodžiais keikdamas tiek priimamojo gydytoją, tiek kitus darbuotojus. Pertraukomis tarp pykčio priepuolių atsakinėjo į vietos ir centrinės valdžios skambučius; sekretorė nė nejungė su žiniasklaida, nes, pirma, tam nebuvo laiko, antra, dar nebuvo apgalvota informavimo apie paciento būklę ir jo priėmimo į skyrių strategija. Pagaliau, kaip paaiškėjo, tai neturėjo didelės reikšmės, nes apie keturioliktą valandą visas Vindakievičiaus, Orackos, Šventojo Kryžiaus ir Krokuvos gatvių kvartalas buvo atkirstas, ligoninės pastatai apsupti sanitariniu kordonu ir paskelbtas karantinas; valdžią perėmė sraigtasparniu atskraidintas daktaras iš Jūrų ir atogrąžų medicinos instituto, beje, vilkintis pulkininko mundurą, o šitai jo įsakymams suteikė ypatingos galios. Sutrikusi žiniasklaida nežinojo, kokia informacija tikėti, – vieni kalbėjo apie japonų isteriją, kiti apie rimtos epidemijos pradžią, treti apie valstybinį sąmokslą, kurio tikslas – nuslėpti baisią nežinomą ligą, o ją į Lenkiją esą atvežė Bilderbergo grupė.

– Klausyk, Broniau, klausyk! – šūktelėjo Košakova, žiūrėdama į Liublino universiteto profesoriaus emerito, iš televizijos ekrano skanduojančio pikta lemiančias žinias, atvaizdą. Jo galva buvo panaši į sausa oda aptrauktą kaukolę, kuriai kažkas dėl juoko įstatė stiklines lėlės akis. – Broniaaau, pagarsiiinsiu tau! 

Ir pagarsino, tad Liublino universiteto profesoriaus emerito balsas dundėjo visame bute:

– ...depopuliuoti Lenkiją, kurią už tai, kad visiems ir visur skelbia katalikišką gilaus dvasingumo liudijimą, ateistinė permisyvistinė Europos Sąjunga nori paprasčiausiai sunaikinti. Nekelia nė mažiausių abejonių, – prie kaukolės atsirado ilgas, liesas ir toks pat lavoniškas pirštas, – kad tie mirtį nešantys virusai, išauginti bedieviškų Vakarų laboratorijose, sukurti už bolševikiškus kokio nors Soroso pinigus, kurie... na, aš, žinoma, nesu antisemitas, bet... turi sunaikinti Lenkiją, lenkus ir lenkiškumą, išdeginti ją, išdeginti mus iki pamatų, palikti čia tik degėsius, kuriuos paskui apgyvendins atsikėlėliais iš Vokietijos arba, o tai dar blogiau, musulmonais...

– Šariatas! Sakau tau, Broniau, čia bus šariatas! – šaukė Košakova, o Košakas iš kito kambario, kur tvarkė pakabas, atsakė:

– Negirdžiu, ką sakai, nes pagarsinai tą senį televizijoje!

– Ką? Negirdžiu, nes pagarsinau tau televizorių! Sakau, kad čia bus šariatas, taip sako profesorius!

Tačiau nuomonių svorio centras pamažu slinko informacijos apie epidemiją link – nežinomą epidemiją, nors kelis kartus nuskambėjo žodis „ebola“, – ypač kai ekrane buvo rodomi kariniai daliniai, supantys ligoninės pastatus, ir gydytojai, besisukinėjantys su vaizduotę kaitinančiais kombinezonais.

Kuo daugiau vis kitose vietovėse nutikdavo tokių dalykų, lenkų, o įkandin ir užsienio žiniasklaidoje vis garsiau skambėjo apokaliptiniai tonai; iš pradžių Palaimintosios Martos Vieckos ligoninė buvo pagrindinė bazė, į kurią suveždavo visas rastąsias aukas, bet netrukus atvejų skaičius ėmė augti tokiu pašėlusiu tempu, kad net įsteigtame krizės biure įsiviešpatavo panika. Vidurnaktį TVN24 pranešėja, sunkiai valdydama balsą, paskelbė, kad „globojama – tai reiškia: suleista stiprių raminamųjų ir perkelta į izoliatorius – daugiau nei septyniasdešimt pacientų“. Kitose ligoninėse jau niekas nebesivargino, nebuvo jokių policijos kordonų, tiesiog vienam ant slenksčio stovinčiam policininkui liepta neįleisti vidun nieko, išskyrus personalą, nenuleisti akių nuo ligonio, o jeigu ką, panaudoti elektros šoką.

Vyriausybė reagavo netikėtai teisingai: įsteigė krizės centrą su informacijos linija, paskelbė ypatingąją padėtį, visiems piliečiams išsiuntė įspėjamąsias žinutes, kad be būtino reikalo neitų iš namų, laikytųsi atokiau nuo užsikrėtusiųjų, o apie naujus ligos židinius buvo pranešama atitinkamoms tarnyboms. Tačiau kontrolė, turėjusi kelti tvarkos jausmą ir iliuziją, kad padėtis valdoma, visuomenę nelabai nuramino. 

Virš Lenkijos švintanti aušra apšvietė prakeiktą kraštą, paliestą paslaptingos Dievo rykštės tarsi kokį viduramžių miestą, kurį prakeikė galingas burtininkas, o vyskupas paskelbė anatemą; motinos neleido vaikų į mokyklą, paskui kartu su vyrais išeidavo į darbą taip, tarsi nebeturėtų grįžti; ne vieno vyro akyse suspindo šykšti ašara; ant dažno buto slenksčio lūpos sušnibždėdavo seniai pamirštus meilės žodžius, užuot ištarusios: „Parašiau ant lapelio, ką reikia nupirkti“ arba „Paimk iš valyklos paltą“. Per radiją istorikas, turintis didelį įdirbį, bet trumpą atmintį, rūpesčio kupinu balsu skelbė, kad „išbandymų laikais lenkai visada susivienija“, o garsi vidurinės kartos aktorė pasakė daugybę žodžių, kurių nė vienas nieko nereiškė, užtat jos dikcija buvo nepriekaištinga. Visos televizijos kas pusvalandį rodė susirūpinusį, suprakaitavusį sveikatos apsaugos ministro veidą ir lygiai taip pat susirūpinusį ir suprakaitavusį ministro pirmininko veidą; būdavo, kad abu atsirasdavo per pusę padalintame ekrane, demonstruodami ilgų, plonų nosių, kurios baigėsi apvaliu, skeltu galiuku, panašumą.

– Nieko nepasako! – piktinosi Mundekas, atsisukęs į ponią Lolą, kuri dėl televizijos atidėjo į šalį knygas teisingai samprotaudama, kad, jei visus nušluos epidemija, artimiausias trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimas neįvyks. – Atseit, žinote, gydytojai, atseit mokslininkai, o nieko neišmano ir nesupranta, nėr ką kalbėti! Aš tą geriau paaiškinčiau! – šaukė pirštu baksnodamas sau į krūtinę. – Aš, supranti?

– Tai paaiškink, – atsakė ji užversdama akis. Bet tuo jo prakalba ir baigėsi.

Nes iš tikrųjų gydytojai negalėjo paaiškinti tų įvykių: taip, visi pacientai buvo panašūs, jų organizmai turėjo tas pačias savybes, jie negalėjo užmegzti kontakto ar pasakyti rišlaus sakinio, nebent tik tyliai murmėdavo, kai kurie išgargdavo paprastas, trumpas frazes ar padarydavo atsitiktinius judesius. Apskritai jų būklė buvo apverktina, nustatytas smarkus kūnų atšalimas, organizmo funkcijos apmirusios, be to, atrodė, kad audiniuose šen bei ten jau prasidėjęs puvimas, tačiau jis nesiplėtė. Kartu nepavyko rasti jokios bakterijos ar viruso, kuriais būtų galima paaiškinti tokią būklę. Vienoje Varšuvos ligoninėje, kur veikė krizės štabo medicinos skyrius, vis būdavo laukiama kelių specialistų iš užsienio, pasisiūliusių į pagalbą, – jie nusileisdavo Okencės, kartais ir Modlino oro uoste, atskridę pirmu galimu reisu, – bet ir tie niekuo negalėjo padėti.

Palikta pati sau, negalėdama pasigirti jokiais apčiuopiamais laimėjimais ar įvykiais, žiniasklaida stengėsi kuo nors užpildyti tuštumą, tad viešpatavo pokalbių šou ir apklausos gatvėse, kuriose tiek ekspertai, tiek „eiliniai piliečiai“ pasisakydavo vienodai neišmintingai, be kruopelės sveiko proto, užtat su isterišku įkarščiu, pindami visaliaudinį banalybių ir perdėjimų vainiką. Tad iš ekranų ir radijo be paliovos liejosi dramatiškos išpažintys, gydytojai vis kartojo tą pačią frazę, kad „nežinome apie jokį tyrimų proveržį“, o tai dar kiečiau veržė panikos spyruoklę.

Mažai kas žinojo, kad, be sveikatos tarnybų, epidemija užsiėmė ir policija, ypač kad kartu su ligonių atsiradimu kai kurios nuovados buvo užverstos nepaaiškinama pranešimų apie išniekintus kapus ir palaikų vagystes lavina. Iškelta prielaida, kad virusas puola žmones, gyvenančius aplink tas kapines, todėl jie sukeltą įniršį išlieja ant artimiausių kapų. Taip gimė hipotezė, kad užsikrečia asmenys, kontaktuojantys su palaikais, pavyzdžiui, duobkasiai. Tik liko neaišku, kodėl jie turėtų vogti palaikus, juolab kad nė vieno įvykio nebuvo galima susieti su pranešimais apie dingimą, tarytum tų pacientų, surinktų pakelėse, autobusų stotelėse, miesto parkuose ir nuvežtų į ligonines, visiškai niekas neieškojo – nei šeimos, nei laidojimo biurai, nei kapinių priežiūros tarnybos. Tada teorija buvo patikslinta: gal tai girtuokliai, prisiduriantys alkoholiui vogdami nuo kapų gėles ir jas parduodami prie kapinių vartų, arba išgriautuose kapuose nakvojantys benamiai; vadinasi, virusas puola tik silpniausius, išsekusius organizmus. Žemėlapyje buvo žymimos medicininių įvykių ir pranešimų apie išverstus kapus vietos, ir tie išsibarstę juodi ir raudoni punktai beveik visiškai sutapo.

Persilaužimas įvyko surinkus visų į ligonines paguldytų pacientų pirštų atspaudus – visų, išskyrus trijų, nes to padaryti neleido jų pirštų pagalvėlių būklė. Persiųsti į atitinkamą policijos būstinę ir žaibiškai patikrinti centrinėse bazėse, tie atspaudai, užuot leidę identifikuoti asmenis, baustus už vagystes iš kapų, atskleidė – kaip tą pavadino žinių pranešėja – šokiruojančią tiesą.

– Šią valandėlę galime tvirtinti, – iš įtampos šiek tiek virpančiu balsu kalbėjo policijos atstovas, – kad mums pavyko identifikuoti du papiliarinių linijų komplektus. Tiesa, moksliškai neįrodyta, kad du asmenys gali turėti identiškas papiliarines linijas, bet iš surinktos medžiagos galima daryti išvadą... – čia jis šiek tiek sutriko, – kad abu identifikuoti pacientai jau kuris laikas mirę. Janas S., kurį greitoji pagalba paėmė Kolbušovoje, aikštelėje prie Jono Pauliaus II gimnazijos, buvo registruotas kaip nemokantis alimentų, mirė ir buvo palaidotas Kolbušovoje... – žvilgtelėjo į užrašus, – 2014 metų kovą, o kitas asmuo, Boguslavas B., 1989 metais suimtas už mažametės tvirkinimą, mirė 1997 metais ir buvo palaidotas Vloclaveke. Greitosios pagalbos automobilis jį paėmė šiame mieste, konkrečiau – Jono Pauliaus II alėjos ir Bažnyčios gatvių sankryžoje. Abiem atvejais patvirtinta, kad kapai, kuriuose buvo palaidoti tiek Boguslavas B., tiek Janas C., buvo išniekinti ir tušti. Policija, gautų duomenų pagrindu vykdydama tolesnį tyrimą, nustatė, kad abiem atvejais antkapinė plokštė buvo pažeista iš kapo vidaus, o ne asmenų, veikiančių iš išorės. Tai viskas, ką šią valandėlę turiu jums pranešti, – atstovas karštligiškai kovojo su virpančiu balsu. – Atsiradus naujų žinių šiuo klausimu, pranešime žiniasklaidai.

Ekrane vėl nušvito žinių studija, ir pranešėja tamsiai raudonu kostiumėliu su didele sage paskelbė:

– Jungiamės su Kolbušovos pavieto Jono Pauliaus II ligonine.

Tą pačią akimirką operatorius be garso sukrutino lūpas: pradedame, o infekcinių ligų skyriaus vedėjas, irgi purpuriniu veidu kaip Palaimintosios Martos Vieckos ligoninės direktorius, kilstelėjo ranką su nosine, kuria norėjo nusišluostyti plikę, bet jau buvo per vėlu, tad nuleido ranką ir apatišku balsu pranešė:

– Ryšium su informacija, kurią paskelbė policijos atstovas, turime viešai pranešti, kad surinktų duomenų šviesoje faktiškai atrodo, jog pacientas, apie kurį kalbama, labai tikėtinai yra tapatus su Boguslavu B., kurio gyvybės funkcijų sustojimas ir mirtis buvo patvirtinta 1997 metų lapkričio 12 dieną. Šią valandėlę sunku pasakyti, ar susidūrėme su letargu, o gal su palaikų tapatybės sukeitimu, šis klausimas tiriamas tiek iš medicininės, tiek iš kriminalinės pusės. Pacientas gyvas, jo būklė stabili, nors ir toliau negalime pateikti išsamesnės informacijos apie pažeidimų ar elgesio priežastis. Tyrimų aparatūra nuo pat pradžių rodo visų gyvybės funkcijų susilpnėjimą, net radikalesnį nei per farmakologinę komą.

Vedėjo žmona, žiūrėjusi jo pasisakymą, manė, kad jis atrodė ir kalbėjo prastai, ir daug kartų įvairiomis progomis jam apie tai užsiminė, bet netikėtai ją ištiko insultas, taigi ji nebesužinojo, kokį garbingą vaidmenį tą valandėlę atliko jos vyras su nelaiminga nosine, kuria norėjo nusišluostyti plikę. Jis pats po pusės metų nusižudė užsidaręs savo garaže, kurio vartai pamažu eižėjo nuo zombių smūgių.

 

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė