Edgar Hilsenrath. Nacis & kirpėjas

Romano „Nacis & kirpėjas“ autorius Edgaras Hilsenrathas gimė Leipcige, holokausto metus leido Mogiliove-Podolske, paskui gyveno Rumunijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, JAV, dabar Berlyne. Döblino, Nossacko, Feuchtwangerio, Armėnijos nacionalinės ir kitų premijų laureatas. Lietuviškai 1994 metais išėjo jo knyga „Maskvos orgazmas“, 1995 – „Pasaka apie paskutinę mintį“.
Jo “Nacis-kirpėjas” yra šelmių romanas, kaip G. Grasso „Skardinis būgnelis“, tik čia satyra dar kandesnė, dar lakoniškesnė, dar šmaikštesnė.
Romane pasakojama apie tokį Maksą Šulcą, ariją, bet neaiškios kilmės ir visai nearijiško ūgio ir išvaizdos. Maksas yra mėgdžiotojas. Jis mėgdžioja savo vaikystės draugą žydą Iciką Finkelšteiną, kurio  pavyzdžiu sekdamas ima mokytis jo tėvo Chaimo kirpykloje. Paskui įvyksta barbariška permaina, pradedami žudyti žydai, ir Maksas vėl uolus jų sekėjas. Jis be skrupulų žudo, kai tiktai jam įsakoma. Ir neklausia kodėl. Kai Trečiasis Reichas žlunga, pradedama jo, kaip masinio žudiko, ieškoti, bet buvusių nacių padedamas virsta žydu –­ jam tai nesunkiai pavyksta, nes yra kaip iš akies trauktas žydas. Izraelyje tampa puikiu kirpėju ir gerai įsikuria. Kovoja už Izraelio valstybę, vėl žudo ir vėl nesuka sau dėl to galvos. Miršta sulaukęs gilios senatvės ir didžiai gerbiamas kaip Izraelio didvyris.
Pažymėtina, kad romanas pirma, 1972 m., išėjo JAV ir tiktai 1977 m. – Vokietijoje. Mat čia bijotasi, kad Hilsenrathas gali būti apkaltintas antisemitiškumu, kaip išdrįsęs savo herojus žydus vaizduoti tiek iš teigiamos, tiek iš nei­giamos pusės. Po trisdešimties metų išleistas romanas buvo sutiktas itin palankiai, daugelis kritikų dabar jį vertina net geriau negu G. Grasso „Skardinį būgnelį“. Išverstas į 16 pasaulio kalbų.
Hilsenrathas yra didis žydiško humoro meistras, jo knyga skaitytoją pagauna, dažnai prajuokina, šiurpina, liūdina, joje randi daugiau, negu tikiesi.

Vertėjas


 Romano ištrauka 

Šįryt priešais mano langą kabojo negyvas anglas. Aš esu iš tų, kurie sunkiai keliasi. Dėl to kalta kraujo cirkuliacija. Ar mano pavažiavęs stogas. Prasta kraujotaka. Man visada reikia truputį pamasažuoti galvą... savo masinio žudiko rankomis... kol pradedu funkcionuoti. Tačiau ir tada ne kaip reikia.
Pirma pusiausnūda nusižiovavau, išsitiesiau, patryniau tam tikrą galvos vietą, ištempiau nugarą ir rankas, paskui kojas, iš pradžių plokščias pėdas, pajudinau jas į šalis, pamirksėjau, pirma kaire akimi, paskui dešine, paspoksojau į kambario lubas, pagalvojau: tai viešbučio kambario lubos!
Ir tada pamačiau anglą!
Jūs labai apsirinkate, jei manote, kad dryktelėjau kaip įelektrintas, panašiai kaip tada lenkų  miške iš sunkvežimio, kai ėmė pyškinti... iš miško... ir aš iššokau... iš sunkvežimio... ir taip daviau į kojas... lyg man, Maksui Šulcui, į subinę būtų įstatyta padegamoji virvutė...
Tam tikrose situacijose išlieku ramus. Aš ramiai pakilau, nusibraukiau nuo akių miegus, vilkdamas kojas priėjau prie lango... savo viešbučio kambario lango... truputį stumtelėjau anglą... bet nesmarkiai... tik šiek tiek... ir tariau sau: – Icikai Finkelšteinai! Tu neturi su tuo nieko bendra! Jie tau nieko negalės prisegti. Tu jo nepakorei. Be to: tu turi alibį! Niekas nekars žmogaus priešais savo langą! Tai juk aišku!
Aš apsirengiau ir išpėdinau į gatvę. Pagalvojau: mano langas išeina į galinį kiemą. Matyt, todėl to anglo dar niekas nepastebėjo. Buvo dar labai ankstus rytas, ir kituose kambariuose, kurių langai išėjo į galinį kiemą, visi dar miegojo. Mano langas pirmame aukšte. Patogus korikui. Nereikia aukštai ropštis. Kas tai galėjo padaryti? Žydų teroristai? Aišku, kad jie. Kas daugiau? Su jais aš neturėjau nieko bendra.
Kai ėjau gatve, man toptelėjo, kad šiandien šeštadienis. Šeštadieniais čia viskas uždaryta. Mūsų salonas taip pat. Tad man nereikėjo dirbti. Ir aš nusprendžiau papusryčiauti Trumpeldoro kavinėje, Beno Jehudos gatvėje.

Išsirinkau staliuką saulėtoje terasoje... Trumpeldoro kavinės saulėtoje terasoje. Ji garsi priešais atsiveriančiu vaizdu. Iš tenai daug kas matyti, pavyzdžiui: autobusų stotis! Paprasta „Eggedo“ firmos autobusų stotis. Už jos barakų gatvė, kur gyvena naujakuriai. Menki mediniai nameliai su gofruotos skardos stogais ir blausiomis mažų langų akimis, kurios su slepiamu pavydu žiūri į gražius naujus Bet Davido namus... kitoje „Eggedo“ autobusų stoties pusėje. Laimė, kad man tenai nereikia gyventi, nes aš, Maksas Šulcas arba Icikas Finkelšteinas, lagamine dar turiu nelegalių dolerių. Ir nuolatinę tarnybą.
Pietinėje miesto pusėje statoma. Mat Bet Davidas plečiamas. Vieną dieną mes pralenksime Telavivą. Aš tuo visiškai tikras. Vieną dieną naujakuriai paliks savo barakus ir persikels į naujų namų kompleksą. Kada tai bus? Vieną dieną. Aš manau, kai išeis anglai, kai bus įkurta žydų valstybė.

Šiandien šeštadienis... šabas... arba, kaip sakoma hebrajiškai – šabatas.
Statybvietės miega. Pastoliai tušti. Visur šabas. Parduotuvės uždarytos, netgi „Eggedo“ firmos autobusų stotis ilsisi.
Per šabą miestas pabunda vėliau negu paprastai. Dar ankstyvas rytas. Gatvės drykso tarsi negyvos, bet tai ne visai teisinga, nes gatvių akys jau markstosi. Aš pastebiu: ties Beno Jahudos gatvės kampu... anglų tankas. Ant jo bokštelio rūko kareiviai. Kiek vėliau: džipą! Ar jie žino? Apie mano anglą. Aš esu pirmas Trumpeldoro kavinės svečias. Kelneris atrodo užsimiegojęs. Jis mane pažįsta.
– Kavos su grietinėle, pone Finkelšteinai?
Aš atsakau:
– Taip, su grietinėle.
– Apelsinų sulčių? Du kiaušinius? Skrudintos duonos?
Aš atsakau:
– Ne. Atneškite man paprastus vokiškus pusryčius su mažai proteinų ir vitaminų. Kavos su grietinėle, sviestinę bandelę ir marmelado.
Aš įtempiu savo varliškas akis, nukreipiu varlišką žvilgsnį į tolį ir ten regiu: datulių palmes ir jūrą, raudoną nuo mano anglo kraujo. Jūra turėtų būti mėlyna, nes aš tariu sau:
– Icikai Finkelšteinai. Anglo kraujas yra mėlynas.
Kelneris atneša kavos, sviestinę bandelę ir marmelado. Man pusryčiaujant jūra pakeičia spalvą. Mėlyna spalva nustelbia raudoną. Raudona nuskęsta mėlynoje.
Aš tariu sau:
– Gaila, kad nuo šios saulėtos terasos... nematyti 6 milijonų miško!
Mano kelneris pamiršta cukrų. Jis grįžta su juo, bet aš jau seniai išgėręs kavą.
– Kaip manote, pone Finkelšteinai, ar šiąnakt vėl kas nors dėjosi?
– Gali būti. Herclio aikštėje stovi tankai. Anksti rytą kelis mačiau ir Karaliaus Dovydo, Jabotinskio, Trečiosios Šventovės gatvėse. Ne tiktai ties sankryža... Jų daugiau negu paprastai. Tankai stovi netgi čia, Beno Jahudos gatvėje.
– Galbūt teroristai vėl nušovė kelis anglus?
– Gali būti.
– Arba pakorė.
– Irgi gali būti.
– Pagaliau anglai ims karti ir žydus. Ar ne?
– Aišku.
– Neseniai jie pakorė Moišę Kaplaną. Ir Beną Gideoną! Ir Beną Anosą! Ir Šloimę Zupengruną! Keturis teroristus! Keturis tautos didvyrius!
– Teisybė.
– Tai štai – už kiekvieną pakartą žydą... po pakartą anglą! Mes atsilyginame tuo pačiu!
Aš sakau:
– Tai ne visai teisinga. Mes nugalabiname daugiau. Mes pyškiname anglus kaip zuikius. Nejau neskaitote laikraščių? Apie Cionos stovyklos užpuolimą! Ten nušauti 154 anglai!
Mano kelneris išsišiepia. Jis sako:
 – Nušauti mūšyje. Tai kas kita. O pakariama nedaug. Tik vienas kitas... ir tik tada, kai jie pakaria mūsų žmogų! Pakorimas yra bausmė.
Bet Davido gatvės pamažu gyja. Aš jau matau kelis žmones. Eukaliptų žaluma Beno Jehudos gatvėje tampa pastebimai šviesesnė nuo smarkiai besijuokiančių saulės spindulių. Iš šešėlio išnyra balti centro namai ir atkiša saulei savo šonus. Aš paprašau kelnerio atnešti kelis palestiniečių laikraščius, idiš ir vokiečių kalba, ir kai jis nueina, išsriuobiu kavos likučius.

Pačios aršiausios teroristų organizacijos Šventojoje Žemėje yra Šterno grupė ir „Irgun Zwai Leumi“. Tačiau yra ir daugybė kitų smulkesnių grupių. Pas mus Bet Davide viešpatauja Švarco grupė. Jos vadas – Jankelis Švarcas, žmonių vadinamas Jankele.
Kai kelneris grįžta su laikraščių šūsnimi ir padeda juos ant mano stalo, aš jo paklausiu: – Kaip manote, ar Jankelis Švarcas pakartų anglą galukiemyje?
Kelneris atsako:
– Tai neįmanoma, pone Finkelšteinai. Jankelė to niekada nedarys. Jei ką ir pakars, tai tiktai centrinėje gatvėje.
– Trečiosios Šventovės gatvėje?
– Taip, ir dar ant aukščiausio eukalipto.
– O kodėl ne galukiemyje? Kodėl būtent centrinėje gatvėje? Ir ant aukščiausio medžio?
– Kad suuostų spauda, – atsako kelneris. – Ir kad sužinotų pasaulio visuomenė. Suprantate, pone Finkelšteinai... juk reikia... kad Jungtinės Tautos... pagaliau prisėstų savo plačią šikynę... ir priimtų sprendimą!

Ar žinote, kas yra pasaulio visuomenė? Tai milijonai užkimštų ausų. Ir žinote, ką aš sau pasakiau?
– Icikai Finkelšteinai, – pasakiau aš sau. – Pasaulio spauda turi pakelti didžiulį triukšmą! Antraip pasaulio visuomenė nieko neišgirs. Ir tavo kelneris sako tiesą. Anglas negali kaboti galukiemyje! Jis turi kaboti tiktai Trečiosios Šventovės gatvėje! Tu, matyt, apsirikai.
Aš perverčiau laikraščių šūsnį. Žinios apie buvusias masines žudynes nebesvarbios. Jos spausdinamos paskutiniame puslapyje... ir čia... kaip visur. Aš kaip visada išsikirpau, kas man rūpėjo, įsidėjau į kišenę, tada permečiau akimis pirmus puslapius apie sukilimą ir terorą Palestinoje... ir pakilau nuo stalo.

Nuėjau pas savo šefą Šmuelį Šmulevičių pakalbėti apie pakartą anglą.
Šmuelis Šmulevičius gyvena Šolemo Alechemo gatvėje. Tas Šolemas Alechemas garsus rytų žydų rašytojas. Aš ėjau lėtai, nes turėjau laiko. Mat buvo šabas. Galvojau apie savo anglą. Galvojau ir apie Šolemo Alechemo istorijas, kurias Icikas Finkelšteinas kadaise man, tarp kitko, buvo skaitęs.
Stabtelėjau ties kryžkele priešais  paminklą Tevjei, pienininkui. Pagalvojau: kodėl vasaros paukščiai jo neapdergę? Nuėjau toliau.
Šmuelis Šmulevičius pasitiko mane su rytiniu chalatu. Jo žmona dar miegojo. Leidausi pakviečiamas antrų pusryčių ir tada trumpai papasakojau jam apie anglą ir savo pokalbį su Trumpeldaro kavinės kelneriu.
Šmuelis Šmulevičius ilgai svarstė, paskui tarė:
– Kelneris teisus, pone Finkelšteinai. Jankelis Švarcas jokio anglo nekars galukiemyje.
--Tačiau aš tą anglą mačiau, pone Šmulevičiau. Jį netgi truputį stumtelėjau.
– Tada tai galima tik vienaip paaiškinti, pone Finkelšteinai.
– Ir kaipgi?
– Ar ant jūsų lango buvo kokių nors kablių ar kabliukų?
– Taip, pone Šmulevičiau. Aš neseniai džiovinau skalbinius ir pritaisiau prie jo du rimtus kablius.
– Ar jūsų langas vienintelis galukiemyje su kabliais?
– Manau, kad taip, pone Šmulevičiau.
Šmuelis Šmulevičius man pastūmė dar vieną bandelę, taip pat sviesto ir marmelado, dar įpylė kavos ir žiūrėjo, kaip aš ryju bandelę, sviestą ir marmeladą ir geriu kavą.
– Vokiški pusryčiai.
– Taip. Žmona mane prie jų pripratino.
Šmuelis Šmulevičius pasiūlė cigaretę, bet aš atsisakiau.
– Per šabą aš nerūkau, pone Šmulevičiau.
– Taip? Nežinojau, kad jūs, pone Finkelšteinai, toks pamaldus.
– Aš nepamaldus, pone Šmulevičiau.
– Kodėl tada nerūkote per šabą?
– Iš tradicijos, pone Šmulevičiau.
– Tada per šabą ir nevažinėjate, pone Finkelšteinai?
– Apskritai ne, pone Šmulevičiaus. Nebent, kai reikia. Būtinais atvejais. O rūkyti nereikia. Tai disciplinos dalykas. Ir tiek.
Šmuelis Šmulevičius linktelėjo. Aš mačiau: jis norėjo užsidegti... cigaretę... bet susilaikė... manau iš pagarbos. Nenorėdamas manęs įžeisti.
– Kaip matau, jūs kilęs iš pamaldžios šeimos, pone Finkelšteinai?
– Taip. Mano tėvai buvo pamaldūs žmonės.
– Mano irgi, – tarė Šmuelis Šmulevičius. – Tačiau pamaldumas jiems nepadėjo.
– Aušvicas? – paklausiau aš.
– Ne. Aušvicui jie buvo per seni. Jie žuvo dar 1903 metais. Rusija. Pogromai! Tačiau grįžkime prie jūsų anglo, pone Finkelšteinai... Aš taip viską įsivaizduoju: Jankelis Švarcas tą anglą nutvėrė priešpiet rytą... na, jis ir jo žmonės. Tada nutempė į Trečiosios Šventovės gatvę, kad tenai pakartų... kaip visai teisingai pasakė jūsų kelneris: ant aukščiausio medžio. Tačiau nepavyko. Suprantate, pone Finkelšteinai... gatvėje buvo anglų patrulių...
– Taip. Daugmaž įsivaizduoju.
– Jis ir jo žmonės ėjo anglų patruliams į rankas. Ir paskutinę akimirką... spruko į galukiemį, pirmą pakliuvusį.
– Į mano galukiemį.
– Teisingai. Į Bet Davido viešbučio galukiemį. Ketino tenai palaukti, kol praeis pavojus. Pamatė jūsų langą. Pamatė tuodu kablius. Ir kol kas pakorė anglą tenai.
– Logiška, pone Šmulevičiau.
– Davė jam tenai kurį laiką pakaboti. Tarkime, pusvalandį. Taip sakant, laikinai. Ir tada... jūs, pone Finkelšteinai... pabudote! Pamatėte anglą, priėjote vilkdamas kojas prie lango ir stumtelėjote anglą. Aha. Taip ir buvo. O kad anglas tenai kabo tik laikinai, jūs nežinojote, negalėjote žinoti.
– Taip. Aš to nežinojau.
– O dabar jis jau seniai kabo Trečiosios Šventovės gatvėje.
– Nesuprantu.
– Juk tai labai paprasta, – pasakė Šmuelis Šmulevičius. – Pradėkime nuo pradžių. Jankelis Švarcas ir jo žmonės laikinai pakorė tą anglą galukiemyje. Paskui... kai pavojus praėjo, nukabino... nubogino į Trečiosios Šventovės gatvę ir darsyk pakabino.
– Ant aukščiausio eukalipto?
– Ant aukščiausio eukalipto.
– Dėl pasaulio spaudos. Kad tas įvykis nebūtų nepastebėtas?
– Aha.
– Tada jis jau nebekabo priešais mano langą.
– Galite tuo neabejoti. Jo tenai jau seniai nėra.
– Jei taip, man nėra ko jaudintis?
– Nėra ko, pone Finkelšteinai.

Šmuelis Šmulevičius ir aš papusryčiavę nuėjome į mano galukiemį, pažiūrėjome. Anglas buvo dingęs. Paskui nuėjome į Trečiosios Šventovės gatvę. Ir tenai būriavosi žmonės. Mes mažai ką tepamatėme. Gatvė buvo pilna žioplių, džipų, policijos, kariškių. Aš paklausiau vieną moterį, stovinčią palei gatvės kraštą. Ir ta moteris pasakė: „ Tenai kabojo kažkoks anglas. Jį jau nukabino. Anglas su lapu ant krūtinės.
Aš paklausiau:
– O kas tame lape buvo parašyta?
Ir moteris atsakė:
– „Už Šloimę Zupengriuną atkeršyta!“

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Versta iš: „Edgar Hilsenrath. „Nazi & der Friseur“. –­ München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 2010.


ErQ. „Filosofinė gėlė“. 2012. Sekant L. Gintalaite. Vilna, linas, šlapias vėlimas

 

Draugai