Januszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume" buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką. Nuolatinis žinomo literatūrinio mėnraščio „Twórczość" („Kūryba") autorius. Yra išleidęs devynis prozos rinkinius, vienas jų, išėjęs 2007 m., „Ateikite, einam" buvo nominuotas 2008 metų Nikės premijai ir 2009 metų Europos literatūros premijai. Siūlome dvi noveles iš 2009 m. rinkinio „Čekų šuns mirtis".

---

KELTUVAS

Tebūnie prakeiktas tas, kas išrado vienvietį keltuvą.
Atsisėdu ant kėdutės, užkabinu apsauginį lanką, keltuvas pradeda kelti ir sustoja ant kalno. Bet ne ten, kur turėtų sustoti, o daug žemiau. Tokioje vietoje, kur po kojomis matau savo kūno šešėlį. Gana mažą, o tai reiškia, kad kabu kėdutėje gana aukštai. Priešais mane – nė gyvos dvasios, atsigręžiu, ir už manęs – nieko. Koks normalus žmogus gali sėsti į keltuvo kėdutę per Vėlines? Norėjau ant kalno Visiems Mirusiesiems žvakę uždegti. Pasiėmiau nuo savo Pirmosios Komunijos likusią ilgą, pusmetrinę gramnyčią, kad nuo viršūnės ji būtų iš tolo matoma, netgi Čekijos pusėje, kad jie ten žinotų, jog lenkas su mirusiaisiais kaip brolis su broliu, gali kartu eiti arklių vogti.
Ką darysi. Teks pakentėti, kol keltuvas vėl ims judėti, juk būna, kad kažkas ten jiems užstringa. Šalta, judu, krutu, sukiojuosi, nieko. Sėdžiu. Apie penkiolika metrų virš žemės. Kabėdamas. Sėdėdamas. Sėdžiu kabėdamas. Ar kabu sėdėdamas? Šiaip ar taip, bet jis kelia rūpesčių. Nesvarbu, svarbus keltuvas, gal jie mane pamiršo?
Nieko ypatinga nevyksta. Mano šešėlis: palengva juda. Vėjas: palengva šiurena. Medžiai: irgi palengva šlamena. Oras: šaltas.
Kažkas girgžda, lynas virš manęs. Vėjas papūtė. Bent jau šis tas vyksta. Ir vėl girgžda, vėl vėjas. Vis stipriau, o mano šešėlis po manim siūbuoja vis labiau ir labiau. Ir staiga taip mane stumteli, kad įsitveriu vamzdžio kaip žmogus žmogiškumo. O šaltas jis kaip sniego namo rankena. Jeigu jo nepaleisiu, rankas nušalsiu, o jeigu paleisiu – tai nukrisiu ir kaulus susilaužysiu.
Plaiksto mane kaip skudurą, dievaži! Kaip šitaip galima? Su žmogum? Elgtis?! Pamiršti jį ir leist draskyti vėjui! Jeigu Dievas egzistuotų ir mane matytų, sakytų: o koks gi ten nelaimėlis kabo vamzdžio įsitvėręs? Ir įpūstų keltuvui energijos, nes juk Jis – pasaulio energija, ir laimingas pasikelčiau ant kalno, laisvas kaip musė, po kuria netikėtai išdžiūvo lipnus musgaudis.
Bet Dievo nėra, ir toliau tupiu kaip musė ant musgaudžio, LLR laikais gauto iš po prekystalio, nes tada lipnius musgaudžius parduodavo tik iš po prekystalio, o viešai – tik sausus, be klijų.
Temsta, mano šešėlis palieka mane.
Nuo sėdėjimo gelia kaulus. Gal atsistoti? Stojuosi iš lėto, sunkiai, kojos tirta iš baimės, bet atsistoju. Apačioje, slėnyje matau virš kapinių nuo žvakelių kylančią pašvaistę, matau tolimas namų šviesas, tarsi ten būtų žvaigždės sukritusios. Bet manęs iš apačios niekas nemato. Apskritai manęs niekas nemato, nors aš iš tikrųjų esu.
Staiga man į galvą lengvu žingsneliu atkeliauja išganinga mintis: mano kuprinėje, kurią turiu ant savo pečių, yra gramnyčia – uždegsiu ją, gal kas nors mane pamatys? O jeigu ne, tai bent jau rankas pasišildysiu.
Tikrai šilčiau. Sėdžiu ir šviečiu, bet kad kas nors mane pamatytų, – ne, niekas. Gal per žemai tą žvakę laikau? Ir dar ją užstoju, nes sėdžiu nugara į pakalnę, o priekiu į kalną. Nuo kalno esu matomas, bet juk ten jau seniai nieko nėra, svarbi dabar tik pakalnė. Antra išganinga mintis: pastatysiu gramnyčią ant galvos – ne aukštyn kojom, o ant mano galvos. Padariau ką sumaniau ir sėdžiu. Kabėdamas. Degdamas. Viskas vienu metu. Kvaila, kad negaliu pajudėti, nes užgesčiau, bet šiaip jau visai visai nieko. Netgi truputėlį šviesu, na ir šilčiau.
Kažkas kriuksi po manim, juda, šernai? O gal vilkai, gerai neįžiūriu, gal šernai ir vilkai. Žmogaus mėsą užuodė. Ir laukia, kol nukrisiu, nemanykit, nesulauksit!
Šilta, kaskart šilčiau, nes per veidą teka vaško lašeliai. Dideli, šilti, galima įprasti... Užsnūstu...
Nubundu, negaliu atmerkti akių. Vaškas, visur vaškas. Ant akių, ausų, visa galva juo aplipus, ir kaklas, ir žemiau, krūtinės ląsta, jis ant pečių ir rankų. Negaliu pajudėti. Visas tarsi sugipsuotas, mažytė skylė tik ten, kur lūpos. Nematau, negirdžiu. Esu padėtis be išeities. Kuri garsiai kvėpuoja. Pasiekiau absoliutaus objekto statusą, mano egzistencija vienintelė, mano skausmo broliai.
Ir staiga ta padėtis krusteli, į priekį, atgal, ir važiuoja. Keltuvas pajudėjo, slenku į viršų, kylu, galų gale! Viršuje girdžiu, kaip dunksteli krentantis kūnas, mane išvydęs apalpsta Aptarnaujantysis Viršų, turėjęs prilaikyti mano kėdę, pats juk apgraibomis neiššoksiu, tiek suragėjęs, prikaltas prie kėdės, kaip Kristus prie kryžiaus.
Apsuku puslankį, važiuoju toliau ir leidžiuosi žemyn, protarpiais pašokdamas, mėtomas ir vėtomas kaip prie jaunavedžių automobilio pririšta skardinė, toks jau likimas. Net inkščia, kad suimčiau jį į savo rankas, bet pirmiausia turiu jas išlaisvinti. Pradedu judinti, nutirpusios, skauda, bet žingsnis po žingsnio išsilaisvinu iš to balto apsauginio skafandro, iš tos antrosios mano odos – sustingusios, riebios ir slidžios. Rankos jau gyvos, siekia akių, nori jas pratrinti, juk turiu ką nors matyti, ir ten, kur turėtų būti akys, aptinka akinius. Vaškas nutekėjo po akiniais, per pačias akis, akiniai užlieti kartu su ausimis, standžiai sulyginti. Tikriausiai atrodau kaip mumija, kuriai ekskursijon atvykęs neklaužada mokinukas uždėjo akinius. Ar šitoks turiu ten apačioje pasirodyti žmonėms?! Bandau pakelti akinius aukštyn, žemyn, pastumiu juos maždaug iki antakių ir pirštais akių lygyje prakrapštau dvi skylutes.
Pradedu matyti, pasaulį, paryčiais.
Nusilupu vaško lopus nuo pečių ir pilvo, sunkiai sekasi, aukščiau blogiau, ką darysi, štai viena, prie veido priaugusi vaško kaukė. Numoju ranka, atrodau turbūt kaip biuletenį turintis Kukluksklano vicepirmininkas, leidžiuosi, slystu, esu apačioje ir nukrentu į Apačią Aptarnaujančiojo glėbį. Jis elgiasi ramiai, turbūt jam paskambino Aptarnaujantysis Viršų. Sunku išsitiesti visą naktį prasėdėjus, todėl valandėlę kabu ant Aptarnaujančiojo, kol net tas pakelia mane ant rankų ir pasodina ant suolo. Sėdžiu, ištiesiu kojas, kojos palengva atsigauna, keliuosi ir einu stoties link, laikas namo, kol dar visai neužgesau, nes matau vitrinų languose, kad dar vis degu, žmonės žiūri į mane, vaikams kaip gyvą žvakelę rodo, vaikai eina paskui mane, šokinėja, nori mane užgesinti, bet jiems nepavyksta, nes nuo Komunijos laikų gerokai paaugau.
Visi mano, kad po Vėlinių iš kapinių grįžtu, iš kur jiems žinoti, kad aš nuo keltuvo, kad tiesiai iš Golgotos, kad aš vaškinis Sizifas, nuo kurio galų gale tas vaškas ima trupėti, krenta nuo kaklo, ausų ir veido ir lieka tik kiaušas, tarsi būčiau atsikėlęs iš numirusiųjų ir keliaučiau su mano garbei uždegta žvake. Arba tarsi turėčiau beretę su antena, dar vis degančia traukiniui įvažiavus į kalnų tunelį.
Užsipūsk pats, kaip ir užsidegei. Paseilinu pirštus, pakeliu ranką, čiumpu dagtį, akimirką šnypščiu ir viską užlieja tamsa. Vėl, ir vėl manęs nesimato, bet iš tikrųjų tai aš esu.

ČIA STOTIS KENDZEŽYNAS-KOZLĖ

Esu įstrigęs kanalizacijos vamzdyje su nulaužta koja ir dar su liliputu.
Buvo taip: išlipau savo gyvenimo mazginėje stotyje ir nieko. Laukiu, laukiu, arklių nėra. Visada būna, kai atvažiuoju, o dabar nėra. Visada man juos atsiunčia Maslona Zenonas, mano priešpoliucinių laikų draugas, kuris vėliau, baigęs teisę, tokią karjerą finansų srityje padarė, kad jam, važiuojančiam savo aštuonžirge, paauksuota karieta, Azoto fabrikų kaminai iki žemės lenkiasi. Ir kur dabar jis, visada persirengęs vežiku, man akį merkiantis ir botagu čaižantis?
Tamsu, šalta, o aš stoviu kaip apiplėšytas beviltiškas skelbimų stulpas. Trumpam, reikalo prispirtas, kėblinu į stoties tualetą, o kai noriu išeiti, kažkas iš apačios stveria mane už striukės. Neūžauga su ištiesta ranka stovi kaip semaforas ir nori dviejų zlotų, neturiu zlotų, turiu tik eurus, duodu vieną, o jis sako, kad nori dviejų, ot gudri bestija! Pastumiu jį ir išeinu, o jis paskui mane. Aš greičiau minu, jis taip pat, aš dar greičiau, jis irgi, negi nuo liliputo bėgsiu? Na tai būtų taip, tarsi cirko direktorius vadovautų sveikuolių bėgimui...
Nesu pats lėčiausias, jaunystėje su autobusais lenktyniaudavau, buvau miesto turistų atrakcija, keleiviai per langus man saldainius mėtydavo, o Zenekas juos surinkdavo, taip šiandien sakoma, saldainiai, bet tai buvo laikai, kai žmonės rytais ant duonos tepdavo dantų pastą. O vakarais –­ batų tepalą...
Nesu pats lėčiausias, bet kai tik atsisuku, tas išsigimėlis už manęs, kas čia dabar?! Juk neūžauga... Nuo kada liliputai tapo antilopėmis? Lekiu, bėgu ir staiga prie telefono būdelės kad užkliūsiu už kažko! Už ant žemės miegančio žmogaus galvos, žmogaus, kurio, pasirodo, ta galva išsikišus iš kūno, o tas kūnas išsikišęs iš būdelės. Porą metrų skrieju oru ir įkrentu į skylę, į atvirą kanalizacijos šulinį, būtent ta koja. Tarsi būčiau pusiau atlenktas kišeninis peiliukas, viena koja šulinyje kabo, kita ant žemės guli, taip sėdžiu. Toks pasiutęs skausmas, kad net tyliu, ir toje tyloje girdžiu kaži kokį kvėpavimą, mano jis? Atsisuku į vieną pusę, nieko, atsisuko į kitą – nieko. O kvėpavimas yra, jaučiu jį ant sprando. Šaukiu, gelbėkit! Ir girdžiu prie pat ausies balsą, kad taip neklykčiau, nes ausys sprogsta, nes juk ne vienas esmi. Liliputo balsas! Pasirodo, jis man ant nugaros užšoko, kada? Kai iš tualeto sprukau?
Ir štai taip nutiko, kad styrau su nulaužta koja gatvės šulinyje ir dar su liliputu. Atrodau kaip korpusas su kupra. Gal nuliptum nuo manęs, tu šėtono išpera, sakau, o jis, kad negali, nemoka, kad, mums krentant, iš baimės, mėšlungis jį sutraukė. Prašau, kad įžnybtų man, nes turbūt visa tai sapnuoju, jis įžnybti negali, nes juk sutrauktas, bet gali įkąsti, ir taip padaro, suleidžia dantis į mano kaklą, oj, oj, oj, jeigu tai sapnas, tai eina velniop tokie sapnai, taip skauda, kad net pamirštu skaudančią koją. Klykiu iš skausmo, nes jis savo dantų neatleidžia, negali, nemoka, stena, dejuoja, ar turiu susivokti, kad ir jo žandikaulį mėšlungis sutraukė?
Kažkas eina, kažką laiko ant galvos, tarsi dalgiu nupjautą sombrero, šaukiu pagalbos, paspartina žingsnį ir dingsta, girdžiu tik savo aidą.
Susitaikau su mintimi, kad jo žandikaulis mėšlungio surakintas, jo dantys nepaleis mano kūno, skauda vos sujudėjus. Mažas anas, tarsi iki pusės pats save būtų suėdęs, o va dantis turi normalius, didelius, velniai jį rautų!
Vėl kažkas eina, ant galvos vėl tas pats, šaukiu, dingsta, kaip ir tas, kur jau dingo. Kas per monai? Ką jie ant galvų nešioja?
Klykiu, šaukiu, veltui. Ir daugiau jokių žmonių, kur visi? Atsigaivelioja tas būdelės gyventojas, keliasi, atsisėda ir susiima rankomis veidą. Dejuoja, dejuoju aš, dejuoja liliputas.
Tolumoje girdžiu greitosios signalą, pagaliau, ir staiga tyla, tyla. Kažkas eina, ir vėl kažką turi ant galvos, klausiu jo, ar kartais neturi su savimi granatos, jeigu taip, tai tegul man palieka, dingsta, kaip ir kiti dingo.
Šaukiu pagalbos, bet jau pasiduodamas, girdžiu tik aidą, aidą? Kaip tai aidą, jeigu jis šaukia kitaip? Šaukia, kad galų gale nustočiau klykęs, nes tai nepadės. Nes nesu vienas, įkritęs į šulinį. Būtent, šaukia kažkas kitas, iš kitos pusės, būtent! Aš nuolatos jį prižadinąs! Iš kitų pusių atsišaukia kiti, vardą pasako, kur gyvena. Vienas rėkia, kad šalia jo į kanalą arklys įkrito ir visi pakinktai piestu atsistojo, o vežikas taip toli nuskrido, kad į kitą šulinį įkrito.
Tas, būdelėje gyvenantis, man aiškina, kad mieste siaučia treninginių gauja, vagia gatvių kanalizacijos šulinių dangčius ir pardavinėja kaip metalo laužą. Lengvi pinigai, gatvėse mėtosi. Tiek daug jų išvogė, kad greitosios pagalbos negali privažiuoti prie tų, į skyles įkritusių, kaipgi, jeigu pačios įkrenta. Sako, kad mieste mažai žmonių liko, nes dalis jau kanalizacijos kanaluose, likusieji bijo sutemus išeiti, o jis pats tai būdelėje gyvena, laukia žmonos skambučio, kada galėtų namo sugrįžti, nes prisidirbo.
Kažkas mane stveria už kojos! Už tos, kuri kabo. Širdis laksto po kūną kaip .... rutuliukas po fliperį, kažkas ant manęs kabo (a) ir dejuoja, ar tai jis? Tai tu, Zenekai? Tai jis, turėjo šliaužti kanalais ir dabar rado išėjimą, mane.
Pradeda kristi sniegas. Pradeda skambėti varpai. Iškišu liežuvį, laukiu snaigės, noriu gerti. Viena nukrenta, sučiumpu ir nuryju.
Ir staiga velniškas skausmas, liliputas, jau lyg ir suaugęs su mano kūnu, vėl dantis į darbą paleido. Tas tipelis pradeda kalbėti, ir už kiekvieną jo leidžiamą garsą užmoku savo kraujo doze ant kaklo. Nesuprantu, ką jis ten iš už nugaros mano krauju springdamas veblena, kažką, kad tuojau nuk... nuk... iš tikrųjų, krentame! Tai per jį, Zeneką, kuris pradėjo manimi lipti į viršų. Liliputas dejuoja, kaukia, kraujas teka mano pečiais, kraujas šlaunimis, kraujas jau ant blauzdų, varva nuo manęs kaip nuo meistriškai nutrenkto triušio, kuris dar nežino, kad jo jau nėra, ir krentame į miesto prarają, ir galiausiai išgirstu, kaip iš stoties megafono sklinda: čia stotis Kendzežynas-Kozlė, čia stotis Kendzežynas-Kozlė.

Iš lenkų kalbos vertė

Birutė Jonuškaitė