Petrauskas išėjo į darbą, bet pasiliko. Kai jis bandė nusigauti iki savo biuro, keikdamasis kamščiuose, jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į stambų paukštį ant šakos. Paukštis tupėjo ant šakos ir juokingai valėsi plunksneles. Beveik dvidešimt penkių laipsnių šaltyje. Atrodė, kad jam nusispjauti į šaltį – jam buvo gera. Taip atrodė likusiam namie Petrauskui. Visa aplinkui buvo nutvieksta saulės – apsnigti stogai, sniego pusnys palei gatves, žmonės-vabaliukai, judantys apačioje (Petrauskas gyveno ketvirtame aukšte). Bėgo laikas. Ne, ne bėgo – jis sustojo. Atsidaręs orlaidę, Petrauskas ilgai susimąstęs rūkė. Per orlaidę veržėsi šaltas grynas oras. Bet bute buvo šilta. Petrauskas galvojo apie kontrastą – gyvenimo kontrastą. Apie šaltį ir šilumą. Apie skaidrų langą, skiriantį tuos du pasaulius. Apie namų kaip jaukumo fenomeną. Kaip motinos įsčių simbolį. Moteriškos gimdos prototipą.
Paukštis pakilo, ir smulkūs sniego miltai pabiro nuo šakos žemyn. Vieną akimirksnį miltai sužėrėjo saulėje linksmomis kibirkštimis – jie skrido amžinai, tarsi sulėtintame kadre. Petrauskas įsivaizdavo save paukščiu: laisvu ir galbūt alkanu. Priverstu visą dieną ieškotis maisto. Kažkaip niekados nebuvo kilusi mintis, kad paukščiai nedirba – nė vienas iš jų. Nebent lizdą suka, bet ir to darbu nepavadinsi. Už tai nemoka. O kas dirba? Gal vilkas miške? Lydeka vandenyje? Erelis danguje – jis tiesiog sklando ir žvalgosi grobio. Ar blogai būti gyvūnu, paukščiu? Viešpats Dievas pasirūpino, kad gyvūnai nesušaltų šaltyje: ruoniui storas riebalų sluoksnis, o lokiui ir lapei dar nemokami kailiniai, už kuriuos nereikia pakloti kosminės sumelės prestižinėje kailių parduotuvėje centriniame prospekte. Nepamiršo ir paukštelių, aprūpino juos plunksnelėmis, kurios šaltyje pasipučia, sukurdamos šilumos aureolę apie mažą kūnelį ir neleisdamos šalčiui prasiskverbti į vidų. O kad lokiai ir ereliai pernelyg neliūdėtų savo nežmogiškame, be vonių ir kavinių, gyvenime – nedavė jiems supratimo, kas jie tokie ir kas yra pasaulis. Davęs jiems laukinį gyvenimą, jis mainais juos apdovanojo nežinojimo palaima – nežinojimo, kad gyveni, kad mirsi... Nežinoti, kas yra mirtis, kad ji egzistuo­ja –­­ nežinoti, kad esi ne amžinas, kad po šimto meto tavęs tikrai nebus: kokia laimė...
Petrauskas atsiduso ir giliai užsitraukė dūmą. Pasaulis už lango buvo toks nuostabus – realus ir tuo pat metu nerealus. Tarsi jis būtų sugalvotas. Kažkieno.

Tuo pat metu tas pats Petrauskas artėjo vargais negalais prie biuro. Ir po pusvalandžio jis jau sėdėjo prie savo stalo ir skambino verslo partneriui, išmušinėdamas iš jo skolą. Partneris dievažijosi, kad sumokės dar šią savaitę. Sakė, kad jam pačiam nesumokėjo už prekę, dėl to jis nemokėjo Petrauskui. Ir jei dar ta firma būtų paties Petrausko – tai bent būtų buvę aišku, vardan ko jis gadinasi tiek nervų (tokių skambučių per dieną buvo koks penkiasdešimt – toks ir buvo Petrausko darbas: kontaktuoti su įvairiais verslo partneriais ir instancijomis, nuo kurių verslas priklausė). O juk firma priklausė tokiam Semaškai Valentinui, kuris ir pasisamdė Petrauską, kad šis dėl jo stengtųsi. Ne už dyką, žinoma. Jam už tai mokėjo neblogą – bet ne tokį jau kosminį –­ atlyginimą. Bet juk už tą atlyginimą Petrauskas turėjo atsiduoti darbui kūnu ir siela –­ tai jums ne prie įėjimo budėti ar kompiuteriu programą kurti. Norint išmušti pinigus –­ reikia nemažai nervų išeikvoti. O norint sudaryti naudingą sandorį – reikia būti gudriam, mokėti vesti derybas, įterpti į sutartį užmaskuotus punktus, kurie tau (ne tau, o Semaškai!) naudingi. Ir nežiopsoti, kad tavęs paties neapmautų, nes čia kiekvienas norėjo būti už kitą gudresnis.
Tai buvo darbas, kurio metu Petrauskas pamiršdavo, kad čia ne jo verslas –­ pats procesas, siekiant rezultato įžiebdavo jame energijos, žadino valią: ir kuomet pavykdavo pagaminti prekę už šimtą tūkstančių sąlyginių piniginių vienetų, o parduoti už du šimtus tūkstančių, taip gaunant šimtą procentų pelno, jis jausdavosi burtininkas. Kuris įgudusiu rankos mostu daro pinigus iš oro. Tik kartais jis suvokdavo, kad iš tų šimto tūkstančių sąlyginių piniginių vienetų pelno, kuris buvo gautas jo dėka, firmos savininkas jam moka penkis tūkstančius – ir jam tada darydavosi bloga. Devyniasdešimt penki tūkstančiai atitekdavo šeimininkui –­ kuris tuo metu drauge su šeima (žmona gražuolė ir trys rubuiliai nerūpestingi vaikučiai) mėgavosi gyvenimu Kanarų salose – jam į kišenę. Išeitų, kad jis, Petrauskas, faktiškai yra jo vergas. Kad jį, jo darbą, jo nervus, jo valią, jo asmenybę (nes į savo veiklą Petrauskas dėjo ir visą savo asmenybę, charakterį) eksploatuoja kažkoks Semaška, laiku ir sėkmingai sukūręs firmą. Čiulpia iš jo gyvenimo syvus ir jo sąskaita parazituodamas gyvena. Nes jis pats, Petrauskas, kaip ir jo šeima, šiuo metu yra anaiptol ne Kanarų salose. O dirba apsipylę prakaitu. Ir tas jų sąlyginai aukštas gyvenimo lygis – butas prestižiniame rajone, vasarnamis, nauja mašina, restoranas savaitgalį – juokingas, palyginus su kažkokio Semaškos turtu ir bajoriškais įpročiais; to Semaškos, kuris, taip išeina, maitina Petrauską ir tuo pačiu jo šeimą...
Kadangi su tokiomis mintimis visiškai neįmanoma buvo gyventi ir toliau dirbti, tai Petrauskas greitai „pamiršdavo“ kaip buvo iš tiesų – ir toje užmarštyje jis sau jau neatrodė kvailys, o imdavo vėl save gerbti, akcentuodamas savo privalumus, palyginus su tais, kas gaudavo minimumą arba apskritai buvo bedarbiai. Ypač jis mėgo sėdėti savo naujutėlaičiame BMW, žiūrėti į šviečiantį valdymo panelį ir jaustis sėkmingu šiame nelengvame ir ne kvailiams sukurtame gyvenime.
Tačiau pasitaikydavo akimirkų, kai su Petrausku imdavo dėtis keisti dalykai. Pavargęs nuo skambučių ir darbinių susitikimų (kurie anaiptol ne visuomet baigdavosi sėkmingai –­ po sėkmių ir laimėjimų aplankydavo nesėkmės ir praradimai), jis eidavo į rūkomąjį, atsidarydavo orlaidę ir žiūrėdavo į apsnigtą miestą, gulintį po kojomis. Ir staiga jam imdavo rodytis, kad yra du Petrauskai. Tuo metu, kai vienas išvažiuodavo sukti verslo, kitas pasilikdavo namie – jis ten amžinai gyvena. Visada. Niekur neišvažiuoja, o tik štai taip rūko ir žiūri į pasaulį. Ir galvoja. Kas jis toks ir kodėl. Ir kokiame stebuklingame pasaulyje jis, iš tikrųjų, gyvena. Neaišku kodėl.
Grįžtančiam namo Petrauskui vis dažniau imdavo rodytis, kad tas, kitas Petrauskas, laukia jo ten, virtuvėje prie lango. Ir prieš jį Petrauskui norėjosi nulenkti galvą – jis buvo švaresnis, aukštesnis, idealesnis, tas kitas Petrauskas. Jis giliau jautė, plačiau mąstė. Bet kažkas jį turėjo maitinti. Taip, savo nervų, savo gudrumo, savo verslumo, savo žemumo kaina. Žemumo, primityvumo mąstyme ir jausmuose, kaina.
Ir vis dėlto Petrauskas negalėjo nepatirti dėkingumo jausmo tam Petrauskui, kuris likdavo namie ir žiūrėdavo, žiūrėdavo, žiūrėdavo į pasaulį. Tik žiūrėdavo. Rūkydavo ir žiūrėdavo. Ir suprasdavo. Save, paukščius, lokius...
 
Artindamasis prie namų, Petrauskas visuomet patirdavo kažkokią baimę: įėjęs į tuščią butą (žmona ir vaikai grįždavo vėlai – ir tai gerai), iš pradžių jis, dar nenusirengęs, stovėdavo koridoriuje, klausydavosi tylos. Jis žinodavo, kad tas kitas Petrauskas jo laukia. Jis fiziškai jausdavo jo buvimą virtuvėje, prie lango. Jis žinojo apie visas jo mintis ir jausmus. Tai nebuvo svetimas žmogus. Bet prieš jį būdavo gėda: už visas tas žemas mintis ir žemas gudrybes, ir žemus žodžius, kurie buvo ištarti tą dieną. Norėjosi pasakyti: „Aš ne toks. Tai ne aš“. Bet Petrauskas žinojo, kad jis toks. Kad tai jis.

Bet ir kitoks.

Tada jis nusirengdavo, plaudavosi rankas ir eidavo į virtuvę virtis kavos. Ir matė tenai JĮ. Kuris stovėdavo nusisukęs nugara. Su iki skausmo pažįstama ankstyva plike ant pakaušio. Su nuskustu kaklu, pažymėtu tamsiu apgamu kairėje. Vilkintis naminiu megztiniu langeliais. Jam buvo baisu prieiti prie to kito Petrausko – bet ir norėjosi. Kažkokia nenumaldoma jėga traukė prie jo.

Jis prieidavo ir prisispausdavo prie JO krūtine. Apkabindavo per pečius. Ir taip jie stovėdavo, dviese. Ilgai ilgai. Kol Petrauskas, tas, kuris už nugaros, nepravirkdavo, krūpčiodamas visu kūnu. Niekas tuščiame bute nematė jo ašarų, ir jis galėjo verkti, kiek norėjo. Niekas nežinojo ir niekada nesužinos apie tas ašaras. Nes apie jas niekam nevalia žinoti.

Tada tas, kitas Petrauskas, pasisukdavo veidu ir žiūrėdavo jam į akis. Ir apkabinęs, priglaudęs prie savęs, sakydavo: „Broli.“ Ir tada Petrauskas išnykdavo. Jis tapdavo JUO. Procesas, kai tas kitas, anas Petrauskas jį absorbuodavo, buvo skausmingas ir tuo pačiu saldus – turbūt tokia saldi būdavo mirtis tų, kas savo noru duodavosi suėdamas laukiniams liūtams: tai jums ne gėdingai baigti dienas kilpoje, pakabintoje virtuvėje, arba raitytis ant grindų, prisirijus žiurkių nuodų. Pamaitinti savimi kilnų žvėrį! O, išnykimo džiaugsmas! Išsilaisvinimas nuo įgrisusios asmenybės –­ nuo visko! Perėjimas prie tikros laisvės.

Nebūties – ir naujosios būties – džiaugsmas.

„Tu vėl bute rūkai?! Kodėl ne balkone?“

Petrauskas atsisukdavo ir matydavo žmoną, parvilkusią maisto iš supermarketo.

„Paimk maišus, vos partempiau. Na ir šaltis.“

Viskas išnykdavo kaip fatamorgana. Kaip dūmai. Viskas.

„Įsivaizduoji, susitikau Kairienę prie laiptinės – tokius dalykus pasakojo apie savo žentą. Kada rytoj grįši? Skambino Aušra, prašė pavežti ją iki stoties, jos mašina nusibaigė. Vaikai dar negrįžo? Mildai vakar menstruacijos prasidėjo, sakiau jai likti namie, o ji nusitrenkė į mokyklą. O Šarūnas neskambino? Jis turėjo paskambinti prieš užsiėmimą baseine. Matyt, mobilusis nusėdo. Einu truputį pailsėsiu, siaubas, kaip pavargau, Navickienė darbe visai nukvako, dvi valandas mus laikė, idiotė. Vaidina didelę viršininkę, karvė. Pamiršau namie bilietą, įsivaizduoji? Tai vos negavau baudos. Vos spėjau iššokti stotelėje –­ iš tolo pamačiau kontrolierius. Štai jis, guli prie veidrodžio. Skubėjau ir nepasiėmiau. Sekmadienį reikia nuvažiuoti bulvių –­ visai nebeturime. Aš rankomis neprinešiosiu. Nusipirkti kokius tris maišus. Man Ručienė sakė, kad turguje galima pigiai nusipirkti. Na, eisiu išsitiesti, vos kvėpuoju. Kas čia avalynę po visą koridorių išmėtė? Sunku sudėti į dėžę? Aš jums juk ne tarnaitė. Visą laiką tik ir tvarkai. Tiesiog kojos nelaiko. Ir galva plyšta. Einu tabletę išgersiu. Girdėjau, cukrus vėl pabrangs. Kažkoks siaubas. Jau trečią kartą brangsta. Gerai, kad mes jo nedaug suvartojam. Na, einu pagulėsiu. Įsivaizduoji, Toleikiai išvažiavo į Egiptą, pailsėti. Ir iš kur jie ima pinigų? O mes va čia riogsom, kaip kokie kelmai. Kiek jau valandų? Oho. Tuojau reikės vakarienę ruošti. Milda jau, ko gero, pakeliui namo. Ko tu visą laiką tyli? O kas čia? Ant grindų? Kas per bala? Galėtum batus laiptinėje nusitrypti, kiek prašiau. Mildai reikia naujus aulinukus nupirkti – šitie jau leidžia. Tiek pinigų paklojome. Irgi mat, Italija –­ turbūt Kinijoje daro. Jau geriau mūsų gamybos. Na einu, nebeturiu jėgų. Dar ir strėnas skauda. Matyt, prisitampiau. Tiek pripirkau – šaldytuvas tuščias. Jis pastaruoju metu kažko labai stipriai ėmė gausti. Reikia jį tirpinti. Daug ledo priaugo. Ai! Įsidūriau, segtuku – na ir segtukus jie daro. Kam tokius aštrius daryti. Fu, pagaliau galva pailsės, o tai visą dieną su ištemptais plaukais. Ką? Tu kažką sakei? Nieko? Manau, mums reiktų apie vasarą pagalvoti. Bilietus iš anksto reikia pirkti. Nes paskui triskart brangiau mokėsime. Nesuprantu, kaip žmonės paskutinę minutę viską sprendžia. Aš taip negaliu. Nesuprantu aš tų žmonių. Na, eisiu pagaliau prigulsiu, o tai dar nugriūsiu, dievaži. Jei užmigsiu – pažadink po pusvalandžio.“

Petrauskas stovėjo ir žiūrėjo. Į tą vietą, kur stovėjo žmona. Stovėjo ir žiūrėjo. Neištaręs nė žodžio.
 
Paskui nusisuko į langą. Už nugaros tiksėjo virtuvės laikrodis. Gyvenimo akimirkos grimzdo į praeitį – amžiams. Trumpo gyvenimo akimirkos. Kas jis toks?

Norėjosi gyventi ir mirti.

Leidosi naktis. Pirmosios žvaigždės žiebėsi virš miesto.