Arvydas Šliogeris. Iš „Bulvės metafizikos 2“ (IV)

Nuotrauka iš LM archyvo

Odisėjo bumerangas

Bet pirmų pirmiausia Tu gyveni ne vietovėje šiapus juslinio horizonto, o tame visur ir niekur, kurį padaro kalba, mito Ekrane blaškanti Tave po vadinamąjį pasaulį ir siūlanti Tau vis naujas Lotofagų žemes, vis labiau gundančias Kirkių pilis ir Kalipsių salas, vis paslaptingesnius, todėl ypač viliojančius, egzotiškus kontinentus, ir spoksant į Ekraną Tau svarbiausia tai – Tu tai vadini netgi savo laisve, – kad esama daugybės kitokių vietovių, bet nė viena Tau nėra ne tik visiškai kita; ne, kur kas blogiau: nė viena mito vietovė nėra Tau net visiškai kita sala, kurion įleidęs šaknis toks pat mirtingasis kaip ir Tu, bet Tu dar netiki nei ta sala, nei šaknimis, Tu netiki, kad mirtingasis gali turėti savo kitą salą, neišmainomą į jokias kitas, ir galiausiai paskutine ir vienintele Tavo sala tampa Ekranas – salos negalimybės haliucinacija, hipnotizuojanti kaip tik todėl, kad, kaip Tu manai, jis iškart dovanoja Tau visas galimas salas, visas galimas vietoves, ir tai nuostabu, kadangi Tu tampi sparnuota būtybe, tokiu efemerišku elfu, galinčiu negyventi niekur, jokioje vietoje, ir savąjį negyvenimą vadinti kaip tik priešingai –­ tikruoju gyvenimu, pasiekiamu tik dievams ar nemirtingiesiems, juolab kad mito Ekranas visai naiviai žada vulgarųjį nemirtingumą netgi Tau pačiam. Taip, kad įsišaknytum, iš pradžių turi prarasti savo prigimtinę vietovę, atitrūkti nuo žemės, prie kurios Tavęs neriša niekas, nes dar neturi ne tik šaknų, bet ir plonyčių gijų, rišančių Tave –­ pirmapradžio angelo – prie to miglos debesio, kurį tik labai perdėdamas, bejėgiškai mėgdžiodamas kitų kalbas ir mitus, Tu vadini savo žeme; bet veikiau tai tik vulgariojo plėšrūno „privati valda", kalbos debesis ir nieko daugiau, nieko tokio, kas būtų anapus kalbos ir būtų taip, kad ne tik nepriklausytų Tau, ne tik nebūtų paženklintas kalbinės nuosavybės antspaudu, bet iškiltų iš bekalbės žemės tylos, iš nežmogiškumo tamsos ir Transcendencijos įsčių; taip, iš pradžių tas mito kamuolys Tau dar nėra nei tėviškė, nei šaknų galimybės vietovė, bet visai priešingai: tai tik vietovė apskritai, pažinta, bet nepažįstama, apžiūrėta, bet nepamatyta, valgoma, bet neprijaukinta, švelni, tačiau tik kisieliaus švelnumu nuslystanti Tavo akimis ar rankomis, sava, bet neužmezgusi slaptingų ryšių su tavo siela, o todėl tik sava apskritai, kaip savu Tu vadini savo šaukštą arba savo batus; taip, iš pradžių ji, toji prigimtinė valda, Tau tėra tik juslinė visuotinybė, apaugusi visiškai vienodais kalbos žvynais, ištirpusi vos vos išskaidytame, kas akimirką besimainančiame, grynųjų vardų debesyje, bespalvė, beformė ir beveik neišsiskaidžiusi į absoliučių individų ansamblius; taip, tai netgi svarbiausia: iš pradžių joje nėra nieko individualaus, o vietoje individų joje mirga grynosios atskirybės, tarsi properšos debesyje, dabar atsirandančios, bet kitą akimirką jau išnykusios Niekio skylės ir kaip tik toms Niekio skylėms Tu duodi vardus ar veikiau tie vardai įsisunkia į Tavo miglotą ir skystą sielą iš mito, kuris pavergia Tave kartu su pirmuoju ne tavo ištartu vardu; taip, netikėk pirmapradiškumu, nes jis tėra tik laikinoji vieta, bet ne belaikė žemė, iš kurios Tu ne tik išeitum, bet į kurią Tu sugrįžtum taip, kad jau niekada ir niekur nebeišeitum. Kad atrastum, privalai prarasti; kad sugrįžtum, privalai išeiti ir prarasti patį išėjimą – ne, pasakyk stipriau: Tu privalai prarasti net savąjį praradimą – todėl Tavo pamatinis žemiškasis judesys susideda iš dvigubos prarasties, kai užmirštama netgi viltis ar noras sugrįžti; taip, esi pasmerktas simbolinei taisyklei: vaisingi tik praradimai, ir kuo beviltiškesnė pradžios prarastis ir kuo daugiau pradžios praradimų, tuo didesnė tikrojo sugrįžimo galimybė.

Be to, Tu privalai ne tik prarasti, bet ir užmiršti, užmiršti taip, kad užmirštum netgi pačią užmarštį: dvigubą prarastį turi atitikti dviguba užmarštis – tik tada Tu gali tikėtis sugrįžti, bet tikėtis taip, kad nieko nebesitikėtum, kad būtum praradęs bet kokią viltį ir netgi viltį apskritai, nes, kaip sako Benjaminas – viltis gali būti dovanota tik tiems, kurie visiškai ją prarado: tuščia, naivi ir vaikiška yra viltis, nekylanti iš visiškos nevilties, taigi, iš tokios nevilties, kuri stovi ne tik prie vilties lopšio, bet ir prie vilties karsto. Tu privalai nusivilti pirmąja pradžia, o savąjį pirmapradiškumą užmūryti nevilties bastione. Štai kiek daug turi netekti, kad galėtum sugrįžti. Bet po to, galbūt po to ir tik po to, tačiau visąlaik pasiliekant tame „po to" (štai ko Tu neturi prarasti niekur ir niekada – nebeatšaukiamo ir nebeužmirštamo „po to"), Tu pagaliau gali sugrįžti ir nebeišeiti, atrasti ir nebeprarasti. Bet žinok, kad Tu sugrįžti į tolimą ir svetimą, bet kaip tik todėl jau pažįstamą salą, o kitos salos Tau egzistuoja ne kaip kitokios, o kaip Visiškai Kitos, nes tik dabar nuo Tavosios salos veido nubyrėjo kalbos žvynai ir išsisklaidė salos veidą dengiantis pirmapradis mito ūkas. Ir tik dabar, iš tolumos ir svetimybės, pagaliau Tu pamatai, nes matyti Tu gali tik tai, kas, nors ir pažįstama, nors ir artima, bet išlieka kaip tolumos ir svetimybės kristalas. Tu sugrįžti sparnuotas, bet dabar Tavo sparnai įauga į Tavo salos žemę ir virsta nebeišraunamomis ir net nebenukertamomis šaknimis: tik iš sparnų gali gimti šaknys ir ne tik Tavo šaknys, bet ir Tavo salos bendrininkų, nežmogiškumo tamson įsišaknijusių daiktų šaknys, susipinančios su Tavo paties šaknimis ir sutvirtinančios Tavąjį buvimą čia ir dabar, belaikėje Tavo prasidedančios pabaigos ir pasibaigiančios pradžios vietovėje, galiausiai virtusioje vietove šiapus horizonto, nebepavaldžioje kalbos Ekrano kerams ir mito pagundoms. Tik dabar Tu praregi ir iš tikrųjų matai; tik dabar Tave aplanko nušvitimas, kurio peri­metru klaidžioja Kitų salų šmėklos ir anapusės svetimybės tamsa: Tavęs ji jau nebegundo, nes dabar žinai, kad visa, kas anapus Tavo salos horizonto, tėra banalybės fantomai ir vaiduokliai. Švelnioji paslaptis gyvena čia, o visur kitur Tau gresia būtent banalybės prakeiksmas. Štai kodėl Tu jau nebegeidi išeiti: visa, kas geriausia, veši Tavo vienintelės salos artumoje, ir pagaliau Tu supranti, kad tik artuma tegali būti paslaptinga, o todėl gundanti; ir dar Tu supranti, kad tikroji pradžia yra ne Tavo gimimas, o Taviškė mirtis, kaip dar labiau sugrįžtantis sugrįžimas į Tavo belaikės žemės gelmę. Štai kaip Tu nueini Odisėjo kelią, vingiuojantį bumerango kreive: sugrįžimas sutampa su išėjimu, prarastis – su atradimu, viltis –­ su neviltimi, pažinimas – su pažintimi, pabaiga – su pradžia, senatvė – su vaikyste, sparnai –­ su šaknimis.

Arvydo Šliogerio nuotraukos

Draugai