Jorge Luis Borges. Parabolės. Prozinės miniatiūros

Iš rinkinio „Tigrų auksas" (1972)

Nuostaba

Šią istoriją man papasakojo vienas Morono gyventojas:

„Nieks dorai nežino, dėl ko Moritanas ir Mulatas Rivarola taip pašėlusiai nekentė vienas kito. Jiedu buvo iš konservatorių partijos ir, mano galva, susiuostė komitete. Moritano nepamenu, nes mirė, kai buvau dar pyplys. Žmonės kalba, jo šeima buvo kilusi iš Entre Rijo. Mulatas už jį gyveno gerokai ilgiau. Jis nebuvo vadas ar bent neatrodė toks, bet šelmis. Kresnesnis, sunkesnis už priešininką, išsipustęs. Abudu ne iš kelmo spirti, tik Rivarolos smegeninė – geresnė, kaip paaiškėjo vėliau. Jau seniai Mulatas griežė dantį ant Moritano, bet nenorėjo išsiduoti. Aš jį puikiai suprantu – jei užmuši ir patenki už grotų, visi tave laiko kvailiu. Mulatas gudriai sumąstė kaip veikti.

Sekmadienis, septynios valandos vakaro. Aikštėj tiršta žmonių. Kaip visad, neskubėdamas pasirodo Rivarola, apsitaisęs juodai, tik gvazdikas kraujuoja kilpelėj. Eina ne vienas, kartu su dukterėčia. Staiga pasitraukia, pritupia ant žemės ir kad pradės plasnoti ir kakariekuoti kaip gaidys! Žmonės nustėrę pabyra į šalis. Toks garbingas ponas, o krečia tokius juokus, visam Moronui matant ir piktinantis, ir dar sekmą dieną! Plasnodamas, kakariekuodamas, jis nuslenka kelias varsnas ir metasi į Moritano namus. Atlapoja vartelius, vienu šuoliu atsiduria vidiniame kieme. Gatvėje stumdosi minia. Moritanas išgirsta triukšmą ir eina pažiūrėti. Pamato nekenčiamą priešą, šis puola kaip plėšrūnas, Moritanas metasi atgal, vidun, bet jį kliudo kulka, paskui kita. Du policininkai išsitempia Rivarolą, šis spardosi kakariekuodamas.

Po mėnesio jį paleido. Teismo gydytojas paskelbė, kad jį buvo ištikęs ūmus beprotybės priepuolis. Juk visi žmonės matė, kad jis giedojo kaip gaidys, ar ne?"

Rūmai

Rūmai nėra begaliniai.

Sienos, pylimai, sodai, labirintai, laiptai, terasos, baliustrados, durys, galerijos, apskriti ar stačiakampiai vidaus kiemai, dengtos arkados, kryžkelės, tvenkiniai, priemenės, menės, miegamieji, bibliotekos, palėpės, karceriai, vienutės ir rūsiai – jų ne mažiau kaip smilčių Gange, tačiau jų skaičius baigtinis. Jei nuo plokščių stogų pažvelgsi į vakarus, tolumoj pamatysi kalves, dailidžių dirbtuves, arklides, laivų statyklas ir vergų lūšnas.
Niekam neduoti apeiti net nykstamai mažą rūmų dalį. Kai kurie pažįsta tik požemius. Mes galime atskirti pavienius veidus, balsus, žodžius, bet tai niekingai maža. Niekingai maža ir kartu brangu. Data, išraižyta ant paminklinio akmens ir įrašyta į metrikų knygas, pasirodys tik po mūsų mirties; mes jau mirę, jei mūsų nejaudina niekas – nei žodis, nei troškimas, nei atmintis. Bet aš žinau, kad esu dar gyvas.

Iš rinkinio „Nakties istorija" (1977)

Scholija1

Po dvidešimties žygių ir nepaprastų nuotykių metų Odisėjas, Laerto sūnus, grįžta į gimtąją Itakę. Ginkluotas geležiniu kardu ir lanku, pelnytai atkeršija jaunikiams. Apstulbinta iki baimės, Penelopė nedrįsta jo atpažinti ir, norėdama jį patikrinti, griebiasi paslapties, kurią žino tik jiedu ir jiedu abu – jų vedybinės lovos, kurios negali pajudinti iš vietos nė vienas mirtingasis, nes alyvmedis, iš kurio tašyta lova, šaknimis įaugęs į žemę. Apie tai pasakoja dvidešimt trečioji „Odisėjos" giesmė.
Homeras žinojo, kad istorijų negalima pasakoti tiesiai šviesiai. Tą žinojo ir graikai, kurių prigimtinė kalba buvo mitas. Istorija apie vedybinę lovą, kuri yra medis, yra tam tikra metafora. Karalienė iškart suprato, kad nepažįstamasis yra karalius, vos išvydusi save jo akyse, vos pajutusi iš jo meilės, jog tai Odisėjo meilė.

Iš rinkinio „Šifras" (1981)

Knygos veiksmas

Tarp bibliotekos knygų gulėjo viena2, arabiškai parašyta, kurią už keletą variokų Toledo Alkanos gatvėje nusipirko kareivis; orientalistai žino tik jos ispanišką vertimą. Knyga yra stebuklinga: ji išpranašavo kiekvieną žinomo žmogaus žingsnį ir žodį nuo keturiasdešimties metų iki jo mirties 1614-aisiais.

Paskui jos niekas nematė. Ji pražuvo tame didžiuliame lauže, kurį užkūrė klebonas ir artimas kareivio draugas barzdaskutys, kaip pasakojama šeštajame knygos perskyrime.

Tik vieną kartą žmogus vartė tą knygą savo rankose, taip ir neperskaitęs jos, tačiau kruopščiai laikęsis – ir tebesilaikydamas –­ arabo susapnuotos lemties, nes jo nuotykiai jau seniai tapo beribe žmonių atmintimi.
Nejau ši išmonė keistesnė už Dievo nustatytą islamiškąją predestinaciją ar laisvą valią, mums suteikiančią baisią galią patiems rinktis pragarą?

Laimė

Kiekvienas apglėbiantis moterį yra Adomas. Jo moteris – Ieva.
Viskas vyksta pirmą kartą.
Išvydau baltą skritulį danguj. Man sako, kad tai „mėnuo", bet man tai tik žodis, tik mitologija.
Medžiai mane šiek tiek baugina. Jie tokie gražūs!
Romūs žvėrys apspinta mane, kad suteikčiau jiems vardus.
Bibliotekos knygos neturi raidžių. Jos atsiranda knygą atvertus.
Sklaidydamas atlasą, aš sukuriu Sumatrą.
Kiekvienas besigraibantis tamsoj degtukų atranda ugnį.
Veidrodyje mūsų tyko kitas veidas.
Kiekvienas stebintis jūrą išvysta Angliją.
Kiekvienas deklamuojantis Liliencroną3 įžengia į mūšį.
Susapnavau Kartaginą ir legionus, sugriovusius miestą.
Susapnavau kardą ir svarstykles.
Šlovė meilei, kurioje niekas nevaldo ir nėra valdomas ir kiekvienas atiduoda save kitam.
Šlovė košmarui, mums apreiškiančiam, kokį pragarą galime sukurti.
Kiekvienas besileidžiantis prie upės leidžiasi prie Gango.
Kiekvienas žiūrintis į smėlio laikrodį mato imperijos žlugimą.
Kiekvienas žaidžiantis su durklu nulemia Cesario mirtį.
Kiekvienas miegantysis kartu yra visi žmonės.
Dykumoje aš išvydau jauną Sfinksą, ką tik pastatytą. Po saule nėra nieko sena.
Viskas vyksta pirmą kartą ir amžiams.
Kiekvienas skaitantis šiuos žodžius yra jų autorius.

Iš rinkinio „Atlasas" (1984)

Poseidono šventykla

Įtariu, kad jokio Jūros dievo, kaip ir Saulės dievo nebuvo; abidvi sąvokos svetimos pirmykščiam protui. Buvo jūra, buvo Poseidonas, taip pat buvęs jūra. Paskui atsirado teogonija ir Homeras, pasak Samuelio Butlerio4, komiškus „Iliados" epizodus supynęs su vėlesnėmis pasakomis. Laikas ir karai sunaikino dievo atvaizdą, bet liko jūra, kitas jo pavidalas.

Mano sesuo dažnai sako, jog vaikai senesni už krikščionybę. Jei nekalbėsime apie ikonas ir kupolus, tokie pat yra graikai. Tiesa, jų religija – ne tiek mokymas, kiek sapnų rinkinys, kurio dievybės turi mažiau galių nei kerės5. Šventykla datuotina V amžiumi prieš mūsų erą, taigi statyta tais laikais, kai filosofai ėmė viskuo abejoti.

Pasauly viskas slėpininga, bet kai kur ši paslaptis labiau krinta į akis – jūroje, geltonyje, senolių akyse ir muzikoje.

Atėnai

Pirmąjį savo pirmosios dienos Atėnuose rytą susapnavau tokį sapną. Priešais mane ant ilgos lentynos rikiavosi knygos. Tai buvo Britų enciklopedija, vienas iš mano prarastųjų rojų. Spėtinai ištraukiau vieną tomelį. Susiradau straipsnį „Coleridge"; straipsnis turėjo pabaigą, bet neturėjo pradžios. Susiradau straipsnį „Kreta" –­ tas pat. Tada atsiverčiau straipsnį „Chess"6. Tada sapnas persimainė. Ant amfiteatro, lūžtančio nuo dėmesingų žiūrovų, scenos, aš žaidžiau šachmatais su savo tėvu, kuris tuo pat metu buvo apsišaukėlis Artakserksas7 su nupjautom ausim (apgaulė išaiškėjo jam miegant, kai viena iš jo žmonų švelniai, –­ kad nepažadintų, – paglostė jam galvą) ir už tai vėliau nužudytas. Aš perstačiau figūrą, o priešininkas, savųjų net nepalietęs, magišku veiksmu nupūtė manąją. Tai pasikartojo kelissyk.

Čia aš nubudau ir tariau sau: aš – Graikijoje, iš kur viskas prasidėjo, jei tik pasaulis, priešingai nei mano susapnuotos enciklopedijos straipsniai, turi pradžią.

Ženeva

Iš visų mūsų planetos miestų, įvairių ir žmogui mielų tėvynių, kurių jis ieško ir išsikovoja po ilgų klajonių, Ženeva, mano galva, tinkamiausia laimei. Nuo pat 1914 metų esu jai dėkingas už man atsivėrusias prancūzų, lotynų, vokiečių kalbas, ekspresionizmą, Schopenhauerį, Budos mokymą, daoizmą, Conradą8, Lafcadio Hearną9 ir Buenos Airių nostalgiją. Už meilę, draugystę, gėdą ir norą nusižudyti. Atmintyje viskas atrodo miela, net ir nesėkmės. Išvardijau asmenines priežastis, pereisiu prie vienos bendros. Priešingai nei kiti miestai, Ženeva nėra išpuikusi. Paryžius niekada nepamiršta, kad jis – Paryžius, net kuklusis Londonas žino, kad jis – Londonas, tik Ženeva lyg nesuvokia, kad ji – Ženeva. Didingi Calvino, Rousseau, Amielio10 ir Ferdinando Hodlerio11 šešėliai tebelydi ją, bet niekas neprimena jų keliautojui. Ženeva, truputį panaši į Japoniją, atsinaujina neprarasdama savo praeities. Stačios Senamiesčio gatvelės liko tos pačios, tie patys liko kupolai ir fontanai, bet šalia jų alsuoja kitas, didžiulis miestas su knygynais ir gėrybėmis iš Vakarų ir Rytų.
Žinau, jog man lemta grįžti į Ženevą, gal ir po kūniškos mirties12.

Košmaras

Uždaręs buto duris, pasukau lifto link. Rengiausi spausti mygtuką, kai mano dėmesį patraukė pat keisčiausias tipas, kokį esu matęs. Buvo tokio didelio ūgio, jog turėjau suprasti jį sapnuojąs. Ant galvos kėpsojo kūgiška kepuraitė, todėl atrodė dar aukštesnis. Jo veidas (kurio niekad nemačiau profiliu) rodėsi totoriškas, ar bent jau vaizdavausi jį kaip totorių, mat veidą slėpė juoda, taip pat kūgiška barzda. Jo akys pašaipiai žvelgė į mane. Vilkėjo dukslų juodą ir žvilgantį paltą, nusėtą baltais skrituliais. Skvernais kone šlavė grindis. Gal įtardamas, jog sapnuoju, ryžausi jo paklausti – nežinau, kokia kalba, – kodėl taip rengiasi. Jis pašaipiai nusijuokė ir atsisagstė paltą. Po juo išvydau platų vientisą kostiumą iš tokios pat medžiagos ir su tokiais pat baltais skrituliais; supratau (kaip supranti sapnuose), kad po juo bus dar vienas.
Tą pačią akimirką pajutau neprilygstamą košmaro skonį ir pabudau.

Ars Magna13

Stoviu Raimundo Lulijaus gatvėje, Maljorkoje.

Emersonas14 yra pasakęs, jog kalba yra suakmenėjusi poezija15; norėdami suprasti jo mintį, prisiminkime, kad visi abstraktūs žodžiai iš esmės yra metaforos, kaip ir pats žodis „metafora", kuris graikiškai reiškia perkėlimą. Tryliktajam amžiui, išpažinusiam Rašto kultą, tai yra Šventosios Dvasios pripažintą ir atrinktą žodžių visumą, tokia mąstysena yra svetima. Visapusiškai talentingas žmogus, Raimundas Lulijus16, priskyrė Dievui kelis predikatus (gerumą, didybę, amžinybę, visagalybę, išmintį, valią, dorybę ir šlovę) ir išrado savotišką loginę mašiną; ją sudarė mediniai koncentriški skrituliai, užpildyti dieviškaisiais predikatais, kuriuos tyrinėtojui sukant gaunasi neapibrėžta ir kone begalinė teologinio pobūdžio sąvokų suma. Tą patį jis padarė su sielos savybėmis ir fizinio pasaulio ypatybėmis. Kaip ir reikėjo tikėtis, iš šios kombinatorikos nepešė nieko. Po kelių amžių Jonathanas Swiftas išjuokė ją trečioje „Guliverio kelionių" dalyje; Leibnizas išgyrė, bet sumanymo ją sukonstruoti, žinoma, atsisakė.

Franciso Bacono išpranašautas eksperimentinis mokslas nūnai davė pradžią kibernetikai, kuri žmonijai leido išsilaipinti mėnulyje ir sukurti kompiuterius, kurie tapo – jei galima taip sakyti – vėlyvaisiais garbingųjų Lulijaus skritulių įpėdiniais.

Pasak Mauthnerio17, rimų žodynas taip pat yra loginės mašinos atmaina.

Iš rinkinio „Priesaika" (1985)

Triada

Tai palengvėjimas, kurį pajuto Cezaris, Farsalo mūšio rytą pagalvojęs: šiandien laukia kova.
Tai palengvėjimas, kurį pajuto Karolis Pirmasis, išvydęs, jog švinta, ir pagalvojęs: šiandien laukia ešafoto, drąsos ir budelio kirvio diena.
Tai palengvėjimas, kurį tu ir aš pajusime akimirką prieš mirtį, kai lemtis mus išvaduos nuo liūdno įpročio būti kažkuo ir nuo pasaulio svorio.

Kažkas susapnuos

Ką susapnuos nenuspėjama ateitis? Kad Alonsas Kichanas, niekad nepalikęs nei savo kaimo, nei knygų, taps Don Kichotu. Susapnuos, kad vakaras prieš kelionę Odisėjui gali būti kur kas brangesnis nei poema, apgiedanti jo žygius. Susapnuos ištisas kartas, niekada net negirdėjusias Odisėjo vardo. Susapnuos sapnus, daug aiškesnius nei dabartinis būdravimas. Susapnuos, kad galime padaryti bet kokį stebuklą, bet jo nedarome, nes vaizduotėje jis daug realesnis. Susapnuos pasaulius, tokius svaigius, kad vienintelė tenykščio paukščio giesmė galėtų nužudyti žmogų. Susapnuos, kad atmintis ir užmarštis – tai valios veiksmas, o ne likimo išpuoliai ar dovanos. Susapnuos, kad galime regėti visu kūnu, kaip trapių pasaulių – savo akių – tamsoj geidė Miltonas. Susapnuos pasaulį, kuriame nebus mašinų ir šito negaluojančio mechanizmo – mūsų kūno. Gyvenimas nėra sapnas, tačiau, kaip rašė Novalis18, ilgainiui gali tapti sapnu.

Praeities paveldas

Žinau, esu netekęs tiek daug, jog ir suskaičiuoti negaliu; šitos netektys ir yra mano nūdienos paveldas. Žinau, kad nebeskiriu nei geltonos, nei juodos spalvos; mąstau apie jas, taip nemąsto nė vienas iš reginčiųjų. Mano tėvas miręs, dabar jis visad su manimi. Žmonės sako, jog Swinburne'ą19 skaitau tėvo balsu. Tik mirusieji priklauso mums; tik netektys – mūsų paveldas. Ilionas buvo pražuvo, bet jis gyvas, kol skamba jį apraudantis hegzametras. Izraelis buvo pražuvo, bet išliko kaip senasis gimtinės ilgesys. Ilgainiui bet kuri poema tampa elegija. Moterys, kadaise palikusios mus, priklauso mums – jos nepavaldžios laukimo virpuliui, vilties nerimams ir baimėms. Vienintelis tikras rojus tėra prarastasis rojus.

Sapnas, susapnuotas Edinburge

Auštant man prisisapnavo; sapnas buvo slogus, bet pamėginsiu atpasakoti.

Tu jau gimęs. Tolimame dykumų pakraštyje matosi kažkokios dulkinos klasės, o gal dulkini sandėliai; tose klasėse ar sandėliuose – lygiagrečiai išdėstytų mokyklinių lentų eilės. Jos tęsiasi tūkstančius tūkstančių mylių, ant jų kreida išvedžioti skaitmenys bei raidės. Nesuprasi, kiek čia lentų, tik aišku, kad jų be galo daug, kai kurios jau prirašytos, yra ir beveik švarių. Metalinės, rūdim aptekusios durys, sustumiamos kaip Japonijoje. Pats pastatas apskritas, bet toks milžiniškas, kad žvelgiant iš šalies sienos rodosi tiesios. Lentos, pristumtos viena prie kitos, aukštesnės už žmogų ir siekia lygiai ištinkuotas pilkas ar balkšvas lubas. Kiekvienos lentos kairėje – žodžiai, dešinėje – skaitmenys. Žodžiai surašyti stulpeliu kaip žodyne. Pirmasis žodis – Arė, tai upė, tekanti per Berną. Toliau – arabiški skaitmenys; jų skaičius didžiulis, bet tikrai ne begalinis. Skaičius tiksliai parodo, kiek kartų gyvenime pamatysi šią upę, kiek kartų gyvenime perskaitysi jos pavadinimą žemėlapyje, kiek kartų gyvenime apie ją pagalvosi. Paskutinis žodis, man regis, Zwinglis20, jis vos įžiūrimas, mat labai toli. Kitoje begalinėje lentoje užrašyta neverness21, ir šalia svetimos šalies žodžio – skaičius. Šitie ženklai – visas tavo gyvenimas.

Kiekvieną sekundę viena kuri skaičių eilė nutrūksta.
Pajusi imbiero skonį tiek kartų, kiek tau skirta, bet gyvenimas dar nesibaigs. Gyvenimas dar kiek tęsis ir tuomet, kai būsi išeikvojęs visus tau skirtus kartus palytėti lygų stiklą. Išeikvosi visus tau skirtus širdies tvinksnius ir tik tuomet mirsi.

Kipariso žvyneliai

Turiu vieną priešą. Nežinau, kaip jam pavyko įsibrauti į mano namus 1977 m. balandžio 14-osios naktį. Jam teko įveikti dvejas duris – masyvias paradines ir mano kuklaus būsto. Jis uždegė šviesą ir pažadino mane iš košmaro, iš kurio dabar prisimenu tik sodą. Įsakmiai, bet nekeldamas balso liepė tuoj pat keltis ir rengtis. Mirtis buvo iš anksto nulemta, bausmės vieta – netoliese. Iš baimės paklusau be žodžių. Jis buvo žemesnio ūgio, bet stipresnis už mane, nes neapykanta teikė jėgų. Praėjo daug metų, tačiau jis visai nepasikeitė, tik kelios žilos gijos tviskėjo tamsiose garbanose. Dvelkte dvelkė rūškanu džiugesiu. Jis visad manęs nekentė ir štai dabar nužudys. Katinas Bepas22 spoksojo į mus iš savo amžinybės, tačiau nė ūso nepakrutino, kad mane išgelbėtų. Nesukrutėjo nei mėlynas keraminis tigras miegamajame, nei burtininkai ir džinai „Tūkstančio ir vienos nakties" tomuose. Nesinorėjo išeiti visiškai vienam. Paprašiau, kad leistų pasiimti knygą. Biblija, pamaniau, būtų per daug akivaizdu. Ranka spėtinai ištraukė vieną iš dvylikos Emersono tomų. Stengdamiesi nekelti triukšmo, nulipome laiptais. Skaičiavau kiekvieną pakopą. Pastebėjau, kad jis vengia prie manęs prisiliesti, lyg bijotų užsikrėsti.

Už namo, ant Čarkaso ir Maipu kampo, priešais vienuolyną, laukė karieta. Manieringu, tačiau besąlygišku mostu man liepė pirmam lipti vidun. Vežėjas jau žinojo, kur važiuoti, ir tuoj pat perliejo arklį botagu. Važiavome labai lėtai ir, žinoma, be garso. Aš baiminausi (o gal vyliausi), kad ji niekuomet nesibaigs. Švietė vaiskus mėnuo, buvo ramu, tyka be vėjo. Aplink – nė gyvos dvasios. Vienodai žemų namų virtinę abipus kelio juosė tvora. „Jau Pietūs", – pamaniau. Aukštai tamsoje dūlavo bokšto laikrodis; ant ciferblato nebuvo nei skaičių, nei rodyklių. Pastebėjau, kad nekirtome nė vienos gatvės. Prisimindamas begalines elėjiečių aporijas, nejaučiau nei baimės, nei baimės bijoti, nei baimės bijoti baimės, bet kai durelės atsidarė, išlipdamas vos neparkritau. Akmeniniais laiptais užlipome aukštyn. Viršuje pamačiau nepaprastai lygias pieveles ir medžių guotą. Jis privedė mane prie vieno medžio ir liepė gultis ant žolės kniūbsčiomis, kryžiumi atmetus rankas. Gulėdamas įžvelgiau tolyje Kapitolijaus vilkę ir supratau, kur mes. Kiparisas – mano mirties medis. Prisiminiau garsiąją eilutę: Quantum lenta solent inter viburna cupressi23.

Prisiminiau, kad žodis „lenta" čia reiškia „liaunas". O mano kiparisas neatrodė liaunas: žvyneliai vienodi, standūs, žvilgūs, negyvi. Ant kiekvieno iš jų ryškėjo monograma. Jutau šleikštulį ir kartu palengvėjimą. Supratau, kad išsigelbėsiu tik sukaupęs visas jėgas. Išsigelbėti, o gal net jį sunaikinti. Apimtas pykčio, jis jau nebesidairė nei į laikrodį, nei į klaikias medžių šakas. Talismanas išslydo man iš rankų, stvėriausi už velėnos. Virš manęs sužvilgo ašmenys – pirmą ir paskutinį kartą. Pabudau; kaire ranka rėmiausi į kambario sieną.
„Koks keistas košmaras", – pamaniau ir vėl nugrimzdau į sapną.

Rytą aptikau spragą tarp knygų: trūko Emersono tomelio, kuris liko sapne. Po dešimties dienų sužinojau, kad mano priešas vieną naktį išėjo iš namų ir negrįžo. Ir niekada nesugrįš. Įkalintas mano košmare, jis po nematomu mėnuliu baisėdamasis atradinės šį miestą, laikrodžius tuščiais ciferblatais, netikrus medžius, kurie neauga, ir dar daug kitų dalykų, kurių nežino niekas.

Didžioji paieška

Prieš laiką ar anapus laiko (abu posakiai skamba tuščiai) ar beerdvėje vietoje rymo nematomas, gal net perregimas gyvis, ieškantis mūsų, žmonių, ir pats mūsų ieškomas.

Žinome, kad jo neišmatuosi. Žinome, kad jo nesuskaičiuosi, nes jį sudarančių formų suma prilygsta begalybei.

Vieni jo ieškojo paukštyje, sudarytame iš kitų paukščių24; kiti ieškojo žodyje ar šio žodžio raidėse; treti ieškojo ir tebeieško knygoje, ankstesnėje už arabų kalbą, kuria ji buvo parašyta, ir net už visa kita; o ketvirti ieško ištaroje: „Aš Esu, kuris Esu25."

Kaip scholastikos universalijos ar Whiteheado26 archetipai, jis linkęs šmėkštelėti kaip laki akimirka. Žmonės kalba, kad jis gyvena veidrodžiuose, ir kas mato veidrodyje save, mato Jį. Esti ir tokių, kurie jį regi ar užregi gražiame mūšio prisiminime ar kiekviename prarastame rojuje.

Spėjama, kad jo kraujas teka tavo kraujyje, kad visos būtybės jį gimdo ir yra jo pagimdytos; ir dar: gana apversti klepsidrą, kad išmatuotum jo amžinybę.

Jis laukia Turnerio27 sutemose, moters žvilgsny, senovinio hegzametro slinkty, nežinomoj aušroj, mėnulyje virš horizonto ar metaforoje.

Mirksnis po mirksnio jis išsisuka nuo mūsų. Lotyniška sentencija sunyksta, naktys išdildo marmurą.

Juanas Lópezas ir Johnas Wardas

Jiems teko dalia gyventi keistu metu.

Planeta buvo padalyta į skirtingas šalis, o kiekviena šalis tikėjo ištikimybės priesaika, brangiais prisiminimais, būtinai didinga praeitimi, teisėmis, nuoskaudomis, sava mitologija, bronziniais didvyriais, jubiliejais, demagogais ir simboliais. Šis pasidalijimas, toks mielas kartografų akims, nulėmė karus.

Lópezas gimė mieste prie snūdžios upės; Wardas – priemiestyje miesto, kurio gatvėmis klajojo tėvas Braunas.

Vienas išmoko ispanų, kad skaitytų „Don Kichotą", kitas – išpažino meilę Conradui, kuris jam atsivėrė klasėje Viamontės gatvėje.

Jie galėjo susidraugauti, bet susidūrė akis į akį vienintelį kartą, nūnai pagarsėjusiose salose, ir kiekvienas iš judviejų buvo Kainas ir Abelis.

Juos palaidojo kartu. Dabar jie pavaldūs sniegui ir puvimui.

Įvykis, kurį pasakoju, nutiko tais laikais, kurių mūsų protas nepajėgia suprasti28.

Iš ispanų kalbos vertė Lanis Breilis

Versta iš: Jorge Luis Borges, „Obras completas I-IV", Emecé Editores S. A., Buenos Aires, 2004.

1 Scholija, dažniau dgs. scholijos (gr. σχόλιον) – antikiniai komentarai, raštijos palikimo aiškinimai.
2 Turimas omenyje „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis", kurio autorystę Cervantesas priskiria arabų istorikui Sidui Hamakui ben Inhaliui.
3 Friedrichas Adolphas Axelis Detlevas von Liliencronas (1844–1909) – vokiečių poetas ir prozininkas, prūsų karininkas.
4 Samuelis Butleris (1835–1902) – anglų rašytojas. Išgarsėjo antiutopija „Rukein" („Erewhon"; angl. žodžio „nowhere", liet. „niekur" anagrama; 1872). Rašė esė; jose kėlė paradoksalias mokslo ir kultūros idėjas (pvz., neigė darvinizmą, įrodinėjo, kad „Odisėją" parašė moteris).
5 Kerės (gr. Κήρες) – piktosios nakties deivės, Niktės vaikai, mirties personifikacija. Jos atneša žmonėms nelaimes ir mirtį, mūšio metu graibsto sužeistuosius, tampo lavonus. Vėliau tapatintos su erinijomis, keršto deivėmis.
6 Šachmatai (angl.).
7 Dažniau vadinamas apsišaukėliu Smerdisu (senąja persų kalba Bardiya, valdė 522–521 pr. m. e.) – apsišaukėlis persų karalius, po septynių mėnesių valdymo Darijaus I nuverstas nuo sosto ir nužudytas.
8 Josephas Conradas (tikr. Józefas Teodoras Konradas Korzeniowskis, 1857–1924) – lenkų kilmės anglų rašytojas. Svarbiausi kūriniai: apysaka „Tamsos širdis" („Heart of Darkness", 1899), romanai „Lordas Džimas" („Lord Jim", 1900), „Nostromas" („Nostromo", 1904), „Slaptasis agentas" („The Secret Agent", 1907) ir kt.
9 Lafcadio Hearnas (1850–1904) – amerikiečių rašytojas. 1869 m. atvyko į JAV. 1890 m. apsigyveno Japonijoje, tapo jos piliečiu. Pasivadino Yakumo Koizumi. Populiarino japonų tradiciją, budizmą; Japonijoje laikomas nacionaliniu rašytoju, nors rašė angliškai. Svarbiausi kūriniai: „Kokoro. Japonų dvasinio gyvenimo ženklai ir aidai" („Kokoro: Hints and Echoes of Japanese Inner Life", 1896), „Vaiduokliškoje Japonijoje" („In Ghostly Japan", 1899), „Japonijos įvairenybės" („A Japanese Miscellany", 1901), „Kvaidanas: pasakojimai ir apybraižos apie keistenybes" („Kwaidan: Stories and Studies of Strange Things", 1904), „Japonija: mėginimas suprasti" („Japan: An Attempt at Interpretation", 1904).
10 Henris Frédéricas Amielis (1821–1881) – šveicarų rašytojas. Išgarsėjo po mirties išleidus milžiniškos apimties „Intymų dienoraštį" („Journal intime", 1883), kuris patraukė skaitytojų dėmesį nuodugnia savianalize.
11 Ferdinandas Hodleris (1853–1918) – garsus šveicarų tapytojas.
12 Taip ir įvyko. J. L. Borgesas mirė 1986 m. ir buvo palaidotas Ženevos „Karalių kapinėse" („Cimetière des Rois").
13 Didysis menas (lot.).
14. Ralphas Waldo Emersonas (1803–1882) – amerikiečių filosofas, publicistas ir poetas. Pagrindiniai veikalai: „Gamta" („Nature", 1836), „Tyrinėjimai" („Essays", 1841, 1844), „Žmonijos atstovai" („Representative Men", 1850) ir kt.
15 „Kalba yra suakmenėjusi poezija" („Language is fossil poetry"). Šią mintį Emersonas išsakė esė „Poetas" („The Poet") iš rinkinio „Tyrinėjimai" („Essays, second series", 1844).
16 Raimundas Lulijus (lot. Raimundus Lullius, isp. Ramon Llull; apie 1232–1315) –­ katalonų filosofas, teologas. Pranciškonas, misionerius Šiaurės Afrikoje. Veikale „Didysis mokslas" („Ars magna", 1305) išdėstė loginių operacijų modeliavimo metodus, jų pagrindu kūrė loginę mašiną, kuria tikėjosi įrodyti krikščionybės tiesas.
17 Fritzas Mauthneris (1849–1923) – žydų kilmės vokiečių filosofas, rašytojas, kritikas. Pamatiniame veikale „Kalbos kritikos klausimu" („Beiträge zu einer Kritik der Sprache", 1901/1902) abejojo kalbos, kaip pažinimo priemonės, verte.
18 Novalis (tikr. Georgas Philippas Friedrichas Freiherris von Hardenbergas, 1772–1801) – vokiečių romantizmo poetas, filosofas, kalnakasybos inžinierius. Svarbiausi kūriniai – „Himnai nakčiai" („Hymnen an die Nacht", 1797), aforizmų ir fragmentų rinkinys „Žiedadulkės" („Blütenstaub", 1798), nebaigtas romanas „Heinrichas von Ofterdingenas" („Heinrich von Ofterdingen", 1802).
19 Algernonas Charlesas Swinburne'as (1837–1909) – anglų poetas ir literatūros kritikas. Pagarsėjo mitinio siužeto drama „Atalanta Kalidone" („Atalanta in Calydon",1865) ir romantinės poezijos rinkiniu „Eilėraščiai ir baladės" („Poems and Ballads", 1866)
20 Ulrichas Zwinglis (1484–1531) – Šveicarijos bažnytinis ir politinis veikėjas, liuteronybei artimos radikalios reformacijos srovės – cvinglizmo pradininkas. Atmetė šventųjų kultą, pasninką, celibatą, katalikišką Eucharistijos sampratą. Savo doktriną išdėstė veikale „Komentaras apie tikrą ir netikrą religiją" („De vera et falsa religione commentarius", 1525).
21 Niekadija (angl.).
22 Autobiografinė detalė. J. L. Borgesas turėjo baltą katiną, vardu Bepas (pavadintą pagal G. Byrono poemos „Beppo" herojų).
23 Kaip kiparisai liauni tarp svyrančių putino krūmų (lot.) (Vergilijus, „Bukolikos", I, 25).
24 Užuomina į XII amžiaus persų poeto Farido ad Dino Attaro25 poemos „Paukščių sąskrydis" („Mantiq at-tair") siužetą. „Pramanytų būtybių knygoje" J. L. Borgesas poemą atpasakoja taip: „Tolimuose kraštuose gyvenantis paukščių karalius Simurgas numeta vieną iš savo nuostabių plunksnų kažkur Kinijos viduryje; tatai sužinoję, kiti paukščiai, kuriems jau įsipyko tarpusavio nesantaika, nutaria jį surasti. Jie žino, kad karaliaus vardas reiškia „trisdešimt paukščių"; žino, kad jo rūmai stūkso ant Kafo kalno ar kalnų grandinės, žiedu juosiančios žemę. Iš pradžių kai kurie paukščiai pabūgsta: lakštingala teisinasi meile rožei, papūga – savo grožiu, dėl kurio ji gyvena patupdyta į narvelį; kurapkai gaila savo lizdo tarp kalvų, garniui – pelkės, o pelėdai – griuvėsių. Galop jie visi leidžiasi pavojingon kelionėn ir įveikia septynias lygumas arba jūras; priešpaskutinė vadinasi „Svaigulys", paskutinė – „Išnykimas". Daug maldininkų pasitraukia, nemažai žūva. Trisdešimtukas, apsivalęs per kančias, pasiekia viršūnę, kur gyvena Simurgas. Galiausiai paukščiai jį pamato; čia suvokia, kad jie ir yra Simurgas ir kad Simurgas – kiekvienas jų atskirai ir visi kartu." Žr. J. L. Borgesas „Pramanytų būtybių knyga". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 120. Vertė L. Rybelis.
26 Iš 3,14.
27 Alfredas Northas Whiteheadas (1861–1947) – anglų matematikas, filosofas. Vienas matematinės logikos kūrėjų. Pagrindiniai veikalai: „Matematikos principai" („Principia mathematica", kartu su B. Russellu, 3 t., 1910–1913), „Mokslas ir šiuolaikinis pasaulis" („Science and the Modern World", 1925), „Procesas ir realybė" („Process and Reality", 1929). Jam priklauso vaizdingas posakis, kad visa Europos filosofija yra pastabos Platono filosofinio dialogo paraštėse.
28 Josephas Mallordas Williamas Turneris (1775–1851) – anglų dailininkas peizažistas.
29 Miniatiūroje kalbama apie 1982 m. ginkluotą Didžiosios Britanijos ir Argentinos konfliktą dėl Folklendų salų (angl. Falkland Islands; isp. Islas Malvinas). Kartą J. L. Borgesas, paklaustas apie šį karą, apibūdino jį kaip „dviejų plikių peštynes dėl šukų" („Dos calvos peleándose por un peine").