Josif Brodskij

Gegužės 24 d. J. Brodskiui būtų sukakę 75 metai

Aleksandro Brodskio nuotrauka

Anos Achmatovos šimtmečiui

Ir rankraštį, ir ugnį, girnas ir kviečius,
ir alebardos aštrį, ir plaukų ežiuką baltą
Dievas išsaugo viską; ypačiai – žodžius
iš meilės, atlaidos kaip savo tikrą balsą.

O jie trūksmingo pulso, sąnarių gėlos –
tarsi kirtikliai tiksi; tikslūs, savo vietoj;
gyvenimas juk vienas – iš mirtingų lūpų plauks
srauniau negu vyniojant į antgamtės vatą.

Didinga siela, per marias už tai lenkiuos,
kad juos radai, – tau ir palai̇̃kei daliai tavo,
kur miega žemėj gimtoje*, X dėkodama
už dovaną kalbos kurčnebylėj Visatoj.

1989

 

* A. Achmatova (Ana Gorenko) gimė Odesoje (vert. past.).

 

Kalėdinis romansas

                  Jevgenijui Reinui, su meile

Jau plaukia ilgesiu neaiškiu
pro mūrines tvoras, o, rodos,
žibus nakties laivelio taškas
virš Aleksandro sodo,
nakties žibintas, bent pamojęs,
jau plaukia it geltona rožė
viršum galvų mūs mylimųjų
prie pat praeivių kojų.

Jau plaukia ilgesiu neaiškiu
spiestis girtuoklių ir lunatikų.
Juos naktį sostinės įamžins
čia net ir užsienietis liūdnas,
ir ūžtelės Ordinkos pusėn
taksi su staigiai mirt pabūgusiais,
kol stovi su savais namukais
apsikabinę mirtininkai.

Jau plaukia sostinei pažįstamas
plaukikas, skęstantis ant ledo,
atklystant ištarmei mūs žydų
geltonoj laiptinėj nuliūdusioj;
nors čia nuo aikštės iki meilės
sekmadienį, prieš pat Naujuosius
lyg nupiešta gražuolė plaukia
ir savo ilgesio neaiškina.

Merks vakaras akis – lyg vėlės
snieguolės dreba ant vagonų,
šarmotas ir išblyškęs vėjas
paglosto delnus net raudonus.
Ir lyg midus – medus švieselių
jau liejasi tarsi iš rago,
saldu užuosti kvepiant chalvą
lyg nešant ant galvos pyragą
nuleidus galvą.

Tau dovanoja miesto jūra
šią bangą tamsmėlę Naujųjų,
kur plaukia ilgesiu neaiškiu,
tarsi gyvensime iš naujo,
šviesi šlovė bus dovanota,
sėkmė parūpins duonos riekę
atplaukus ilgesiu neaiškiu,
gyvenimas pasvirs į dešinę
kairėn pakrypęs.

Sankt Peterburgas, 1961 m. gruodžio 28 d.

 

Rugsėjo pirmoji

Diena vadinosi „pirma rugsėjo“.
Vaikučiai skuodė, jau – ruduo, mokyklon.
O vokiečiai „tuo tarpu“ pavertė dryžuotą
šlagbaumą lenkų. Ir suurzgę tankai –
lyg šokolado foliją nagu – sulygino
su žemėm ulonus.
Tai stverkit stiklines,
už ulonus po deginantį gurkšnį,
už tuos pirmuosius mirtininkų sąraše,
tarsi dienyne klasės.
Vėtroje iš naujo
beržai brūžuojas ir lapeliai gula,
nelygu ant konfederatkės kiek aplamdytos,
ant kraigo tos mokyklos – negirdėt vaikų.
Tik sugrumėję debesys (lyg folija) vyniojas,
minėdami ja apklijuotus langus.

1967

 

Liepos intermezzo

Buvo mergaitės, kurias apkabindavom,
su kuriomis miegodavom.
Bičiuliai, su kuriais ūždavom,
giminaičiai, kurie mus maitindavo
ir viską mums pirkdavo,
broliai ir seserys, kuriuos* taip mylėjom,
pažįstami, atsitiktiniai kaimynai,
aukštu aukščiau,
bendraklasiai ir mūsų mokytojai, –
taip, visi kartu,
– kodėl jų nebematau, kur jie pradingo.

Artinasi kažkelintas, kas suskaičiuos, ruduo,
naujas ruduo nepažįstamai šlama lapuose;
štai ir vėl priešais pralekia, praslysta naktį
baltoje dienos šviesoje neregėti, įraudę veidai.
Nejau visi numirė, nejau tai teisybė,
kiekvienas, mane mylėjęs, kurs apkabindavo, juokdavos,
nejau neišgirsiu brolio tolimo riksmo,
nejau jie išėjo.
O aš likau.

Čia, vienas, tarpu senų ir naujų gatvių,
pats sau sušmėžuoju, nieko nebesutikdamas,
nevalia man įeiti vidun, laiptinių švarutėlių ankštumas
ir svetimi kambariai skamba virš mano skausmo.

Tai skambėk, skambėk, gyvenime naujas,
virš mano raudos,
meilėms naujoms, įprastoms netektims,
veidams nepažįstamiems, svetimam triukšmui,
drapanoms neįprastoms,
tai skambėk, skambėk, užtrenk man priešais duris.

Tai ir šlamėk virš manęs nauja išpūsta savo vėliava.
Tratėk virš manęs, atspindėki mano šešėlį
savo akmens kietumu,
šviesiu antkapiu sudūluok iš tamsos
palikęs mane, palikęs mane mano mirusiems.

1961, Sankt Peterburgas

 

* Strofoje autorius penkis kartus sąmoningai kartoja „kurie“ – „kotoryje“ (rusų kalba); originale tai skamba kaip Tora – Penkiaknygė (vert. past.).

Iš rusų kalbos vertė Arvydas Genys

 

Džojos Barysaitės nuotrauka

Draugai