*

Štai ir viskas, mano bičiuli. Ir ką aš pasakysiu trylikamečiam sūnui išeidamas iš namų, kuriuose praleidau dvidešimt metų? Nežinau. Gal būčiau ir užbaigęs gyvenimą tarp keturių įkyrėjusių sienų, jeigu ne žmona, kuri vieną rytą, kai gėriau kavą, sustingusiu veidu tvirtai pareiškė, jog turinti kitą...

Na, tu puikiai supranti, nes ir pats patyrei tokią situaciją, tik ji susiklostė atvirkščiai. Penkerius metus globojai jauną „agniešką“, kol galop ji tave prispaudė skyryboms. Gudri pana... O viskas, pone Dieve, banaliausiai kartojasi, todėl advokatams niekada nepritrūks darbo.

*

Labai keista, bet aną sykį nieko doro nepasakei, nes ir tau pasirodė mano klausimas „neįkandamas“. Deja... Čia negelbės jokie žodžiai, jie nesuteiks ramybės.

Prisimenu, kažkada su sūnumi susikivirčijau dėl nieko, paskui labai gailėjausi, nes svetimam vaikui būčiau atidesnis. Tai mūsų visų klaidos, kad nemokame laiku prikąsti liežuvio arba nepastebimo to, ką reikėtų pastebėti.

Tu man net keletą kartų pakartojai: privalau jam pasakyti, kad dažnai su juo susitiksiu, kad neuždarysiu durų. Aš būtinai tą padarysiu ir niekada jam neatsuksiu nugaros. Niekada...

Kai išgėrėme butelį, kažkodėl susigraudinome, tarsi kokie mišiūginos, o paskui tave ištiko isteriškas juokas. Ką gi, šiuolaikiniai vyrai silpnų nervų. Maniškiai taip pat išklero važiuojant duobėtais gyvenimo keliais.

*

Tai va, bičiuli. Seniau neturėjau tokių nesuvokiamų baimių, o dabar bijau nakties, kad nesustotų širdis, ir nelaukiu kitos dienos. Gal užteks vienintelio skambučio – ir bus sugadinta visa diena.

Tačiau ano lemtingo pokalbio su sūnumi niekada neužmiršiu, nes paskui, pasiėmęs kuprinę ir lagaminą, išsikviečiau taksi. Buvo neapsakomai skaudu. Gal net skaudžiau už pjaunamą ranką.

*

Bičiulis Vilius žvelgė į mane kiek įtariai, tarsi būčiau išlošęs nemenkus pinigus, o šį laimikį slėpčiau nuo jo. Keistuolis... Nieko aš neišlošiau, o tikriausiai pralošiau. Ir visuose lošimuose man nesisekė.

Vis dėlto iš Viliaus teko pasiskolinti truputį pinigėlių, nors ir jo piniginė plona. Grąžinsiu su procentais, bandžiau juokauti, bet šis nesišypsojo. Turi kokį širdagraužį, vėl paklausiau. O kas jo neturi, tyliai atsakė ir nykiai dėbtelėjo, tarsi dėl kažko būčiau kaltas. Papasakok, gal palengvės, netikėtai pasiūliau. Vilius nuleido galvą, paskui išgirdau žodžius: „Deja, nepalengvės.“ Kaip nori, tariau nenorėdamas lįsti jam į akis.

*

Užmiršau, jog kažkas yra pasakęs: „Jeigu tavo gyvenimas sugriuvo, tai nereiškia, kad atsitiko tragedija. Gal tai naujo gyvenimo pradžia?“ Taigi pradžia su pelynų kartėliu... Gėlės ir vynas svaigina tiktai elito banketuose. Ir jie sukuria vaizdą, jog neturi jokių bėdų. Bet kažin ar taip yra... Pažvelgęs pro ištaigingų namų baltų užuolaidų tarpą, neaišku ką išvysi. Bet aš – ne turgaus moterėlė.

*

Šiandien paskambino buvusi žmona. Girdi, atvažiuok, susirgo sūnus. Viską metęs, atlėkiau ir susijaudinęs pravėriau pažįstamas duris.

Kas jam, tuoj pasiteiravau. Gydytoja sakė, kad ši liga vadinasi „depresija“, nieko nevalgo ir nešneka.

Tai mūsų kaltė, tyliai ištariau rūsčiai žvelgdamas į jos sutrikusį veidą. Ji tylėjo, tylėjau ir aš, stebėdamas pablyškusį ligonį. Tuomet paėmiau jo gležną delną. Aš visada esu ir būsiu su tavimi, ištariau, bet sūnus, į mane net nepažvelgęs, atsakė: „Tu meluoji ir mama meluoja...“

*

Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro miestą gaubė rūkas. Berniukas, stovėjęs ant aukštos marmurinės kolonos, atrodė kaip angelas. O žmonės gatvėse buvo panašūs į lunatikus, jie vaikščiojo lėtai, nesidairydami.

Aš sėdėjau prie didelio kavinės lango gerdamas stiprią kavą iš mažo balto puodelio ir klausiausi tylios muzikos, sklidusios nuo baro. Tąsyk laukiau atei­nant Viliaus, nes jam reikėjo atiduoti skolą. Laukiau ilgai, tad išgėriau dar vieną puodelį.

Galop jis stiklinėmis akimis spoksojo į mane ir tas vaizdas, velniai rautų, išgąsdino. Viliau, kas atsitiko? Aš netyčia partrenkiau žmogų, sulemeno jis. Partrenkei žmogų, o paskui pabėgai iš įvykio vietos, paklausiau. Taip ir buvo... Ak, Viliau, Viliau. O gal tas žmogus dar gyvas?.. Jis papurtė galvą. Suprantu, sutrikęs atsakiau, kaltas šitas prakeiktas rūkas...

Tąsyk jam patariau nesislapstyti nuo policijos, nes kitos išeities nėra, o pats svarsčiau, kaip gyvensiu toliau, nes laukė prasti pyragai.

*

Žiūrėjau kaip lėtai leidžiasi didelės snaigės. Jos šitaip leidosi tuomet, kai kažkada laukiau merginos, kai nejaučiau nei šalčio, nei tirpstančių kojų. Vėliau paaiškėjo, kad nebuvau jos vertas. Tiesiog su ja žaidžiau, ir viskas.

*

Viliui pritaikė Baudžiamąjį kodeksą, o aš, pagal Gyvenimo kodeksą, susiradau vieno kambario butą. Vakarais žiopsodavau į televizorių ir tyliai gerdavau degtinytę. Ryte išslinkdavau į darbą, tačiau galvodavau, ar šį vakarą turėsiu nors du šimtus gramų degtinytės. Neduok Dieve, jeigu jos nebūdavo.

*

O vis dėlto širdyje saugojau mažytę viltį, kad kas nors dar pasikeis, jog nereikės gyvam lįsti į žemę. Gailėjau sūnaus ir bičiulio Viliaus, kuriam retsykiais išsiųsdavau menką siuntinuką. Tačiau, kai reikėdavo susitikti su sūnumi, vakare tos bjaurybės negerdavau. Kad nebūtų net menkiausio kvapelio.

*

Sūnus sėdėjo prie staliuko nuleidęs galvą, tarsi manęs gėdytųsi, o aš bandžiau sužinoti, kas krebžda jo galvoje. Deja, į klausimus jis atkirsdavo keliais žodžiais ir vėl atkakliai tylėdavo. O man knietėjo esminis klausimas: ar sūnaus neskriaudžia patėvis? Kai apie tai išsižiojau, jis papurtė galvą. O iš kur ta mėlynė, parodžiau žvilgsniu į jo ranką. Šiaip, netyčia susimušiau, numykė sūnus. Aš daviau savo telefono numerį. Paskambink, jeigu būsiu reikalingas, lyg šiaip priminiau. Ir pinigus paimk, pravers... Jis padėkojo, paskui liūdną žvilgsnį įsmeigė į mano akis.

*

Trečią dieną iš eilės mūsų miestas skendėjo rūke, maniau, kad jame visiškai išnyks kaip miražas. Spauda rašė, jog padaugėjo avarijų ir aukų, bet manęs tai nejaudino. Tiesiog sėdėjau priešais televizorių ir stebėjau krepšinio varžybas ragaudamas savo degtinytę su rūkyta žuvimi.

*

Štai ir viskas, bičiuli. Guliu ligoninėje laukdamas operacijos. Prieš dešimt metų dėl šito būčiau nerimavęs, o dabar... Tegu pjausto tarsi dešrą. Su tokia nuotaika galėčiau eiti į karą, tačiau tegu ten draskosi jaunesni. Blogiausia, jog čia neduoda degtinytės, o tu, Viliau, jos neatneši, nes sėdi cypėje. Manau, tau blogiau, ir vargu ar mes dar susitiksime. Nebent... Už baltų dangiškų užuolaidų.