„Norėčiau rašyti dvasios istoriją, rašyti tik apie dvasią, o ne apie įvykius, į kuriuos yra tekę veltis iš geros valios ar netyčia, arba apie sapnus, godas“, – taip apysakos „Praraja“ herojaus lūpomis išreiškia savo kūrybos credo garsus urugvajiečių rašytojas Juanas Carlosas Onetti (1909–1994), naujosios Lotynų Amerikos literatūros kūrėjas, anot perujiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Mario Vargaso Llosos, „vienas didžiausių rašytojų, ir ne vien Lotynų Amerikoje. (...) parašęs pirmą šiuolaikinį Lotynų Amerikos romaną „Trumpas gyvenimas“ (...) sukūrė savo pasaulį: pesimistišką, negatyvų, nesuvokiamą ir nepriimtiną plačiajai visuomenei“, deja, deramai įvertintas tik 7 dešimtmetyje, kai Jorge Luisas Borgesas, Carlosas Fuentesas, Julio Cortázaras, Robertas Arltas, Alejo Carpentieras, Gabrielis García Márquezas ir kiti naujųjų krypčių atstovai pripratino skaitytojus prie savitos pasakojimo manieros, fantazijos įsiveržimo į tikrovę.
J. C. Onetti nepasisekė ir Lietuvoje. Iki 1980-ųjų Sovietų Sąjungoje jis buvo persona non grata, tik Lotynų Amerikos literatūros istorikės I. Terterian pastangomis buvo „nušviestas“ kaip tinkamas socialistinio pasaulio skaitytojams ir 1983 m. puikios vertėjos N. Trauberg pristatytas rusų kalba. Iš vertėjos sužinojęs, kad ji ketina versti „Trumpą gyvenimą“, sugebėjau įkalbinti „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotoją Vytautą Visocką, kuravusį verstinę literatūrą, gauti iš Maskvos leidimą išleisti romaną Lietuvoje. Žygis buvo sėkmingas: pats ir išverčiau romaną („Vaga“, 1986). Beje, Lietuvoje jo apysaka „Praraja“ („El pozo“) jau anksčiau buvo išspausdinta „Nemuno“ žurnale, taip pat keli apsakymai knygoje „Lotynų Amerikos novelės“ („Vaga“, 1981). Deja, mano karštas troškimas išversti visą „Santa Marijos sagą“ tik iš dalies išsipildė, kai „Baltos lankos“ sutiko leisti „Maitvanagį“.
Apsakymas „Išsipildęs sapnas“ („Un sueño realizado“) laikomas chrestomatiniu kūriniu.
Tiems, kurie pageidautų artimiau susipažinti su urugvajiečių rašytojo kūryba, patarčiau perskaityti dalykišką Adrianos Giedrės Barkauskaitės recenziją „Gyvenime nesu skaitęs Onetti knygų“ (www.satenai.lt/2014/01/28/gyvenime-nesu-skaites-onetti-knygu).
Valdas V. Petrauskas
Tą sąmojį sugalvojo Blanesas. Būdavo, ateina pas mane į kabinetą, tada, kai dar turėjau kabinetą, arba į kavinę, atsistoja ant kilimo tam tikra poza ir kumščiu įsiremia į rašomąjį stalą – su dailiu spalvingu kaklaraiščiu, auksiniu segtuku prisegtu prie marškinių, – kampuotu, glotniai nuskustu veidu, įsmeigia tamsias akis, bet nepajėgia atremti žvilgsnio ilgiau nei minutę, apsiblausia, lyg būtų apsnūdęs ar prisiminęs kokią tyrą, jausmingą gyvenimo valandėlę, kokių, be abejo, niekada jam nebuvo pasitaikę, pernelyg aukštai iškėlęs galvą dailiai sušukuotais plaukais atsistoja palei sieną, nuklijuotą aktorių portretais ir afišomis, išklauso mane ir papūtęs lūpas sako:
– Na, žinoma, tave pražudė „Hamletas“...
Arba:
– Taip, žinom. Tu visada aukodavaisi menui, ir jeigu ne toji tavo beprotiška meilė „Hamletui“...
Ir visus tuos metus, kai aš vargau su gausybe menkystų, dramaturgų, aktorių, teatrų savininkų ir laikraštinių kritikų, jų artimųjų, draugų ir meilužių, visus tuos metus gaišdamas laiką ir pelnydamas pinigus, kurių, dievaži, man reikėjo ir kurių netekdavau per kitą sezoną, ir visus tuos metus, tarytum lašas, kapsintis ant skustos galvos, tarytum niuksas pašonėn, man nedavė ramybės ta šleikščiai salsva piliulė, tas nesuprantamas Blaneso sąmojis: „Taip, žinau. Kokių tik kvailysčių nesi prikrėtęs per tą besaikę meilę „Hamletui“...“
Jei iškart būčiau paklausęs, ką reiškia tie žodžiai, jei būčiau prisipažinęs, kad apie Hamletą išmanau ne ką daugiau nei apie tai, kiek uždirbsiu už savo pirmąją pjesę, ta komedija būtų greit pasibaigusi. Bet bijojau pašaipų, kurių galėjau sulaukti savo klausimu, todėl tik išsiviepdavau ir parodydavau jam duris. Taip ir nugyvenau dvidešimt metų nei išmanydamas, kas yra tas Hamletas, nei jį skaitęs, bet iš Blaneso veido išraiškos ir galvos lingavimo supratau, kad Hamletas – tai menas, grynasis menas, didis menas, ir mačiau ten – mat maišiausi toje terpėje, nors niekuo per daug ir nesidomėjau – aktorių ar aktorę, na, žinoma, aktorę juodu drabužiu juokingai aptemptais klubais, kaukolę, kapines, dvikovą, kerštą, merginą, nusiskandinusią tvenkiny. Na ir Šekspyrą.
Todėl dabar ir tik dabar, su šiaip taip sušukuotu šviesiu peruku, dantų protezu, taip prastai pritaikytu, kad švepluoju ir kalbėdamas mostais bandau reikšti mintis, šio žlugusio teatro (beje, vadinamo gerokai įspūdingiau) bibliotekoje aptikau knygelytę tamsiai mėlynu viršeliu su aukso raidėmis įspausta antrašte „Hamletas“, atsisėdau ant kėdės pasiryžęs niekada jos neatsiversti ir neskaityti nė eilutės – taip ketinau atkeršyti Blanesui už jo pašaipas, prisimindamas aną vakarą, kai, atėjęs pas mane į provincijos viešbutį, kaip paprastai, rūkydamas ir spoksodamas tai į lubas, tai į restorano lankytojus, praleido pro ausis mano kalbas ir papūtęs lūpas, tai vargšei pamišėlei girdint, iškošė:
– Tik pamanyk... Tokį vyrą pražudė kažkoks Hamletas...
Pasikviečiau jį į viešbutį ketindamas pasiūlyti vaidmenį trumpoje kvailokoje pjesėje, regis, pavadintoje „Išsipildžiusiu sapnu“. Vienas to nevykusio niekalo veikėjų buvo bevardis meilužis, ir tą meilužį galėjo suvaidinti tik Blanesas, nes, tai moteriškei atėjus pas mane, buvome likę tik mudu, visa trupė jau buvo išdulkėjusi į Buenos Aires.
Moteriškė atėjo į viešbutį vidurdienį, o kadangi aš miegojau, vėliau grįžo ir jai, ir kitiems tos karštos provincijos žmonėms patogiu metu, pasibaigus siestai, kai jau sėdėjau vėsiausiame restorano kampelyje vaišindamasis milanietišku kepsniu ir baltuoju vynu – nieko geresnio ten nebuvo. Nesakyčiau, kad iš pirmo žvilgsnio – kai ji stabtelėjo prie užuolaida užskleistų durų, įleidusi į vidų karščio gūsį ir prisimerkusi sužiuro į salę, o padavėjui parodžius mano staliuką nudrožė nosies tiesumu, plevėsuodama plačiu sijonu, – man pasivaideno kažkas keista, lyg kokia balkšva, minkšta beprotybės juosta, kurią, atsargiai trūkčiodama, tarsi tai būtų buvęs prie žaizdos prikepęs tvarstis, ji stengėsi nuvynioti nuo savo vienatvės metų ir suvystyti mane nelyginant mumiją, mane ir tas kelias dienas, praleistas tame nykiame miestelyje, knibždančiame nusipenėjusių ir nei šiaip, nei taip apsirengusių žmonių. Betgi ne, ta moteris šypsojosi taip keistai, kad man kūnas nuėjo pagaugais, ir aš nejučia nukreipiau akis nuo jos mažyčių, nelygių dantų, boluojančių lyg atvira miegančio vaiko burna. Plaukai buvo žili, supinti į kasas, surištas kaspinėliais, drabužiai atrodė lyg praėjusio amžiaus, tik anksčiau taip rengdavosi ne pagyvenusios moterys, o merginos ar veikiau paauglės. Segėjo ilgu, tamsiu sijonu, siekiančiu batelius, kadaise vadintus kurpaitėmis, sulig kiekvienu žingsniu klostėms tai išsiskleidžiant, tai susiskleidžiant. Po aptempta nėriniuota palaidinuke, susegta didele kamėja, pūpsojo smailios mergiškos krūtys, palaidinukę ir sijoną per juosmenį lyg jungė, lyg skyrė rožė, ko gero, dirbtinė, kiek prisimenu, kuplus žiedas dygliuotu stiebeliu, grėsmingai nusviręs linkui pilvo.
Moteris, maždaug penkiasdešimties metų, mane apstulbino, ligi šiol negaliu pamiršti, kokia ji man pasirodė per salę eidama mano staliuko link – lyg praėjusio amžiaus mergelė, pabudusi po šimtamečio miego, šiek tiek susivėlusi, senstelėjusi, bet kuriuo metu pasirengusi sulaukti savo tikrojo amžiaus ir staiga tyliai susmukti vietoje, subyrėti sutrūnijusi, laiko dantų sugraužta. Todėl buvo nejauku matant jos šypseną, atrodė, kad moteris nesuvokia neišvengiamai artėjančios senatvės ir netikėtos mirties pavojaus, bet jos šypsena ar bent jau prašiepti dantukai nujaučia pasibaisėtinos žūties grėsmę.
Visa tai man pasivaideno restorano prieblandoje ir aš atsistojau negrabiai nustūmęs lėkštę į šalį.
– Jūs – ponas Langmanas, teatro impresarijus?
Linktelėjau šypsodamas ir pasiūliau atsisėsti. Ji atsisakė vaišių. Sėdėdamas kitapus staliuko, vogčiomis žvilgtelėjau į vos vos padažytas netaisyklingos formos lūpas, per patį vidurį, iš kur, verždamasis pro dviejų nelygių dantų eilių tarpą, sklido ispanams nelabai būdingas giesmingas balsas. Iš mažų ramių akių, kurias ji stengėsi išplėsti, nesugebėjau nieko išskaityti. Belaukiant, kol ji išsikalbės, smilktelėjo mintis, kad nors ir kokį savo ir savo gyvenimo paveikslą pieštų toji moteris, jis pateisins jos keistą išvaizdą, kuri nebeatrodys tokia jau keista.
– Norėjau pasikalbėti su jumis apie spektaklį, – pasakė ji. – Matote, aš turiu pjesę...
Iš visa ko sprendžiant, ji nebaigė sakinio, tik stabtelėjo laukdama mano atsakymo: šypsodama, ilgu reikšmingu tylėjimu suteikė man žodį. Ramiai sėdėjo susidėjusi rankas ant kelių. Nustūmiau lėkštę su nebaigtu milanietišku kepsniu ir užsisakiau kavos. Pasiūliau jai cigaretę, bet ji papurtė galvą ir plačiau nusišypsojo, lyg norėdama pasakyti, kad nerūko. Prisidegiau ir prašnekau svarstydamas, kaip galėčiau išsisukti – gražiai, bet greitai ir ryžtingai, tik nežinia kodėl stengiausi kalbėti kuo aptakiau.
– Ponia, man labai gaila... Tikriausiai niekada nesate stačiusi savo pjesių, ar ne? Na, žinoma. O kaip vadinasi jūsų kūrinys?
– Niekaip, – atsakė ji. – Na, sunku paaiškinti... Tai visai kas kita, nei jūs manote. Žinoma, galima sugalvoti kokį nors pavadinimą. Pavyzdžiui, „Sapnas“, „Sapno išsipildymas“, „Išsipildęs sapnas“.
Jau neabejojau, kad ji kuoktelėjusi, ir iškart lengvai atsidusau.
– Puiku, „Išsipildęs sapnas“, neblogas pavadinimas. Pavadinimas – labai svarbu. Žinote, širdies gilumoje, kaip sakoma, visada troškau nesavanaudiškai padėti pradedantiesiems. Praturtinti teatrą nauju žodžiu. Beje, ponia, turiu pridurti, retai sulaukdavau dėkingumo. Nemaža tokių, kuriems padėjau išeiti į žmones, ponia, nemaža jų dabar pelnosi didelius pinigus Korienteso gatvėje ir kasmet laimi premijas. Jie jau nebenori prisiminti tų laikų, kai meldė mane...
Net padavėjas, kuris sėdėjo kampe vėduodamasis ir vaikydamas muses servetėle, turbūt suprato, kad tai keistuolei mano žodžiai – kaip žirniai į sieną. Paskutinįsyk dirstelėjęs į ją pro garus, kylančius virš kavos puodelio, pridūriau:
– Taigi, ponia. Turbūt ir jūs žinote, koks nesėkmingas čia buvo mūsų teatro sezonas. Teko viską užraukti, ir aš likau tik asmeninių reikalų tvarkyti. Kitą savaitę išvažiuoju į Buenos Aires. Nieko nepadarysi, ir vėl apsirikau. Šis miestas dar nepribrendęs tokiam menui, ir, nors sutikau nusižeminti iki operečių ir visokių draikalų... matote, kas atsitiko. Žodžiu... Štai, ką galiu jums pasiūlyti, ponia. Duokite man savo pjesės egzempliorių, ir aš pažiūrėsiu, gal Buenos Airėse... Trijų veiksmų pjesė, ar ne?
Ji turėjo norom nenorom atsakyti, bet tik todėl, kad naudodamasis jos metodu nutilau ir palinkau jos pusėn, į peleninę gesindamas cigaretę. Ji sumirksėjo:
– Kas?
– Jūsų pjesė, ponia. „Išsipildęs sapnas“. Trijų veiksmų?
– Ne, ne veiksmų...
– Gal paveikslų? Dabar prigijo toks paprotys...
– Aš neturiu nė vieno egzemplioriaus, – atsakė ji. – Ji dar neparašyta.
Puikiausia proga išsisukti.
– Paliksiu jums savo Buenos Airių adresą, ir kai tik parašysite...
Ji susigūžė, susikūprino, bet žiūrėjo į mane pakėlusi galvą, keistai tebešypsodama. Nė kiek neabejojau, kad ji atsistos ir atsisveikins, bet ji patylėjusi mostelėjo ranka, lyg vydama nuo veido šešėlį, ir vėl prabilo:
– Ne, tai visai kas kita, nei jūs manote. Tai tik akimirka, žodžiu, viena scena, ir ten nieko neatsitinka, na, tarkime, kad mudu suvaidiname tą sceną čia, restorane, aš išeinu, ir nieko neatsitinka. Ne, – pertarė ji, – nėra nieko ypatinga, tik keli žmonės gatvėje, namai, pro šalį pravažiuoja du automobiliai, ir tiek. Ten tik aš, vienas vyras ir moteris, kuri išeina iš parduotuvės ir atneša jam bokalą alaus. Tik mes trise, ir viskas. Vyriškis pereina per gatvę, o moteris išeina pro duris su bokalu alaus, jis vėl pereina per gatvę ir grįžęs atsisėda prie to paties staliuko šalia manęs.
Ji nutilo, dabar jau šypsojosi ne man ir ne sieninei spintai, kur sudėtos staltiesės ir servetėlės. Paskui paklausė:
– Ar supratot?
Dabar jau galėjau išsisukti. Prisiminęs terminą „intymusis teatras“, prašnekau apie jį, bandžiau aiškinti, kad šiame mieste neįmanoma kurti grynojo meno, kad niekas neis į teatrą žiūrėti tokio spektaklio ir kad visoje provincijoje tikriausiai tik aš galėčiau įvertinti tokį kūrinį, jo giluminę prasmę ir simbolius: automobilius, moterį, duodančią bokalą alaus vyriškiui, kuris pereina gatvę ir grįžęs atsisėda šalia jos, šalia jūsų, ponia.
Ji pažvelgė į mane, ir, pamatęs jos veido išraišką, prisiminiau Blanesą, kuris, bėdos prispirtas, atėjęs prašyti pinigų, ėmė kalbėti apie „Hamletą“: tokia pat užuojauta, o svarbiausia – pašaipa ir apmaudas.
– Tai visai kas kita, pone Langmanai, – pareiškė ji. – Tą sceną noriu žiūrėti aš, niekas kitas, nebus jokių žiūrovų. Tik aš ir aktoriai, ir viskas. Noriu pamatyti tą sceną tik vieną kartą, bet viskas turi būti taip, kaip aš sakiau, ir daugiau nieko. Supratot? Taigi malonėkite man pasakyti, kiek tai kainuotų, ir aš apmokėsiu.
Nebuvo reikalo postringauti apie intymųjį teatrą ar ką nors panašaus čia, sėdint akis į akį su pamišėle, juo labiau kad ji išsiėmė piniginę ir ištraukė du penkiasdešimties pesų banknotus.
– Štai honoraras aktoriams ir būtiniausioms išlaidoms, o vėliau man pasakysite, kiek reikės pridėti.
Pinigų man verktinai reikėjo, nebūčiau galėjęs išsikrapštyti iš to prakeikto užkampio, kol kas nors neatsilieptų į mano laiškus ir neatsiųstų keliolikos pesų. Tad nutaisiau kuo žaviausią šypseną ir linkčiodamas įsikišau keturlinkai sulenktus pinigus į liemenės kišenę.
– Puiku, ponia. Man rodos, supratau, kokio spektaklio pageidaujate... – atsakiau stengdamasis nežiūrėti į moterį, kad jos veido išraiška neprimintų andai taip pažeminusio mane Blaneso žvilgsnio. – Šiandien pat pasirūpinsiu šiuo reikalu, ir jei galėtume susitikti... gal šį vakarą? Puiku, čia pat. Ateisiu su aktorium, jūs išsamiai išaiškinsite mums tą sceną ir mes susitarsime, kad tas „Sapnas“, „Išsipildęs sapnas“...
Gal todėl, kad ji buvo pamišėlė, ir ji, ir aš, abu supratome, kad nieku gyvu negalėsiu pavogti tų šimto pesų, šiaip ar taip, ji nepaprašė raštelio, net nepagalvojo apie tai ir paspaudusi man ranką išėjo sulig kiekvienu žingsniu plevėsuodama sijonu, tiesi kaip styga išėjo iš restorano prietemos į karščiu alsuojančią gatvę, tarytum grįždama į amžinos siestos kaitrą, išsaugojusią jai apgaulią jaunatvę, kuri, rodos, kiekvieną akimirką galėjo virsti dulkėmis.
Blanesą radau sujauktame pustamsiame kambarėlyje negrabiai nutinkuotomis plytų sienomis, žaliomis žaliuzėmis ir vijokliais atsitvėrusį nuo popiečio tvankos. Šimtas pesų vis dar gulėjo liemenės kišenėje – žinojau, kad negaliu išleisti nė sentavo, kol nesusitiksiu su Blanesu, kol neprikalbinsiu jo padėti man įvykdyti pamišėlės prašymą. Pažadinau jį ir ėmiau kantriai laukti, kol jis maudėsi, skutosi, paskui vėl atsigulė, atsikėlęs atsigėrė pieno – ženklas, kad sirgo pagiriomis, – ir vėl griuvęs į lovą užsirūkė cigaretę, bet nieku gyvu nenorėjo manęs klausytis, ir tik tada, kai prisislinkau su išklibusia kėde ir pasilenkiau rimtu veidu, ketindamas išdėstyti jam savo pasiūlymą, jis mane pertraukė:
– Tik pažiūrėk į tas lubas!
Virš mūsų buvo ne lubos, o čerpių stogas ir kelios sijos, užklotos nežinia kaip čia atsidūrusiais ilgais sudžiūvusiais indinės kanos lapais. Pažvelgiau į lubas, o jis, linguodamas galvą, prapliupo juoktis.
– Na, klok, – pagaliau pasakė.
Papasakojau, kas atsitiko, ir Blanesas prapliupo kvatoti sulig kiekvienu mano žodžiu kartodamas, kad meluoju, kad kas nors atsiuntė tą moterį, norėdamas iš manęs pasityčioti. Paskui vėl ėmė klausinėti, kas tai per spektaklis, tad, neturėdamas kitos išeities, pažadėjau jam pusę pinigų atskaičiavus išlaidas ir atsakiau, kad išties nežinau, nei koks tai spektaklis, nei kurių velnių nori iš mūsų toji moteris, bet ji jau sumokėjusi man penkiasdešimt pesų, vadinasi, galėsime grįžti į Buenos Aires, bent jau aš grįšiu, na, o jis, jeigu nori, gali ir toliau čia kirmyti. Jis nusijuokė, bet tuojau pat surimtėjo ir iš tų, mano žodžiais tariant, penkiasdešimties pesų avanso beregint pareikalavo dvidešimties. Teko duoti dešimt ir tą patį vakarą pasigailėti, nes į viešbučio restoraną atėjo girtas ir, palinkęs prie dubenėlio su ledo kubeliais, viepdamasis vėl pradėjo seną giesmę:
– Tave tik kapai ištaisys. Mecenatas iš Korienteso gatvės, iš bet kurios pasaulio gatvės, kur šėlsta menų uraganai... Žmogus, šimtą kartų sužlugęs su „Hamletu“, vėl nesavanaudiškai žaidžia su ugnimi dėl nežinomo sijonuoto genijaus...
Tačiau, kai atėjo ji, kai už mano pečių išdygo toji moteris, juodai apsirengusi nuo galvos iki kojų, su šydu ir mažyčiu skėčiu, kabančiu ant riešo, ir laikroduku su ilga grandinėle ant kaklo, ir pasisveikino su manimi, ir padavė ranką Blanesui, šypsodama nebe taip kraupiai, elektrai šviečiant, jis liovėsi mane ėdęs ir pasakė:
– Taigi, ponia, dievai jus nukreipė pas Langmaną. Tai žmogus, paaukojęs šimtus tūkstančių tobulai „Hamleto“ interpretacijai.
Tuomet, kai ji pažvelgė į mane, paskui į jį, man vėl pasirodė, kad ji šaiposi iš mūsų, bet iškart surimtėjo ir pareiškė neturinti laiko: išsamiai paaiškinsianti, ko pageidaujanti, idant neliktų jokių abejonių, ir grįšianti tik tada, kai viskas būsią paruošta. Degant švelniai, skaisčiai šviesai, ir moters veidas, ir visa, kas švytėjo – drabužių klostės, nuogos rankos, nagai, skėčio rankena, laikrodis su grandinėle, – tarytum išsivadavę nuo karštos dienos kančių, atrodė įprastai, ir aš beregint pajutau pasitikėjimą ja ir visą tą vakarą nė karto net nepagalvojau, kad ji pamišėlė, pamiršau, kad visas tas reikalas atsiduoda suktybe, ir visiškai nusiraminau tardamasis, kad dirbu įprastą darbą. Be kita ko, man nebuvo ko jaudintis, šalia sėdėjo Blanesas, labai mandagus, be perstojo siurbė viskį ir šnekučiavo su ja kaip senas pažįstamas, siūlė jai išgerti, bet ji užsisakė liepžiedžių arbatos. Žodžiu, visa tai, ką ji ketino papasakoti man, išdėstė jam, o aš tik džiaugiausi: Blanesas – mūsų trupės pagrindinis aktorius, kuo nuodugniau susipažins su pjese, tuo lengviau išsisuksime. Štai ko pageidavo moteris (Blanesui ji aiškino visiškai kitokiu tonu, ir nors nežiūrėjo į jį, nors kalbėjo nudelbusi akis, jaučiau, kad šįkart pasakoja nuoširdžiai, tarytum išpažįsta slapčiausias mintis, didžiausias gyvenimo paslaptis, o su manimi kalbėjosi kaip žmogus, dėstantis savo reikalus valdiškuose namuose, pavyzdžiui, atėjęs išsiimti paso ar ko nors panašaus):
– Scenoje – namai, šaligatviai, bet viskas nelabai aišku, veiksmas vyksta mieste, todėl reikia sudaryti įspūdį, kad tai didelis miestas. Aš išeinu, ta moteris, kurią vaidinsiu, išeina iš namo ir atsisėda ant šaligatvio, prie žalio staliuko. Prie staliuko ant virtuvinės taburetės sėdi vyriškis. Tai jūsų personažas. Jis vilki megztiniu, su kepure ant galvos. Kitoje gatvės pusėje – daržovių parduotuvė, prie durų – dėžės su pomidorais. Tuomet pasirodo automobilis, važiuoja per sceną, o vyriškis, jūs, atsistoja ir eina per gatvę, ir aš išsigąstu pagalvojusi, kad jį gali partrenkti automobilis. Bet jūs spėjate pereiti ir atsiduriate kitoje gatvės pusėje kaip tik tuo metu, kai tarpdury pasirodo moteris išeiginiais drabužiais su alaus bokalu rankoje. Jūs išgeriate vienu mauku, tada gatve vėl pralekia automobilis, tik iš kitos pusės, bet jūs spėjate pereiti laiku ir atsisėdate ant virtuvinės taburetės. O aš tuo metu guliu ant šaligatvio kaip vaikas. Jūs truputį pasilenkiate ir paglostote man galvą.
Nieko ypatinga, bet dabar, pasakiau jai, kai viską apgalvojau, man užkliuvo tas trečias personažas, moteris, išeinanti pasivaikščioti su stikline alaus.
– Bokalu, – pataisė ji. – Moliniu bokalu su dangteliu.
Blanesas pritarė linktelėdamas galvą:
– Žinoma, su kokiu nors piešiniu.
Ji pritarė, atrodė, kad Blaneso žodžiai ją be galo nudžiugino, veidas nušvito iš laimės, kaip nušvinta tik moteriai, ir tuomet nejučia užsimerkiau, lyg išauklėtam žmogui matyti to nederėtų. Mes vėl prakalbome apie kitą moterį, ir galiausiai Blanesas pakėlė ranką ir pareiškė, kad jau žino visa, kas reikalinga, ir kad mums nėra ko jaudintis. Dingtelėjo mintis, kad pamišėlės beprotybė užkrečiama, nes, kai paklausiau, kokia aktorė, jo nuomone, vaidinsianti moterį, jis atsakė, kad vaidins Rivas, ir, nors niekada nebuvau girdėjęs aktorės tokia pavarde, užsičiaupiau, išvydęs pykčiu degančias Blaneso akis. Žodžiu, viskas buvo aptarta, aptarė juodu vieni, man nereikėjo kvaršinti sau galvos, tad nuėjau pasitarti su teatro savininku, išsinuomojau salę dviem dienoms, bet apmokėjau tik už vieną, davęs žodį, kad be aktorių niekas neįeisiąs į vidų.
Rytojaus dieną pasisamdžiau žmogų, išmanantį apie elektrą, jis taip pat padėjo man už šešis pesus per dieną sustatyti ir truputį padažyti dekoracijas. Vakare, penkiolika valandų padirbėjus, viskas buvo baigta, ir aš, pasruvęs prakaitu, vienmarškinis, atsisėdau pasistiprinti sumuštiniais ir alumi, viena ausimi klausydamasis vyriškio pasakojamų miesto paskalų. Valandėlę patylėjęs jis pridūrė:
– Šiandien mačiau jūsų draugą, ir ne vieną. Šiandien popiet su ta ponia, kuri vakar vakare susitiko su jumis restorane. Čia nieko nenuslėpsi. Ji ne vietinė; pasak žmonių, atvažiuoja kas vasarą. Nemėgstu kaišioti snapo kur nereikia, bet pastebėjau juos įeinant į viešbutį. Žinoma, kas čia tokio, juk jūs taip pat gyvenate viešbutyje. Bet anas viešbutis kitoks... Na, iš tų, žinot?
Kai netrukus pasirodė Blanesas, pasakiau, kad dabar mums trūksta tik garsiosios aktorės Rivas ir dar vieno automobilio, nes vieną jau pasisekė gauti: mano pasamdytas darbininkas sutiko išnuomoti už kelis pesus, be to, jis pats ir vairuosiąs. Beje, man dingtelėjo išganinga mintis: kadangi tas kledaras atvožiamu viršumi, pirmą kartą pravažiuosiąs nuleistu viršumi, antrą – pakeltu, arba atvirkščiai. Blanesas neatsakė, nes buvo visiškai girtas – sužinok, kad gudrus, iš kur jis gavo pinigų! Paskiau pagalvojau, kad gal bus visai praradęs sąžinę ir iškaulijęs pinigų iš tos vargšės moters. Sulig ta mintimi man sugedo nuotaika, ir aš valgiau sumuštinius tylėdamas, o jis tuo metu girtas kaip pėdas niūniuodamas vaikščiojo po sceną, vaidindamas tai fotografą, tai šnipą, tai boksininką, tai regbio žaidėją; niūniavo atsmaukęs skrybėlę ant pakaušio, žvalgėsi į šalis, landžiojo pakampėmis velniažin ko ieškodamas. Sulig kiekviena minute vis mažiau abejojau, kad jis pasigėrė pavogęs pinigų iš tos vargšės ligonės, bet nenorėjau apie tai kalbėti ir sušveitęs sumuštinius paprašiau savo padėjėjo atnešti dar šešetą ir butelį alaus.
Begėdiškai girtam Blanesui pagaliau nusibodo blaškytis: nusiteikęs jausmingai, jis atsisėdo šalia manęs ant dėžės, susikišęs rankas į kišenes ir pasidėjęs skrybėlę ant kelių, įsmeigęs į sceną drumstas akis. Valandėlę sėdėjome tylėdami, ir aš netikėtai pastebėjau, koks susenęs Blanesas, kokie išslinkę ir išblukę jo gelsvi plaukai. Nebeilgai dėsis šaunuoliu ir vedžiosis moteris į viešbučius, baigsis katino dienos.
– Aš taip pat neleidau laiko veltui, – staiga prabilo jis.
– Taip, įsivaizduoju, – abejingai atsakiau.
Jis šyptelėjo, paskui surimtėjo, užsidėjo skrybėlę ir vėl atsistojo. Ėmė kalbėti vaikščiodamas po sceną, kaip, pamenu, darydavo savo kabinete, nukabinėtame aktorių nuotraukomis su autografais, diktuodamas laišką sekretorei.
– Aš sužinojau, kas yra toji moteris, – pasakė jis. – Pasirodo, lyg jos tėvai, lyg ji pati kilę iš pasiturinčių šeimų, bet vėliau jai teko mokytojauti. Bet niekas, supranti, niekas nesako, kad ji pamišėlė. Visada buvusi keistoka. Bet ne pamišėlė. Nežinia, kodėl apie tai kalbu su tavimi, o liūdnojo Hamleto įtėvi su sumuštinio sviestu išteptu snapu... Ir apskritai nėra ko kalbėti.
– Aš bent jau nekaišioju nosies į svetimą gyvenimą, – ramiai atsakiau. – Ir nevaidinu salonų liūto, pavergiančio keistokų moterų širdis.
Nosine nusišluostęs lūpas, apmaudžiai pažvelgiau jam į akis.
– Ir nenusilaku už nežinia iš kur gautus pinigus.
Blanesas sustojo įsisprendęs, įsmeigė į mane susimąsčiusias akis nesiliaudamas manęs užgaulioti, bet buvo aišku kaip dieną, kad jis galvoja apie aną moterį ir įžeidinėja mane ne iš blogos valios, o iš dyko buvimo galvodamas apie tą moterį ir stengdamasis apsimesti, kad apie ją negalvoja. Paskui priėjo prie manęs, pasilenkė ir, tuojau pat atsitiesęs su buteliu alaus rankoje, išsiurbė viską iki paskutinio lašo. Paskui pasivaikščiojo po sceną ir vėl atsisėdo, keliais suspaudęs butelį ir uždengęs jį delnais.
– Šiaip ar taip, aš su ja pasikalbėjau, ir ji man kai ką papasakojo, – pasakė jis. – Man knietėjo sužinoti, ką visa tai reiškia. Mat, vargu ar tu galėtum tai suprasti, pinigai man rūpėjo kuo mažiausiai. Bandžiau iškvosti, ką vis dėlto mes vaidinsime, ir pagaliau suvokiau, kad ji kuoktelėjusi. Ir žinai kodėl? Pasirodo, ji visa tai sapnavo, girdi? Ir juo labiau kvaila, kad, pasak jos, tas sapnas jai buvęs nebuvęs, ji nepažįsta to vyriškio mėlynu megztiniu nei moters su alaus bokalu, ji niekada nebuvusi toje gatvėje, kurią tu čia išpaišei. Tai kam viso to reikia? Pasak jos, sapnuodama tą sapną, ji jautėsi laiminga, bet žodis „laiminga“ reiškia visai ką kita, nei tu galvoji. Taigi ji nori dar kartą savo akimis pamatyti tą sapną. Ir nors tai beprotybė, jos noras iš dalies pateisinamas. O svarbiausia, man patinka, kad toji istorija neturi nieko bendra su nuvalkiota meile.
Mums grįžtant į viešbutį, jis tolydžio stabčiojo vidury gatvės, – dangus buvo giedras, pasiutiškai kepino saulė, – graibstė man už peties, už švarko atlapų klausinėdamas, ar suprantu, tik nežinia ką, nors, man rodos, ir jis nieko nesuprato, nes nemokėjo paaiškinti, ką turįs galvoje.
Moteris atėjo į teatrą lygiai dešimtą, apsirengusi kaip ir praėjusią dieną juoda suknele, pasikabinusi laikrodį su grandinėle – mano galva, nelabai tinkama apranga scenoje vaizduojamoje skurdaus priemiesčio gatvėje, juo labiau kad ji turėjo atsigulti ant šaligatvio, o Blanesas glostyti jai plaukus. Tiek to: teatras tuščias, scenoje tik Blanesas, kaip paprastai girtas, su cigarete dantyse, mėlynu megztiniu ir ant šono pakreipta kepure. Atėjo anksti su mergina, kuri turėjo išeiti pro daržovių parduotuvės duris ir paduoti jam alaus bokalą. Ji taip pat neatitiko to personažo, žinia, mano įsivaizduojamo: apgailėtina, džiūsna, prastai apsirengusi, išsidažiusi, tikriausiai Blanesas susižvejojo ją kokioje nors kavinėje, įkalbino praleisti su juo vakarą ir, be abejo, atsivedė pasekęs jai kokią nors pasaką, nes ji leidosi vaikščioti po sceną vaidindama primadoną, o pamatęs, kaip ji tiesia ranką su bokalu, nebežinojau, ką daryti: ar rautis plaukus, ar grūsti ją pro duris. Kita moteris, pamišėlė, atėjusi sustojo ir akimirką žiūrėjo į sceną susinėrusi rankas ant krūtinės; ji man pasirodė be galo aukšta, kur kas aukštesnė ir lieknesnė, nei atrodė vakar. Paskui, netardama nė žodžio, šypsodama kaip paprastai, tik šiek tiek silpniau, ta savo liguista, mane dirginančia šypsena, perėjo per sceną ir dingo už dekoracijos, iš už kurios turėjo pasirodyti. Nežinia kodėl lydėjau ją akimis, žvilgsniu aprėpdamas, tiesiog apglėbdamas jos aukštą figūrą juoda suknele, kol pagaliau ją užstojo scenos uždanga.
Tuomet, kadangi visi buvo susirinkę, o laikrodis rodė dešimtą valandą, atsistojau vidury scenos, pakėliau rankas ir buvau besuplojąs delnais, duodamas ženklą aktoriams, kad metas pradėti. Ir tada, dar nesusivokus, kas vyksta, staiga man ėmė aiškėti, ko mes čia atėjome ir ką darome, nors nebūčiau galėjęs to išreikšti žodžiais – taip kartais be jokių aiškinimų perprantame kito žmogaus širdį. Tad pakviečiau juos mostu, o kai pamačiau Blanesą ir jo atsivestą merginą užimant savo vietas, nėriau už kulisų, kur automobilyje prie vairo sėdėjo mano padėjėjas, jau užvedęs to kledaro klerkiantį, tiesa, gana pakenčiamai, variklį. Įsitaisęs ant dėžės, kad būčiau nematomas nuo scenos, nes jau neturėjau nieko bendra su ta beprotybe, pamačiau, kaip ji ilgais žingsniais išeina pro duris siūbuodama kaip jaunutė mergina, jos vešlūs, beveik žili plaukai dryksojo ant pečių, tarpumentėje surišti ryškiu kaspinu, – taip, be abejo, padengusi stalą, mergina ištrūksta iš namų pasigrožėti artėjančiomis sutemomis ir nieko negalvodama valandėlę pailsėti; mačiau, kaip ji sėdasi ant žemės šalia Blaneso taburetės ir ranka paremia galvą, alkūne įsisprendusi į kelius, priglaudusi pirštus prie pravirų lūpų ir įsmeigusi akis į tolį, tolesnį, už manęs ir sienos už mano nugaros. Pamačiau, kaip Blanesas atsistojęs pereina per gatvę matematiškai tiksliai prieš pat automobilį, kuris, spjaudydamas dūmus, pralekia pakeltu viršumi ir dingsta. Pamačiau, kaip susiliečia Blaneso ir priešiniame name gyvenančios moters pirštai, kai jis ima iš jos rankų alaus bokalą, išgeria vienu mauku ir grąžina indą moteriai, o ji neskubėdama tyliai dingsta už durų. Pamačiau, kaip vyriškis mėlynu megztiniu vėl eina per gatvę prieš pat automobilį, kuris prazvimbia nuleistu viršumi ir baigia savo kelionę šalia manęs, o kai užgeso variklis ir išsisklaidė melsvas išdagų dūmelis, pastebėjau, kaip moteris, atsisėdusi ant šaligatvio, nusižiovauja ir galiausiai atsigula ant žemės, pasikišusi ranką po galva ir parietusi koją. Vyriškis su megztiniu ir kepure tuomet pasilenkia ir paglosto jai galvą: paglosto, pirštais pakedena plaukus, delnu paliečia kaktą, pataiso ryškų kaspiną, kuriuo surišti plaukai, ir vėl glosto.
Atsidusęs nulipau nuo dėžės, jau nusiraminęs pirštų galais nutipenau per sceną. Automobilio vairuotojas nusekė iš paskos nedrąsiai šypsodamas, ir prie mūsų prisidėjo Blaneso atvesta džiūsna, išnėrusi pro savo namo duris. Ji paklausė – trumpai, vienu žodžiu – mano nuomonės, ir aš atsakiau nenuleisdamas akių nuo Blaneso ir gulinčios moters: Blanesas vis dar glostė jai kaktą, plaukus, be paliovos, nesuvokdamas, kad spektaklis pasibaigė, kad tas paskutinis veiksmas – plaukų glostymas – negali amžinai tęstis. Palinkęs į priekį, Blanesas glostė gulinčiai moteriai galvą, tiesdamas ranką stengėsi pirštais papurenti žilus plaukus per visą ilgį, nuo kaktos iki pačių galiukų, ant peties ir ant nugaros. Vairuotojas tebešypsodamas kostelėjo ir nusispjovė į šalį. Mergina, Blanesui atnešusi bokalą alaus, nubėgo ten, kur gulėjo moteris, o vyriškis palinkęs glostė jai galvą. Atsisukęs pasakiau vairuotojui, kad jis gali važiuoti, tuomet ir mes galėsime anksčiau baigti, ir, priėjęs prie jo, kyštelėjau ranką kišenėn, ketindamas duoti jam kelis pesus. Staiga pajutau kažką keista atsitikus dešinėje, kur buvo visi kiti, ir beregint susidūriau su Blanesu: šlykščiai dvokdamas alkoholiu, jis nusiplėšė nuo galvos kepurę ir niuktelėjęs kumščiu man pašonėn suriko:
– Galvijau, argi nematai, kad ji mirusi?
Sustojau pritrenktas, o Blanesas tuo metu, girtas, kaip išprotėjęs blaškėsi po sceną, mergina su alaus bokalu ir automobilio vairuotojas linksojo prie mirusios moters, ir aš supratau, kad to, kaip tik to ir norėjo toji moteris, to paties vakar, vaikščiodamas po sceną, norėjo Blanesas ir, regis, to paties norėjo dabar, blaškydamasis kaip išprotėjęs; aiškiai suvokiau viską, lyg tai būtų vienas tų dalykų, kuriuos visam gyvenimui įsimename vaikystėje be kalbų ir žodžių.
Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas
Juan Carlos Onetti. „Cuentos completos“. – Alfaguara, 2006.