Julija Božičko. Melsvomis gėlytėmis

Aš visada kalbindavau svečius išgerti kavos. Toks buvo mano darbas. Primygtinai reikalaudavau neatsisakyti puodelio. Buvau įsitikinusi, kad mano daroma kava pati skaniausia. Taip ir buvo. Nes aš vienintelė tuose namuose vos atsikėlusi šypsodavausi veidrodžiui ir tikėjau, kad būtent ši diena yra stebuklinga ir kad vos po kelių akimirkų nutiks kažkas gražaus. Taip ir būdavo. Eidavau malti kavos pupelių. Jų kvapas pasklisdavo po visą virtuvę. Įsigerdavo į baldus, banguodavo pro atdarą langą mažu dūmeliu, tykiai pasiekdavo mano nosies galiuką. Tai būdavo vienintelė akimirka per visą dieną, kai leisdavau sau žaisti kvapais ir niekieno netrukdoma juos įsidėmėti. Tada, kai maldavau kavos pupeles.

Aš visada kalbindavau svečius išgerti kavos. Atnešdavau kiekvienam po mažą porcelianinį puodelį su lėkštute. Šalia niekada nepamiršdavau paguldyti šaukštelio. Puodeliai būdavo papuošti mažom melsvom gėlytėm. Aš jas mėgau. Visada buvau įsitikinusi, kad jos kvepia kava. Ant padėklo sustatydavau daugiausiai šešis puodelius. Atsargiai, taip, kad lėkštutės neliestų viena kitos, nenusitrintų krašteliai. Tada į kiekvieną dugnelį berdavau po vienodą kiekį kavos. Jau žinojau, kiek tiksliai dėti, kaip berti. Mano rankos pradėdavo drebėti, kai suprasdavau, jog atėjo metas pilti vandenį. Jis turėjo būti karštas, labai karštas, bet truputį vėsesnis už verdantį. Nemoku paaiškinti – tai reikėdavo pajausti. Ir plikyti reikėjo kitaip nei kitas kavas. Aš dar dėdavau ir mažumėlę savęs į visa tai. Bet tik truputį. Visuomet bijojau save išdalyti.

Padėklą stengdavausi kelti kuo atsargiau. Kad tik nesusidrumstų kava, kad nesujudėtų šaukšteliai, kad tik lėkštutės nepaliestų viena kitos. Eidavau lėtai. Turėdavau kone skristi namo koridoriais, kambariais, kol pasiekdavau svetainę, kur manęs laukdavo svečiai. Tie patyts, kurie sutiko pasivaišinti puodeliu kavos.

Šalia kiekvieno pastatydavau po mažą porcelianinį puodelį melsvom gėlytėm. Matydavau, kaip jie uodžia pirmąjį gūsį. Akys prisimerkdavo, šnervės išsiplėsdavo ir sklisdavo tylus garsas, bylojantis apie tai, jog kažkas įkvėpė per daug oro. Tada strimgalviais lėkdavau į virtuvę. Kaitindavau pieną, supildavau jį į mažus ąsotėlius ir grįždavau. Užtikdavau kelis žmones, kavos kvapą ir tylą. Jie bijodavo paragauti, kol aš nepasakydavau, kad jau metas. Ji galėjo atšalti.

Šalia kiekvieno porcelianinio puodelio melsvom gėlytėm pastatydavau baltą ąsotėlį. Jame būdavo šiltas pienas. Ne karštas, bet ir ne vėsus... Galiausiai leisdavau jiems gerti kavą. Matydavau, kaip laibi pirštai apčiuopdavo ąsotėlių ausis, kaip į skaidrią juodą kavą tekėdavo baltas pienas. Kildavo šaukšteliai. Vieni imdavo truputį cukraus, kiti daugiau. Bet nebuvo svarbu – kiek. Aš tiesiog girdėdavau dzvangsinčią cukrinę, matydavau, kaip ji keliauja aplink stalą ir kaip greitai daugėja pirštų antspaudų. Ant porcelianinės cukrinės, kuri visada stovi stalo vidury, tarp šešių kavos puodelių, šešių šaukštelių ir šešių ąsotėlių, nes daugiau man netilpdavo ant padėklo. Šiam ritualui pasibaigus, kiekvienas gurkštelėdavo. Vieni vos paliesdavo liežuvio galiuku, kiti sriūbteldavo ir nenuryjamą gurkšnį. Rodos, matydavau, kaip kava susiliečia su jų lūpomis, teka gomuriu ir sušildo visą jų kūną. Tomis akimirkomis jie atrodydavo bejėgiai, tokie patys kaip ir aš – visiškai lygūs.

Puodeliai vis kildavo ir leisdavosi ant lėkštučių, puoštų melsvomis gėlytėmis, ąsotėliai tuštėjo. Jų dugne likdavo truputėlis neištekėjusios pieno putos. Baltos it debesys. Būdavo, kad svečiai nesusivaldydavo ir šaukštelio galiuku nugriebdavo baltą putėsį. Padėdavo jį ant liežuvio ir, sučiaupę lūpas, laukdavo. Gal jie manė, kad patys pavirs debesimis ir kur nors nuskris? Nežinia. Nė karto dar nenuskrido.

Kai puodeliai melsvomis gėlytėmis ištuštėdavo, svetainėje įsivyraudavo tyla. Niekas netardavo nė žodžio. Po keliolikos minučių jie stodavosi ir po vieną išeidavo. Lygiais tarpais, vienodu tempu, tokiais pat žvilgsniais. Žinojau – jie eina pabūti su savimi. Ne toliau. Paskutinis einantysis visad stabtelėdavo. Norėdavo pasisiūlyti padėt apsitvarkyti. Bet pažiūrėjęs į mane suprasdavo – tai irgi reikia mokėti. Todėl tik šiltai šyptelėdavo akimis ir nueidavo tuo pačiu tempu.

Mes su puodeliais likdavom. Atsargiai sustatydavau, kad lėkštutės neliestų viena kitos, nesitrintų kraštai. Šaukštelius paguldydavau. Būdavo labai lengva nešti. Nebijojau išpilti. Bijojau sudaužyti, įskelti, pamesti. Atsargiai statydavau padėklą ant virtuvės stalo. Skubėdavau atgal baltųjų ąsotėlių. Ten pat išvalydavau cukrinę, kad nebūtų niekieno pirštų, rankų žymių. Ji turėjo teisę stovėti stalo vidury laisva, švari, išsitiesusi. Pripildavau cukraus. Tiek, kiek šaukštelių iš jos buvo paimta. Ne daugiau ir ne mažiau. Tai reikėdavo pajausti.
Leisdavau sau kelias akimirkas žiūrėti į tuščius puodelius, tuščius ąsotėlius, išsipurvinusius šaukštelius. Rodos, ką tik jie buvo pilni, švarūs. Atsargiai plaudavau. Kone glostydavau, kad tik neįskelčiau.

Dirbdama tuose namuose mokėjau virti kavą. Gal todėl, kad ten pirmąkart pamačiau porcelianinius puodelius mėlynomis gėlytėmis. Daugiau niekas nesimėgaudavo mano kava. Niekas jos nė neprašydavo.

Draugai