12.

Savo mirties išvakarėse, o gal likus kelioms dienoms iki mirties Džonas paklausė, ar numanau, kiek personažų mirė ką tik leidyklai išsiųstame jo romane Jokių praradimų. Sėdėdamas savo biure sudarinėjo sąrašą. Paminėjau vieną praleistą. Praėjus keliems mėnesiams po Džono mirties, nuo jo stalo pačiupau bloknotą priminimui užsirašyti. Bloknote sąrašas – vos įžiūrimu pieštuku, jo ranka. Sąraše suminėti:

 

Teresa Kyn

Parlancas

Emetas MakKliuras

Džekas Broderikas

Morisas Dodas

Keturi žmonės mašinoje

Čarlis Baklis

Persis-elektros kėdė (Persis Darou)

Valdenas MakKliuras

Nustebau, kodėl pieštuko linijos tokios neryškios.

Kodėl jis pasirinko beveik nerašantį pieštuką.

Kada pradėjo laikyti save mirusiu?

„Nėra vien juoda arba balta“, – 1982 metais „Cedars-Sinai“ medicinos centre Los Andžele jaunas gydytojas man pasakojo apie skirtį tarp gyvenimo ir mirties. Stovėjome „Cedars“ intensyvios terapijos skyriuje stebėdami Niko ir Lenio dukrą Dominiką, kurią praeitą naktį pasmaugė. Intensyvios terapijos skyriuje Dominika gulėjo taip, tarsi miegotų, tačiau ji nebepakils. Jos kvėpavimą palaikė tik aparatas.

Dominikai buvo ketveri, kai susituokėme su Džonu.

Dominika buvo Kvintanos pusseserė, kuri prižiūrėdavo jos vakarėlius, padėjo išsirinkti sukneles išleistuvėms ir palaikydavo kompaniją, kai išvykdavome. Roses are red, violets are blue, – užrašyta atvirutėje šalia vazos su gėlėmis, kurią Kvintana ir Dominika pastatė virtuvėje ant stalo mūsų grįžimo iš eilinės kelionės proga. Mes linkime abi – negrįžk namo dar tu. Mylim, su Mamos diena, D & K.

Atsimenu, galvojau, kad daktaras neteisus. Dominika bus gyva, kol gulės šiame intensyvios terapijos skyriuje. Jos gyvybę palaikė aparatas, bet ji buvo gyva. Tai yra balta. Kai jie atjungs aparatą, prireiks dar kelių minučių, kol Dominikos sistemos nustos funkcionuoti ir ji mirs. Tai yra juoda.

Mirtis nepalieka net vos įžiūrimų pėdsakų, jokių pieštuko žymių.

Visi tie vos įžiūrimi pėdsakai, tos pieštuko žymės, paliktos „mirties išvakarėse ar kelios dienos iki mirties“, o gal „prieš savaitę ar dvi“, tačiau visuomet prieš mirtį.

Tai buvo skirtis.

 

Ūla Norvilaitė. "Nutrūko nuo pavadžio", litografija, 2021.

 

Apie staigų šios skirties baigtinumą daug svarsčiau grįžusi namo iš Kalifornijos universiteto tą vėlyvą pavasarį ir vasarą. Gegužę Sloano-Ketteringo memorialiniame vėžio centre mirė artima draugė Karolyn Lelyveld. Birželį Kolumbijos presbiterijonų ligoninėje mirė Tonio Dano žmona Rozmari Breslin. Abiem atvejams tiko frazė „po ilgos ligos“, paliekanti po savęs apgaulingą išsilaisvinimo, palengvėjimo, atomazgos užuominą. Abi sirgo ilgai, mirties galimybė buvo numanoma: Karolyn atveju kelis mėnesius, Rozmari – nuo 1989-ųjų, kai jai buvo trisdešimt dveji. Tačiau šis numanymas neleido išvengti tikrojo įvykio (kai tai pagaliau nutiko) sukeltos staigios neužpildomos netekties. Ir tuomet buvo arba juoda, arba balta. Abi iki paskutinės akimirkos buvo gyvos, o paskui – mirusios. Supratau, kad niekada netikėjau žodžiais, kuriuos vaikystėje išmokau, kad gaučiau Sutvirtinimo sakramentą episkopalinėje bažnyčioje: Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

Netikėjau kūno iš numirusiųjų prisikėlimu.

Kūno prisikėlimu netikėjo ir Teresa Kyn, Parlancas, Emmetas MakKluras, Džekas Broderikas, Morisas Dodas, keturi žmonės mašinoje, Čarlis Baklis, Persis Darau ir Valdenas MakKluras.

Ir mano vyras katalikas netikėjo.

Įsivaizdavau, kad toks mąstymas suteikia aiškumo, bet iš tiesų jis tiek painus, kad net pats sau prieštarauja.

Netikėjau kūno iš numirusiųjų prisikėlimu, bet tuo pat metu vis tiek tikėjau, kad laikui atėjus jis sugrįš.

Sugrįš tas, kuris prieš mirdamas paliko vos įžiūrimus pėdsakus, – trečio numerio pieštukas.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

Joan Didion. „The Year of Magical Thinking“. – New York: „Vintage Books“, 2006.

 

Sabalo kailiniais ir su akiniais nuo saulės

Vaikystė manęs niekuomet nedomino. Ši būsena atrodė lėkšta, nuobodi. Kai pati dar buvau vaikas – šešerių, septynerių, aštuonerių, – baisiai trikdė, kaip entuziastingai pusantrų metų jaunesnė pusseserė Brenda pritaria mamai, manančiai, jog Brenda privalo eiti miegoti pusę septynių ir įveikti tris daržoves kiekvieno valgymo metu – viena daržovė būtinai turėjo būti geltona. Brendą taip pat ragino gaminti tobulą baltą padažą ir pildyti lentelę – po geltoną žvaigždę kaskart išsivalius dantis. O aš tuomet bandžiau pagerinti pietus siūlydama vadinamuosius salotų kokteilius (aisbergo salotų lapas ir smulkintas ledas taurėje) ir kurdama detalius scenarijus, kuriuose esu suaugusi, tiksliau, 24-erių – šį amžių pasirinkau, nes mama užtikrino, kad 24-eri buvo patys geriausi, mėgstamiausi jos metai. Visą tą laiką, kai stengiausi išvengti vaikystės, amžiaus klausimą su mama aptarinėjome taip detaliai, jog ją turėjo imti nuobodulys, bet galbūt neėmė: kalbame apie moterį, mano mamą, kuri seseriai Gloriai, įvedusiai minėtą geltonos daržovės įsakymą, kaspinėliu surišo ir paštu nusiuntė savo tariamai pirmą žilą plauką. Kartą mamos paklausiau, kuo jai 24 tokie įsimintini. Atrodo, sulaukusi 24-erių ji jau buvo ištekėjusi. Atrodo, sulaukusi 24-erių ji jau buvo pagimdžiusi mane. Atrodo, 24 metai buvo (sunku patikėti, jog mūsų diskusijos apie amžių galėjo taip nusiristi, galbūt kazino nuotaiką užaštrino salotų kokteiliai) jos „laimingas skaičius“.

Mano fantazijos apie tai, koks gyvenimas bus sulaukus 24, buvo įspūdingesnės. Šiose pačios pramanytose dramose kartais vilkėdavau sabalo kailinius, nors tokių net mačiusi nebuvau. Sabalo kailinius vilkėjau priemiesčio fone, kuris, kai dabar prisimenu, šiek tiek atrodo ir kaip Shuberto alėja. Kartais vaikščiodavau po viržynus, nors dar nebuvau skaičiusi anglų romanų, kuriuose gausu viržynų. Tačiau dažniausiai save regėdavau šitaip: ne viržynuose ir ne Shuberto alėjoje, o ant administracinio pastato laiptų kur nors Pietų Amerikoje (pirmiausia į galvą ateina Argentina, nors Argentina, kaip ir sabalo kailiniai, buvo niekada neregėta, labiau idėja nei tikrovė) su akiniais nuo saulės ir vengianti paparacių. Jei būtum paklausęs, kodėl stoviu ant to administracinio pastato laiptų Argentinoje, turėčiau iš anksto paruoštą atsakymą: stovėjau ant administracinio pastato laiptų Argentinoje, nes skyriausi. Štai kam akiniai nuo saulės, štai kodėl paparaciai. Leidau kitoms šešiametėms (pavyzdžiui, Brendai) įsivaizduoti savo vestuves, princesių sukneles, Džuljetos kepurėles, perlus ir balto tiulio debesis, o pati iškart įšokau į savo skyrybų (Buenos Airėse) dieną ir tokiai progai būtiną juodo šilko mantiliją.

Tiesą sakant, juodą mantiliją jau turėjau – iškėliau ją iš vienos tų paslaptingų dėžių, kuriose mama laikė užuominas apie buvimą 24 metų. Kitoje dėžėje radau Jeano Patou raudono aksomo peleriną su balto kailio apykakle, kurią mama sakėsi vilkėjusi palikdama savo vestuvių pokylį. Dar radau raudonų nėrinių suknelę iki kulkšnių, kurią ji vilkėdavo per „arbatėles“ – ši pramoga toje kaimiškoje Kalifornijos dalyje, kurioje anuomet gyvenome, buvo populiaresnė, nei dauguma gali įsivaizduoti. Mano mamai rengti „arbatėles“ buvo tas pats, kas kitoms mamoms – kvėpuoti. Mano mamos mama taip pat rengdavo „arbatėles“. Ir jų draugės rengdavo „arbatėles“, per kurias patiekdavo sviestinių sausainių, išspaustų pro metalinį švirkštą, ir iš „See’s“ užsakomų pastelinių spalvų saldainių. Stebėdama „arbatėles“ įsitikinau, kad jų rengimas yra procesas, reikalaujantis permatomų citrinos griežinėlių dėliojimo ant baltų „Wedgwood“ lėkščių ir pagal tą pačią Bostono virėjų mokyklos receptų knygą, iš kurios Brendą mokė gaminti tobulą baltą padažą, gaminamų vieno kąsnio suktinukų tepimo kreminiu sūriu, pagardintu paprastuoju rėžiuku. O tuomet svarbiausias žingsnis, be kurio nebūtų tikrojo įspūdžio, pagrindinė arbatėlės rengimo priežastis: raudonos nėrinių suknelės išėmimas iš dėžės ir užleidimas ant dramblio kaulo spalvos šifoninio apatinuko.

Mamos dėžėse manęs laukė ir kitos suaugusiųjų gyvenimo užuominos. Ten buvo balta šilkinė, sidabriniais žvaigždutės formos blizgučiais nužerta palaidinukė, kurią ji vilkėjo, kai nusivedė mane į čiuožyklą „Broadmoor“ viešbutyje – tėtis tuomet buvo dislokuotas Kolorado Springse esančiame Peterson Filde. Buvo ir siuvinėta vakarinė jos rankinė. Buvo ir languotas sirsakerio kostiumėlis, kurį vilkėdama mama traukiniu pervažiavo šalį, kai 1942 m. vykome susitikti su tėčiu Šiaurės Karolinoje: iš Los Andželo į Naująjį Orleaną keliavome „Southern Pacific’s Sunset Limited“ – tarpkontinentiniu traukiniu, kuris Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo toks sausakimšas, kad mama, mažasis broliukas ir aš didžiąją kelionės dalį praleidome stovėdami tambūruose tarp vagonų. Prisimenu tambūruose tvyrojusį šlykštų tepalo kvapą. Prisimenu traukinyje sutiktą jūreivį, kuris išsigelbėjo iš „USS Wasp“ laivo: atšakoje kažkur piet­vakariuose jis išlipo, o paskui grįžo su „Coca-Cola“ mano mamai ir man skirta dovana – sidabrine navahų apyranke, inkrustuota turkiu. Vis dar turiu tą apyrankę, nors mano riešui ji jau per maža. Vis dar turiu ir per šią kelionę darytas mėgėjiškas nuotraukas. Šiose nuotraukose mama, brolis ir aš dažniausiai užfiksuoti tuomet, kai praleidome ar tuoj tuoj praleisime kokį nors svarbų persėdimą, pavyzdžiui, atrodome nusiminę laukdami persėdimo Los Andželo centrinėje stotyje arba kiek mažiau nusiminę laukdami persėdimo „St. Charles“ viešbučio verandoje Naujajame Orleane – mano mama vilki languotą sirsakerio kostiumėlį, avi aukštakulnius „Spectator“ batelius, ties smilkiniais prisegtos baltos šilkinės gardenijos.

Kaip liudija to meto nuotraukos, kuriose segiu klostuotus sijonus, vilkiu rankomis megztus kardiganus ir mažosios skautės uniformą primenantį rūbą, ji būtų visiškai nepritarusi sabalo kailiniams ir skyryboms Buenos Airėse. Sabalų kailiniai ir skyrybos Buenos Airėse – labiau mano močiutės teritorija. Tai ji numezgė tuos kardiganus, kita vertus, močiutė pateikė ir daug pažangesnę idėją, kaip turėčiau pasirodyti pasauliui. Ji man dovanojo „Stroock“ firmos vikunijos vilnos paltus, „Lilly Daché“ skrybėles ir „Elizabeth Arden“ kvepalų „On Dit“ flakonėlius, užantspauduotus permatomu popierėliu ant auksinio siūlo. „Lilly Daché“ skrybėlės turėjo mane paskatinti eiti į bažnyčią. „Elizabeth Arden“ kvepalai turėjo paskatinti nepasiduoti surūgimui. Brenda – antra pagal amžių anūkė – taip pat pasipelnė iš šio vaikų auginimo metodo. Kai močiutė mus vienai dienai pasiimdavo į San Fransiską, „El Prado“ užsakydavo „Crab Louie“ salotų su krabų mėsa ir nupirkdavo po rasotų žibuoklių puokštelę priešais centrinę aikštę esančiame gėlių kioske. Ir mano mama, ir jos sesuo Gloria jautė formalią būtinybę išreikšti nepasitenkinimą šiais veiksmais. Atsimenu, Gloria paklausė močiutės: „Ar bus dar joms ko laukt ateityje?“

Atsimenu, močiutė atsakė: „Kad tik neturėtum didesnių rūpesčių.“

O aš tuo metu prasimanydavau žaidimų, kuriuos su Brenda galėtume žaisti. Viename iš žaidimų ruošiamės lipti į San Fransiske esančios universalinės parduotuvės „I. Magnin“ liftą, kai išgirstame operatoriaus balsą. Liftininkas visada sako tą patį: „Vietos yra tik vienai.“ Jo veidas būdavo baltas kaip šmėklos, o balsas baugus. Baltas kaip šmėklos veidas ir baugus balsas turėjo (būtinai) sukelti įtarimą, bet mes (būtinai) nepastebėdavome tų ženklų: „I. Magnin“ universalinės liftas, kuriame su Brenda stovime, žinoma, tuoj ners žemyn, į patį šachtos dugną. Dabar suprantu, kad tai buvo dar vienas variantas senos pasakos, kurioje nepažįstamasis šmėklišku veidu (liftininkas, seselė, viešbučio tarnautojas, taksistas arba, dar geriau, katafalko vairuotojas) išgelbsti protagonistui gyvybę arba jos neišgelbsti ištardamas frazę „vietos yra tik vienam“. Geriausias variantas vyksta ne lifte, o ligoninėje, joje (be abejo) jauna moteris (per vėlai) sužino, kad koridorius, į kurį tuoj įžengs – koridorius, žinoma, toks, kuriame „vietos yra tik vienai“, – veda į ligoninės morgą.

Tai buvo mėgstamiausias Brendos žaidimas. Gėda prisipažinti, bet žaisdama galėdavau Brendą mirtinai išgąsdinti – dažnai taip ir nutikdavo. „Sužaiskim dar kartą „vietos yra tik vienai“, – maldaudavo ji ir aš sutikdavau. O man iš mūsų žaidimų labiausiai patikdavo – gal tai šį tą paaiškins apie skirtumą tarp vaikystės su geltonomis daržovėmis ir vaikystės su salotų kokteiliais – vieną po kito versti „Vogue“ žurnalo puslapius renkantis, ką „nusipirkti“. Brenda galėjo nusipirkti bet ką iš kairiojo puslapio, o mane ribodavo dešinysis. Esmė buvo išsiaiškinti, kuriai pavyks iš tekusių variantų susikomplektuoti geidžiamiausią garderobą. Taisyklės, kurias kūriau net tuomet, kai versdavome puslapius, buvo gana griežtos. Tinkami tik vedamojo arba tik reklaminiai puslapiai, tačiau reikėjo išsamiai peržiūrėti kiekvieną. Puslapiui praleisti turėjo būti „priežastis“, kurią sugalvodavau pati.

Šiurpstu prisiminusi, kad įkalbinėdavau Brendą valandų valandas žaisti šį beprasmį žaidimą. Ne mažiau šiurpstu prisiminusi, kad po dvidešimties metų, kai galėjau nesibaiminti, jog mane kas nors palaikys vaiku, o Brenda ruošėsi savo vestuvėms, vis dar norėjau vadovauti žaidimui, kūriau taisyk­les, norėjau, kad būtų mano viršus. Pažadėjau Brendai, jog jos vestuvėse nebus nieko banalaus, nieko kasdieniško. Tegul pamiršta princesės suk­nelę. Tegul pamiršta Džuljetos kepurėlę. Tegul pamiršta perlus ir balto tiulio debesis. Nusprendžiau: lai bus languota medvilnė ir saulučių vainikėliai. Esu vyresnė pusseserė. Todėl darysim, kaip pasakiau. Vainikėlius pati nupinsiu.

Vestuvių dieną tikrai pyniau vainikėlius – kiekviename kotelyje padarydavau nedidelę įpjovą ir verdavau saulutes viena į kitą. Pjaustyti kotelius ir verti saulutes užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Svečiai buvo sodinami, o aš vis dar pyniau vainikėlius. Languotomis suknelėmis vilkinčios pamergės laukė. Languota suknele vilkinti Brenda laukė. Vėliau paaiškino, kad jos vestuvės tapo eiline mano salotų kokteilio valandėle. Kad ji galbūt norėjo geltonos daržovės valandėlės, niekada, nė karto, nė vieno kartelio, net tada, kai lyginau languotas sukneles ir pyniau saulučių vainikėlius, man net galvon netoptelėjo.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„Vogue“ 2011 10 31