Kartais žmonės paklausia, ar tą keistą faktą, kad auginu rožes, kaip nors paveikė filosofinių tekstų studijos. Nes jeigu sietųsi, tai būtų kažkaip gražiau. Gal net tauriau ir prasmingiau. Bet bijau, kad, net ir norėdama, tų sąsajų neįžvelgčiau. Filosofai rūpinasi dvasia. Ji jiems yra laisvės šaltinis, o gamta – grynas determinizmas. Vakarų filosofui nelabai įdomu. Nebent kokiam dzen budistui ar amerikiečių transcendentalistui –­ kokiam Henry’ui Davidui Thoreau. Bet jie kalbėtų apie grynąją gamtą, nepertvarkytą. O rožių auginimas – tai jau žmogaus invazija į pirmapradį gamtos pasaulį. Filosofai nevengia gamtos. Esu mačiusi nuotrauką, kur M. Heideggeris ir H. G. Gadameris pjauna malkas. M. Heideggeris apskritai gyveno miške. O F. Nietzsche vaikščiojo po kalnus ir jo meditacijoje daug apmąstymų apie karves. Jos irgi vaikšto Alpėse su skambančiais varpeliais. O Zaratustra vaikštinėja su savo gyvūnais – gyvate ir ereliu. Pastebi net augalą – piniją, kaip stipriausią žemės augalą: „...vienišą, geriausią ir lanksčiausią“ (Friedrich Nietzsche. „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. – V.: „Alma littera“, 2002, p. 290). Bet nepastebėjau, kad Zaratustra būtų meditavęs rožes. Kita vertus, apskritai nelabai žinau, kodėl tas rožes ir auginu. Tiksliau, ne auginu, o jos auga pačios. Šiek tiek mano pažiūrimos. Žiemai pašildomos, per karščius – palaistomos. Nuo amarų – papurškiamos. Pašalusios –­ pagenimos. Jei numiršta – apgailimos. Bet nei jas kūriau, nei konstravau, nei man jų reikia – pati sugalvojau. Jos ištiko. Kažkaip ir kažkodėl pradėjau sodinti ir sodinu. O paskui jau jos limpa viena prie kitos: viena kitos šaukiasi – jų daugėja. Pagal kolekcijų autorius net imu atpažinti, kuo vienos skiriasi nuo kitų. Angliškas (Charlotte, Golden Celebration, Abraham Darby, Gebrüder Grimm) kaip labai elegantiškas, bet šalčiui lepias jau atskiriu nuo stipresnių vokiškųjų kolekcijų: Kordes ir Tantau. Pavadinimais ir svajingais vaizdais vilioja prancūziškasis Delbard: Claude Monet, Camille Pissarro, Marie Curie. Bet prancūziškos irgi jautrios šalčiui. Auginu senąsias prancūziškas Jacques Cartier, Louise Odier, Centifolia, Cardinal de Richelieu, Hippolyte. Kartais galvoju, kokios buvo tos moterys, kurių vardais pavadintos rožės. Tarkime, Madame Isaac Péreire. Kaip ji atrodė? Ką mylėjo? Pavadinimas, be abejonės – svarbu. Negalėjau neįsigyti rožės Ingrid Bergman, pavadintos mano mėgstamos švedų aktorės garbei. Arba, pavyzdžiui, itališkosios Stromboli. Strombolis – tai sala Italijoje. Bet man įdomi ne sala. Įdomus filmas tuo pačiu pavadinimu, pirmasis italų režisieriaus Roberto Rossellini’o ir Ingrid Bergman kūrinys, kuriame ji vaidina lietuvę Karin, po karo ištekėjusią už italo ir pakliuvusią į salą tarsi kalėjimą, iš kurios veržiasi ištrūkti. Turiu pripažinti, kad jeigu iš tiesų rožyną būčiau kūrusi racionaliai, vadovaudamasi protu, o ne kažin kokia mistine trauka, visų šių lepių rožių prisodinusi nebūčiau. Per šalti jiems tie vėjai, siaučiantys žiemą palabanorio miškuos. Rožėms reikia šiltesnio klimato – kokiame pajūryje jos klestėtų. Tik stebiuosi, kad išvis neišmiršta. Dar kažin kaip laikosi, nors dvi pastarosios žiemos buvo joms labai negeros. Iššalo iki šaknų. Tada vėl reikia laiko ir jėgų ataugti. Kai kurios nenubudo, ir man labai dėl to skaudu, nors dar prieš metus jos klestėjo. Įtariu, po jų šaknimis pasirausia kurmiai, kurių nenuodiju, nes negaliu. Gailiu. Kaip suderinti meilę rožėms ir toleranciją kurmiams? Kol kas nežinau. Šiais metais išsilaikė iki šaknų nenušalusi tik kanadietiška Thérèse Bugnet. Ji visada žydi pirmoji. Kanadietiškos apskritai patvariausios. Ištveria iki 30 laipsnių šalčio. Apie tai, kokios rožės yra kokios ir kaip jas sodinti, genėti ar prižiūrėti, esu papasakojusi rašytojai Jolitai Herlyn ir ji su mano leidimu yra tai paskelbusi knygoje „Geismo spąstuose“, kurioje vienas iš herojų Adomas nuo jį apsėdusios meilės podukrai gydosi imdamas aistringai auginti rožes (Jolita Herlyn. „Geismo spąstuose“. – V.: „Alma littera“, 2016, p. 133). Pasirodo, padeda. Bent jau literatūros pasaulyje.

Bet imu pastebėti, kad literatūrinėje erdvėje rožės apskritai sukuria kažin kokį erotinį virpesį. Štai Giedros Radvilavičiūtės knygoje „Suplanuotos akimirkos“ pagrindinei veikėjai rožių simbolis irgi kažin kaip asocijuojasi su aistromis – ar generolams, ar knygų citatoms. Ji sako visada jautusi simpatiją žmonėms, kurie bent neilgam laikui sugeba pakeisti amplua. Todėl bando keistis pati. Kelis mėnesius mėgina pavirsti moterim vampu ir pasiekia šiokį tokį progresą. Ji sako: „Pagaliau, po daugelio metų, ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų. Jis ateina į mano lovą nuogas, tik su antpečiais, dygliuotu charakteriu ir glėbiu švelnių arbatinių rožių. Guldamasis šalia manęs ant grindų į ausį sušnabžda komandas – kairėn, dešinėn, ugnis – paskui kambarį užlieja ryto šviesa. (Ant sienos plakatas su Celine’o citata – „Didžiausi rožių mėgėjai yra generolai“.)“ (p. 48) Yra toksai Vikka tikėjimas, kuriame bandoma atgaivinti senąją keltų religiją, raginama kalbėtis su augalais, pasakoti jiems, kas su jais vyksta, kodėl jie yra čia, o ne kitur, kas jų laukia toliau, nes jie turį sielą: mėgsta muziką, neigiamai reaguoja į supančią mirtį ir gali numatyti ateitį. Tokį dokumentą, „Raganos bibliją“ („The Witch Bible“), esu aptikusi Jurgos Ivanauskaitės knygų lentynoje. Bet įtariu, jog kai kurie poetai vyrai kalbina rožes ne dėl jų pačių, o dėl savęs. Rožes kalbina taip, tarsi jos būtų jų vienatinės mylimosios. Panašiai kaip istorijoje apie mažąjį princą, papasakotoje Antoine’o de Saint-Exupéry. Jie sako joms „tu“ ir, atrodo, niekada neišduos. Neprilygstamas rožių kalbintojas yra Raineris Maria Rilke. Tiesa, įtariu, kad kalbina, kitaip nei mažasis princas, ne vieną, o įvairiausias rožes, bet į kiekvieną kreipiasi kaip į vienintelę: „Gaivi, skaisti rože“, „Rože, o tujen tobulumo įsikūnijime“ (Rainer Maria Rilke. „Rožės = Les Roses“. Iš prancūzų kalbos vertė Vladas Braziūnas; knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: „Apostrofa“, 2009, p. 111). Jis glaudžia jas prie užmerktos akies. Tačiau tas glaudimas nėra toks nekaltas, vėl pakvimpa erotika – meditacija krypsta mylimosios krūtų link: „Švelnios jėgos, įmigusios / tavo troškimuos miglotuos, / nokina švelnius pavidalus / tarp krūtų ir skruostų“. Rožė R. M. Rilke’i atrodo ir ugninga, ir tyra, ji skleidžia „svaiginantį kvapą nuogos šventosios“. Rožė R. M. Rilke’i yra bičiulė ir guodėja, fėja, draugė ir sesuo. Bet jei jau draugė – tai aistringa draugė. Fotografas Vaidotas Aukštaitis fotografuoja, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė iliust­ruoja ir Dianos Bučiūtės rūpesčiu 2009 m. lietuvių ir prancūzų kalbomis pasirodo Vlado Braziūno versti šie R. M. Rilke’s pokalbiai-eilėraščiai „Rožės“. Leidinys iliustruotas Sibirkos (Trakų r.) rožyne augančiomis senovinėmis (XVIII–XIX a.) rožėmis (www.rozes.lt). Čia pat ir Arvydas Šliogeris kaip nuoširdus R. M. Rilke’s filosofinis mediatorius medituoja rožės būtį iš filosofinės perspektyvos. Aidas Marčėnas taip pat seka R. M. Rilke’s keliais ir eilėraštyje „Sietuva“ kalbina rožę taip, tarsi ji būtų vienintelė jo gyvenimo palydovė, tiesa, siedamas ją ne su aistra, o su nykimu ir artėjančia mirtimi. „Kaip greitai rože mūsų laikas senka“, tačiau tuoj pat šią nyksmo nuotaiką pakeičia gyvybingas gūsis, sklindantis iš rožės buvimo šalia: „...o vienas štai akimirksnis ramus / pripildo vėl ir pripažinti tenka / kad gal kas nors ir reiškiasi per mus.“ Rožė A. Marčėno eilėraštyje reiškiasi kaip mistinio gyvybingumo šaltinis: „...kai liūdnos mintys sklaidosi lyg dūmas / kai žiedo vartai veriasi lėtai / ir ryto saulės pilnas dūzgia krūmas / ir aš staiga matau kaip tu matai “ (Aidas Marčėnas. „Eilinė“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la, 2006, p. 196).

Ta ryto saulė, paminėta eilėraštyje, siejanti poeto viziją su rože, tiesiog suglumina. Kaip ji čia atsirado? Juk poetas nestudijavo XVI šimtmečio alchemikų tekstų. Negalėjo žinoti, kad alchemikai iš viduramžių ataidintį šūkį per crucem ad rosem (lot. per kryžių link rožės), vėliau tapusį sutrumpintu rozenkreicerių simboliu – rožės kryžiumi, sieja su dieviškosios saulės įsikūnijimu žemiškosios rožės žiede. Todėl rožės žiedas švyti. Ši auksinė gėlė jau nuo kinų alchemikų laikų tampa matoma kaip tauriausio ir švariausio aukso esencija. Ir vėlyvieji alchemikai kalba apie kintančią mistinę šio augalo substanciją. Galiausiai 1550 m. pasirodžiusioje anoniminio alchemiko knygoje „Rosarium philosophorum“ taip ieškomas alchemikų filosofinis akmuo kaip auksas jau siejamas ne tik su saule, bet ir su rožės simbolika. Psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas irgi gilinosi į šią rožių simbolinę alchemiją, knygoje „Psichologija ir alchemija“ reprodukuoja 1588 m. ir 1629 m. pieštus rožės kaip auksinio alchemijos augalo piešinius. Viename jų – Roberto Fluddo „Summum Bonum“ (1629) rožė su septyniais žiedlapiais vaizduojama kaip mistinių septynių planetų alegorija, o kitame – Ripley’o Scrowle’o 1588 m. piešta raudonos ir baltos spalvų rožė kaip auksinė alchemijos gėlė, kaip filius philosophorum (filosofijos sūnaus) gimimo vieta. „Mano šviesa nugali bet kurią šviesą, ir mano dorybė pranoksta visas dorybes... Aš gimdau šviesą, bet ir tamsa kilo iš mano prigimties“ (p. 44).

Ką visa ši egzegezė galėtų reikšti? Kas gali žinoti. Profesionalus filosofijos tyrinėtojas, Sokrato sekėjas, racionaliai aiškinantis pasaulį, atsakyti bejėgis. Todėl į klausimą, ar filosofijos studijos turėjo įtakos domėjimuisi rožėmis, tegaliu atsakyti: turbūt, kad ne – labai tuo abejoju. Veikiau vedė tolyn, bet nepajėgė per toli nuvesti. Filosofinis akmuo pasivijo. Vieno gimtadienio proga Vilniaus stebuklų kūrėjas Gitenis Umbrasas apskritame akmenyje (tokie vadinami bobutėmis) pats iškalė žodžius „Filosofinis akmuo“ ir padovanojo. Tada dar nebuvo nei rožių, nei netgi žemės, numatytos joms auginti, nei aš supratau žodžių „Filosofinis akmuo“ prasmę. Kai atsirado kaimas, išvežiau ir paguldžiau prie gryčios durų tą keistą akmenį. Kad sau ramiai gulėtų. O jis, pasirodo, pamažu ėmė traukti savęs link savo augalą kaip saulės šviesą. Dabar jau suprantu, kad aš – tik tarpininkė, tik laikina ir dėkinga šios alcheminės jungties ryšininkė. Tik filosofinio akmens tarnaitė.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1505373072889250.1073742028.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="800" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}