„Tuo metu, kai Dantė buvo nubėgęs prie varžovų vartų..."
Iš braziliškosios tragedijos
Mes ne prancūzai... Čia nenoriu sakyti „deja" ar „ačiū Dievui", tai tik nuogas faktas – mes ne prancūzai. Mes ne tokie žaismingi, mes ne tokios „lengvos širdies", mes drovūs, mes mąslūs, mes santūrūs. Mes bijome įžeisti, mes vengiame apsijuokti, mes nedrįstame kažko nežinoti. O prancūzai ne – jei tik ko nors nežino, tuoj klausia: „Kes kese?" – „Kas tai yra" sako. Jeigu mes tą klausimą, užrašytą prancūziškai „Qu'est–ce que c'est", bandytumėm perskaityti ir ištarti lietuviškai, išeitų velniai žino kas... O prancūzai šaltu veidu „kes kese?" klausia ir kitą kartą net nelaukia, ką atsakysi. Manieros. Klausia iš mandagumo. Jie yra šelmiai, tie prancūzai. O mes – rimti žmonės. Todėl aš bandysiu į kai kuriuos galimus mūsų mokesčių mokėtojų klausimus atsakyti iš anksto, kad gerbiamam vidutiniam statistiniam bei potencialiam nusidėjėliui nereiktų klausti ir prarasti mentalinio orumo, kurį specialiųjų tarnybų nuomone reiktų paskelbti nacionaliniu paveldu...
Kas tai yra demokratija
Demokratija – tai ne lazda. Bet irgi turi du galus... Ir jeigu į tave atsuktas antrasis, tai pats supranti...
Kas tai yra stebuklas ir apsireiškimas
Tai yra tai, ko negali būti, bet yra. Pavyzdžiui, Feliksas Žertva, kuris gauna bazinę pensiją, už kurią išgyventi neįmanoma. Jeigu yra bazinė pensija, negali būti Felikso Žertvos. Jeigu Feliksas Žertva yra, negali būti bazinės pensijos. Tačiau yra ir viena, ir kita. Bazinė pensija yra stebuklas, o Feliksas Žertva – apsireiškimas.
Kas tai yra menas ir kas tai yra gyvenimas
Režisieriaus padėjėjas sako, visos kameros veikia! Komisaras atsako – galima sodint.
Kas tai yra c'est la vie
Įsivaizduokim gan didelio namo, kuris vadinasi Valstybė, statybą. Kai dėjo Valstybės pamatus, darbų vykdytojai nepastebėjo, kad tais pamatais prislėgė tuos, kurie dėjo. Bet ne mirtinai. Dabar anie kruta, juda, inkščia – bando išsilaisvint. Darbų vykdytojai sako, kad tieji nori išklibinti Valstybės pamatus. Toks jau tas gyvenimas – kaip sako prancūzai, sė lia vy...
Kas tai yra nepriklausomybė
Tai yra tai, kas nuo tavęs praktiškai nepriklauso – oras, valdžia, sutuoktinis...
Kas tai yra priklausomybė
Kai žmogus pripranta prie algos.
Kas tai yra laisvė, nelaisvė ir kita mistika
Kai esi prirakintas grandine prie būdos, tai yra nelaisvė. Kai gali laisvai lakstyti po kiemą – laisvė. O kai visai be ribų bėgioji kur nori – esi palaidas.
Kas tai yra tarka
Pirma apie cepelinus... „Cepelinai" tai – didžkukuliai (kituose šaltiniuose „dirižabliai"). Kad pasigamintum cepelinų, reikia turėti bulvių tarkių. Tarkius gaminamės, tarkuodami bulves. Bulves tarkuojam trintuve. „Tarka" yra bulvių trintuvė.
Kas tai yra kalbininkas
Tai yra šnekutis, kuris turi privačių minčių, o parduoda jas kaip valstybinės reikšmės paminklus.
Kas tai yra viltis
Viltis – tai užgesusios žvaigždės spinduliai, kurie vis dar keliauja į mus ir reanimuoja mūsų sielas.
Kas tai yra naujoji tremtis
Barščiai, automobilis, televizorius ir kitos priklausomybės.
Kas tai yra politika
Uljanovas mokė... Žmonai sakai, kad eini į frakcijos susirinkimą, meilužei sakai, kad žmona iš namų neišleidžia, o pats tuo metu sėdi bibliotekoje ir mokaisi, mokaisi ir dar kartą mokaisi!
Mokeisi, mokeisi ir išmokai – galvoji viena, sakai kita, o pats tuo metu kemši už abiejų žandų ir į abi kišenes. Geras politikas žiūri, kad nepersprogtų.
Kas tai yra „bukas"
Tai ne tas, kurio silpnas protas. Gali būti kaip tik atvirkščiai – gali būti labai galingas. Bet bukas.
Kas tai yra „jūs ne taip mane supratot"
Tai yra, kai žmogui pasakai, kad jis kiaulė, o paskui aiškini, jog tai komplimentas.
Kas tai yra paradoksas
Tarptautinių žodžių žodyne parašyta: „neįprastas, netikėtas aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui." Belieka pateikti porą pavyzdžių. Pavyzdžiui... Žmogus jau nepaeina, bet kai pamato troleibusą, pradeda bėgti. Antras pavyzdys... Kol gali, nori pasidaugint, kai negali – irgi nori. Ir t.t., ir pan.
Kas tai yra ponas
Prisiskaitę pasakų, galim pagalvot, kad „ponas" – tai socialinė padėtis: turtingas, turintis valdžią žmogus. Bet taip buvo senovėje. Dabar „ponas" – tai pilietinis statusas. Todėl gali būti ir „ponas ubagas", ir „ponia kekšė", ir „ponas juokdarys".
Kas tai yra kupranugaris
Tai yra likimas. Sprendžiam iš to, kad buvusių kupranugarių nebūna. Priešingai nei politikų – buvę komunistai, buvę krikščionys, buvę demokratai... Net buvę konservatoriai!
Kas tai yra politologai
Tai yra politikos ekspertai, kurie aiškina, kas yra tas, kuris yra šitas (prancūziškai – qu'est – ce que c'est). Aiškina taip pat, kaip ir aš, tik žymiai ilgiau ir painiau.
Kas tai yra filosofas
Tai yra žmogus, mėgstantis mąstyti.
Štai manekenė prieš tave vitrinoje su pėdkelnėm. Mąstai... mauti ar nemauti? O jeigu „mauti", tai į kurią pusę – klaiki plastikinė boba!
Kas tai yra „bušmeno sindromas"
Gal tai tik apkalbos... Girdėjau, kad bušmenas vienu prisėdimu gali sukirsti visą aviną. Na, gal ne pats vienas, o su šeimyna, bet vis tiek įspūdinga. Nors mūsų čempionai ne ką atsilieka – septyniolika cepelinų per kartą! Maždaug pusė avino.
Kas tai yra poezija
Kai perskaitai ir atrodo, kad esi kažką praradęs – protą, šansą, jaunystę, meilę, tėvynę... Vadinasi, perskaitei eilėraštį.
Kas tai yra Seimas
Tas pat, kas Europoje Parlamentas. Parlamentas – tai tokia vieta, kur žmonės šneka (prancūziškai „parler" – „kalbėti"). Seimas – tai šnekučių susirinkimas.
Šnekučiai tai tokie paukščiai – varnėnai, arba špokai. Nors kai kurie „špokai" pasivadino „kregždutėmis", o kiti panašūs į vištas, žąsis ar maitvanagius. Seimas nėra paukščių turgus. Seimas – tai Parlamentas.
Kas tai yra „parolis"
Prancūziškai „parole" reiškia „žodis". Enciklopedijoje parašyta, kad „parolis" – tai slaptažodis, sutartinis žodis arba sakinys, vartojamas kariniams arba konspiraciniams reikalams.
Taigi... „Parlamentas" iš „parler" – „kalbėti", „parole" (žodis) reiškia – „slaptažodis". Štai kodėl mes ne viską suprantame, kas šnekama Seime.
Kas tai yra partija
Tai yra didelis būrys bendraminčių, už kuriuos mintija kiti.
Kas tai yra cepelinas, o taip pat integracija
Cepelinas – tai dirižablis. O pavadintas jis taip todėl, kad yra panašus į mūsų didžkukulį. Anksčiau mūsų didžkukuliai buvo visiškai apvalūs, kaip pirmykštės bombos. Taip ir vadinosi. Bet vienas vokiečių grafas pavarde Cepelinas, pamatęs tas „bombas", sako: o kodėl jūs tų didžkukulių nedarote tokių pailgų? Ir gražesni būtų, ir labiau aerodinamiški... Tai ir ėmėm tokius daryti, jau tada atsigręžėm į Vakarus. Todėl dabar didžkukuliai vadinasi „cepelinais", o cepelinai „dirižabliais". Matai, kaip viskas susipainiojo... tai ir vadinama „integracija".
Kas tai yra levorvelis
Nėra tokio daikto! Tai klaida. Nėra „geželinkelio", „raiklaščio", „manojezo", „dorelio". Mes einam per gyvenimą, o iš mūsų byra klaidos...
Kas tai yra kolizija
Papasakosiu... Miegu, daktare, ir jaučiu, kad esu gyvas. Suprantat? Tai todėl, kad miegu ne visai atsijungęs. Teisingiau nuo galvos iki kojų apniktas rūpesčių, reikalų ir įsipareigojimų. Miegu ir žinau, kad esu. Ir ne šiaip sau esu, o esu reikalingas. Ir žinau tai. Žinau, kad esu reikalingas tautai, šeimai, valstybei ir kitiems artimiesiems. Reikalingas kaip pilietis, tautietis, šeimos narys, nominalus patinas, mokesčių mokėtojas, Seimo ir valgomųjų šaknelių rinkėjas, vidutinis statistinis pagaliau. Kūnas, daktare, paslikas kaip tuščias maišas, o protas tuo tarpu, lyg prijungtas prie saugos sistemos, budrus. Zvimbia. Griaučiai miega, o sąmonė tik snaudžia. Jeigu mes protą įsivaizduotumėme kaip kokį sutvėrimą, tai jis yra amžinas gyvenimo įkaitas.
Tai fantastiškas jausmas, daktare – esi reikalingas! Jaustis reikalingam, tai didelė laimė, paguoda ir kaifas. Jūs žinote, kas tai yra „kaifas"? Kai kasaisi ten, kur niežti. Tai, kai jautiesi esąs reikalingas, yra tas pat, kas kasytis ten, kur niežti. Kaifas...
Tai ko aš pas jus atėjau? Matot, kartais niežti tokioje vietoje, kurios negali pasikasyti. Fizine arba etine prasme. Kolizija, daktare...