– Stok, šunsnuki!

Tuoj čiups už parankių, nutemps prie juoduojančio „Volvo“. Baisi jėga, triuškinanti ir kartu rūpestinga: kad nerėktų, nesusižeistų. Dar spės užduoti idiotišką klausimą – už ką?

– paskui užkimš burną. Vėliau tamsa ir kita istorija, jeigu iš viso kas nors bus, jeigu ne iš karto į krosnį. O juk manė kitaip nugyvensiąs šią dieną, ypač jos pabaigą, tačiau panašūs dalykai tik taip – staiga – ir nutinka.

– Jūs, – ketino tarti toms aštuonioms mergužėlėms, kurias užrašė į jo kursą, – jūs – žemės druska, jūs – aukso vertės. Scenaristas – vienintelė kūrybinė profesija. Režisierius gali apskritai nieko nedaryti: aktoriai suvaidins, operatorius gražiai nufilmuos, montuotojas sumontuos. Todėl visi ir nori būti režisieriais. – Krestelės galva. – Ir kokie ten iš jų režisieriai. O jūs, – pakartos, – jūs aukso vertės.

Priblokš mergužėles erudicija, paskui papasakos ką nors žaismingo ir naivaus apie save – istorijų atsargos gausios ir visada pakeri. Jis – meistras, jos – mokytinės. Jų darbas klausytis meistro, jo – išgryninti joms kinematografo prigimtį: kas yra kinas, o kas nėra. Paskui žiūrės filmą – visi drauge.

– Virsmas, – spragtelės pirštais. – Visa esmė virsmas, jei jis įvyksta, tada... Suprantate?

Ir užtenka – kalbant apie pirmą užsiėmimų dieną. Paskui patrauks pas dvynes, padovanos joms savo scenarijų rinktinę, ten jį skaniai pavalgydins, vėliau grįš namo – pas Varią, žmoną, ir Aniutą, duk­rą, – tos jau miegos. Planas toks.

Rytas prasidėjo smagiu nereikšmingu įvykiu. Liftu leisdamasis žemyn iš savo viršutinio aukšto žvilgtelėjo į naujutėlį, po remonto atsiradusį veidrodį, paskui – į oficialų vado portretą: maršalo kitelis, žvaigždės, – priskreto taip, kad nenuplėši, – ir jau siekė gremžtelėti raktu, kai pamatė užrašą BŪDELIS su U ilgąja mėlynai per baltą kitelį. Raidės spausdintinės, bet Aniutos ranką nesunku pažinti. Viena vertus, graudu, – ir ko juos ten moko, toj Gnesinų dešimtmetėj, kita vertus, taip miela. Nugremžia nuo generalisimo ilgumo ženklą kartu su žvaigždute.

Namas senas (mąsto: stalininis. Dabar jau visom prasmėm), laiptinėje vos dvylika butų, taigi neverta nė abejoti, kas priklijavo portretą – gyventojas siaubinga pavarde Voblas: juk ne smuikininkas virtuozas Vadikas bus čionai atvilkęs tą šlamštą, ne sceninės kalbos dėstytoja Tamara Maksimovna – kas daugiau, jei ne Voblas, buvęs kagėbistas toptunas – kas daugiau. Žengdamas iš laiptinės, palenkė galvą: po remonto liko neišmontuotos konstrukcijos – pastoliai, vamzdžių kraigalynė. Netrukus išvys ir Voblą – šiltuoju metų laiku tas leidžia dienas lauke: namie jam draudžia rūkyti, be to, turbūt ir profesiniai įpročiai – stypsoti prie įėjimo. Tiesa, pastaruoju metu išsineša ir kėdutę, sako, skauda stuburą.

– Čia tai jau mums visiems taip. Darbas – visą laiką ant kojų. Anksčiau nebuvo stebėjimo kamerų. Ir šitų, mobiliųjų.

Ką čia dar bepridursi? Išties nebuvo.

– Į darbą, Andrejau Georgijevičiau? – paklaus Voblas ir žvilgtelės į laikrodį.

Linktelės, persmelks kaltė – jau dvylika, o jis tik dabar iš namų – ir patrauks, taip, į darbą, pėsčias. Jų mikrorajone per vasarą paplatino šaligatvius, o važiuojamąją dalį susiaurino, gatvės atrodo neįprastai. Specialiai padarys lankstą, kad praeitų pro mokyklą su sustiprinta prancūzų kalba, pats ją baigė: tipinis pastatas, penkiaaukštis, prie jo neseniai pristatė puošnų stiklinį kubą – ne to stiliaus, bet juk visa Maskva eklektiška. Be to, šiandien prie laiptinės durų Voblo nėra. Jo jau kelios dienos nematyt – taip būna, kai Voblą paguldo į žinybinę ligoninę pasigydyti stuburo. Tiek jau to, tegu gydosi. Tas BŪDELIS labai pralinksmino.

Taip, mokykla su sustiprinta prancūzų kalba, manyta – geriausia, vėliau – irgi ne bet kas – Maskvos valstybinio universiteto Mechmatas, t. y. Matematikos ir mechanikos fakultetas, nors išskirtinių matematinių gabumų ir neturėjo. Kaip ir prancūzų kalbos, kaip (tokios mintys apninka sunkią minutę) apskritai nieko. Nors draugai, o jų turi daug, priešingai, laiko jį visapusišku, didelių gebėjimų žmogumi.

– Jūs tiesiog mėgstat mane kaip daiktą, – taip Stravinskis, jis pamena, atsiliepė apie Šaliapino mirtį. O gal ir ne Stravinskis, gal kas kitas.

– Ne, Andriuša, čia tu pats mėgsti save kaip daiktą, – atkerta draugai. – O mes... Mes tiesiog mylim tave.

Ir jis kuriam laikui nurimsta: draugų ir draugių jausmai nėra besąlyginiai, juos būtina nuolat atnaujinti. Suprantama, noras patikti (jo atveju labai jau naivus) – trūkumas, tačiau labai natūralus menininkui, artistui. Kad ir kaip būtų, dažnam būdingas – tas tai tikrai. Kalbant apie nuodėmes: iš pilietinių poelgių gėdingiausiu laiko tai, kad įstojo į komjaunimą. Berniukas, kurio šeimos istorija antisovietinė – jų bute dukart daryta krata (suaugusieji sakė – šmonas) – parašė prašymą anksčiau nei visa klasė – Andrejus dar prisimena, kaip nustebusi pakėlė akis mokytoja. Kvailystė, baisi kvailystė ir visiškai nebūtina 1987-aisiais. Užtat jis nepaprastai sąžiningas su moterimis, todėl ir vedęs jau tris kartus.

Jis – scenaristas, garsus, nors, kita vertus, menininkų, kurių nuopelnai būtų visiškai pripažinti, nebūna. Kol susižavėjo kinu, rašė ne tik scenarijus – ir pjeses. Vėliau, kai atsirado Aniuta, įsidarbino televizijoje. O kaip Mechmatas? Matematika – aukščiausias žmogaus proto pasiekimas, stodamas ten nieko konkretaus ir nesiekė. Atvirai sakant, ir tatai yra reveransas tėvams, pats norėjo ko kita: režisuoti, kurti, vaidinti. Maskvos valstybinio universiteto teatro studija tuo laiku buvo pasiekusi labai padorų lygį ir jis ištisus vakarus ten prašapdavo, o prieš egzaminus – paskaitai ir išlaikęs. Matyt, vis dėlto turėjo gabumų. Ir karinės tarnybos išvengė.

Matematika kaip matematika, bet yra dar šis tas, ko išmokti sunkiau: būti blaiviam ir budriam, nenusiminti. Juk nevyksta nieko panašaus į tai, ką teko patirti tėvams, ką jau kalbėti apie močiutes su seneliais. Taip, šiurpoka. Tik gerokai nuobodžiau. Argi ne? Taigi neverta dar labiau apsunkinti aplinkinių – tų, kurie mums brangūs ne kaip daiktai? Gal ne viskas jau taip blogai? Gal viskas geriau, nei atrodo? Negalima šitaip sėdėti ir nekęsti režimo. Reikia dirbti, rašyti, mokyti vaikus muzikos (žmona Varia dėsto muzikos teoriją), rusų kalbos. Tiems, kurių ne taip gaila, kurių ramybė jam ne tokia brangi, jis, priešingai, pataria kuo greičiau evakuotis:

– Mums trūksta vaizduotės. Emigracija – siaubingas dalykas: Paryžiaus palėpė ar, nežinau, daugiabutis Brukline... O štai įsivaizduoti sargybinį bokštelyje, signalą keltis šeštą valandą ryto – ne, neužtenka fantazijos.

Pats dėl vaizduotės tikrai neturi bėdų. Todėl kiaurą naktį negali sumerkti akių po pokalbių apie bokštelius su sargybiniais, kuriuos pats ir pradeda. Pasižada, kad atsibus kupinas džiaugsmo, dėkingumo tėvams, dukrai, žmonai (vis mažiau tiki Dievą), pagaliau draugams, bet pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau pabunda besidaužančia širdimi, sustingęs, sukaustytas. Bet jis tai įveiks, būtinai. Kad ir kas būtų, jo mergaitės neturi kentėti – taip nusiteikęs gyvena pastaruosius dvejus su puse metų, su tokiomis mintimis gyveno iki rugsėjo pirmosios.

– Andrejau Georgijevičiau, kodėl atsisakėte darbo televizijoje? – Lidija iš Krasnodaro: siaura kakta, kirpčiukai ir tokia savotiška tanki šnekta.

– Darbo televizijoje atsisakė visi padorūs žmonės, – ar ji nepastebėjo?

O pas juos Kubanėje... Kuo čia dėta Kubanė? Ta Lidija – labai aktyvi mergina. Kažin, ką veikė anksčiau?

Visiems scenaristų kurso studentams apie trisdešimt, visi baigę mokslus, turi profesiją.

– Dirbau komunaliniame ūkyje, o ką?

Tai kodėl vis dėlto jūs išėjote, klausia.

– Nusprendžiau, kad antrą kartą į komjaunimą nestosiu.

Nesuprato? Ir gerai.

Štai jo naujasis kursas: dvi nastios, dvi olios, pora neišvaizdžių vaikinukų (šitie, jis žino, netrukus iškris, paprasčiausiai nustos lankyti), mergina vardu Lidija ir, galop, didžiausio pavojaus šaltinis – ašt­rialiežuvė protinguolė brunetė Rachelė. Kursas poros metų, komercinis, priima visus. Jis vengia tik dviejų tipų studentų –­ bepročių ir intelektualų. Štai ir viena iš jų: stambūs nelygūs dantys, didelės akys. Kai šypsosi, matyti viršutinės dantenos. Scenarijų nesulauksi – nė lašo fantazijos, galva pramušta Deleuze’u ir Derrida, iškvaršins tauškalais. Tačiau Rachelė gimė 1987-aisiais – ir kam 1987-aisiais galėjo šauti į galvą pavadinti dukrą Rachele?.. Taigi mokysiąs juos scenaristų amato. Taip taip, amato, mielieji: maždaug 200 metų trukusi romantizmo epocha baigėsi.

Laikai, kai menininką sodindavo didikų stalo krikštasuolėje, – tų visų Richardo Vagnerio vakarienių su Bavarijos karaliumi Liudviku laikai baigėsi, prašapo. Meskite iš galvos dangaus siųsto įkvėpimo idėjas, jei jų turite. Kadaise – ištaria jiems garsaus pianisto, tėvų bičiulio vardą (Rachelė linkteli, kitiems vardas nieko nesako) – triumfo dienomis jį mokę atsargiai elgtis su genijumi, vaikščioti pirštų galais lyg mirtino ligonio namuose, neduokdie, užsiminti apie praėjusį koncertą, juo labiau apie būsimą, apie muziką apskritai. Visai kitaip nei dabar jauni menininkai – o tarp jų yra nepaprastų meistrų, kad ir tas pats Vadikas (ištaria pavardę), jo kaimynas: „Žmonių buvo, priėmė normaliai? Kaip sekėsi?“ – „Sekėsi“, – šniurkšteli. Arba tiesiog: „Pagrojau, kaip galėjau.“ – „Viskas, eikš, prisigersim.“

Studentai nuščiūva. Lidija kažką rašosi į sąsiuvinį. Jo kišenėje suvibruoja telefonas. Pasižiūri: ne, numeris nepažįstamas, ir pradeda kalbėt, kad vizualiosios meno rūšys – pirmiausia kinematografas –­ vis labiau išstumia literatūrą ir muziką, jis nežino, ar dėl to kaltas vaizduotės trūkumas, tačiau net ir muzikos dabar mieliau klauso su paveikslėliais –­ vaizdo įrašu. Taigi, kolegos, gebėjimas rašyti scenarijus, kurti kiną – labai naudingas dalykas, nors, turint omeny nūdienos situaciją, mūsiškę nūdienos situaciją, privaląs juos įspėti: perspektyvos toli gražu ne rožinės, jei jie tikisi čia greitos sėk­mės, tai receptų – nei greitos, nei lėtos sėkmės – negaus:

– Mus ištiks daugelio puikių architektų likimas: mūsų didingi pastatai egzistuos tik popieriuje – žurnaluose ir rinkiniuose, o į ekranus nepaklius.

Beldimas į duris. Mergužėlė iš raštinės.

– Prašytume užeiti į personalą.

Nejau ji nematanti – jis skaito pa­skaitą.

Reikia užpildyti apskaitos lapelį. Įrašyti, kokiose užsienio valstybėse per pastaruosius 10 metų lankėsi.

– O galima įrašyti – visose?

– Kaip suprast – visose?

Pradeda vardinti: Austrija, Belgija, Vengrija, Graikija... – kvaila, girdint studentams.

– Užeikit į personalą, – pertraukia mergužėlė. – Ne vėliau kaip antradienį ir atsineškite užsienio pasą.

Žingteli paskui ją į koridorių: kas dedasi?

– Reikalauja jūsų asmens bylos.

Kodėl pašnibždomis? Tai jau ir byla kažkokia yra?

– Asmens byla užvedama kiekvienam.

O kas jos reikalauja? Visų – ar tik jo?

Ta gūžteli pečiais: ir ko čia klausinėti? Žiūri užjaučiamai:

– Gal ką parašėt? Pasakėt? Pagalvo­kite.

Ir ką jis galėjo parašyt? Širdis daro pauzę, paskui stiprų spyrį. Dar kartą ir dar: pauzė, spyris, pauzė, spyris. Jis žino: širdis nesustos, tai vadinamosios ekstrasistolės, nieko pavojinga, vis tiek kažkaip negerai. Kelis kartus įkvepia, grįžta į auditoriją: tai ką, dabar žiūrim filmą?

Dulkės, sūkuriuojančios projektoriaus spindulių pluošte, baltas ekranas, prieblanda – rimtus filmus reikia žiūrėti ne per televiziją. Parodys jiems Otaro Joselianio „Lapkritį“, paskui paaiškins, kaip jis padarytas. Nurodys, į ką atkreipti dėmesį: šeimos nuotraukas, biliardo rutulių bilsčiojimą, išsiderinusį pianiną direktoriaus kabinete, retus stambius planus, rusų kalbą per radiją, į tai, kad beveik visi įvykiai kartojasi, turi atspindį. Šitaip nespėjęs išdžiūti rašalas atsispaudžia kitame puslapyje staiga užvertus sąsiuvinį.

– Na ir ūsuotos tos gruzinės, – atsidūsta viena iš olių.

Nereikia juoktis iš Olios. Kitų įspūdžiai? Jį „Lapkritis“ visada harmonizuoja, sutaiko su tikrove. Be to, šio filmo kūrėjas irgi praleido kelerius metus Mech­mate, kol galop pasirinko kiną.

Tai apie ką visa tai? Juk beveik nieko nenutiko: iš esmės, tik nereikšmingas įvykis gamyboje. O atsiveria amžinybė: per valstiečių gyvenimo scenas, virtines nuotraukų, varpo dūžį pabaigoje. Jo nuomone, filmas – apie asmenybės gimimą, apie orumą.

– Gal apie tai, ką reiškia turėti šaknis1?

Taip, ačiū, Rachele. O štai kaip gimė pavadinimas, nežino nė jis: rugpjūtį lapai nekrinta.

– Toks vynuogių vegetacijos ciklas. Prinoksta uogos, vėliau ūgliai, ir lapkritis. Augalas ruošiasi žiemai.

Štai kaip, pasirodo, Rachelė – botanikė, tikrąja to žodžio prasme: baigė Biologijos fakultetą. Mokslinės žinios dar niekam nepakenkė, o menininkui tai vertingiausias metaforų šaltinis.

– Nuo pradžios iki galo antirusiškas filmas, – staiga rėžia puikioji Lidija.

Jis šypteli:

– O gal antitarybinis?

Jos siaurutė kakta susimeta į armonikėlę:

– Tai visiškai tas pat, nėr jokio skirtumo.

Ne, jam taip neatrodo. Skirtumas yra.

– Andrejau Georgijevičiau, o kaip jūs vertinat mūsų valdžią? Taip, mūsų, dabartinę? – Lidija klausia kaip turinti teisę žinoti, spitrija tiesiai į akis.

Staiga prisimena pokalbį su mergužėle iš raštinės. Nuleisti juokais citata? Bet kažkodėl rodė jiems „Lapkritį“. Atsako griežtai:

– Vertinu neigiamai.

Rachelė keliskart pliaukšteli delnais: ploja tik ji, daugiau niekas.

– Viskas, rašom užduotį.

Kartu su ja paėjėjo iki metro. Dar neseniai dirbo mokykloje, kol pasidarė nebeįmanoma – dėl mums suprantamų priežasčių.

– Kaip džiaugiuosi, kad jūs mums dėstysit, Andrejau Georgijevičiau. Jūs ne tik nepaprastai talentingas žmogus, bet ir labai drąsus. Juk viena be kita neįmanoma, tiesa? – atsisveikindama padavė ranką.

Vagone prisiminė telefoną. Šeši skambučiai iš to paties nepažįstamo numerio. Pavažiavo iki „Vorobjovo kalvų“, išlipo į platformą. Kažkokia nesąmonė: „Skambinusiojo numerio nustatyti neįmanoma.“ Keista, sąskaitoje pinigų yra. Trukdžiai tinkle? Pabandė dar kartą – tas pat. Nusprendė važiuoti toliau – į „Pietvakarių“ stotį.

Pas dvynes jis lankosi vienas. Bus šeimininkės, jo bičiulės Ada ir Glaša – Adelaida su Aglaja (štai kas nutinka iš meilės Dostojevskiui), – jų vyrai Aleksandras su Aleksejum, – ne iš karto išmoko juos atskirti, – teigiami, kiek nuobodūs inžinieriai – šiais laikais reta profesija, jų vaikai – jau paaugliai, ir dar tikriausiai trys ar keturios poros svečių.

Ada vyresnė, gimė dešimčia minučių anksčiau už seserį. „Ką reiškia turėti tikslią savo kopiją?“ – „Mes pripratom, – atsako jos, – o ką reiškia jos neturėti?“ Ir gyvena šalia, 16-ame aukšte: du butai, bendras balkonas. Kartu studijavo MVU Chemijos fakultete, kai jis labiau domėjosi teatru nei mokslais. „Tai pašėlęs laikas buvo tada, tiesa, Andriuša?“ Prisimena: visi rūkė, ir jų plaukai, suknelės taip pat trenkė cigaretėmis. Buvo linksma: patys siuvosi kostiumus, patys statė dekoracijas. Dvynėms vaidmuo visada atsiras: pavyzdžiui, jos labai juokingai atliko „Kentervilio vaiduoklį“, tačiau Adai ir Glašai teatras taip ir liko žaidimas, netapo profesija. Laimei, su šiomis merginomis jokių meilės nuotykių neturėjo, beveik jokių. Su Glaša vis dėlto šis tas buvo, bet tik akimirkos įgeidis, seniai.

Iš svečių kol kas tik vienintelė sutuoktinių pora, amžiais pamiršta jų vardus. O kur, klausia, anie? – Persikraustė į Gruziją. – Še tau. Kažkaip neužfiksavo.

– Nieko stebėtina... su tavo polėkiais... – Glaša traukia per dantį. Lyg ir ne.

Kalbos kaip visada: štai vasara baigėsi, apie tėvų sveikatą, išsamiau – kad jų charakteriai sunkūs, apie slaugių iš buvusių SSRS respublikų trūkumus ir pranašumus. Čia jis neturi ką pridurti: jo tėvams slaugių kol kas nereikia.

– Andriuša, tu šiandien nesusifokusuoji, – seserys nori, kad jis pagaliau paliktų ramybėj užkandžius, ką nors papasakotų. Juolab kad dar nepatiekė kepto fazano. O kaip jo naujos panelės?

Mintyse sijoja šios dienos įvykius, tenka pripažinti, ganėtinai bauginančius: paėmė asmens bylą, nei iš šio, nei iš to užduoda klausimų apie valdžią. Ir kad jokios reakcijos, atsako į jo pareiškimą, tebuvo net ne įtempta, o stačiai kažkokia tuščia, be jokio turinio tyla, vieniši vienintelio žmogaus aplodismentai, verčiau iš viso jų nereikėjo. Verčiau būtų parėkavę, pasiginčiję. Anksčiau su kitomis grupėmis tekdavo ir parėkauti.

– Kursas kaip kursas: dvi tanios, dvi manios, du žentai mežujevai, viena agresyvi idiotė, tačiau yra, kaip man pasirodė, ir giminiška siela, – nieko linksma, bet derėtų pasirinkti pozityvesnį toną: – Šeriu juos mėgstamiausiom mintim, žeriu vieną po kitos, jokios politikos, o čia strykt, – prisimena gražuolę Lidiją, – žinote, tokia kalė paukštytė: siauros lūpos, mažytė burna.

Klausytojai susižvalgo: Andriuša stebėtinai pastabus. Tiesą sakant, jis nepamena, kokia Lidijos burna, savaime išsprūdo. Baigia pasakojimą prisiminęs ir personalą, ir raštinę, šiek tiek prikuria: juk net paprasčiausia istorija turi turėti kulminaciją ir atomazgą. Dabar, baigęs pasakojimą, laukia, kad jį nuramins, paguos, kad, girdi, nieko baisaus, institutuose, įmonėse irgi tikrina – formaliai, visi dabar vykdo planus – ir saugumas – nėra ko jaudintis, ne tie laikai. Bet visi tyli.

– Gerai, – reikia baigti tonika kaip muzikoje. – Jei jau likai čia gyventi, būk pasiruošęs viskam.

Paskui pokalbis ir vėl mėto pėdas, pinasi, tai krypt į praeitį, tai prie vaikų, jie jau ir vyną išgėrė, ir fazaną suvalgė, o jis vis garsiai svarsto, kokia neteisinga mūsiškė teisingumo idėja, kad jis, teisingumas, iš esmės visada yra ar kad tuojau triumfuos:

– Ir šitos vaikiškos iliuzijos niekaip neišrausi. Galiausiai mūsų ateis, o mes spėsim tik išlementi: už ką? Aš irgi išlepęs. Pavyzdžiui, man niekad nerašė prastesnių pažymių, nei nusipelniau. Mokiausi puikiai, ypač mokykloje, nors žinios neretai buvo vertos geriausiu atveju trejeto.

– O man, – ištaria Lioša, – priešingai.

Liošos teisingumo samprata kitokia. Jei gavai daugiau, nei esi vertas, – anoks čia teisingumas? Beje, ir jo pretenzijos kuklesnės. Ir Lioša, kuris anksčiau nė žodžio nepratarė, papasakojo, kaip pavasarį su bičiuliais ėjo į teismą, tikriau tariant, – prie teismo, – į pastatą neįleido.

– Stovim valandą, stovim dvi, kažką skanduojam, o iš esmės mindžikuojam nuo kojos ant kojos – šalta, teko paėjėt nusišlapinti. Grįžau, stoviu toliau. Bičiulių nebematau: vis dėlto susirinkę keli šimtai žmonių. Man išėjus pasirodė autobusai, iš abiejų pusių užtvėrė važiuojamąją dalį. Praneša: „Piliečiai, netrukdykite pravažiuoti transportui.“ O mes stovim ant šaligatvio. Paskui policija – su skydais, šalmais – pradeda vilkt iš minios tai vieną, tai kitą, dažniausiai tuos, kurie skanduoja arba kuo nors išsiskiria: laiko plakatą, dėvi ryškią kepurę ar, tarkim, apžėlę rusva barzda. Aš nieko prieš patekt į autobusą – nuveš į skyrių, patikrins pasą ir paleis, bet specialiai ten nesiveržiu. Stebiu. O tie: „Piliečiai, pasitraukite iš važiuojamosios dalies.“ Tuos, kurie arčiau gatvės, jau visus iš eilės semia. Tačiau autobusai, nors ir sausakimši, niekur nejuda, o mane, jaučiu, vėl prispirs. Pasirodo, ne tik mane. Nebejaunos inteligentiškos išvaizdos moterys šnekasi: neblogai būtų gauti plastikinių butelių – nukirpus siaurąją dalį... Juokiasi: jums, vyrams, gerai, galima ir nekirpti. Tada ėmiau ir išėjau – man nepatiko idėja šlapintis autobuse. Ir į tai, kaip bobos šlapinasi į butelius, taip pat nenoriu žiūrėti.

– Ir viskas?

– Taip, išėjau. Ir baigėsi mano, kaip protestuotojo, veikla.

– Andrejus tapo tikru dėstytoju, – Glaša kažkodėl kalba apie jį trečiuoju asmeniu. – Jam nejauku, kai kas nors kalba ilgiau už jį.

Taip ir yra, reikia imti pokalbį į savo rankas:

– Man atrodo, esmė, kad mums trūksta fantazijos. Žinoma, kai bandai įsivaizduoti emigracijos sunkumus... Priglaus mane... – jis įvardija bendrą draugą, kuris jau seniai gyvena Briuselyje. – Turi didžiulį butą. Arba, – kito jų pažįstamo, – visas namas Hjustone. Štai jis išėjo į darbą, grįžo, o ką tu per dieną spėjai nuveikt? Kaip reikalai su Holivudu? Pajudėjo? Atsidarai šaldytuvą, o jis kažkodėl nepatenkintas. „Gal tau, Andriuša, kol kas paprastesnio darbo pasiieškoti.“ Picas išvežioti arba karpyt gyvatvores, šluoti gatvę? „Tu tik nemanyk, niekas tavęs nevaro. Še tau, jau ir įsižeidei...“ Įsivaizduoti, kaip nuo tavęs tolsta vaikai, kaip grumiesi su alkoholiu, su liūdesiu, – tam užtenka fantazijos. O kaip jums riksmas „Kelt!“ šeštą valandą ryto, pirštinių siuvimo cechas? Nepraustų kūnų smarvė, prievolė paisyti specifinio lagerio etiketo. Dar tęsti? Kiekvieną akimirką grėsmė gyvybei, šilumos, maisto, oro trūkumas. Derėtų net ne „dėl vaikų“ – derėtų savim pasirūpinti. Inercija – baisus dalykas. Skaitėt Kisindžerio biografiją? Pamenat, kiek jie tempė, kol spruko iš Bavarijos? O juk mes – ne ką gudresni už Kisindžerį, patikėkit manim.

– Hjustonas... – mąsliai pakartoja Ada. – Mes, Andriuša, įsitaisėm butuką Vilniuje.

– Taip? Tikrai?

– Taigi iškart po Liošos žygio prie teismo.

– Sodą pardavėm. Sodo gaila, bet tenka ką nors aukot. Vilnius, – svarsto, – nuo visų bėdų neapsaugos. Kita vertus, kai turi Izraelio pasą... – oho, jau ir Izraelio pasą susiveikė! – Kol kas tik Saša ir Glaša, – jis ir nežinojęs, kad Saša žydas. – Truputį, pagal močiutės liniją, bet kaip tik taip, kaip reikia, – iš motinos pusės.

– Panašu, tu, Andriuša, liksi čia vienų vienas.

Pauzė.

– „Puota tęsiasi. Pirmininkas nugrimzta į gilų susimąstymą“2, – deklamuoja Glaša.

Žiauru. Tačiau iš esmės – taip jam ir reikia. Ada iškalbingai susižvalgo su seserimi:

– Čia tik taip, tik dėl visa pikta. Gal neprireiks.

Visi kiti jau įniko į arbatą su saldainiais ir brendžiuku.

Čia tvankoka. Jis stojasi iš už stalo, eina į gretimą kambarį, žingsniuoja prie lango. Maskvoje šiltas vakaras, įsižiebė žiburiai. Ada praveria balkono duris: sutemus visai gerai.

Ne centras, žinoma, bet joms rajonas patinka.

– O jeigu persisvertum ir pasižiūrėtum tenai... – Ada trukteli stiklą.

– Prašau, nereikia! – jis žingteli atgal.

Pradėjo bijoti aukščio.

– Bijai, kad nukris balkonas?

– Bijau, kad užsižiūrėsiu. Apims toks akimirkos silpnumas ir...

Ji kviečia seserį.

– Klausyk, mums rūpi tavo būklė. Tu, Andriuša, niekad neišsitekai primestų aplinkybių ribose. Bet žinodavai, kada metas pamiršti teatrą ir pradėti ruoštis sesijai.

Tikrai, taip. Aunasi batus: reikia pajudėti, kojas pamiklinti. Nieko, jeigu neatsisveikinsiu?

– Arba, žinot... Kojos nelaiko. Sesės, kvieskit taksi.

Jos išlydi, kiekviena pakšteli į savąjį skruostą:

– Mūsų silpnybės – mūsų stiprybė.

– O mūsų silpnybės nežino ribų, – šypsosi, mojuoja rankomis.

Kitomis aplinkybėmis jų meilumas būtų labai mielas – juk jos tokios gražuolės ir tokios savos, bet šiandien jis beveik nieko nejaučia. Nei dvynės, nei išgertas vynas jo neapsvaigino, nepralinksmino. Beje, ne ką ir tegėrė.

– Kad tave velniai! – cypia stabdžiai, pažadina iš ligūstos snūdos. – Matei, ką išdarinėja? Šitiems, – dar vienas keiksmas, – viskas galima. Numerį matei? EKX97. Žinai, kas čia per serija?

Iš kur jam žinot kažkokius numerius? Prašo šiek tiek pritildyti radiją – rusų repas, ne pats blogiausias kaip šiais laikais, tegroja, tik tyliau – ir vėl bando prisiskambinti tiems, jo ieškojusiems, kol skaitė paskaitą. Dabar metalinis balsas siūlo įvesti individualų slaptažodį. Kokio galo? Ir kas per slaptažodis?

– Su tais... su tais pribambasais, – vairuotojas duria pirštu į telefoną, – gali bet ką surast. Kas kur yra, ką kalba. Net jeigu išjungi ir bateriją išlupi. Specialiosios technologijos. Mus visus seka.

Reikėjo sėstis į galą. Tai ką ten apie tuos numerius? Vairuotojas pasakoja: kai prieš savaitę laidojo uošvę, prie krematoriumo be eilės, aplenkęs visus laidojimo namų mikroautobusiukus, privažiavo vyriškis – vienas, be pagalbininkų, numeriai irgi EKX, „Fordas“, minivenas, – priėjo prie darbuotojų, tie padėjo iškrauti du karstus – įstūmė į vidų, tas vyriškis paskui juos – viskas, po trijų minučių išėjo, apsisuko ir dingo.

– O tai kas tuose karstuose? – kad tik nesudrebėtų balsas...

– Biesas žino. Gal tokie kaip mes.

Pasidaro bloga, pradeda trūkti oro – net aptemsta akyse, ištinka baisi tachikardija. Kaip atidaryti langą?

Atsuka stiklą iki galo, atkiša veidą šaltai srovei. Neatsiklausęs leidimo, pasuka rankenėlę – padidina garsą. Nebegirdi vairuotojo: bet koks repas, bet koks šūdas geriau už tas istorijas apie karstus. Ant veidrodėlio užrašas: Objects in mirror are closer than they appear. Ima kartoti į muzikos taktą: Objects in mirror / Closer than they appear. Objektai veidrodėlyje yra arčiau, nei atrodo. Arčiau, nei atrodo, ar arčiau, nei iš tikrųjų yra? Read the fucking manual. Kur jie closer? Veidrodėlyje? Čiuožia stogas. Objects in mirror… Ką tai reiškia?! Ką? Ne, vemti neketinąs. Vienpusis? Nieko tokio, išlipsiu čia. Kad tik greičiau namo. Prakeiktas drebulys! Prieina, beveik bėgte nubėga iki posūkio į savo skersgatvį. Štai jos – laiptinės durys. Dar kokie 30 metrų, ir jis namie. Tačiau prie lauko durų, tiesiai ant šaligatvio nepažįstamas tamsus „Volvo“ – žibintai užgesinti, bet variklis įjungtas. Ir ištįsę šešėliai prie jo. Numeris? Kokios ten raidės, kaip jis sakė? Numeriai, lyg tyčia, apskretę purvu. Ne, šešėlis tik vienas, bet dvigubas. Sugraibo kišenėje raktus – raktais galima smogti arba sviesti ryšulį kam į langą, išmušti, sukelti triukšmą. Pulti? Bėgti? Pakerta kojas. Prisišokinėjai, Kisindžeri? Tuoj tuoj, dar žingsnis ar du ir: „Stok, šunsnuki!“ – ir baisi jėga suleidžia nagus į petį.

Šešėlis spragteli žiebtuvėliu, prisidega. Dieve mano, Voblas!

Tas irgi pažino:

– Ilsėtis, Andrejau Georgijevičiau?

Visai praradęs nuovoką puola prie durų, staiga – smūgis į galvą.

Vamzdžiai, pastoliai. Pamiršo juos – nepasilenkė. Nuo smūgio pritūpia spausdamas prie kaktos delną. Ne, kraujas nebėga. Įkvepia. Prie jo lenkiasi Voblas, nori padėti – nereikia, viskas gerai. Ir iš tiesų viskas gerai, tik baisiai skelia galvą.

„Išsigandai – sprigtas!“ – sakydavo mokykloje. Reikėtų pridėti ką nors šalta. Žengė į liftą, priglaudė kaktą prie veidrodžio, pusę minutės pastovėjo. Spustelėjo savo mygtuką. Kol važiavo aukštyn, viskas baigėsi. Atsitraukė nuo veidrodžio, atidžiai nužvelgė save: seniai nėra taip dėjęs į kelnes.

„Išsigandai – sprigtas!“ – pamiršo ir matematiką, ir prancūzų kalbą, o tokias nesąmones prisimena.

Tyliai atsirakino butą, žvilgtelėjo į miegamąjį, paskui – į Aniutos, dukters, kambarį. Taip jis ir manė – miega. Kas ten, gal Gebelsas, finale nunuodijo savo mergaites? Nuėjo į virtuvę, sustojo prie lango, įbedė akis į tamsų tuščią šaligatvį. Paskui patraukė į vonią, pasiėmė muilo, šepetį, prisipylė dubenį vandens ir tol trynė lifto sienelę, kol nugremžė ūsuotąją bjaurastį. Draiskanas sušlavė į šachtą. Pasigrožėjo tuščia, dar drėgna lifto sienele, vėl pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Tai ką, aš ir vėl šaunuolis?

 

¹ Rachelė tikriausiai skaitė Simone Weil „Įsišaknijimas. Laiškai klierikui“.

² Aleksandras Puškinas. „Puota maro metu“, baigiamoji replika. Vertė Aleksys Churginas.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė