Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis... Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kadaise jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai...

Eduardas Limonovas

 

Kai mokykloje paklausdavo, kuo norėtume būti užaugę, visi turėdavome savo atsakymus. „Krepšininku, astronautu, prezidentu, lakūnu“, – svaičiodavome vaikiškais balsais. Visada norėjau būti arba mokslininku, arba rašytoju.

Ryte rydavau knygas apie Albertą Einsteiną ir Isaacą New­toną manydamas, kad negali būti nieko nuostabiau, nei padaryti kokį nors atradimą ir taip amžiams įsirašyti į žmonijos istoriją. Nuo mokslo lengvai nukrypdavau prie svajonių apie literatūros padanges. Atrodė, išleisti knygą – tai užsiėmimas, reikalaujantis mažų mažiausiai geros dozės magijos, prieinamos tik saujelei žemės išrinktųjų.

Būdamas 26 metų Einsteinas suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją. Nors, tik pradėjęs darbinę karjerą, jis vertėsi gana sunkiai, o duonai užsidirbdavo Berno patentų biure, ilgainiui tapo tikra fizikos pasaulio žvaigžde ir popkultūros ikona. Jau daugiau nei 12 mėnesių atsilieku nuo savo vaikystės herojaus. Panašu, kad jo taip ir nepavysiu. Nepavysiu, nes netapau nei fiziku, nei kitu mokslininku. Mokykliniame sąsiuvinyje piešdavau grafičius, vaizduodavusius žymiąją formulę E=mc2. Tai turbūt ir buvo daugiausia, ką esu nuveikęs fizikoje.

Visame pasaulyje žinomą „Frankenšteiną“ britė Mary Shelley parašė būdama vos 20-ties metų. Tokio amžiaus aš pietums vis dar kapodavau mamos kotletus, o vakarais už jos pinigus gerdavau alų.

Knygos rašymas atrodė lyg tikras Sizifo darbas, kurį neaišku nuo ko pradėti.

„Kada nors“, – numodavau ranka guosdamas save, kad aš dar jaunas ir spėsiu tų knygų prirašyti.

Mano klasiokai taip ir netapo nei astronautais, nei prezidentais. Tapo pardavėjais, vadybininkais, projektų vadovais ir kitokiais išmislais, nė neprisimindami vaikystės užmojų. Vis spėlioju, kada žmogus nustoja naiviai tikėti, kad jam lemta palikti pėdsaką pasaulio istorijos metraštyje? Kada gi jis susitaiko su pralaimėjimu, nuolankiai nuleidžia galvą, numeta savo ambicijas į šoną ir pripažįsta, jog vienintelis dalykas, kurį paliks po savęs, bus pora bliaunančių vaikigalių.

Ateina ta diena, kai turi pripažinti sau, kad esi nevykėlis.

Tu netapsi Waltu Disney’umi, nei Stephenu Kingu, anei Jimu Morrisonu. Gal paprasčiausiai reikėjo daugiau gerti. Kai suvoki neįrašysiąs roko albumo ir nesukursiąs filmo –­ lyg tamsus šešėlis pradeda persekioti suvokimas, jog esi mirtingas.

Charlesas Bukowskis pirmąją trumpą istoriją išleido dar būdamas 24 metų, už poros metų – ir antrąją. Tačiau tai buvo viskas. Niekaip nepasiekdamas trokštamo pripažinimo, jis dešimt metų išvis nerašė ir daug gėrė, dirbo įvairius atsitiktinius darbus. Vėliau daugybę mėnesių ir dienų praleido pašte. Stebuklingai ši patirtis sugulė į „Paštą“ – pirmąją Bukowskio knygą, sulaukusią sėkmės ir pripažinimo. Jam buvo 51-eri.

Nors ir nebuvo pranašas, tačiau popmeno tėvas Andy Warholas puikiai nuspėjo, kad ateityje visi sulauks pasaulinės šlovės – penkiolikai minučių. Tokios jos ir vaikomasi. Šiandien niekas nenori būti niekuo. Nori garbės. Visai nesvarbu, ar šis žodis reiškia uždirbti daug pinigų ir užimti aukštas pareigas, surengti parodą ar išleisti knygą. Dėl interneto ir socialinių medijų galima užsiimti legaliu niekam neįdomaus savo gyvenimo ekshibicionizmu, stebėti save ir lygintis su kitais ir jų pasiekimais. Socialinių tinklų visatoje liūdnų veidų nėra: visi gražūs, papudruoti, išmintingi ir gyvenantys tobulus gyvenimus. Toli gražu... Net jei šį neatitikimą ir supranti, emocijos kartais nukeliauja savais takais ir priverčia šiame grožybių parade jaustis netikša. XIX a. buvimas niekuo atsieidavo mažiau nervų nei XXI. Visuomet galima visa tai atmesti. Išvažiuoti į vienkiemį, tapti keliautoju, anarchistu ar dar kitaip spjauti į prasimušėlių kultūrą. Kiekvienas turi savų būdų pasislėpti nuo neįveikiamų kritusios savivertės demonų.

Franzas Kafka savo darbinę karjerą pradėjo būdamas draudimo įmonės tarnautoju. Tačiau, neišdirbęs nė metų, iš jos išėjo... Vėliau ilgai dirbo nelaimingų atsitikimų draudimo įstaigoje. Tėvas šį darbą vadindavo „pakankamu susimokėti sąskaitoms“. Nors per savo gyvenimą Kafka ir buvo publikuojamas, tačiau tikrosios sėkmės nesulaukė.

Galima tik įsivaizduoti, kiek dramos glūdi už kiekvienos sėkmės ar nesėkmės istorijos. Kiek blogų emocijų, vilties, pykčio, paniekos viskam paslėpta nuo knygos viršelio žvelgiančiame veide ar užrašytoje pavardėje.

Edgaras Allanas Poe, Henry Davidas Thoreau, Hermanas Melville’is, Jane Austen ir daugybė kitų rašytojų tapo žinomi tik po mirties. Ar tai guodžia? Vargu. Sėkmė yra toks dalykas, kuriuo norima mėgautis čia ir dabar. Mintis, kad kažkas tavo knygą įtrauks į mokyklos literatūros kursą gal ir paglosto savimeilę, bet ne daugiau.

Kas belieka? Dėti ant viso pasaulio lyg Eduardo Limonovo „Nevykėlio dienoraščio“ herojui, šaipytis iš šitos savimi patenkintos visuomenės ir savo „nevykėliškumo“? O gal, kaip dabar madinga, išvažiuoti į Indiją ieškoti nušvitimo? Aš dar pabūsiu Vilniuje.

Priklausau nevykėlių genčiai – gyvenu savo paprastą gyvenimėlį, vis tikėdamasis kažkokio stebuklo. Puikiai žinau, kad stebuklo nebus. Man jo ir nereikia. Gal niekada nereikėjo. Tačiau net ir juodžiausiomis netikėjimo savimi akimirkomis kažkur viduje lyg „Apollo 11“ rusena mažytė viltis. Gal ne viskas – tik stiklas, metalas, betonas ir gyvenimas išsimokėtinai.