Katarzyna Bonda (g. 1977) – prozininkė, scenaristė, dokumentalistė, kurios specializacija – nusikaltimai. Garsus detektyvų autorius Zbigniewas Miłoszewskis ją pavadino Lenkijos detektyvų karaliene. Ji į lenkų detektyvinę literatūrą įvedė naują personažą – policijos psichologą: Hubertas Mejeris pirmą kartą pasirodė jos debiutiniame romane „Ninos Frank byla" (2007), nominuotame „Didelio kalibro" premijai, paskui – „Tik mirusieji nemeluoja" (2010) ir „Floristėje" (2012). Bonda taip pat rašo kriminalinę dokumentalistiką: išleido knygas „Lenkės žmogžudės" (2008) ir „Netobulas nusikaltimas" (2009), parašytą kartu su Lenkijoje garsiausiu psichologinio nusikaltėlių profilio sudarymo ekspertu Bogdanu Lachu. Varšuvos universitete baigė žurnalistiką, Lodzės valstybinėje aukštojoje kino, televizijos ir teatro mokykloje – scenarijų rašymą. Dvylika metų dirbo prestižiniuose leidiniuose („Newsweek", „Wprost" ir kt.), taip pat Lenkijos televizijoje. Dabar rašo knygas ir kino scenarijus. Dėsto Varšuvos kūrybinio rašymo mokykloje „Pasja Pisania" („Aistra rašyti"). Jos kredo: „Niekas negali grįžti atgal ir pradėti iš naujo, bet visi gali vėl pradėti dabar ir sukurti visiškai naują pabaigą" (Carlas Bardas) ir „Jeigu nori žmogui parodyti gėrį ir blogį, turi griebtis pastarojo" (Bruno Dumont'as).

---

Romano ištrauka

1993-iųjų žiema. Tą pačią dieną neaiškiomis aplinkybėmis žūva paaugliai brolis ir sesuo. Abi mirtis policija kvalifikuoja kaip tragiškus tarpusavyje nesusijusius nelaimingus atsitikimus.
2013-ųjų Velykos. Po septynerių metų darbo Hudersfildo nusikaltimų tyrimo psichologijos institute Saša Zaluska grįžta į Lenkijos pajūrį. Į ją kreipiasi Pavelas „Bulis" Blavickis, muzikinio klubo Sopote savininkas. Jis įtaria, kad jo verslo partneris, buvęs dainininkas ir šlagerio „Vidurnakčio mergina" autorius, nori jį nužudyti. Prašo, kad Zaluska rastų įrodymų, bet ji nenori imtis šio reikalo. Vis dėlto, nuaidėjus šūviams, psichologė priversta priimti iššūkį. Greitai paaiškėja, kad žmogžudystė klube susijusi su 1993-iųjų įvykiais, o nužudytasis žinojo, kas kaltas dėl paauglių mirčių. Vienu iš raktų, galinčių padėti įminti mįslę, gali būti senoji daina.

2013 m. žiema, Hudersfildas

– Saša? – ištarė vyriškas balsas.
Valdingas, kimus. Moteris naršė po atmintį ieškodama veidų, kurie asocijuotųsi su šiuo tembru. Niekas neatėjo į galvą. Įsibrovėlis nusprendė padėti dar vienu klausimu:
– Saša Zaluska? Pati susigalvojai?
Prieš akis jai prabėgo virtinė įvykių, kuriuose dalyvavo šis karininkas.
– Jie neišgalvoti.
– Liūdna. Tokia padori mergina.
Girdėjo, kaip jis užtraukia dūmą.
– Seniai nebedirbu, – tarė ji kategoriškai. – Nei tau, nei kam kitam.
– Bet ruošiesi Lenkijoje įsidarbinti banke, – nusijuokė jis. – Pavasarį grįžti. Viską žinau.
– Supratau. Tik ne viską.
Ji turėjo padėti ragelį, bet tik kiek jį nuleido. Įsitraukė į žaidimą. Kaip visada. Ir abu tai žinojo.
– Nepatinka? – kapituliavo pirma. –­ Padoriai uždirbu pragyvenimui, bet tai ne tavo reikalas.
– Uuuu! Grėsminga! Nori pasakyti, kad šito atlyginimo užteks tam butui prie „Grando"? Ten nuoma turbūt daugiau kaip du gabalus kainuoja. Iš kur gausi tiek pinigų?
– Tau dėl to neturėtų skaudėti galvos, – pajuto, kaip plaukeliai ant sprando stojasi piestu.
Jis žinojo apie jos planus, nors niekam, išskyrus šeimą, iki šiol nebuvo apie tai sakiusi. Matyt, bus į jos kompiuterį įtaisę šnipą.
– Taigi nešvaistyk jėgų. Jei skambini šiuo numeriu, tai žinai, kur gyvenu ir kur gyvensiu. Tai numačiau. Mano atsakymas: „Ne".
– O dukros išlaikymas? – žinoma, norėjo ją paerzinti. – Netikėtas vingis. Mūsų Coliukė – mamytė. Kas galėjo pagalvoti? Tėtukas – tas profesorėlis? O dėl to banko – tai nežinau, ar tave priims. Priklauso nuo to, ar bendradarbiausi.
Saša sulaikė besprūstantį keiksmą. Sunkiai tvardėsi.
– Ko nori?
– Turim laisvą vietą.
– Jau sakiau. Nesiimu.
– Augam. Atlyginimai pakilo. O darbas švarus ir ne klientų aptarnavimo skyriuje...
Staiga surimtėjo:
– Kolega prašė jam surasti ką nors, turintį patirties ir gerai mokantį „ingliš". Pagalvojau apie tave.
– Kolega? – ji įkvėpė oro.
Mintyse suskaičiavo iki dešimties. Dabar užsimanė degtinės. Tuoj pat nuvijo šią pagundą.
– Mūsų kolega ar tavo?
– Tamstai patiks.
Saša, padėjusi telefoną ant stalo, nuėjo prie dukros kambario. Durys buvo praviros. Karolina gulėjo užsiklojusi antklode iki pat kaklo, keistai atmetusi rankas, kiek pražiota burna. Kvėpavo giliai. Saša žinojo, kad dabar net garsi muzika negalėtų jos pažadinti. Uždarė duris, paėmė cigarečių pakelį ir atidarė langą. Rūkydama atidžiai stebėjo tuščią gatvę. Tik kaimynų katė įbėgo per pravirus sodo vartelius. Nuleido ritinines užuolaidas. Grįžo ir pūstelėjo likusius dūmus į ragelį. Vyras kitame gale tylėjo, bet buvo įsitikinusi, kad jis patenkintas šypsosi.
– Gausi globą. Nebus kaip anąkart, –­ užtikrino jis, rodos, nuoširdžiai.
Ilgokai abu tylėjo. Kai Saša vėl prabilo, jos balsas buvo šiurkštus, be šešėlio abejonės:
– Pasakyk kolegai, kad dėkoju už išskirtinį dėmesį ir kad manęs tai nedomina.
– Įsitikinus? – nepatikėjo. – Žinai, ką tai reiškia?
Ji kiek patylėjo, paskui ryžtingai tarė:
– Ir daugiau man nebeskambink.
Jau norėjo dėti ragelį, bet vyro tonas tapo švelnesnis:
– Žinai, aš dabar kriminaliniam. Taip jau nutiko.
– Spėju, ne pats sugalvojai. Pažemino pareigose? – ji negalėjo nuslėpti pasitenkinimo. – Kur?
– Kažkur, – atšovė išsisukinėdamas. –­ Dar pora metų ir kabinu uniformą ant vinies.
– Jau tai sakei. Neprisimenu kada. Kažkada.
– Tu kaip visada teisi, Milenka.
– Niekada nebuvo jokios Milenos.
– Coliukė jau su kurmiu, bet vis tiek džiaugiuosi, kad grįžti. Dar kai kas čia tavęs pasiilgo. Aš net ašarą nuvarvinau. Ir laimėjau lažybas.
– Kiek mane įvertinai? Plėčka viskio ar daugiau? – nurijo seilę.
Žinojo, kad tuoj pat turi ko nors užkąsti. Alkis, pyktis, persidirbimas. Jų turėjo vengti.
– Pastačiau visą dėžę. Baltos, – pabrėžė.
– Niekada darbe nevertinai moterų, – atšovė, nors jis jau ir padlaižiavo. –­ Einu miegoti. Šitas telefonas daugiau nebeveiks.
– Tėvynė sielvartauja, imperatoriene.
– Tuo blogiau tėvynei, nes aš nesutinku.

1993 m. žiema, Gdanskas

Kai garai pradėdavo sklaidytis, po truputį išryškėdavo akrobačių šlaunys ir sėdmenys.
Retkarčiais net pavykdavo išvysti pūp­sančias krūtis. Bet jei ateidavai kiek vėliau, per susikondensavusių garų uždangą būdavo neįmanoma nieko įžvelgti. Pagaliau ant atbrailos negalėdavai ilgiau išstovėti. Kojos greitai nutirpdavo, nebuvo už ko laikytis. Todėl visada eidavo dviese.
Šiandien, kaip niekad, pasiėmė ir trečią. Adata neturėjo teisės žiūrėti. Stovėjo sargyboje ir džiaugėsi, kad jam leista valkiotis kartu. Jis už anuodu buvo metais jaunesnis.
Saldžiausia buvo snaiperiška akimirka. Iš treniruotės išeinančių merginų veidai būdavo susiejami su likusiu kūnu. Traukdavo degtukus – kuris pirmas bus snaiperiu. Išsirinkdavo po vieną merginą ir paskui pusę nakties kartu apie tai tylėdavo. Marcinas paprastai pasiimdavo gitarą. Grojo nekaip ir mokėjo tik kelis gabalus: „Nirvanos" „Rape me", „In Bloom", „Smells Like Teen Spirit" ir kažkokią „My Dying Bride" baladę. Greitai ją baigdavo ir niūniuodavo ką nors savo, neva paties sukurtą eilėraštį-dainą. Rūgštis su Asterikso atvaizdu arba truputėlis žolės padėdavo jam kurti.
Šiandien atėjo idealiu laiku. Kikenimas pasigirdo kur kas anksčiau, nei akrobatės pasirodė tarpdury. Marcinui išdžiūvo gerklė, jaudulys maišėsi su baime, kad kuri nors pastebės jo veidą lange, uždengtame tik skylėtu tinklu. Šitą stiklą su Pšemeku išdaužė prieš mėnesį ir dabar šia gerove naudojosi kartą per savaitę. Keista, kad iki šiol dar niekas šio lango nepastebėjo. Net sargė, kuri prieš savaitę juos vijo iš stadiono už rūkymą, skaudžiai mušdama šluota. Per stebuklą abu atsidūrė už tvoros, nes galėjo baigtis ir blogiau: ant Konrado licėjaus, kurį abu lankė, direktoriaus sofutės arba vietiniame komisariate. Išdidžiai rodydavo į vartų virbus įplėštas striukes tarsi žaizdas, gautas mūšyje.
Merginos įėjo įsišnekėjusios, užpil­dydamos patalpą pabaidytos bandos try­pimu. Nuo sekinančios treniruotės paraudusiais veidais, blizgančiomis kaktomis. Juokėsi, stengėsi perrėkti viena kitą sujaudintos pavykusių sudėtingų akrobatinių pratimų. Dauguma pradėjo rengtis dar žengdamos per slenkstį. Ankštus triko metė ant suoliukų arba ant šlapių dušo grindų. Tingiai vadavo plaukus iš gumų. Po dvi tris ėjo į kabinas, muilavo viena kitą. Dėl juoko grabinėjosi už užpakalių ir demonstravo pūpsančius biustus.
Tik viena kaip vaikas stovėjo tarpdury vis dar apsirengusi. Mūvėjo iš visos grupės ilgiausiomis tamprėmis. Rankomis apsivijusi pilvą, pasiruošusi sprukti. Surištais plaukais, tik kelios išsprūdusios sruogos buvo prilipusios prie skruosto. Jos Marcinas čia dar nebuvo matęs. Matyt, naujokė.
Abu turėjo savo favorites. Marcinui patiko neišsivysčiusios, – šaipėsi Pšemekas, kuriam patiko mėsingos blondinės, nors ir su lašinukais šonuose, bet būtinai privalėjo nešioti liemenėles. Marcinui didžiašiknės nepatiko. Ieškojo smilgos su stirnos žvilgsniu. Mažė būtent tokia ir buvo. Didelės akys smulkiame veide, atsikišę skruostikauliai, neproporcingai putlios lūpos. Šiandien ji buvo jo taikinys.
– Nulipi? – Pšemekas galingai plojo draugeliui per koją, kad tas susvyravo ant atbrailos.
– Debilas, – be garso pakrutino lūpas Marcinas.
– Kas yra, Staroni? Mano eilė! – Pšemekas Marcino nebelaikė. Tas vėl susvyravo, nenoriai taisėsi šokti. Dar kartą žvilgtelėjo į mažąją šatenę, godžiai gaudė kiekvieną akimirką. Ji prausėsi užmerkusi akis, aiškiai atsiribodama nuo likusiųjų. Jau nedėvėjo kostiumo, bet ir nebuvo nuoga. Liko su baltom apatinėm „vienadienukėm", kurios dabar buvo šlapios, prilipusios prie užpakalio. Tobulai liesa, įdubusiu pilvu ir iššokusiais šonkauliais. Atrodė, kad siekdama muilo perlūš pusiau. Vis dėlto jos klubai buvo platūs. Dubens kaulai styrojo virš kelnaičių juosmens tarsi buivolo ragai. Ji jam patiko. Nors Pšemekas jo nebelaikė, netgi tampė ir mėgino nutraukti žemėn, Marcinas negalėjo pajudėti.
Staiga besimaudanti mergina pažvelgė į jo pusę. Pamatė jį. Nevalingai dengėsi delnais, mėgino slėptis atsitraukdama žingsnį atgal. Nesėkmingai. Jis ją vis dar matė ir buvo tikras, kad šį vaizdą atsimins amžiams. Pečių lankas. Kaulingos pėdos su nepaprastai ilgais pirštais. Plona čiurna su nešvariu pleistru ant kauliuko. Žvelgė į jį išsigandusi, kad net staiga šokio žingsniu žengtelėjo pirmyn. Pražiojo putlias lūpas, prisimerkė. Muilina kempine tebevedžiojo po kūną.
Pšemekas nebeleido jam ilgiau žiūrėti. Taip stipriai trinktelėjo per kelius, kad Marcinas krisdamas vos neprisitrenkė. Puolė tiesiai į juodą pliurzą susitepdamas naujus vranglerius, dėdės Česeko atsiųstus iš Hamburgo. Dabar galvojo ne apie juos, o apie tai, kad draugelis nepastebėtų erekcijos.
Pšemekas užsiropštė ant atbrailos, trumpai pažvelgė ir tuoj pat nušoko.
– Šikna! – dėjo į kojas.
Po akimirkos atsisuko ir, matydamas, kad Marcinas vis dar nepajuda iš vietos, iškošė:
– Judinkis, Seni.
– O Adata?
– Tegul pats kapstosi.
Pšemekas bėgo panarinęs galvą. Kai jau buvo už tvoros, pačiame Ličmanskio gatvės gale, saugūs, nors sunkiai gaudantys kvapą, Marcinas paklausė:
– Kas nors atsitiko?
Neigiamai papurtė galvą.
– Pamatė tave?
– Daugiau ten neisim, – Pšemekas drebančia ranka išsitraukė sutrintas cigaretes. – Kodėl man nepasakei?
Marcinas bandė susijaudinimą slėpti nervingu juoku:
– Einam prie mokšės, patampysim stygas. Vakarui kai ką geresnio turiu, –­ draugiškai trinktelėjo bičiuliui per petį. –­ Tu kaip nori, o aš grįžtu. Ten liko mano auka. Papukai kaip agrastai, tamsūs plaukai. Mano skonio lėlytė. Gerai įsimylėjau. Turbūt.
– Debile, ten mano sistra, – Pšemekas griebė Marciną ir beveik pakėlė į orą.
Jis buvo aukštesnis ir geriau sudėtas, bet ne jis į širdis krito geriausioms panoms. Jos galvą buvo pametusios dėl Staronio, blondino klaidžiojančiu žvilgsniu, visur besitąsančio savo gitarą. Jam nė nereikėjo ja groti.
– Jai tik šešiolika metų. Jeigu tave ten pamatysiu, Seni, tu lavonas. Ir iš viso nesiartink prie jos, nes... – nebaigė.
Marcinas pirštu parodė į sporto salės sieną. Ant atbrailos, jų slaptoje vietoje, stovėjo Adata ir niekieno netrukdomas stebėjo akrobates.
– Kas per lopas? – įniršo Pšemekas. –­ Juk turėjo stovėti sargyboje!
Susižvalgė, vėl peršoko per tvorą ir pasuko tiesiai sarginės link. Moteris iš karto griebė šluotą, bet kai jie parodė Adatą, prilipusį prie sporto salės lango, su malonumu ėmėsi jo. Po akimirkos abu sėdėjo išsidrėbę ant senų lentų, tuščiai laukdami spektaklio. Deja, Adata nespėjo atbėgti iki tvoros. Tikriausiai sargė buvo greitesnė. Matyt, nuvedė Adatą pas direktorių. Dabar jie nė nenorėjo žinoti, kas jam bus.
– Tai ką, ragas? – Marcinas išsiėmė rūkomąjį popierių, suvyniojo suktinę, ištiesė Pšemekui, tas atsisakė. – Kaip sau nori, – trūktelėjo gerą dūmą.
– Vis tiek ten nebeitume, – atsakė Pšemekas.
Baigė drožti medinę valterio kopiją. Marcinas sakė, kad jau seniai tas medžio gabalas panašus į pistoletą. Vis dėlto Pšemekas maniakiškai užsispyręs baigė kiekvieną smulkmeną. Jau buvo su kažkokiu numeriu ir pistoleto modeliu.
– Kuo vardu? – Marcinui sunkiai sekėsi apsimesti abejingam.
Pšemekas minutėlę nustojo dirbęs. Atrodė apdujęs.
– Kas?
– Ne tavo motina gi.
Pšemekas nusitaikė į jį pistoletu ir prisimerkė.
– Atšok nuo mano motinos!
Marcinas pakelė rankas tarsi pasiduodamas. Paskui lėtai vieną nuleido ir parodė į žaisliuką.
– Mano tėvas dirbtuvėse turi visų pasaulio spalvų dažus. Galiu nušauti jo pistoletu, kuriuo mašinų skardas dažo. Galėsi farus šaudyti.
Pšemekas minutėlę mąstė. Pagaliau atsistojo ir nenoriai atsakė:
– Monika. Tėvui pažadėjau, kad ja rūpinsiuos. Visi dėl jos seilę varvina.
– Padėsiu tau, – tarė Marcinas. – Neleisime nuskriausti tokio angelo.
– Debilas, – Pšemekas metė medinuką Marcinui, kuris jį pagavo ore.
– Juodai ar chromu?
Pasuko į pliažą Bžezne. Buvo vėjuota.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas