Asmeninio archyvo nuotr.

 

Varna

Vis sugrįžtu į pradžią, sukdamas ratus atsiduriu tame pačiame taške, kur viskas baigėsi. Šįryt prie namų radau varną, ji gulėjo ant žemės šalia seno uosio išpuvusiu ir užmūrytu kamienu. Nugaišę balandžiai mieste manęs nestebina, tačiau varnos – jos ne iš tų paukščių, kurie krenta. Tiesiog kartais viskas aplink atrodo pernelyg įprasta, kad galėtų pasikeisti. Paskutiniais metais tėvas vis kartodavo, kad žiūrėčiau, iš ko valgau duoną. Jis buvo labai labai liūdnas žmogus – kaip ta varna, audroje sukanti ratus, neturinti kur nutūpti. Jau sirgdamas jis imdavo mane ne tik į darbus, bet ir į medžioklę; mokė, kaip teisingai išrinkti, išvalyti ir vėl sudėti šautuvą, kaip atpažinti žvėrių pėdsakus, jais sekti, mokė suprasti miško kalbą, tačiau aš nenorėjau klausyti, nes buvau šventai įsitikinęs, kad viso to man niekada  neprireiks. Atrodė, kad tėvas gyvens amžinai, o žvėrienos atsargos šaldiklyje niekada neišseks. Stirniena, zuikis, šernienos „tušonkė“ – visa jau iki gyvo kaulo buvo įgrisę. Kai vieną dieną jis įrėmė sau į pasmakrę vamzdį ir nuspaudė gaiduką, man buvo devyniolika – buvau bebaigiąs mokyklą ir ruošiausi dingti iš ten kuo toliau, – o mažajai Elzei – trylika.

Varna, kuri nukrito per anksti. Pilkas kovo pabaigos lietaus nudrengtas plunksnas šiureno vėjas, apsiblaususios padžiūvusios akys žvelgė į niekur, snapas buvo mažumėlę pravertas, tarytum ko prašytų. Priklaupęs uždėjau ranką tarp suglaustų sustingusių sparnų – šaltis nusmelkė nugarą. Negalėjau jos taip palikti – pernelyg didelė būtų duoklė vienatvei ir kiemo katėms, kurios nuo aptrupėjusios betoninės kaimynų tvoros stebėjo, ką čia išdarinėju jų teritorijoje. Nubėgęs į vidų atsinešiau seną pageltusį rankšluostį, kadaise atsivežtą dar iš senųjų namų, ir susupęs į jį paukštį nusinešiau į automobilį. Saugiai paguldęs ant priekinės sėdynės, uždengiau varnai akis, kadangi neišgalėjau pakelti jų žvilgsnio. Kurį laiką sėdėjau tyloje nejungdamas variklio, bandydamas sutramdyti gerklėje besiformuojantį gumulą. Tą akimirką negalvojau, tiesiog jaučiau, kad turiu važiuoti, grįžti atgal – ten, pas tėvą.

Dvi su puse valandos kelio. Lietus merks žemę ateinančias keturias dienas iki pat sekmadienio – išklausęs orų prognozę išjungiau radiją leisdamas plaukti prisiminimams. Jie kaip išgedęs dantis, kurio niekaip negali išmesti iš galvos ir retsykiais vis prikandi, kad prisijaukintum skausmą. Už Aukštadvario, leidžiantis į Prienų šilo gilumą, kur tiesią kaip styga plento liniją iš abiejų šonų spaudžia amžinai žaliuojančios sienos ir melsvi pušų šešėliai, tolumoje ratus suko bundančių varnų pulkelis. Manoji gulėjo šalimais sustingusi ir nebyli. Jau kuris laikas susilenkę klūpome bokštelyje, pro lentų plyšį stebėdami, kas dedasi apačioje. Tėvas davė ženklą tylėti, kad neišgąsdintume žvėries. Girdžiu, kaip miške nuo šakų varva ankstyvo rytmečio lietaus lašai, jaučiu sunkų mudu globiantį rūką, jaučiu tėvą šalia, jaučiu jį kaip niekad ir man saugu, rodos, kitaip ir negalėtų būti. Stirna pakelia galvą nuo ėdžių ir kairė jos akis įsminga tiesiai į mane – pilna baimės ir instinktyvaus troškimo gyventi. Mintyse maldauju tėvo, kad nešautų, bijau prasižioti. Nes mano ir stirnos širdis ta pati. Nešauk – nereikia, leisk jai sugrįžt! Sustingstu, tyla ima spengti ausyse, tačiau tėvas, rodos, išgirsta. Šautuvas nepakyla. Žvilgsniu jam padėkoju. Aš nenoriu eiti tavo keliu. Vos pastebimai linkteliu, bet jis supranta. Per sunku ilgai žiūrėti jam į akis. Abu neatlaikom žvilgsnių. Kai vėl grįžteliu į proskyną, stirnos jau nebematyti. Tėvas duoda ženklą stotis. Jis atrodo pavargęs, gal kiek nusivylęs. Pajuntu ant peties jo sunkią šiltą ranką – kaip ir tada, kai pirmą ir vienintelį kartą mums nuvažiavus prie jūros išsigandau pro išretėjusius medžius pamatęs tolumoje lūžtančias bangas. Stirnos širdis nurimsta. Tykiai traukiam atgalios, ten, kur palikom automobilį. Mums besibraunant pro tankumyną, nuo drėgmės daromės vis sunkesni, norisi atsigulti ant samanų – esu tikras, kad miškas mus pagydytų. Akimirką stabteliu pajutęs, kad turiu atsisukti į tėvą. Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau jo laukti, pirmas kartas, kai jis ėjo iš paskos. Tankmėje išgirstu kostelint. Jau kuris laikas tėvas skundėsi, kad negali giliai įkvėpti, tarytum kas akmenį būtų užritinęs. Prisiartinęs linkteli galvą rodydamas kryptį. Ir toliau einu pirmas, nors jaučiu, kad vis dar veda jis. Progumoje šmėsteli raudonas folksvagenas nuo drėgmės užrasojusiais stiklais. Miškas traukia atgal į save, nenori paleisti, kviečia dar pabūti. Bet namai ne čia. Čia tik bažnyčia – šalia kirtavietės tėvo suręstas bokštelis, kurį pats taip pavadino, nes įsilipęs aukštai jausdavosi esąs arčiau Dievo. Paskutiniu metu sakėsi ir šautuvą ne visada išsitraukiąs – tik maldaknygę, kurią skaitąs, kol sutemus aplink pradeda kriuksėti šernai, ieškantys apačioje gudriai patiekto pašaro. Kai grįžtame į automobilį, jis paleidžia variklį, ir mudu keletą minučių sėdim tylėdami, laukdami, kol vėjelis pradžiovins stiklus. Valytuvai nubraukia užkritusius šlapius lapus ir spyglius, spragteli šviesų svirtelė, ir tą pačią akimirką miškas užtemsta. Važiuojam. Trindamas sugrubusias rankas lyg pro sapną stebiu šoniniu stiklu slystančią padūmavusią medžių sieną. Prieš užsnūsdamas vis bandau įsikalti, kad, kai grįšim namo, nenuskubėčiau į vidų ir nuo automobilio iki durų eičiau paskui tėvą.

Nuo ežero kapinių kalno papėdėje pūtė smarkus vėjas, neleidžiantis užsibūti. Tarp apsamanojusio paminklo ir gyvatvorės radau užkištą nedidelį aprūdijusį kastuvėlį, kuriuo ir iškasiau duobę varnai. Paguldęs į rankšluostį susuptą paukštį šalia tėvo, varną prie varno, sukalbėjau maldą ir ėmiau delnais žerti šaltas žemes – kaip ir tą vėlyvą popietę prieš vienuolika metų. Tai buvo laidotuvės be kunigo ir be gedulingų pietų. „Žinokit, savižudžių mes nelydim“, – trumpai ir aiškiai išdėstė man klebonas stiklinėmis akimis, kai vakare pasibeldžiau į baltai dažytas klebonijos duris. Matyt, per retai tėvas vasaromis pjovė žolę aplink bažnyčią ir klebono sode genėjo obelis, per retai traktoriumi nukasdavo bulves, kurias, susibūrę į talką, paskelbtą per sekmadienio mišias, rinkdavom kartu su kitais kaimo vaikais ir keliomis davatkėlėmis.

Saulė jau buvo arti laidos; klūpodamas prie duobės, kuria pasirūpinau dar anksti rytą, kol visi aplinkui miegojo, užkasiau tėvą plikomis rankomis, už nugaros tuščiose kapinėse tyliai inkščiant Elzei, iki kraujų nusikramčiusiai lūpas, su aštuoniomis baltomis chrizantemomis ir žvake glėbyje. Ilsėkis ramybėje, jeigu tau pavyko ją surasti. Persižegnojęs ir sukalbėjęs „Amžiną atilsį“ norėjau atsispirti ir nuskristi neatsigręždamas, troškau palikti viską už nugaros ir pradėti iš naujo kur nors kitur, kitame laike, tačiau šalta Elzės ranka, spaudžianti purviną mano delną tarsi žiedas, užmautas paukščiui ant kojos, neleido pakilti.

Prie automobilio grįžome jau visiškai sutemus. Lijo. Žemiau, slėnyje, languose jau žiebėsi šviesos, plikose medžių viršūnėse ruošdamosi nakties sargybai būriavosi varnos. Elzė nėjo šalia – sekė iš paskos vis labiau atsilikdama. Mintis, kad nuo šiol jau visados eisiu pirmas, skaudžiai, tarsi karštos bulvės kąsnis, nudiegė krūtinę. Nebuvau tam pasiruošęs. Niekada nesu nušovęs žvėries – tą paskutinį kartą tėvas tikriausiai būtų davęs man šautuvą, tačiau aš pagailėjau stirnos, o jis pagailėjo manęs pajutęs, kad neišdrįsiu. Ir tą pačią akimirką jis susivokė esąs paskutinis iš savo nykstančios genties – mokantis medžioti ir geriau negu bet kas kitas suprantantis miško kalbą, tačiau nerandantis tinkamų žodžių, kuriais galėtų perduoti įpėdiniui savo sukauptą išmintį, kad toji gentis išliktų. Liuoksėdama per šlapias, migloje skendinčias iškartas stirna nusinešė su savimi mano tėvo akių žvitrumą, ir jo pečiai nusmuko su visam. O štai aš vietoj šautuvo turėjau pakelti kastuvą ir įrodyti jam, kad esu pakankamai stiprus ir prireikus galiu iškasti duobę.

Jau septynis kartus perskaičiau jo krauju apšlakstytą Naująjį Testamentą, kuris gulėjo atverstas šalimais tą pilką lapkričio popietę. Ironiška, kad paskutinės tėvui tekusios eilutės skelbė: Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo. Kartu su šia nedidele juoda knygute paveldėjau ir tėvo šautuvą, kurio neturėjau teisės atsiimti iš policijos ir laikyti namuose, kol pats neįgysiu leidimo. Taigi net gulėdamas kape tėvas galop vis viena privertė mane išmokti šaudyti ir taip išsaugojo savo ištikimą dvivamzdį ruda raižyta buože, lydėjusį jį kiekvienoje medžioklėje nuo pat jaunystės. Norėčiau ir jį užkasti į žemę, kad supūtų palikęs mane ramybėje, tačiau bijau, kad vėliau imsiu gailėtis, nes kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, jog darausi panašus į tėvą – labiau, negu pats to norėčiau. Dėl to pasilikau ir tą paskutinį šovinį, jo paties suruoštą, kvepiantį sūriu paraku, tąsyk lindėjusį antrame vamzdyje, neiššautą.

Elzė atsisėda į galą, įjungiu šilumą visu pajėgumu, kad jos rankos greičiau atsileistų. Užrasoję langų stiklai pamažu nuskaidrėja. Visą kelią namų link nepratariame nė žodžio. Tas pats senas folksvagenas, tas pats aptrupėjęs duobėtas plentas, tie patys medžiai pakelėj, tos pačios šviesos tolimuose kaimynų languose, ta pati vieniša mūsų sodyba laukų vidury, tas pats žvyruotas keliukas, besileidžiantis nuo kalno, kertantis švendrais apaugusį melioracijos griovį, ta pati beržų alėja, pasitinkanti sugrįžtančius, tos pačios ąžuolinės durys, tėvo kadaise stalių ceche išrūpintos, tik mes, šį vakarą žengiantys per slenkstį į vidų, jau ne tie.

Gulėdamas ant lovos ir žiūrėdamas į lubas tą vakarą laukiau, kada sugirgždės lauko durys. Rodės, tėvas turėtų grįžti bet kurią akimirką. Girdėjau, kaip Elzė apačioje barškina puodus šildydama jam valgyti. Tačiau tėvas negrįžo, ir tyliai pasibeldusi į duris, jų nepraverdama, sesuo pakvietė mane vakarienės – „tušonkės“ su bulvėmis iš paskutinių tėvo atsargų.

 

Palaidojęs varną grįžau į automobilį. Vėl atsidūriau rato pradžioje, tik šiandien jau einu vienas, nes iš paskos niekas nebeseka. Raudoną tėvo folksvageną prieš penkerius metus nutempėm į laužyną. Buvo smalsu nuvažiuoti ir pažiūrėti, bent iš tolo, kaip laikosi mūsų sodyba, vieta, kurią kadaise vadinom namais, nors ten dabar gyvena kiti žmonės. Regis, jie nugriovė senąjį namą ir pasistatė naują. Įdomu, ar dar stovi sode tėvo išdrožtas koplytstulpis su rūpintojėliu viršuje? Prieš išvykdamas su visam, žvelgdamas į jo liūdną veidą jaučiausi kaip išdavikas, tačiau norėjau mums kitokio gyvenimo. Elzę pasiėmiau su savimi į miestą. Kol ji mokėsi, vildamasi vieną dieną tapti medicinos seserimi, kurį laiką gyvenom kartu. Taip buvo lengviau mums abiem. Vėliau, būdama dar visai jaunutė, ji ištekėjo, o tada įvyko tai, ko visą tą laiką meluodami sau bandėme išvengti. Tamsa ir ją pasivijo – ta pati tamsa, kuri kadaise pasiglemžė ir mūsų motiną. Rytoj ligoninėje ją aplankysiu, savo mažąją sesutę, galbūt nunešiu kokį blizgų niekutį: sidabrinę grandinėlę, apyrankę ar žiedą, kuriuos ji be galo mėgsta ir kartais užsimiršusi dovanoja man atgal.