Kęstutis Šapoka. Kaip grūdinosi plienas

Iš apsakymų romano „Ko juokėsi pušys?“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sėdim su Tomuku ankštame raudonai ir geltonai dažytų geležinių strypų namelyje su stogu pasislėpę nuo saulės, vaikų darželio žaidimų aikštelės teritorijoje. Kone susirietę telpame kaip tik dviese. Beveik visa aikštelė atitverta aukštoka žaliai dažyta geležinio tinklo tvora, tik vienas galas remiasi į maisto parduotuvės baltų plytų sandėlio sieną, nuo kurios konkrečiai neša silkėm. Dieną čia kartais malalietkes gano. Šiandien dar nepasirodė, todėl, perlipę tvorą, smaksom. Tvarkom jau po trečią, deja, paskutinį, alų. Išlendu nusičiurkšt į kampą prie smėlio dėžės, prie pat tvoros. Žiūriu − toliau iš bromos, iš Vivulskio gatvės, išneria toks visas patenkintas Žlobas, nešinas celofaniniu maišeliu ir varo kažkur pro kiemą.

– Zdarova.

– Zdarova, − sakau, − lipk pas mus, alaus banecą gal suorganizuosim, − mosteliu apsinešusio Tomuko pusėn.

– Nea... Varau į kačialkę, − parodo celofaninį maišelį, kuriame tapkės, sportiniai triusikai ir maikė.

– Dar vis vaikštai? Į maniežą?

– Jo, pas mane abonementas.

Tipo neseniai dar ir mudu su Tomuku bandėme vaikščioti, auginti raumenis. Vieną kartą nuėjom, antrą... Bet kažkaip užkniso, tiesą sakant.

– Varom kartu, nors už kampaniją... –­ kviečia Žlobas linksmai, užkrečiamai. −­ Vienkartinius leidimus pastatysiu.

Varom: Žlobas žvaliai, pakiliai, o mudu su Tomuku biškį atsilikdami, labiau pavėpę. Praeinam Basanavičiaus gėlių turgelį, palei kepyklą, varom palei Krasnuchą toliau, tada sukam į Žemaitės ir štai jau maniežas. Matom ant kampo viduj, už stiklų – kaip sykis ir kačialkė. Nors dar vos po pietų, bet kačialkė beveik sausakimša. Einam į maniežą. Viduj tipo treniruojasi kažkokios mergos lengvaatletės, laksto ratu bėgimo takeliais.

Tada einam labiau į kampą pasieniais, kur kačialkė įrengta su stiklinėm sienom. Žlobas susiranda kažkokį čiuvą, rodo jam savo abonementą, tada duoda kažkiek litovcų rodydamas į mus. O mudu su Tomuku jau dairomės, kurios čia staklės laisvos... Visos užimtos, nes chebra dirba tolka pesnia – aria, kaip turi būt. Kai kurie neblogai prisikočioję, kiti vidutiniškai, daug visokių. O vienas toks įdomus bičas – gal dviejų metrų spinta, tokia spuoguota idioto charia – torsą prisipumpavęs atsakančiai, taip, kad atrodo tuos sprogs – raumenys lauk lipa, o su kojom, matyt, visai nedirba, nes jos plonos kaip pagaliukai, raumenų net užuomazgų nematyti... Prikolnai atrodo: tokia tipo cisterna ant ilgų degtukų užkrauta... Nu bet jam gal nereikia su kojom dirbt... Ką mes žinom.

Nu tai ką, imam laisvus hantelius ir davai kilnoti. Žlobas, žiūrim, irgi varo rimtai taip, susikaupęs, prieš veidrodį atsistojęs, tik „ūūūh, ūūūh, ūūūh, ūūūh“... Numeta hantelius ir tikrina savo bicepsus, spaudo, ar labai pakietėjo. Pakilnojam, pakilnojam ir mes tuos svarmenis, matom – atsilaisvino staklės, kur pečiams stiprinti tipo. Puolam prie jų. Sėdasi Tomukas ir „hu, hu, hu, hu“ padirbėja. Tada aš „hu, hu, hu, hu, hu“, viskas – paleidžiu svertį, trinkt geležiniai svoriai! Žiūrim, kur čia dar prisitrynus, prie kokių staklių.

Į salę įeina toks žiauriai žemas, mažas, sakyčiau man iki pažasties, bet neblogai užsikočiojęs čiuvas, nešinas sportine taše. Čiuvas tik su juodais sportiniais aptemptais triusikais, o torsas apnuogintas. Tašę pasideda kampe, sveikinasi su kažkuo iš kačiokų, kažkokį bajerį numeta, žvengia keliese. Tada čiumpa kažkokius neįsivaizduojamo sunkumo hantelius, atsistoja prieš veidrodį ir pradeda intensyviai kilnoti. „Hūūū, hūūū, hūūū, hūūū, haaaaa“, – garsiai rėkia perkreipęs charią nuo įtampos ir svorio. Girdžiu, kaip šalia manęs kažkokie du lochai šnabždasi:

– Čia tas tai Gorelikas! Jisai Europos čiampui ruošiasi!

Nu, Garelikas, tai Garelikas. Matau, dar vienos staklės atsilaisvino, pripuolu prie jų, darau kažkokius pratimus. Lauke kepina, o kačialkėje irgi gerokai duš­na. Nuo alaus burna džiūsta ir liežuvis prie gomurio limpa. Troškina ir biškį bloga. O Žlobas varo, kačialinasi tarsi mūsų nė nebūtų, dalbajobas kultūristas nedamuštas – naujasis švarcas atsirado, matai.

Garelikas atchujarina vieną pratimą, staigiai daro kitą. Padaro kitą, puola prie staklių, varo, varo, varo, tada nuo stak­lių prie štangos – tempas neįtikėtinas. Ne taip, kaip mudu su Tomuku − pakilnojam vangiai kokį svarmenį, tada slampinėjam minutę, dvi, penkias, kol prisiruošiam vėl jį pakelti. Tada vėl malamės. O aplink visi pluša, kilnoja, tampo, pūkši.

Tomukas moja man, užsiėmęs vietą prie suoliuko štangai, kur ant krūtinės tipo reikia dirbt. Čia tai rimtas reikalas! Tomukas nuiminėja diskus nuo štangos strypo, kad štangą pakelt galėtų, nes prieš tai kažkoks ambalas stumdė, prisikrovęs krūvą diskų po dvim kilų. Gal bendroj sumoj koks stolnikas ar net daugiau susidarytų. Užsimeta porą po dešimt kilų. Karoče, gulasi ant suoliuko ir čiumpa iš apačios štangos strypą. Biškį pasimuisto, pasiruošia, tada atsargiai nusikelia nuo stovų. Aš Tomuko galvūgaly, jeigu reikės padėt paskutinį ryvoką užkelt. Įkvepia nuleisdamas štangą prie krūtinės ir pš – iškvepia keldamas, įkvepia ir vėl pšš – iškvepia keldamas, įkvepia nuleisdamas ir pššš – iškvepia stumdamas. Kartą štangą biškį nuneša į šoną, bet aš padedu, atstatau, ir vėl pšššš... Tada paskutinis pšššššššššššš − Tomukas išrausta kaip burokas išsprogusiom akim − aš padedu užkelti štangą ant stovo.

Keičiamės vietom. Užsimetu dar po penkis kilus iš abiejų pusių – pažėsim, kiek išstumsiu. Guluosi ant suoliuko, o Tomukas, dar vis išraudęs visas, su iššokusiom venom smilkiniuose − mano galvūgaly. Įsistveriu štangos strypo, susikaupiu, nukeliu nuo stovo, nuleidžiu prie krūtinės ir drebančiom rankom stumiu – hūūūūūūhhhh − vos išstumiu. Kelias sekundes palaikau, vėl nuleidžiu prie krūtinės ir bandau vėl stumti: „Haaaaaaaaaahhhhh, aaaaaaaa bleeeeeet“, – šnypščiu. Rankas pradeda tiesiog kratyti, sustingstu pusę išstūmęs ir jaučiu, kaip temsta akyse... Tomukas dar spėja pagriebti štangos strypą, bet jo vis tiek neišlaikau, nuleidžiu ant krūtinės, o kad nesusitraiškyčiau ir neuždusčiau, dar spėju pasukti į šoną. Vienas štangos galas su svarmenimis garsiai trenkiasi į grindis, Tomukas kelia kitą − pakilusį galą, kad galėčiau išlysti iš po štangos. Akyse migla, širdis pro gerklę šoka − tuoj apsivemsiu, bet šiaip ne taip išsikabaroju ir dar sugebu drebančiomis, besipinančiomis kojomis nusvirduliuoti iki palangės. Drimbu kaip maišas ant palangės ir bandau laikytis neapsivėmęs ir nenualpęs, akių obuoliai, atrodo, tuos patys iššoks iš akiduobių. Bandau kaktą šaldyti priglaudęs prie lango, bet langas įkaitęs nuo saulės. Akyse spalvoti ratilai šokinėja, vartaliojasi, mirga kaip kokiam šūlios diskone.

Girdžiu, kaip tas Garelikas, priėjęs prie Tomuko piktinasi: „Začem stolko svarmenų pridedat ant štangos, jesli nepakeliat?! Dumat biškį reikia! I vabšče, rebiata, smotriu, smotriu ir nepanimaju, ką jūs čia darot?“ Tomukas stovi tokia biškį tūpa, nesuprantančia roža: „Nu, mol, kaip tai ką? Kačialinamės!“ – „Taigi čia, rebiata, – vėl aiškina apmaudžiai Garelikas, – yra sistema, što i kak kačialint, o jūs belia čto, belia kaip kilnojat, kažkokias nesąmones darot! Nieko gi neprikačialinsit bez sistemos! Vot, idite prie sienos, matot – atšviesti popieriusai, instrukcii narisovany, kokius pratimus nado daryti...“ Tomukas tipo nenori su įžymiu kačioku ginčytis ir nenoriai eina prie to stendo su pratimais. Dėl vaizdo, atseit, studijuoja juos, bet kai tik tas Garelikas vėl griebia savo hantelius ir stojasi priešais veidrodį, pasiplauna.

Sėdim su Tomuku ant palangės. Man akyse jau biškį prašviesėję, bet šaltas prakaitas išpylęs. Tomukas sako, kad aš išbalęs kaip popieriaus lapas. Gali būti. Širdis dar vis daužosi, kojos dar dreba. „Nu tipo gal dar padarom pilvo presą ir vyniojam meškeres iš čia“, – sako Tomukas. „Jo, – atsakau, – tu gal daryk, o aš tai nežinau.“ Einam prie suoliuko atsilenkimams daryti. Tomukas gulasi ir pradeda. Hop – vieną kartą atsilenkia, hop – antrą kartą, hop – trečią kartą lenkdamasis staiga tik pyyyyrst, gana garsiai drioksteli. Aš iš juoko pradedu raitytis, nors ir stengiuosi tvardytis iš paskutiniųjų, nes čiagi kačialkė vis dėlto, ne cirkas. Tomuką irgi biškį ima žvengas.

Bet Garelikas, kuris ir taip visą laiką į mus šnairavo, netekęs kantrybės, meta šalin hantelius ir prišokęs prie mūsų, įsiutęs, išraudęs pradeda berti: „Mol, rebiata, idite vy at siuda nachui ir daugiau čia nebegrįžkit...“ Jaučiu, tvardosi, kad neužvažiuotų kuriam iš mūsų į marmūzę. Šnypščia Garelikas: „Mol, šoby ja vas bolše čia nebematyčiau, eikit tipo, – sako mums, – stalo teniso žaist ar panašiai mol, ar dar kur nors... Bet daugiau čia šūdo nebemalsit!“ Kiti kačiokai, susidomėję, nors pašaipiai, netgi atlaidžiai, stebi šitą sceną, bet tyli, nesikiša.

Žlobas matė incidentą, sako, nesupranta, ko čia tas Garelikas taip šakojasi, nieko gi tokio neatsitiko. Žlobas sako: „Tuoj baigsiu paskutinius pratimus ir išeisiu po dešimt minučių pas jus.“ Nu, tai tipo einam lauk. Dar maniežo pagrindinėj salėj biškį paspoksom į leng­vaatletes, kai bėga ar per kartį šoka, ar rastiažkės pratimus daro − gerai liaškos ir subinės išryškėja. Galų gale išeinam į lauką, įsitaisom pusiau gulom ant žolytės, po medžiu, pavėsyje, tiesiai prieš tą kačialkės langą. Beveik išsiblaivę. Man galvą skauda. Kokio bybio čia grūdomės?

Nors tas Žlobas moka apipist smegenis – ne pirmą kartą išsiduriam. Pernai vasaros pradžioj irgi surinko chebrą iš pakampių, priskambino visokiems savo chebrantams, tie net iš Koralų, Pašilų atvarė, mudu su Tomuku iš vaikų darželio pavėsinės prigriebė, Aliką, biškį apsinešusį, iš kažkur išpešė, Dziabą, net Laurį iškrapštė iš namų, tipo ir sako Žlobas: „Turim originalų kamuolį, eisim žaist fūlios! Bus geras grajus! Po fūlios – susimetam ant alaus.“ Mums su Tomuku dafieni, galvojam, pochui, atlakstysim kažkiek, pasitrinsim, gausim po banecą, o gal ir į ką rimčiau išsivystys? Žlobas, karoče, garantuoja, kad žino gerą aikštelę Vingio parke. Jo, ir mes girdėjom. „Bet ne tas pagrindinis stadikas, – aiškina Žlobas, – o tipo ten − nusileidi prie to Vingio parko stadiko, jį apeini palei tvorą ir už jo mol dar viena tokia aikštelė jau prie pat upės, bet su normaliais fūlios vartais. Ne ideali, aišku, patrypta gerokai, bet žaisti galima.“

Karoče, gal kokių penkiolika ar šešiolika snukių traukiam į Vingio parką. Leidžiamės link stadiono, tada palei tvorą apeidinėjam. Išlendam prie krūmų, o tenai pristatyta žigulių devintų ir netgi krūtų užsienietiškų tačkių. O toje aikštelėje banda ambalų laksto − spintos visokios, gal dvidešimt jų, tipo irgi fūlią lošia, rėkauja, keikiasi... Nors iš judesių į futbolistus nelabai neša, labiau į machalkės specialistus... Žlobas tūpa savo makaule dar turėjo kvailo įžūlumo prie kažkurio kraštinio ambalo prisigretinęs paklaust, ar dar ilgai jie žais tipo? Nes atseit čia mes – chebrytė −­ irgi norim pažaist. Tai tas, nuoširdžiai nustebintas klausimo, tik mestelėjo atsainiai: „Pyzdinkit nachui iš čia špana...“ Ir toliau tipo laksto kaip niekur nieko. Gerai dar, kad Žlobo neišjungė, matyt, geros nuotaikos buvo.

Žlobas dar norėjo toliau aiškintis kažką, atseit siūlyt kartu sulošt, bet kažkuris iš mūsiškių priėjęs šnypsčia jam į ausį tipo: „Varom iš čia greičiau, čia brigadiniai susirinkę − kelis pažįstu iš matymo. Paleis mus čia tuoj visus šaibom ir baigsis visos fūlios, rankiosim savo dantis po aikštelę...“ Tai, karoče, išspūdinom visi lauk. Kas pasiplovė jau Vingio parke, kas ties Montvilos, t. y. Švirtigailos ir Čurlionio, kampu į dvim antrą autiką. Žlobas vis tiek atkakliai laikėsi fūlios idėjos, nes kamuolys skolintas – vis tiek reikia sulošti. Tai, atsimenu, nusigavo likę gal kokie septyni aštuoni chebrantai iki Taurakalnio prie Profsąjungų rūmų ir tenai kažkur pievelėje tipo vis tiek žaidė fūlią. O mudu su Tomuku atsifutbolinom jau prie zakso, bet užtat likom be žadėto alaus. Išsidūrėm. Kaip ir dabar, blyn.

Gulinėjam, stebim, kaip viduj Garelikas toliau varo, matom ir Žlobą gilumoj ant kažkokių staklių užgulusį. Galvojam, ką čia toliau nuveikti? Reikės bandyt Žlobą nutręšti alui − kaip kompensaciją už šitą šūdiną kačialkę.

Draugai