Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

 

Toks žaidimas

Nekenčiau jo. Jis sugriovė mano gyvenimą. Iš pradžių kritikavo, paskui šmeižė. Netgi sukūrė sąmokslo teoriją ir sufabrikavo įrodymus, kad mane viešai paženklintų monstru.

Deja, jam tai pavyko – naivūs žmonės patikėjo nesąmonėmis, nepaisydami teiginių, kad tariami įrodymai nepasitvirtins jokiame teisme.

Jis sugriovė mano gyvenimą.

Aš nusižudžiau.

Užuot miręs, pajutau kažką ant savo galvos.

Nusiėmiau. Tai buvo futuristinis šalmas.

Staiga supratau, kad tai žaidimas, ir mano draugas šalia atlieka priešo vaidmenį.

 

Paskutinė Adomo Ogoreko kelionė

Adomui Ogorekui vakar sukako 30 metų. Jis turėjo dvigubą priežastį švęsti. Kodėl? Nes taip pat užbaigė kelionių laiku mašiną.

Kitą dieną, praėjus dešimčiai ateities metų, jis aptiko laidą, skirtą mokslininko, išradusio laiko mašiną, atminimui. Genijus mirė nuo širdies smūgio netrukus po to, kai išradimas buvo baigtas.

Adomas pajuto dusulį ir stiprų skausmą krūtinėje.

Iš paskutinių jėgų įslinko į mašiną ir grįžo į savo laiką.

Kai tik Adomas Ogorekas išlipo iš laiko mašinos, dvasia paliko jo kūną ir jis krito negyvas ant grindų.

 

 

Skundai ir nusiskundimai

„Kaip galėjote leisti jam, nepagydomai sergančiam, gimti?“

„Kodėl man sukėlei tiek kančių? Tiek daug nesėk­mių ir nelaimių?“

Tai tik pora iš milijardų kasdien gaunamų skundų ir nusiskundimų.

Jie, vargšai naivuoliai, mano, kad kreipiasi į Dievą. Bet tai pasiekia mus.

Visų viršininkų bosas turi įdomesnių reikalų.

– Kodėl susilaužiau koją?

– Patikrinkite, jis siaubingai dejuoja dėl kojos.

– Kodėl dejuoja? Juk pats pasirinko įsikūnyti. Jis pasirinko tokią karmą.

– Ar atmetame?

– Būtinai.

 

 

Šunų likimas

Fafikas ateina pas šeimininką vizgindamas uodegą. Šeimininkas jo nepastebi. Kaip visada. Jis buvo geras žmogus, žaidė su juo, bet jau nebe.

Fafikas išgirsta savo vardą. Vyras kažką laiko prie ausies ir sako į orą:

– Pasiilgau Fafiko. Tu teisus, gedulo pabaiga. Atėjo laikas naujam augintiniui.

Jis eina į prieglaudą.

Fafikas patenka į prieglaudos šuns kūną ir pasi­sveikina su buvusiu šeimininku.

– Paimsiu šitą.

Grįžęs vyras sako naujam šuniui:

– Žinai, tu man tikrai kažką primeni.

 

 

Buteliukai

Buvome pažadinti iš žiemos miego. Jei mūsų tėvai būtų gyvi, jiems būtų 500 metų. Mano žmonai – taip pat.

Nė vienas iš jų nebėra gyvas.

Ašaros užtemdo kelių buteliukų vaizdą.

Bet ar tai vis tiek bus jie?

Jų prisiminimai ir neuroniniai tinklai buvo nukopijuoti į diskus...

Kai jie klonuoja juos, šie grįš kaip vadinamieji prisikėlimo dalyviai.

Jie apie tai nesužinos – į juos bus įkelti dirbtiniai prisiminimai.

Tai viskas, ką galima padaryti. Laive visiems neužteko vietos.

Buvo nuspręsta gelbėti tik elitą.

Galbūt aš esu vienas iš...

 

 

Mes laimėjome

Kokia šalis! Teroristų perykla! Ne daugiau!

Bombos sukėlė daugybę sprogimų.

Nepilotuojami orlaiviai į išgyvenusius paleisdavo šūvių serijas.

„Pergalė! Mes laimėjome“, – griaudėjo išdidus prezidentas.

Jis didžiavosi būdamas neįveikta pasaulio galia.

Kareiviai prievartavo neapsaugotas moteris. Nesvarbu, jie vis tiek mirs.

Jie kankino nekaltus. Įrodymai? Kam? Visi yra teroristai.

Sužeistieji nuplėštomis galūnėmis kraujavo valandų valandas.

Naujagimiai sudegė gyvi... Ligoninė per klaidą buvo subombarduota. Atsiprašau.

Šimtai, tūkstančiai našlaičių. Jie badaus.

Gatvės pilnos palaikų...

Bet svarbiausia, kad… MES LAIMĖJOME!

 

 

Krzysztofas T. Dąbrowskis – Lenkijos rašytojas ir scenaristas, fantastikos kūrėjas. Jo knygos išleistos Lenkijoje, JAV, Kanadoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Tekstai versti į daugiau nei 30 kalbų, spausdinti įvairiuose žurnaluose, įtraukti į fantastinės literatūros antologijas.