Kurt Vonnegut. Žiūrėk, išskris paukščiukas

2017 m. balandžio 11 d. – K. Vonneguto 10-osios mirties metinės

Kurt Vonnegut. Ugnės Žilytės piešinys

Vieną vakarą sėdėjau bare ir gana garsiai kalbėjau apie vieną nekenčiamą žmogų. Netrukus šalia prisėdo barzdotas vyras ir draugiškai paklausė:
– Kodėl nesusirandi, kas jį nužudytų?
– Galvojau apie tai, – atsakiau. – Nemanyk, kad nepagalvojau.
– Leisk, padėsiu pagalvoti nuodug­niau, – pasisiūlė.
Jo balsas buvo gilus. Šnipas – didžiulis. Vilkėjo juodu moherio kostiumu ir ryšėjo siaurą juodą kaklaraištį. Jo maža raudona burnytė atrodė begėdiškai.
– Žvelgi į situaciją krauju paplūdusiomis akimis, – tarė, – tau reikia ramaus, išmintingo žmogžudysčių konsultanto paslaugų – tokio, kuris galėtų suplanuoti visą reikalą už tave ir padėtų išvengti beprasmės kelionės į kaliūzę.
– Kur tokį rasti? – paklausiau.
– Jau radai, – atsakė.
– Tu pamišęs, – tariau.
– Teisingai, – atsakė, – mane visą gyvenimą tąsė po psichiatrijos ligonines. Bet dėl to mano paslaugos tik patrauklesnės. Jei kada nors prieš tave liudyčiau, tavo advokatas lengvai visus įtikintų, kad esu pagarsėjęs keistuolis, ir dar teistas.
– Už kokį nusikaltimą? – paklausiau.
– Smulkų prasižengimą – praktikavau mediciną be licencijos, – atsakė.
– Tai ne už žmogžudystę? – paklausiau.
– Ne, – atsakė, – bet tai nereiškia, kad nesu žudęs. Tiesą sakant, išžudžiau beveik visus žmones, kaip nors prisidėjusius mane teisiant už medicinos praktikavimą be licencijos, – jis žvilgtelėjo į lubas ir šiek tiek paskaičiavo mintinai: –­ dvidešimt du, dvidešimt tris, gal ir daugiau, – tarė, – gal ir daugiau, – jiems išžudyti prireikė kelerių metų, o laikraščius skaičiau ne kasdien.
– Žudydamas prarandi sąmonę, ar ne, – paklausiau, – o kitą rytą atsikėlęs perskaitai, kad nužudei dar vieną?
– Ne, ne, ne, ne, ne, ne, – atsakė jis, – ne, ne, ne, ne, ne, ne. Daugelį tų žmonių nužudžiau jaukiai lindėdamas kalėjime. Matai, – tarė, – aš naudoju „katės per tvorą“ metodą – jį rekomenduočiau ir tau.
– Tai naujas metodas? – paklausiau.
– Norėčiau manyti, kad taip, – atsakė, tada papurtė galvą, – bet tai taip akivaizdu, tiesiog negaliu patikėti, kad pirmas sugalvojau. Juk, šiaip ar taip, žudymas – senas, senas amatas.
– Žudymui panaudoji katę? – paklausiau.
– Tik kaip analogiją, – atsakė. – Matai, kai žmogus dėl kokios nors priežasties permeta per tvorą katę, kyla labai įdomus klausimas: jei katė nutūpė ant kito žmogaus ir iškabino jam akis, ar katės metikas už tai atsako?
– Žinoma, – tariau.
– Gerai, – tarė jis, – o jeigu katė nepataiko ant žmogaus, tačiau ką nors sudrasko po dešimties minučių nuo švystelėjimo per tvorą, ar katės metikas už tai atsako?
– Ne, – atsakiau.
– Tai, – tarė jis, — ir yra aukštasis menas pritaikyti „katės per tvorą“ metodą lengvai ir neskausmingai žmogžudystei.
– Uždelsto veikimo bombos? – paklausiau.
– Ne, ne, ne, – atsakė nusivylęs mano menka vaizduote.
– Lėtieji nuodai? Virusai? – klausinėjau.
– Ne, – atsakė jis, – ir tavo kitą, paskutinį spėjimą taip pat jau žinau: samdomi žudikai iš kito miesto, – jis atsilošė patenkintas savimi, – gal tikrai aš išradau šį dalyką.
– Pasiduodu, – tariau.
– Aš tau pasakysiu,– tarė jis, – bet prieš tai leisk mano žmonai tave nufotografuoti.
Jis parodė man savo žmoną. Tai buvo kaulėta moteris plonomis lūpomis, raudonai dažytais plaukais ir prastais dantimis. Ji sėdėjo prie staliuko, ant kurio buvo nepaliestas alaus bokalas. Akivaizdu, ir ji buvo pamišėlė – stebėjo mus skleisdama iškamuoto šizofreniko žavesį. Pastebėjau, kad šalia savęs ant minkštasuolio buvo pasidėjusi „Roleifleksą“ su pritaisyta blykste. Sutuoktiniui davus ženklą, ji priėjo ir pasiruošė padaryti mano nuotrauką.
– Žiūrėk, išskris paukščiukas, – tarė.
– Nenoriu fotografuotis, – atsakiau.
– Sakyk cheese, – ji žybtelėjo blykste.
Akims apsipratus prie baro tamsumos, pamačiau, kad ji jau sprunka pro duris.
– Kas čia dabar, po velnių? – tariau stodamasis.
– Nusiramink. Sėsk, – tarė jis, – tiesiog tave nufotografavo. Nieko daugiau.
– Ką ji ketina daryti su mano nuotrauka? – paklausiau.
– Išryškinti, – atsakė jis.
– O tada? – paklausiau.
– Įklijuoti į mūsų nuotraukų albumą, – tarė jis, – į mūsų auksinių atsiminimų lobyną.
– Tai koks nors šantažas? – paklausiau.
– Ar tave nufotografavo darantį ką nors, ko neturėtum daryti? – paklausė jis.
– Noriu atgauti tą nuotrauką, – tariau.
– Juk nesi prietaringas, ką? – paklausė.
– Prietaringas? – paklausiau.
– Kai kurie žmonės tiki, kad jei juos kas nors nufotografuoja, – tarė jis, – kamera pasiglemžia dalelę jų sielos.
– Noriu žinoti, kas vyksta, – tariau.
– Sėskis, papasakosiu, – tarė.
– Tik greitai, ir žiūrėk, kad būtų įdomu, – tariau.
– Bus ir greita, ir įdomu, drauguži, –­ tarė jis. – Mano vardas – Feliksas Koradubianas. Ką nors primena?
– Ne, – atsakiau.
– Septynerius metus šiame mieste buvau psichiatras, – tarė, – mano specializacija buvo grupinė psichiatrija. Vesdavau sesijas apvalioje, veidrodžiais nukabintoje tinkuotos pilies pokylių salėje tarp naudotų automobilių turgaus ir spalvingų laidotuvių namų.
– Dabar jau prisimenu, – tariau.
– Gerai, – tarė jis, – tavo paties labui, nenorėčiau, kad manytum, jog esu melagis.
– Tave sučiupo už šarlatanizmą, – tariau.
– Tiesa, – atsakė.
– Tu net nebaigęs vidurinės mokyk­los, – tariau.
– Bet nepamiršk, – tarė jis, – kad ir pats Froidas buvo šios srities savamokslis. Vienas iš jo pabrėžiamų dalykų – tai, jog gera intuicija ne mažiau svarbi už bet ką, ko moko medicinos mokykloje, – jis sausai nusijuokė.
Iš raudonos burnytės tikrai neatrodė, kad juokiasi iš linksmumo.
– Kai mane sulaikė, – tarė jis, – jaunas reporteris, kuris buvo baigęs vidurinę, – stebuklų stebuklas, gal net ir koledžą, – paprašė manęs paaiškinti, kas yra paranoikas. Įsivaizduoji? – paklausė jis. – Beveik septynerius metus tvarkiausi su šio miesto pamišėliais ir beveik pamišėliais, o tas vaikis, išklausęs kokį vieną psichologijos kursą kažin kokio užkampio universitete, nusprendė, kad prigaus mane tokiu klausimu.
– Tai kas yra paranoikas? – paklausiau.
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad tai pagarbus klausimas, užduotas neišmanėlio, norinčio sužinoti tiesą, – tarė jis.
– Taip ir yra, – atsakiau.
Taip nebuvo.
– Gerai, – tarė jis, – šią akimirką tavo pagarba man turėtų būti beauganti kaip ant mielių.
– Taip ir yra, – atsakiau.
Taip nebuvo.
– Paranoikas, mano drauguži, – tarė jis, – tai asmuo, kuris išprotėjo pačiu intelektualiausiu, išmoningiausiu būdu –­ turint omeny mūsų pasaulį. Paranoikas tiki, kad prieš jį rezgami didžiausi slapti sąmokslai, idant jį sužlugdytų.
– Ar ir tu taip apie save galvoji? – paklausiau.
– Drauguži, – atsakė, – aš jau sužlugdytas! Dievaži, uždirbdavau šešiasdešimt tūkstančių dolerių per metus: šeši pacientai per valandą, po penkis dolerius už kiekvieną, du tūkstančiai valandų per metus. Buvau turtingas, orus ir laimingas vyras. O ta varginga moterėlė, kuri ką tik tave nufotografavo, buvo graži, išmintinga ir romi.
– Kaip gaila, – tariau.
Tikrai gaila, drauguži, – tarė jis, – ir ne tik dėl mūsų. Šis miestas toks ligotas, tūkstančių tūkstančiai jo gyventojų turi psichologinių problemų, ir niekas jiems nepadeda. Vargšai, vienišiai, dauguma bijantys daktarų – tokiems žmonėms padėdavau. Dabar jiems niekas nepadeda, – jis gūžtelėjo pečiais. – Ką gi, mane sučiupo nelegaliai žvejojantį žmogiškosios kančios vandenyne, tad paleidau savo laimikį atgal į jo purvinus vandenis.
– Nejaugi neperdavei savo užrašų kam nors kitam? – paklausiau.
– Sudeginau juos, – atsakė, – vienintelis dalykas, kurį išsaugojau, tai sąrašas itin pavojingų paranoikų, apie kuriuos tik aš vienas žinojau – tai smarkiai pamišę žmonės, išsislapstę, taip sakant, miesto infrastruktūroje: skalbėja, telefonų montuotojas, gėlininko padėjėja, liftininkas ir taip toliau.
Koradubianas man mirktelėjo.
– Mano magiškame sąraše – šimtas dvidešimt trys pamišėlių vardai – žmonės, kuriems girdisi balsai, žmonės, kuriems atrodo, kad kažkokie nepažįstamieji siekia su jais susidoroti, žmonės, kurie tinkamai įbauginti netgi žudytų.
Jis atsilošė ir džiugiai nusišiepė:
– Matau, kad pradedi suprasti, – tarė jis, – kai mane sulaikė ir vėliau paleido už užstatą, nusipirkau fotoaparatą – tą patį fotoaparatą, kuriuo padarėme tavo nuotrauką. Kartu su žmona iš pasalų nufotografavome rajono prokurorą, apskrities medicinos asociacijos pirmininką, laikraščio redaktorių – žmones, kurie reikalavo, kad mane nuteistų. Vėliau su žmona dar nufotografavome teisėją ir prisiekusiuosius, prokurorą ir visus nedraugiškus liudininkus.
Sukviečiau visus savo paranoikus ir atsiprašiau jų. Prisipažinau klydęs, nes tikinau juos, kad niekas nerezga prieš juos sąmokslo. Sakiau, kad atskleidžiau siaubingą sąmokslą ir turiu visų sąmokslininkų nuotraukas. Pasakiau jiems, kad išstudijuotų tas fotografijas ir nuolatos būtų atsargūs, apsiginklavę. Prižadėjau kartkartėmis atsiųsti dar fotografijų.
Mane supykino iš siaubo: įsivaizdavau miestą, knibždantį nekaltai atrodančių pamišėlių, kurie pasirengę staigiai žudyti ir sprukti.
– Ta... Ta mano nuotrauka... – tariau gailiai.
– Mes ją laikysime saugiai užrakintą, – tarė Koradubianas, – jei tik laikysi šį pokalbį paslaptyje ir jei duosi man pinigų.
– Kiek? – paklausiau.
– Paimsiu, ką dabar turi su savim, – atsakė.
Turėjau dvylika dolerių. Atidaviau jam.
– Ar dabar atgausiu savo nuotrauką? – paklausiau.
– Ne, – atsakė jis, – apgailestauju, bet bijau, kad šitai tęsis neribotą laiką. Žinai, iš kažko reikia gyventi, – jis atsiduso ir susikišo mano pinigus į užantį.
– Kokia gėda, kokia gėda, – sumurmėjo, – tik pamanyk, kažkada buvau gerbiamas profesionalas.

 

Iš anglų kalbos vertė Paulius Balčytis

Kurt Vonnegut. „Look at the Birdie: Unpublished Short Fiction“, 2009.