I. Прывiтанне, сябры
Mesiac mart, 11, Minsk

Sėdau į traukinį ir nulėkiau iškilmingai švęsti Kovo 11-osios, kaip ir priklauso inteligentams.

Ketvirtadienio traukinys pilnas, baltarusiai neeiliniai: su prekėmis, dailiomis odinėmis striukėmis, visi turi po du mobiliakus, keli – aiškiai aukštosios klasės atstovai.

Džiugu, kad baltarusiai Lietuvos nepriklausomybės dienai paskiria teminį spektaklį – „Poną Tadą“. Ne, aš netikiu sutapimais. Apie Нацыянальны акадэмічны тэатр імя Янкі Купалы mano mylimi baltarusiai nieko gero sakyti nenorėjo, nes jis labai rimtai užstrigęs laike, bet bilietą nupirko be ginčų, iš meilės, ir pinigų už tai neatsiėmė. Kažkas dėl manęs troleibusu važiavo iš taško A į tašką B ir bilietą gavo. Pabandytų negauti. Spektaklis buvo toks blogas, kad pradžioj nepatikėjau, jog jis ne ironiškas. Centrinis sceno­grafijos dėmuo buvo klasikinė triumfo arka, važinėjanti pirmyn atgal, galinėje sienoje turinti uždangą, dėl kurios galėjo keisti erdvę už arkos, žymųjį monologą deklamavo pirmūnas Ponas Tadas, vis laukiau, kol žiūrovai prunkš, bet visi pagarbiai tylėjo ir plojo už pionierišką aistrą. Kai puotos scenoje besimušant kavalieriams vienas tėškė tikrą meškos kailį, aš nebeištvėriau, ne, ne dėl gyvūnų, bet dėl žmonių teisių. Girdėjau nepatikrinamą legendą, esą pirmuosiuose spektakliuose aktoriai naudojo raudonai baltą vėliavą su Vyčiu, bet tai labai greit uždraudė. Per pertrauką, pasiimant paltą, budinčiosios klausė, ar tikrai noriu išeiti, nes gal nežinau, kad bus antra dalis. Ne išėjau, bet išskridau. Vakarieniavau restorane „Svoji“, priminusiame lietuviško dizaino istoriją, kai identitetą bandyta kurti tiesmukai perimant tautinio kostiumo motyvus ir tiesiog turint nacionalinių patiekalų meniu, pvz., drannikus – bulvinius blynus su įvairiais priedais.

Švelniąja baltarusių kalba šneka retas žmogus, tačiau mes supratom, jog garsioji slavų vartojama frazė „sudėti visus taškus ant i“ gali priklausyti tik baltarusiams, nes tik jie ją ir turi. „Прывiтанне, сябры“, – sakydavo cent­rinis Baltarusijos kanalas, kai gyvenau su televizoriumi. Išsikeitusi 20 savo pinigų esu pusiau milijonierė, jausmas nenusakomai malonus. Tie pinigai greit išskrenda, nes viskas kainuoja dešimtis tūkstančių, nes tik šią, 2016-ųjų, vasarą jų valiuta bus sutvarkyta. Mano baltarusiams 8 eurai už nakvynę hostelyje atrodo brangu. Per hostelio televizorių matau tą patį nacionalinį kanalą, bet kai žinias praneša moteris pripūstomis lūpomis, aš jau jaučiuosi sumontuotame filme.

Centrinėje parodų salėje manęs laukė Goyos ofortų paroda, jau matyta ir Vilniuje, tokia giliai komercinė, kad pastato viduje dar sykį reikėjo nusipirkti specifinį bilietą. Nes Goyos per daug nebūna. Mano press kortelė, su kuria keliauju per pasaulio meno centrus, čia niekur negaliojo, aš esu evrosojūzinis¹ nulis, bet prieš pat ištinkant nevilčiai, muziejaus ponia užskaito neišverstą Lietuvos dailininkų sąjungos pažymėjimą, sutaupau kokį šimtą tūkstančių. Parodos iškart nušvinta mažoru, tik ne Picasso keramika: naivi, gremėzdiška, neišradinga, lėkšta. O Baksto, elegantiškojo kostiumų ir dekoro kūrėjo, vežiojama paroda su išsamiais stendais, jo laikmečio menininkų darbais, puikiu filmu, teatro plakatais iš Rusijos sezonų Paryžiuje, nuskambėjusių maždaug prieš 100 metų, ir, svarbiausia –­ tikrais kostiumais, kuriems jis kūrė audinius (argi ne tokia kiekvieno dailininko svajonė), ištirpdo mano nerimą meduje. Baksto parodos rėmėjų sąraše matau netgi keturis rėmėjus iš Lietuvos ir jaučiuosi tos parodos rėmėja. Ačiū dievams, ta paroda jau Lietuvoje. Taip, muziejaus tualetuose nėra popieriaus. Taip, senos burbeklės prižiūri lankytojus. Mano įsijautimą fotografuojant nuolatinę ekspoziciją – Pacų, Radvilų ir kitų LDK didikų raritetinius portretus, audinius, Slucko juostas, medinius barokinius stebuklus – nutraukia balsas iš praeities, nes vienam kioske, pasirodo, reikia pirkti leidimą fotkinti, kitame jo nebereikalauja, tačiau aš manau, kad tai mano paveldas ir raganai nepasiduodu. Ir dar tyčia prisifotografuoju autoportretų baltarusiškų pseudoistorinių veidrodžių didybėje.

Metro kvepia taip, kaip nebekvepia jokie Europos metro – būtent tais, senaisiais, neekologiškais ir evrosojūzo nepalaimintais tepalais. Važiuoju į traškančią Nacionalinę biblioteką, nes apie ją sklando legendos. Architektai, matyt, visose šalyse nesavikritiški. Su Baltarusijos piliečiu nusprendžiam, kad posovietinėse šalyse būti žymiu architektu ar komunistu – lygiai tas pats – nebaudžiami, turtingi, pasisakantys visose socialinėse medijose jie yra dievai. Vienintelis dalykas, kuo jie nuoširdžiai rūpinasi –­ teksto žaidimai – spauda juos turėtų vadinti šeima ar bendruomene. Trumpas biurokratinis pasakojimas: Nacionalinė biblioteka veikia nuo dešimtos, bet kažkokia apžvalgos aikštelė –­­ tik nuo dvyliktos. Įeiti galima griežtai tik su pasu, todėl dėkoju likimui, kad mano palydovas jį turi. Kol viename langelyje tai paaiškina ponios lediniais veidais, kitame jau paaiškina detaliau ir padeda išsirinkti būdą, kuriuo mes galėsime patekti vidun. Paskui antrasis langelis pasiunčia į trečią, kuriame reikia ne tik susimokėti, bet ir parnešti čekį į antrąjį langelį. Apsauginis praleidžia pro šlagbaumą, dar sykį paaiškinęs, kas galima, o ko ne. Taip, dabar pagalvoju apie ekskursiją laiku, nes evrosojūze taip nebebūna. Ir jokios jokios nostalgijos.

Aplankiau daugiau pastatų ir daugiau įstaigų, man įsiminė minios abiejų lyčių jaunuolių, kurie tik ir svajoja, kaip išvažiuos, atsidarius sienoms. CUM’e daug visokio maisto, GUM’e –­ visų spalvų rūbų, tačiau mano nuostabą, ko baltarusiai važiuoja į Lietuvą pilkų rūbų, vietiniai paaiškino – jie pavargo nuo iššaukiančios išvaizdos, kokia buvo populiari prieš dešimt metų, mažuma nori žymių vardų prekių, bet visi – monochrominių apdarų; prisidažiusios merginos aukštais kulnais nori būti elegantiškomis vakarietėmis.

II. Andrew Miksys ir postkolonializmas (post)sovietinėje erdvėje

Į savo Minską važiavau tada, kai And­rew Miksys jau buvo pristatęs fotoalbumą „Tulips“ knygų mugėje ir, kiek žinau, šnekėjo apie tulpes bei pavasarį, bet jokiu būdu ne apie kolonialistinį žvilgsnį į atsirinktus objektus. Esu visiška jo meno gerbėja, nes nuotraukos ryškios, stiprios, kerta į kepenis. Tačiau per daug kartų buvau Baltarusijoje, kad tikėčiau nekalta dokumentine apybraiža. Nuotraukos yra tokios skanios, kad atitinka prasmes, kurių taip bijome Lietuvoje – jos gundo, yra komerciškai patrauklios, spalvotos, didelės, albumai malonūs vartyti ir juose mažai teksto. Taigi, kas už to slepiasi? Trumpai tariant, kodėl visi, iki šiol rašę apie „Tulips“, nenori matyti to akį rėžiančio (post)kolonialisto vakariečio žvilgsnio. Tulpės nuvysta, lieka negražūs nuodėguliai. Pavasaris praeina, kūnai pasensta. Miksio nuotraukose išliks tų merginų fizinė jaunystė ir tų veteranų medaliai. Bet tai ne viskas. Tik poroj vietų, kur vietinis milicininkas pilkai mėlyna uniforma stovi kaip statula, o gretimoje nuotraukoje – debesis, kuriame juodais lėktuvų išmetamais dūmais nupieštas ratas, labiau primenantis išnykstantį tuštybės dūmą nei optimistinį olimpinių žiedų apskritimą, ar butaforinės mūšių inscenizacijos (koks skirtumas, ten ar čia, svarbu, su kuria puse identifikuojiesi) triumfas, galima pagalvoti apie saikingą ironiją. A. Miksio nuotraukos2 visus užburia taip, kad nei Laimonas Briedis, neabejotinai studijavęs postkolonializmą, nei Agnė Narušytė, pasakojanti apie kažkokį pavasarį, nenori matyti nieko daugiau3. Aš šiame projekte pamačiau tik du aspektus – primestinio sovietizmo ir vartotojiškumo. Taip, neginčijant kūrybinės laisvės, mes, žiūrovai, turim laisvę interpretuoti. Klausimą, kodėl seni veteranai su uniformomis, o jaunos baltarusės – nuogos, tiksliau, kodėl vyrai apsirengę jų socialinę padėtį žyminčiais kostiumais, o jaunos merginos yra tik patelės, palikim socialioms feministėms. Nes vienoje nuotraukoje tikrai tikrai netyčia palikti prostitučių avimi aukštakulniai išduoda autorių. Kitoje jie vėl bado erdvę. Ir dar kitoje... Prie to dar grįšime.

Abi grupės akivaizdžiai yra vakariečio kolonialisto svajonės, nes pažeidžiamos – kadaise ginklu, dabar pinigais. Ir visai nesvarbu, ar fotografas įkalbėjo pozuoti, ar sumokėjo už kadrus, – viską pasako jo kameros žvilgsnis. Dar pridursiu, kad baltarusius myliu nuo LDK laikų, kad ten buvau daugiau nei dešimt kartų ne tik sovietiniais laikais (senoji karta vykdavo pirkti tapetų ar avalynės), bet ir Adomo Mickevičiaus bei Marilės meilės alėjoje, keliuose miestuose ir muziejuose, ir jei su lenkais dar įsivaizduoju ginčą, kam priklauso Adomas, tai su baltarusiais – niekada, nes jis mūsų visų. Dėl to atmetu Narušytės teksto asociacijas su nostalgija, nes pirmine prasme nostalgija gimė iš karių, išvykusių į tolybes, jausmo apie prarastą savo asmeninį gyvenimo rojų, o Miksys išaugo ne Baltarusijoje ir neturėjo sovietinės vaikystės, todėl jo žvilgsnis yra tiesiog kito, kuris nori suteikti vardus tai egzotiškai jo akims šaliai. Miksys yra klasikinis postkolonialistas ir net nesvarbu, ar jis dėstė EHU ir kiek kartų lankėsi Baltarusijoje.

Iš studijų pamenu, kad yra du iš esmės skirtingi antropologijos būdai pažinti kitą: pirmas – į aborigenus žiūri iš aukšto (atseit šviečia, pasakoja savo tiesas, krikštija ir atneša „tikrą mokymą“, pavadina geografinius kūnus savo vardais, įamžina savo kuriamuose atlasuose, nustato funkcijas ir biurokratinę tvarką), antras būdas – kai į kitą žiūrima kaip į lygų, norima jį pažinti, išgirstant jo etnosą, jo pasakojimus apie savo identitetą. Tiesą sakant, merginų aktuose kamera į jų kūnus ir fiziškai žiūri iš aukšto – akis yra virš jų akių, matome jau du trečdalius kojų, taigi fotografas stovi savo aukštybėse, pozuotoja išsirietusi ant sofos žemiau jūros lygio. Pažiūrėkite. Ir jei Laimonas Briedis sako, kad Baltarusija „neturi fiksuotos istorijos ar net geografijos“4, siūlau jam tuoj pat nukeliauti į Minską ir nusipirkti visas knygas apie Baltarusijos istoriją, nes jie, priešingai nei lietuviai, tas knygas jau išleido (o kur mūsų LDK enciklopedija?), galbūt tendencingas, bet jie savo būdais, savo jėgomis rašo savo metraščius. Jokiu būdu nemanau, kad Baltarusija – tai tik žydros tvoros, švelni kalba ir apgriuvusios pilys (beje, pagal statistiką – populiariausios lietuvių ekskursijos į ten). Bet puikiai suprantu, kaip įspūdingas kūrinys norėjo paslėpti kitas prikišamas prasmes. Ir paslėpė, ir laimėjo. Laikas ir erdvė pavojingai išsiskiria, nes panašūs paradai vyksta ir, tarkim, Karaliaučiuje, bet ten aš mačiau visiškai juokingą realybę, kai jau 10 valandą ryto minios girtų jūreivių ieško stoties, kad grįžtų į namus. Miksys laimi 100:0 prieš mūsų mass medijos budrumą. Veteranai Miksio nuotraukose man pasipūtę neatrodo, aš matau laiko dimensiją arba negailestingą laiko peilį – veteranus jis jau papjovė, jų laikai praėjo, jie gyvena praeitimi ir tik praeityje, jų kostiumai absoliučią laiko didžiumą kabo spintose, nes mūšių rekonstrukcijos porąkart per metus tėra mirties repeticijos. O štai jaunos merginos yra dabar ir laikas praeis labai greitai, speneliai suglebs, jos nori skubėti, rodo ką turi tam, kuris gali jas ištraukti iš vienos erdvės į kitą. Bet jis neištraukia, jų jaunystę fotografas supjausto savo kamera, panaudoja ir palieka. Ir kiekvienąkart, kai mes žiūrime į tas erdvėje užstrigusias merginas, mes jas prievartaujame. Abi grupės sąlyginai neturtingos, ir kolonializmo aspektas persiformuoja į postkolonializmą, kai atėjusi jėga abi minėtas grupes paima galia (atkreipiau į tave dėmesį, būsi nufotografuotas, išliksi parodose ir knygose, tave pamatys Vakarai). Nesvarbu, kaip su jomis susitarė fotografas, kiek mokėjo ir kiek laiko fotografavo, svarbu, kad jis jas įspraudė į savo, Žiūrėtojo, Sprendėjo, gal ir Finansuotojo, rėmus ir nustatė pozas, kuriomis jos turi jam atsiduoti per kameros akį. Vėl prisimenu, kiek daug Minsko gatvėse abiejų lyčių jaunimo ir kaip jie svajoja išvykti.

Vienoje iš parodos recenzijų skaičiau apie totalitarizmą ir švarą, taip, bet klausimas yra sudėtingesnis: argi švara eksterjere nėra kiekvienos sostinės siekiamybė? Savo Minske penktadienio, šeštadienio ar sekmadienio rytais prie CUM’o aš mačiau ir tylius girtuoklėlius, ir moteris, šeriniais šepečiais ir muilo putomis trinančias asfaltą prie šiukšliadėžių. Vilnius irgi švarus, bet ar tai totalitarizmo pasekmė, ar tiesiog –­­ evrosojūzinio mąstymo, šeimininkiškumo, kuris Pabaltijui buvo būdingas ir sovietų laikais kaip mažytė buvusio valstybingumo užuomina, ir galiausiai –­ daugybė kiemų yra privatūs, t. y. uždari, ir nepatikrinsi, ar jie švarūs?

Totalitarizmui tinka iškilmingumo įspūdį sukurianti simetrija, nebuitiška aplinka. Visa tai yra Miksio nuotraukose. Žymiuosiuose Leni Riefenstahl filmuose olimpiečiai neprakaituoja ir yra beprotiškai gražūs. Nei Miksio, nei Riefenstahl kūriniuose baisuoklių nėra. Apie šiuos nekaltus kadrus žymiajame Susan Sontag tekste „Fascinating Fascism“4 Leni, paneigdama, kad dirbo nacių propagandai, atsakinėja: „Nė viena scena čia nesurežisuota. (...) Viskas tikra. Tai istorija – gryna istorija.“ Nieko neprimena?

Dabar grįžtu į Kauno fotografijos galeriją, puikią jau minėto albumo pa­rodą. Nuotraukos gražios, fiziškai iškilus albumo pavadinimas „Tulips“, parašytas „Primos“ cigarečių šriftu, maloniai taktiliškas. Kaip baltarusių mylėtoja sakau, kad sviestas sviestuotas, bet kaip vakarietė suprantu, jog tiesiog komerciškai patrauklu viską suvesti į porą tipažų: juokingi veteranai ir jaunos mergaitės laukia išganytojų.

Savo baltarusių draugų, nemenininkų, paklausiu apie jų eskorto reikalus, nes žinau, kad prostitucija Baltarusijoje uždrausta ir net sekso portalai nedidelį tokių turistų kiekį suveda į šalies uždarumą, vizos reikalavimus – ją išsiimti užima laiko, ir ji brangoka. Be to, Rusijoje uždraudus kazino ir visas kitas numanomas paslaugas, būtent rusai miniomis keliauja į Minską. Kol mano baltarusiai ieško informacijos, kad eskortas ten legalus kaip palyda, aš, tyliai kikendama, per dvi minutes randu nuogojo Minsko eskorto puslapius su vardais, veidais ir kainomis6. Ir lygiai tokiomis pozomis, kurias naudoja And­rew Miksys. Padarau porą montažų, kuriuose neatskirsi minėto fotografo darbų nuo baltarusių eskorto reklaminių nuotraukų, apklausiu dešimtį heteroseksualių įvairaus amžiaus vyrų nuo Londono iki Kauno, nuo Olandijos iki Volgogrado, nuo Minsko iki Vilniaus. Niekas nemato jokių skirtumų. Miksys absoliučiai laimi prieš visą Lietuvos menotyrą, nes grožiu suparalyžiuoja jos kritines jusles.

Robertas Mapplethorpe’as savo žymiojoje gėlių serijoje parodė nenuginčijamą erotiką net nefotografuodamas kūnų. Mūsuose nekalti gėlių bei plaštakių skelbimai reiškia tiesiog eskorto slapyvardžius. Viskas daug paprasčiau.

Staiga prieina Kažkas ir sako: „Baltarusija – tai tu pats. Toks, koks esi iki Brandos.“

 

¹ Reiškia ne niekinamą kritiką, o šmaikštų apibendrinimą, antonimą terminui homo sovieticus.
² www.andrewmiksys.com/new-gallery.
³ www.7md.lt/daile/2016-03-04/Su-pavasariu-draugai.
⁴ Ten pat.
⁵ www.nybooks.com/articles/1975/02/06/fascinating-fascism/.
⁶ people.onliner.by/2015/08/24/escort.