Liutauras Degėsys. Nesąmonė įsibėgėj

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Romanas"

Alio Balbieriaus nuotrauka

Visos dienos nuo ketvirtadienio iki pirmadienio tiesiog neturi jokios prasmės. Savaitgalis praeina, kaip sėkminga laiko žudymo mašina. Blogas požymis, kad Tau visai nebesinori gerti. Užtat surūkai visas savo cigaretes, ir kartais tenka išsliūkinti į parduotuvę. Tau praeinant buteliai vitrinose lyg ir vilioja, mirksėdami pažįstamais pavadinimais ant gražių, nekaltų etikečių. Laukinis kalakutas aiškiai norėtų, kad Tu jį parsineštum namo. „Keturios rožės" koketiškai šypso ir moja visais savo žiedlapiais. Marko Twaino garlaivis plaukia tiesiai į Tave ir vilioja savo alkoholinių kelionių nuotykiais. Nueini net neatsigręždamas. Kokie keisti istorijos vingiai. Nejaugi Tau gyvenime pasiseks pamatyti, kaip ateina burbonų dinastijos pabaiga. „Jack Daniels" septyniukė pasidaro įtartinai panaši į paskutinį, septynioliktą karaliaus Liudviko numerį.

Pirmadienį Tu stovi prie Jos durų su didele puokšte gėlių ir matai save iš šalies – išsišiepusį iki ausų, beviltiškai nekritišką ir apskritai – neadekvačiai laimingą. Domofone Jos balsas įtartinai oficialus:

– Užeikite, profesoriau.

Galvoji, kad reikėtų progai pasitaikius Jos paprašyti, kad Tavęs taip nevadintų. Nors, antra vertus, o kaip Ji Tave galėtų vadinti. Vardu – Tavo vardas angliškai beveik neištariamas. Ir kas Tu čia toks esi. Koks čia Tavo statusas. Mylimasis, klientas. Žodis „partneris" būtų neblogai. Gaila, bet jį jau pasisavino vadinamosios seksualinės mažumos. Ne tokios jau jos ir mažumos, kai pagalvoji. Esi buvęs pasaulio vietose, kur tos mažumos sudaro daugumą. Labai mėgdavai gąsdinti studentus, pradėdamas pasakojimą: „Oo kai aš buvau seksualinių mažumų atstovas." Sulig tais žodžiais –­ auditorijos susidomėjimas smarkiai padidėdavo, kai kurie netgi palikdavo savo feisbukus ir kompiuterinius žaidimus. Ir toliau sekdavo paaiškinimas, deja, smarkiai nuviliantis visą auditoriją:

„Tai buvo gėjų ir lesbiečių vasaros sostinėje, kur seksualinės mažumos sudarė daugumą. Tiek gražių vyrų ir moterų nebuvai matęs vienoje vietoje per visą savo gyvenimą. Aš žiūrėjau į juos ir grožėjausi, tuo pat metu suprasdamas, kad visi tie ir vyrai, ir moterys – ne man. Aš buvau tenai –­ heteroseksualinė mažuma." Nelabai politiškai korektiškas būdavo tas pavyzdys, bet ko tik nepadarai, nerdamasis iš kailio, kad tik sudomintum net savimi nesidomintį studentą.

Kažin ką galėtum padaryti, kad tik Jai neatsibostum.

Kambaryje taip šviesu, kad net prisimerki, laukdamas būsimo pasibučiavimo malonumo, bet gauni tik oficialų pakštelėjimą į skruostą. Gėlės beveik nepastebėtos nukeliauja į vazą, atsiranda kažkokių smulkių įžanginių žodžių, kažkokių trypčiojimų vietoje, ir Tu niekaip nerandi vietos ir laiko prieiti arčiau ir apsikabinti. Tu laukei šito momento nuo ketvirtadienio ir staiga kažkodėl matai, kad gyvenimas eina perniek. Kad vakaras ritasi velniop. Kad kažkas nematomas įsibrovė į kambarį, stovi prie lango ir žiūri į jus abu, ir tas žvilgsnis sukausto judesius ir užlaužia balsą. Nejaugi ir mylėtis reikės, spoksant šitam iš kažkur atsiradusiam žvilgsniui, kuris liepia stebėti, perspėja saugotis, kelia įtampą ir vis labiau atitolina Ją nuo Tavęs.

Ne, Ji nėra pikta, Ji nėra pavargusi, Jai nieko neskauda. Ji nealkana, Jai patinka rožės. Ketvirtadienis buvo puikus. Ji tikrai mėgavosi Tavo švelnumu. Ji ir dabar mielai paimtų Tave už rankos. Taip, Ji gali atsisėsti tau ant kelių.

Ji maloni, paslaugi, Ji klausinėja tave apie kalnus ir beveik klausosi, kai Tu pasakoji jai apie Monblaną. Ne, Ji nebuvusi prie Monblano, bet net jeigu ir būtų buvusi, tai tikriausiai nieko neprisimintų. Ji nelabai mėgsta kalnus, Ji nemėgsta slidinėti. Ji geriausiu atveju užsikelia keltuvu ant viršūnės ir mėgsta sėdėti, gerti, rūkyti ir žiūrėti žemyn. Dar smagiau, jeigu kalnus staiga uždengia debesys, ir tuomet Ji nemato kalnų viršūnių, o skrendantys lėktuvu – tuo pat metu mato tik viršūnes, kyšančias iš debesų.

Nesąmonė įsibėgėja – taip, kaip mėgsta ir moka pačios tikriausios nesąmonės. Nesvarbu, ar tai vyksta šeštadieninėje geriančių draugijoje, kai kažkieno nevykęs pokštas nutempia visą kompaniją vienu laipteliu žemyn. Tuomet kas nors kitas, mėgindamas dirbtinai ištaisyti padėtį ir kažką pakeisti, padaro dar vieną nesąmonę, ir viskas nenumaldomai pradeda ristis žemyn, kol vakarėlis pasibaigia įžeidinėjimais, santykių aiškinimusi, baisiausiomis rietenomis arba muštynėmis su kita tokia pačia nelaiminga grupe žmonių. Čia kaip santykiai šeimoje – kokių nežmoniškų pastangų reikia, kad gyvenimas nepradėtų ristis žemyn – užtenka nusileisti vienu santykių laipteliu žemyn ir kelio atgal nebėra. Gal dar galima būtų susilaikyti – susipykus ne ginčytis toliau, bet apsikabinti. Apsižodžiavus –­ sustoti ir nusišypsoti. Bet sudavus į veidą jau beliktų tik nusikirsti ranką. Ir pasakyti žodžiai, deja, nebesu­lenda į burną atgal po to, ką pasakei nepagalvojęs –­ žiaurius, beprotiškus, įžeidžiančius žodžius. Kaip plačiai išsižiojęs tu bestovėtum, mėgindamas susigrūsti viską atgal, jie jau lauke, šitie žodžiai. Jiems, paukšteliams, jau patiko skraidyti kambaryje, laisvėje. Jie nebegrįš atgal už dantų, ir galėsi prikąsti liežuvį, bet žodžių jau nebeprikąsi. Jie išskrido, iššliaužė gyvatėmis, ir tavo šeiminis gyvenimas nusirito velniop.

Kažkas panašaus atsitinka ir šį vakarą. Tu niekaip nepataikai intonacijos, Ji nesupranta tavo juokų, Ji krūpteli nuo Tavo prisilietimo, o kai Tu pasisiūlai pridegti Jai cigaretę, Ji be ceremonijų atima iš Tavęs žiebtuvėlį ir prisidega pati...

Pirmiausia, Ji Tau sako „Jūs". Jeigu tai ironija, dar nieko tokio. Antra, Jos balsas – nebe tas balsas, kuris įvyniodavo balses ir priebalses į neužmirštamo tembro audinį. Tokioje balso materijoje žodžiai įgaudavo keisto tikrumo ir ypatingos prasmės. Nes jie buvo nuspalvinti kažkokio artumo, asmeniškumo, širdies. „Širdingi žodžiai" – kokia banalybė. Bet dabar tas balsas visai kitoks. Medinis. Trečia, Tu kažkaip neprisimeni, kad būtum kam nors pasakojęs savo keistąjį sapną apie laikrodį. Kažin, ar Tu kalbėjai per sapną, ar čia ir vėl Jos sugebėjimas numatyti veiksmus. Sapnas Tau nedavė ramybės visą savaitę. Ne todėl, kad būtum prietaringas... Tiesiog liko įspūdis, kad tas sapnas dar nepasibaigė. Kad reikėtų vieną vakarą susikaupti, atsigulti ir pamėginti susapnuoti toliau. Kad tenai, toje likusioje sapno dalyje yra kažin koks klausimas ar užuomina, ar kažkas, kas tau galėtų būti svarbu ir dabar – nemiegant.

– Ar galėtumėme pusę laiko kalbėtis, – Tu vėl pradedi kažkokia netikra intonacija, bet užčiaupdama Tau burną savo lūpomis, Ji prisiglaudžia taip jaukiai – norėtum sakyti, kaip katė. Bet katės jau ne kartą nuvylė Tave. Jau gilioje jaunystėje per zoopsichologijos paskaitas sužinojai, kad katės turi už ausų tokias liaukutes, ir kai Tau atrodė, kad jos meiliai glaustosi –­ pasirodo, kad tuo metu jos žymėjo Tave, kaip kad šunys žymi savo teritoriją. Sužinojęs apie tokią klastą, paskui ilgesnį laiką įtariai žiūrėdavai ne tik į kates, bet ir į besiglaustančias merginas. Nors gal ir nieko blogo būtų priklausyti šios moters teritorijai. Jeigu Ji tik nori, kad Tu priklausytum Jai – tegu žymi Tave savo prisiglaudimais. Nors kažkodėl Tau atrodo, kad Tu net ir nepažymėtas – jau beveik priklausai Jai. Įdomu būtų sužinoti, kiek Ji turi tokių paženklintų teritorijų...

Lovoje viskas vyksta kažkaip ne taip. Ji nusirengia kažkaip dalykiškai, nuobodžiaudama. Jai nereikia Tavo glamonių. Ji grubiai siūlo eiti greičiau prie reikalo. Ji beprotiškai skuba, ir tas skubėjimas yra vienintelis natūralus dalykas. Bent jau gali pasirodyti, kad šiandien Ji visko nori – tiesiog greičiau. Visko, kas buvo ketvirtadienį, bet skubiau – praleidžiant jūsų filmą stabdančias reklamas, prasukant juostelėje visus įsibėgėjimus, žaidimus, įžangas. Greičiau prie rezultato. Į tai, dėl ko čia visi susirinkome. Kad greičiau ateitų atomazga, kad išaiškėtų finalas, kad teisieji būtų apdovanoti, o blogieji – nubausti. Praleisti aprašymus, išbraukti dialogus, kaip kokiame trileryje – visus, atseit, neesminius dalykus. Kad liktų tik veiksmas, veiksmas, ir kuo greičiau –­­ rezultatas.

Vos tau sulėtinus veiksmą, ji kanda Tau į petį, kanda skaudžiai, ir Tu žinai, kad rytoj čia tau bus mėlynė. Ji bučiuoja kaklą, ir Tu liūdnai konstatuoji, kad jau turi dar viena mėlyne daugiau – ir dabar jau gana matomoje vietoje. Deja, jau nebesimokai dešimtoje klasėje, kai būdavo lygis po savaitgalio ateiti visam sukandžiotam, subraižytam nagais ir su mažiausiai dviem užčiulptom mėlynėm ant kaklo. Aišku, atrodydavai kaip ką tik kovojęs su laukine kate, bet visi, taip pat klasės merginos, per fizinio lavinimo pamoką pagarbiai pripažindavo, kad Tavo šeštadienis po šokių nepraėjo veltui.

Tenka prisipažinti, kad nevykusiai prasidėjęs Tavo pirmadienio vakaras vyksta pagal kažkokį mokyklinį scenarijų.

Greičiau, greičiau, greičiau – sako jos kūnas, neleisdamas stabtelėti, pratęsti, neužbaigti. Trys sekundės stabtelėjimo leistų pratęsti malonumą bent tris minutes. Ji šį vakarą pasiryžusi Tave pribaigti. Profesionaliai, tiksliai liesdama jautriausias vietas. Bučiuodama, kąsdama spenelius. Glostydama, judėdama, neleisdama net sulėtėti, Ji sutvarko Tave per septynias minutes. Kažin, ar šitaip, ar dar blogiau jaučiasi išprievartautas žmogus. Tau pamėginus Ją pabučiuoti, Ji išstumia Tave iš savęs, pasitraukia į tolimąjį lovos pakraštį. Keliasi ir eina praustis.

Cigaretė padeda atgauti pusiausvyrą, bet dabar jau tikrai norėtųsi išgerti. Tipiška alkoholiko reakcija –­ mažiausia įtampėlė, mažiausia nesėkmė – pirmu judesiu, stresui nuimti –­ butelis. Pergalei, sėkmei atšvęsti – šimtas gramų. Kai liūdna, kad nebūtų liūdna – įsipilti. Kad skaniau būtų valgyti. Nuo peršalimo. Su draugais –­ dėl kompanijos. Su priešais, kad susilpnintum priešų budrumą ir išgautum konkurentų paslaptis. Su nuobodžiomis moterimis, kad būtų įdomiau. Su labai įdomiomis moterimis, kad pats pasidarytum kerintis, kad jų nenuviltum ir kad būtum joms dar įdomesnis. Kad nesijaustum vienišas. Kad neužknistų draugai, artimieji ir bičiuliai. Kad stovėtų, kai eini su nepažįstama ir nelabai gražia moterim. Kad dar geriau stovėtų, kai eini gulti su per daug pažįstama moterimi.

Kaip čia tau pavyko iki šiol, beveik savaitę išsilaikyti negėrus. Stebuklas. Meilė Tau pervėrė ne širdį, o galvą savo strėle, ir, matyt, pataikė į kažkokį smegenų centrą, atsakingą už svaiginimąsi. Tu visą laiką svaiginaisi savo Kito Ketvirtadienio Drauge, ir todėl nereikėjo viskio. Girtuokli Tu nelaimingas, o galvojai, kad išgijai. Alkoholizmas, deja, neišgydomas. Tu gali susilaikyti negėręs, bet tai nereiškia, kad Tu pasveikai. Jau žinai, kad šį vakarą smarkiai pagerbsi visą burbonų dinastiją...

Net nenueini į dušą. Ji tikrai labai maloni. Kokia graži jos šypsena. Kas blogiausia, kad kartais Ji į Tave žiūri taip įdėmiai, lyg bandydama kažką prisiminti. Į Tavo kvietimą išeiti į miestą Ji atlaidžiai atsako lyg kokiam vaikui, nesuprantančiam realybės, arba kaip kokiam užuomaršai, senstančiam savo vyrui:

– Tu juk žinai, mielasis. Aš nevaikštau po šitą sumautą miestą. Na, beveik nevaikštau.

Atsisveikindamas pagalvoji, kad reikėtų vaistinėje nusipirkti dirbtinių ašarų. Kažkokios nematomo smėlio dulkelės užpuolė ir šį vakarą graužia Tavo akis...

Draugai