Machado de Assisas (1839–1908, visas vardas – Joaquimas Maria Machado de Assisas) – Brazilijos literatūros patriarchas, moderniosios Lotynų Amerikos literatūros pionierius. Iš pradžių rašęs XIX a. būdingu romantizmo stiliumi, antroje gyvenimo pusėje perėjo prie realistinio metodo, praturtinęs jį postmodernizmui būdingais elementais – juodojo humoro, ironiško skepsio ir netgi nihilizmo gaidomis. Greičiausiai dėl to XX a. antroje pusėje M. de Assisas išsiveržė iš Pietų Amerikos kultūros lauko ir buvo pripažintas visame pasaulyje. Jo žymiausias kūrinys „Pomirtiniai Braso Kubaso memuarai“ – satyrinė istorija, pasakojama mirusiojo lūpomis. Knyga, Aldonos Baliulienės versta iš rusų kalbos, sutrumpintu pavadinimu „Pomirtiniai užrašai“, lietuviškai buvo išleista 1975 m., o šiemet pagaliau pasirodys vertimas iš originalo kalbos.

 

Machado de Assis. „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

VII skyrius

Kliedesys    

 

Kiek žinau, niekas dar nėra perteikęs savo paties kliedesio; tai darau aš, ir mokslas man padėkos. Jeigu skaitytojas nelinkęs domėtis tokiais psichiniais reiškiniais, gali šį skyrių praleisti, atsiversti pasakojimo tęsinį. Bet, kad ir koks nesmalsus būtum, vis vien atkreipiu tavo dėmesį, kad mano galvoje dvidešimt minučių ar pusvalandį dėjosi įdomių dalykų.

Pirmiausia pavirtau kinu kirpėju, pilvotu ir mikliu, skutančiu barzdą mandarinui, kuris už darbą man atsilygino žnaibymu ir saldainiais, – kinų mandarino įpročiai. 

Netrukus persimainiau į storutėlę knygą tymo aptaisais, su paveikslėliais ir sidabrinėmis sąsagomis – visą šventojo Tomo „Teologijos sumą“; šis pokytis mano kūną padarė visiškai nejudrų; dar ir dabar prisimenu, kad knygos sąsagos buvo mano rankos, ir aš laikiau jas sunertas ant pilvo, o kažkas (aišku, Viržilija) mėgino jas išskirti, kad nepriminčiau numirėlio.

Pagaliau atgavęs žmogaus pavidalą išvydau begemotą – jis priartėjo ir užsisodino mane ant nugaros. Paklusau neprieštaraudamas, gal iš baimės, o gal dėl to, kad juo pasitikėjau; tačiau nuo jo šuolių man greit apsisuko galva, todėl išdrįsau į jį kreiptis ir visokiom užuolankom sakyti, jog toji mūsų kelionė man atrodo betikslė.              

– Klystat, – atsakė gyvūnas, – mes keliaujam į amžių pradžią.

Bandžiau užsiminti, kad tai per didelė tolybė; tačiau begemotas manęs arba nesuprato, arba neišgirdo, nors gali būti, kad apsimetė nesupratęs ar neišgirdęs; o paklaustas, ar jis nėra Achilo žirgo ar Balaamo asilės palikuonis, nesgi moka kalbėti, atsakė kaip įprasta tiems abiem keturkojams – pakrutino ausis. Aš savo ruožtu užsimerkiau ir leidausi nešamas. Neketinu slėpti, kad mane kuteno šioks toks smalsumas, noras sužinoti, kurgi yra toji amžių pradžia, ar ji tokia paslaptinga kaip Nilo ištakos, o svarbiausia – ar ji verta bent kiek daugiau, o gal mažiau už pačius praėjusius šimtmečius: negaluojančio proto svarstybos. Kadangi buvau užsimerkęs, kelio nemačiau; prisimenu tik ilgainiui smarkėjusį šalčio pojūtį, kol galiausiai man pasirodė, kad atsidūrėme amžinojo įšalo viešpatijoje. Ir ką gi, atmerkęs akis įsitikinau, kad mane nešantis gyvūnas šuoliuoja per baltus sniego tyrus: šen bei ten dunkso sniego kalnai; augalai ir didžiuliai įvairūs gyvūnai irgi iš sniego. Visur vien sniegas; net saulė stingdė mus snieginais spinduliais. Pabandžiau prabilti ir tik vargais negalais išvapėjau nerimastingą klausimą:

– Kur mes?          

– Jau pralėkėm Edeną.

– Puiku, stabtelėkim prie Abraomo palapinės.           

– Betgi mes keliaujam atgal! – pašaipiai atkirto manasis ristūnas.

Buvau pažemintas ir pritrenktas. Kelionė pradėjo atrodyti nemaloni ir absurdiška, šaltis – dar įkyresnis, gyvūno šuoliai – nepakenčiami, tikslas – neapčiuopiamas. Ir klausimas – ligonio svaičiojimai, – ar nenutiks taip, kad amžiai, mums pasiekus tikslą, užsirūstinę dėl jų pradžios išniekinimo, sudraskys mane savo nagais, tikriausiai tokiais pat šimtamečiais kaip jie patys. Kol taip mąsčiau, mes lėkėm toliau, o plynė po kojomis skriejo priešinga kryptimi; pagaliau begemotas sustojo, ir aš galėjau daugmaž ramiai apsidairyti. Žiūrėjau, bet nieko nemačiau, išskyrus neužmatomą sniego baltybę, šįkart užliejusią ir dangų, iki tol buvusį žydrą. Nebent protarpiais sušmėžuodavo augalas, didžiulis, kerėpliškas, plačius lapus judinantis vėjyje. Tyla tuose plotuose išties buvo mirtina: sakytum, žmogaus akivaizda privertė visą gyvybę sustingti iš nuostabos.

Ar ji nukrito iš dangaus? Iškilo iš po žemių? Nežinau; žinau tik, kad priešais pasirodė milžiniškas moters veidas ir įsmeigė į mane spindinčias kaip saulė akis. Visa figūra atrodė kaip kažkokia laukinė platybė, nesiduodanti aprėpiama žmogaus žvilgsniu, nes jos apybrėžos tirpo erdvėje, o tai, kas, regis, turėjo būti apčiuopiama, buvo visiškai perregima. Priblokštas neištariau nė žodžio, nepajėgiau net riktelėti; tačiau po kurio laiko, ne tokio ir ilgo, paklausiau, kas ji ir kuo vardu: klejojantis smalsumas.

– Vadink mane Gamta arba Pandora; aš tavo motina ir tavo priešė.

Išgirdęs pastarąjį žodį, iš siaubo loštelėjau. Figūra nusikvatojo, ir tarsi uraganas aplink mus sušniokštė; augalai prilinko prie žemės, ilga dejonė nutraukė viešpatavusią tylą.                    

– Nenusigąsk, – tarė ji, – mano priešiškumas nežudo; priešingai, tai ir yra gyvenimo esmė. Tu gyvas; kitokių rykščių man nebereikia. 

– Gyvas? – paklausiau ir, norėdamas tuo įsitikinti, suleidau nagus į delnus.

– Taip, kirmine, gyvas. Nebijok, dar nepraradai to skuduro, kuriuo taip didžiuojiesi; keletą valandų dar valgysi kančios duoną ir gersi negandos vyną. Tu gyvas: kad ir kraustaisi iš proto, esi gyvas; o jei tavo sąmonė bent akimirką nuskaidrės, pasakysi, kad nori gyventi.

Taip kalbėdama pamėklė ištiesė ranką, sugriebė mane už plaukų ir pakėlė į orą tarytum plunksnelę. Tik tada galėjau iš arti įsižiūrėti į jos išties milžinišką veidą. Įsikūnijusi ramybė; jokių rūstybės grimasų, jokio neapykantos ar žiaurumo ženklo; vienintelė išraiška, nesikeičianti, pilnutinė – nesudrumsčiamas abejingumas, amžinas kurtumas, nepajudinama valia. Nirtulys, jeigu tokio būta, buvo užsklęstas širdyje. O sykiu tas ledinis veidas spindėjo jaunatve, tryško tokia jėga ir sveikata, kad pasijutau lyg bejėgė kriošena.

– Ar supratai? – paklausė ji po valandėlės, kai jau buvome vienas kitą apžiūrėję.

– Ne, – atsakiau aš, – ir nenoriu suprasti; tu absurdas, tu pramanas. Aš, ko gero, sapnuoju, ar jeigu jau tikrai išprotėjau, tu – bepročio vaizdinys, taigi tuščias reikalas, kurio nebesantis protas nei suvaldys, nei apčiuops. Ar tai tu gamta? Gamta, kurią pažįstu, – vien tik motina, tikrai ne priešė; ji gyvenimo nepaverčia rykšte ir nenutaiso, kaip tu, tokio abejingo veido tarsi kapas. Beje, kodėl Pandora?

– Todėl, kad savo krepšyje nešiojuosi visas gėrybes ir visas blogybes, o didžiausioji iš jų – viltis, žmogaus paguoda. Tu drebi?

– Taip; tavo žvilgsnis mane keri.

– Žinau; aš juk ne tik gyvybė, aš ir mirtis, o tu tuojau grąžinsi man, ką tau esu paskolinusi. Didysis palaidūne, dabar tavęs laukia visi nebūties malonumai.         

Žodis „nebūties“ tarsi griaustinis nugrumėjo per tuos bekraščius tyrus, ir aš pamaniau, kad tai paskutinis garsas, kurį girdi mano ausys; man pasirodė, kad čia pat pradedu irti. Tada pažvelgiau į ją maldaujančiomis akimis ir paprašiau dar keleto metų.

– Vargšas padare! – sušuko ji. – Kam tau dar kelios gyvenimo akimirkos? Kad ėstum kitus ir pats būtum suėstas? Dar nesotus tų vaidinimų ir kovų? Tu pažinai ir patyrei visa, ką galėjau tau duoti tikrai gražaus ir mažiausiai skausmingo: ryto aušrą, vakaro melancholiją, nakties ramybę, Žemės vietovaizdžius, pagaliau miegą – didžiausią dovaną, kurią įteikia mano rankos. Ko gi dar nori, apgailėtinas neišmanėli?

– Tiktai gyventi, nieko daugiau neprašau. Ar ne tu man įskiepijai meilę šiam gyvenimui? Ir jeigu aš myliu gyvenimą, kodėl, žudydama mane, turėtum žeisti save pačią?

– Todėl, kad nebesi man reikalingas. Laikui svarbi ne praeinanti, o būsima minutė. Ateinanti akimirka pajėgi, džiugi, įsivaizduoja atsinešianti amžinybę, bet atsineša mirtį, pražūva, kaip ir ankstesnioji, tačiau laikas nesibaigia. Sakysi, egoizmas? Taip, egoizmas, kito dėsnio nėra. Egoizmas, išlikimas. Jaguaras žudo veršį, nes jaguaro argumentas – išgyvenimas, ir kuo veršis jaunesnis, tuo geriau: taip jau sutvarkytas pasaulis. Stokis čia ir žiūrėk.

Tai sakydama ji užkėlė mane į kalno viršūnę. Nukreipiau žvilgsnį į vieną šlaitą ir ilgai negalėjau atitraukti akių nuo tolumoje per ūkaną matomo nepaprasto reginio. Įsivaizduok, skaitytojau, vienas paskui kitą slenkančių amžių bėgsmą, visas tautas, visas aistras, imperijų maišatį, karus iš godumo ir neapykantos, negandingus gyvų būtybių ir įvairių reiškinių susidūrimus. Štai koks reginys, atšiaurus ir masinantis. Žmogaus ir pasaulio istorija ten buvo susitelkusi taip, kaip negalėtų perteikti nei vaizduotė, nei mokslas, nes mokslas kur kas vangesnis, o vaizduotė – išdrikusi, betgi aš išvydau gyvą visų laikų santalką. Jos neaprašysi, kaip ir nesustabdysi žaibo. Amžiai keitė vienas kitą verpetuodami, tačiau kliedinčiojo žvilgsnis ypatingas, ir aš regėjau viską, kas dėjosi, nelaimes ir palaimą, tai, ką vadiname šlove, ir tai, ką įvardijame menkybe, mačiau meilę, nešančią negandas, mačiau negandas, prislegiančias ir palaužiančias. Mačiau plėšrų godulį, deginantį įniršį, apsiseilėjusį pavydą, mačiau prakaitu suvilgytą kauptuką ir plunksną, mačiau ambicijas, garbėtrošką, tuštybę, ilgesį, turtus, meilę, ir visi jie tol purtydavo žmogų lyg barškutį, kol iš jo likdavo duženos. Tai buvo skirtingi pavidalai to blogio, kuris amžinai sukiojasi apie žmonių padermę, apsirengęs Arlekino drabužiais, ir suka jiems tai vidurius, tai galvą. Tarpais skausmas atlėgdavo, bet pereidavo į abejingumą, panašų į snaudulį be sapnų, ar virsdavo malonumu – džiaugsmingu skausmu. Ir žmogus, nukamuotas, bet nenulenkęs galvos, bėgo nuo jį besivejančios neišvengiamybės, bėgo paskui netvarų ir grasų pavidalą, kurį vaizduotės adata šiaip ne taip sudurstė iš skiaučių: neapčiuopiamybės, nepatiriamumo, nematomybės; ir tas pavidalas – ne kas kita, o laimės vaiduoklis – arba vėl pabėgdavo, arba leisdavosi nutveriamas už skverno, tada žmogus spausdavo jį prie krūtinės, bet šis tik pašaipiai nusikvatodavo ir išnykdavo kaip miražas.

Regėdamas tokią pragaištį, negalėjau ištverti nesudejavęs, o Gamta arba Pandora nei ramino mane, nei nusijuokė; nežinia dėl kokių sutrikimų smegenyse juoktis kaip beprotis pratrūkau pats.

– Tavo tiesa, – tariau, – smagus dalykėlis, vertas pamatyti, gal kiek monotoniškas, bet vertas. Kai Jobas keikė dieną, kada buvo pradėtas, jam tikriausiai knietėjo pažvelgti į šį reginį iš viršaus. Klausyk, Pandora, atverk savo pilvą ir suvirškink mane; smagus dalykėlis, bet vis dėlto suvirškink.

Užuot atsakiusi, ji privertė mane žiūrėti žemyn ir stebėti tebeeinančius amžius, greitus ir sūkuringus, bei viena kitą keičiančias kartas, liūdnas kaip žydai nelaisvėje ar linksmas kaip Komodo ištvirkavimai, ir visos tvarkingai keliavo į kapą. Norėjau pabėgti, tačiau nesuvokiama jėga surakino man kojas; ir tada nutariau: „Ką gi, teeina amžiai, ateis ir manasis, ateis ir praeis kaip visi, iki pat paskutinio, kuris atskleis man amžinybės slėpinį.“ Nenuleidau akių, jau nurimęs, susivaldęs, gal net pradžiugęs vėl stebėjau, kaip mainosi epochos. Turbūt pradžiugęs. Kiekvienas amžius atsinešdavo savo šešėlius ir šviesą, stingulį ir kovas, tiesą ir paklydimus, savų sistemų, naujų idėjų, naujų iliuzijų virtines; kiekviename skleidėsi pavasario žaluma, kuri paskui gelto, kad vėl atgimtų. Taip kalendoriškai ritmingoje gyvenimo eigoje rutuliojosi istorija ir civilizacija, nuogas, beginklis žmogus ginklavosi ir vilkosi drabužius, statėsi lūšnas ir rūmus, neišvaizdžius miestukus ir šimtavarčius Tėbus, puoselėjo smalsaujantį mokslą ir pakylėjantį meną, darėsi oratoriumi, mechaniku, filosofu, keliavo po visą pasaulį, leidosi į Žemės gelmes, kilo dangaus aukštybėsna, šitaip įsitraukdamas į paslaptingą veiklą, palaikančią poreikį gyventi ir bejėgystės liūdesį. Mano žvilgsnis, pavargęs ir išsiblaškęs, pagaliau išvydo artėjant dabartinį amžių, o už jo – būsimuosius. Dabartinis atrodė žvitrus, apsukrus, skambus, patenkintas savimi, trupučiuką miglotas, drąsus, nuovokus, tačiau iš esmės toks pat varganas, kaip ir ankstesnieji, ir praėjo jis, kaip ir kiti prabėgo, lygiai taip greitai ir vienodai. Sukaupiau dėmesį, išpūčiau akis; tuojau išvysiu paskutinį – patį paskutinį! Bet dabar vyksmas buvo toks greitaeigis, kad nieko negalėjai suprasti; žaibo tvyksnis, palyginti su tuo, truko šimtmetį. Veikiausiai todėl daiktai ėmė keistis; vieni išdidėjo, kiti sumenko, trečių išvis nebeliko; ūkana užklojo viską, išskyrus begemotą, atnešusį mane čia, bet ir jis pradėjo mažėti, mažėti, mažėti, kol tapo katino dydžio. Ir iš tiesų tai buvo katinas. Įsižiūrėjau geriau: tai mano katinas Sultonas prie durų žaidė su popieriaus gniužulėliu...      

 

Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis