Kenijos poetas Amosas Tabalia (g. 1985) yra vienas iš jaunųjų poetų grupės „Poetwise Kenya" steigėjų, Kenijos moterų rašytojų forumo „Amka" prie Goethe's instituto kritikas (suahelių kalbos žodis „amka" reiškia „iškilti", „pasirodyti"; šiame moterų kūrybos sklaidai skirtame forume dalyvauja ne vien moterys). Dirba inžinieriumi ir projektų vadovu energetikos kompanijoje.
Vidurinėje mokykloje A. Tabalia lankė Skaitytojų klubą, kurio narių tikslas – ugdyti kalbą ir skatinti ją pamėgti. Amosas pasižymėjo kaip imlus skaitytojas, turėjęs mantrą „Rašyti, skaityti". Daugeliui buvo netikėta, kad 2006-aisiais stodamas į Kenyattos universitetą jis pasirinko inžinieriaus profesiją, o ne literatūrą.
Anot Nairobio universiteto Literatūros fakulteto profesoriaus daktaro Tomo Odhiambo, pirmasis A. Tabalia eilėraščių rinkinys anglų kalba „Mano motinos mįslės" („Riddles of my mother") yra nuostabaus Kenijos literatūros prabudimo, atsinaujinimo ženklas. Šis rinkinys priklauso grupei panašių poezijos antologijų, kurios visiškai nesiekia ką nors įrodyti ciniškai nusiteikusiems kritikams ar leidėjams, manantiems, kad Kenijoje dėmesio vertos poezijos niekas nebesukuria. Šie poetai tiesiog sako: dainuosime savo dainas, nepaisydami, ar jūs pasiruošę mus išklausyti, ar ne.

Mokslai

Augdami tampate tuo
Kas jums reiškia būti
Iš mažo angelo, kuriuo buvote
Virstate nevidonu, kuris išlenda vėliau

Kūdikystėje buvau išmintingesnis
Tais laikais, kai gyvenimo painiavos
Netemdė mano jaunų smegenų
Kada nežinojau ribų savo namuos

Čia ateidavo mano senelis
Jam švelniai kutendavau ūsus
Ateidavo mano pusbroliai
Čia žaisdavome lygūs

Dabar esu suaugęs
Jau nebesijuokiu su mažyliais
Nebesu savo senelio meilutis
Mane piktina kaimo prastuoliai
Tai vis dėl tų mokslų
Už mūsų juodo pasaulio ribų, iš knygų
Jos išmokė galvoti, kad esu mokytas
Kad užsitarnavau vyresniųjų pagarbą
Kad esu geresnės klasės ir kastos
Kad esu tinkamai užaugintas, išauklėtas
Ir galiu pasakyti kaimui, kad esu nuostabus
Nors kaimiečiai daug puikesni, jei palygintum
Juos su mokslais, kurie šitaip supainioja protą

 

Mažasis Robinas Hudas

Jaunutis vaikiščias, bemaž kūdikis
Nuotykių ieškotojas
Dėvintis juodus indėno mokasinus
Ir kailinį apsiaustą

Raudonomis degančiomis akimis
Su maža šaudykle ant peties
Jis vaikščioja miško pakraščiais
Pažįstamais smulkiam terorui

Medžiotojas be apsauginio skydo
Tačiau su širdimi ir siela
Vienu metu išlaikančiomis vandenį ir ugnį
Nuo aušros lig sutemų, nuo sutemų lig aušros

Žiurkės sprunka nuo jo
Ir maži vaikai į šalis pasklinda
Nuo šio mažo liepsnojančio pabaisos
Pribaigiančio vieninteliu žvilgsniu

 

Kada I

Laukiu dienos
Dienos kai baltieji
Dienos kai juodieji
Dienos kai raudonieji
Ir visi geltonieji
Susiburs į viena
Susikibs rankomis
Ir šūktelės garsiai:
„Esam jungtis!"
Mes išjudinsime kalnus
Mes perkelsime jūras
Ir sukursime mūsų pasaulį
Geresnio gyvenimo vietą
Pasaulį be fašizmo
Pasaulį be genčių kovų
Pasaulį be karo
Pasaulį be ligų
Laisvą pasaulį
Gyvą pasaulį
Visai erdvei užkariauti.

Tačiau kada?
Kada praregėsime
Kada tai sukursime
Kada mes išlaisvinsime
Mūsų pasaulį nuo šitų grandinių
Ir pasieksime visišką laisvę

 

Kada II

Kada tiktai plauna indus
Kada tiktai skalbia drabužius
Kada tiktai tvarko namus
Kada tiktai ruošia maistą
Kada tiktai renka malkas
Visą laiką ji verkia
Raudodama savo laisvės
Laisvės valkiotis su netašytais vyrukais
Laisvės dėvėti nepadorius drabužius
Laisvės prieštarauti savo vyrui,
Laisvės, laisvės nuo ko nors

Turėčiau sėdėti ir žiūrėti į ją
Matydamas kaip ji parduoda savąjį kūną
Kaip užauga už mane stipresnė
Kaip ima vadovauti mano darbams
Kaip ji sugėdija mane viešumoje

Kas galėtų ją sustabdyti
Ar turėčiau jai sušerti
Ar įkurdinti ją įprastinėje nišoje
Ar tiesiog suteikti jai laisvę
Kurios ji šitaip trokšta
Betgi tada pats galiu atsidurti už grotų

 

Pralaimėjimas

Vadinome jį drambliu
Jo klausai nepasiekiamose vietose
Neapdainuotas karalius, mokyklos peštukas
Neįtikėtinos jėgos ir dydžio vaikis
Buvo kalbama, kad nuo tos dienos, kai gimė
Nebuvo pralaimėjęs
Todėl traukdavomės jį pamatę
Nedrįsdami pasipainioti jam po kojomis

Buvo pernelyg bukas ir paikas
Bet mes, smulkūs vyrai, genijai
Mokytojai, įbauginti jo jėgos
Plodavome jam pritardami
Tai jis pasirinkdavo sau tinkamus
Ir mes, maži kareiviai
Visada jam po ranka
Paklusdavome beprotiškoms
Pavojingoms komandoms

Sykį pašaukiau jį drambliu
Jis sutriuškino mane plikomis rankomis
Verkiau krauju dešimtį dienų
Kairiajame skruoste
Nešioju parodymus iki šiandien

Dabar jis guli pavasario pataluos
Senutėlis skeletas, vien tiktai kaulai
Dramblys, kritęs
Nuo smulkaus viruso

 

Tyla

Tyla yra karalius, kuris pasirengęs įžengti
Tyla yra valdžia
Su jos nustatyta tvarka
Su užuominomis ir aklavietėmis
Kuriose kas nors gimsta

Tylomis rašau šį skambų eilėraštį
Kaip budistų vienuolis savo mantrą
Tylomis žiūriu į vandenyną, mąstau
„Tyla yra esmė"
Akimirkos praeina kaip tyliai tiksintis laikas

Prieš tai, kai nuleidžiamas karstas,
Tyla ir diakonas palaimina
Kai teisėjas žengia į teismo salę
Ten įsiviešpatauja tyla
Tyla vaikšto valdingai

Tyla yra išmintis
Narsūs vyrai išlieka tylūs, kai
Karšta geležimi jiems diegiamas patriotizmas
Tylūs laivai plukdo lobių krovinius
Išsigandę tyli numirėliai
Tyla yra baimė, tyla yra ir drąsumas

 

Iš anglų kalbos vertė Sara Poisson