KVAILUTĖ
– …pavargau guglint save.
– Su-si-rask darbą.
– Jaučiu, kaip jaunystė skriete skrieja pro šalį. Darbas? Kas iš to?
– Pinigai?
– Kam man jie, kam pinigai? Apie jaunystę aš. Alsuoju jaunyste…
– …į kompiuterio ekraną.
– Net rasoja, kaip alsuoju… koncentruojas lašai ir teka ant klaviatūros mano jaunystė.
– Žiūrėk, kad neužtrumpintų…
Gurkšteliu kavos. Karti.
– Ne-bė-ra kavos. Vėl. Pirmadienį pirkau. Pas mus buvo svečių?
– Ne.
– Tai, kur kava?
Koks skirtumas? Kodėl jis mane provokuoja? Akivaizdu, kad vėl nori susipykti. Suspaudęs kavos indą žiūri išsprogusiom ant kaktos akim, net dreba iš pasiutimo.
– Kas yra? Nupirksiu tos sumautos kavos, – atsistoju, – visą rytą sugadinai…
Plaunu indus ir jaučiu jį už nugaros. Stovi vis dar smarkiai sugniaužęs indelį, atrodo, kad tuoj sutrins į miltus.
– Gal jogą išmėgink?– neatsisukus patariu. – Girdėjau padeda atgaut vidinį balansą.
– Išsibalansavęs aš?!
– Padėk kavos indelį atgal į spintelę ir nustok žvilgsniu deginęs pakaušį, – užsuku čiaupą ir, nusišluosčius rankas į lininį amžinatilsį močiutės padovanotą rankšluostį, kurį šiukštu liesti, užsidarau vonios kambaryje.
Visąlaik maniau, kad, turėdama galimybę manipuliuoti laiku, užsiimčiau veikla, kuri lavintų asmenį. Suliečiau laiką į vieną nesibaigiančią parą, kurioje neegzistuotų apribojimai, nebūtų dienos, nebūtų nakties, nebūtų aštuonių valandų miego, septynių valandų darbo, vienos valandos pietų pertraukos, pusvalandžio kelionės namo, penkiolikos minučių vakarienės gaminimo…
– Dabar dar ir šikt jaunyste pradėjai? Atidaryk duris, noriu pažiūrėt.
– Palauk.
– A-ti-da-ryk duris! Arba paduok barzdaskutį…
Barzdaskutį? …ką skusis? Kodėl aš neišeinu? Pastaruoju metu jam net nebestovi…
– Ė! U! U! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen žuvelių keptų!* – ištiesus barzdaskutį pro vos praviras vonios kambario duris šaukiu.
– Galiu užeit vidun?
– Ne, negali, – užverdama duris burbteliu panosėj.
Lėtai atsigulu ant pilvo, padedu galvą ant plytelių ir stebiu jo kojas pro plyšį. Jis nesitraukia. Pats atsigula ant pilvo.
Žiūrim viens į kitą tyloje, kol nepradeda cypt virdulys.
– Išjunk,– pasakau.
Nejuda. Stebi ramiu žvilgsniu. Tada apsiverčia ant nugaros. Guli stebėdamas lubas.
– Dabar žinai, kaip aš jaučiuos, kai mane dulkini, – versdamasi ant nugaros atsidūstu.
Gal reikėjo patylėt? Kentėt ir tiek? Gi moterų tokia dalia.
– Nori arbatos? – patylėjęs paklausia.
– Noriu pasikeist statusą feisbuke.
– Į ką keisi?
– Svarstau.
– Kokie variantai?
– In a relationship, in a relationship with arba it’s complicated… Patark.
– Su-si-rask darbą.
Pakylu nuo grindų. Oda pagaugais nueina vos tik išgirstu jį skiemenuojant, it malkas skaldytų.
Praveriu duris.
– Pasitrauk!
– Tai kaip man gali stovėt, jei tavo tonas, kaip vokietės auklės ligotame pornofilme, kur suaugusius vyrus susuka į vystyklus ir plekšnoja jiems per užpakalį, bent papus didesnius turėtum, o dabar… Paimk! Padėk! Įkišk! Ištrauk! Aus! – valydamas veidrodį pliušine šluoste išdėsto.
Kratydama arbatžoles į arbatos puodelį apčiupinėju krūtis, pasveriu kairę, tada dešinę, tada vėl kairę. Telpa į delną, pagal „Laimos“ žurnalą tai idealus dydis. Kodėl jis skundžiasi? Dar kartą patikrinu. Hm. Gal jam nepatinka, kad kairė šiek tiek mažesnė?
– Arbatos gersi? – šūkteliu vis dar laikydama kairę krūtinę delne.
– Kas yra? Širdį skauda? Jaunystė išgaravo?
– Ateik, – atstatau krūtinę.
– Kas bus?
– Paimk abi į delnus ir pasakyk, ar ir tau atrodo, kad kairė mažesnė.
Nesiginčija. Neklausinėja. Neatsisako.
Stovi įsikibęs, mąsliai tyrinėja. Suraukia kaktą, pasveria dešinę, pakelia antakį, pasveria kairę.
– Tvarka! – paplekšnoja per petį ir pačiupęs obuolį pradingsta kambaryje.
Įsidedu šaukštelį medaus ir lėtai sukdama jį arbatos puodelyje nusprendžiu, kad dar luktelsiu su feisbuko statusu. Paliksiu tokį, koks yra. Single.
* Kostas Kubilinskas „Bebenčiukas ir kvailutė“
POETAS GEDAS
Radau Gedą sukniubusį patamsy ant sofos krašto. Kambaryje tingiai sukosi ventiliatorius, tačiau vis vien tvyrojo neapsakoma tvankuma, garsiai grojo Шура „Ты не верь слезам“. Ant kilimo ilsėjosi tuščias butelis „Журавли“. Tyliai užverdama duris dar išgirdau Gedą ne vietoj įstojant į priedainį.
Po valandėlės grįžau į kambarį iškraustyt Gedo kišenių.
– Gedai? Miegi?
– ...У реки два берега*.
– Supratau.
Gedo drabužiai buvo išmėtyti po visą kambarį, turbūt šiek tiek įkaušęs sumanė pats sau sušokti striptizą. Kaskart išgėręs jis pajunta, kaip pats pasakojo, „deginantį norą parodyti aplinkiniams savo antgamtiškai didelį pampalą“. Tiesa, dabar Gedas mūvėjo nuskalbtas trumpikes ir skirtingų ilgių juodas kojines.
Kelnėse piniginės nebuvo. Švarke jos taip pat neradau. Marškinių sagos buvo išplėstos, akivaizdu, jog šįsyk Gedas atliko supermeno numerį.
– Geeeeedai! Kur piniginė?
– Dink, piktoji dvasia...
– Gedai, už dviejų valandų tavo knygos pristatymas, eisi?
Gedas sumurmėjo kažką neaiškaus sofos apmušalui, garsiai atsirūgėjo ir pamėgino atsistoti.
– Padėk, blet’...
– Pasakyk, kur piniginė.
– Su-bi-nėj.
– Gedai, noriu naujos suknelės.
Reikšmingai patylėjęs Gedas pasiteiravo:
– Matei kada mano didelį...
– ...mačiau Gedai, mačiau. Ir ne sykį. Ir ne aš viena. Kavos nori?
– Kavos, kavos... juodos kavos, kavos, kurių pupeles rinko juodaodės vergės nuogom krūtim, rinko juodom rankom... juodą kavą...
Taip jis „poetizavo“ dar geras dešimt minučių, kol šliaužiojau keliais visur ieškodama piniginės.
– ...ko ieškai, – šunsnukio tonu pasiteiravo, stabtelėjo ir nutęsė, – žiuuuurke?
Tada pats pakikeno iš sąmojo, dar kartą atsiraugėjo ir ištraukė piniginę iš apatinių.
– Sakiau gi, kad subinėj... kiek reikia?
– Trijų šimtų.
– Trijų?
– Šimtų.
– Suknelei?
– Suknelei.
– Supainiojai gal kažką? Gal mane su krikštatėviu? Ar „skudurynuose“ kainos ūgtelėjo?
– Gedai, kodėl kaskart duodamas pinigų mane žemini?
– Nes tu, blet’, nieko nedirbi.
– Nedirbu?
– Ne.
– O asistentės pareigos, jau nebe darbas?
– Prasta iš tavęs, lėlyt, asistentė, nei tu čiulpt, nei tu spausdint greit moki.
– Gedai, koks tu visgi debilas.
– Gedai, koks tu visgi debilas, – pamėgdžiojo imituodamas velniai žino ką ir vėl surimtėjęs kirto į paširdžius, – O tu seeeensti. Darais niekam nebeįdomi, net pati sau. Tapai sentimentalia boba. Išbalinti „kalnierukai“ tik įrodo, kad tavęs nieks gerai nepadulkina.
Gedas pakilo nuo sofos ir pradėjo vaikščioti po vis dar prietemoje skendintį kambarį. Vis dar klūpodama ant kelių stebėjau jo jau nebe baltas trumpikes ir akiplėšiškai didelę piniginę, kurią jis susigrūdo atgal, žinodamas, kad ten rankų nekišiu.
– Matai, NORI, bet nepasiimi. Girdėjai bent sakinį? Veltui aš čia? Gauni privačią pamoką, už kurią universitetai moka man pinigus, kad galėčiau atsiskaityt už sukneles, ir neklausai. Siūliau iš arčiau pasižiūrėt, atsisakei, gailėkis. Gal vieną kartą pasimokysi. Kiek valandų?
– Šešios.
– Kada pristatymas?
– Septintą.
– Kur mano marškiniai?
– Po kojom.
– Aha. O kur sagos?
– Tai gal irgi SU-BI-NĖJ?
– Lėlyte, – atsiduso, – atleisiu iš darbo, nebus suknelių, kas tada į tave tokią suvargusią pelę žiūrės? Regis, vis dar nesupranti, kad AŠ esu geriausia, kas galėjo atsitikti TAVO gyvenime.
– Gedai, aš nenoriu būt vargo pelė.
– Ir neesi, esi vargo žiuuuurkė. Kur kelnės?
– Tavo knyga šūdas.
– Jei jau taip, antrąsyk skaityt nepatariu. Švarkas?
– Ant kėdės atlošo.
Gedas dingo koridoriuje ir po minutėlės grįžo atgal į kambarį nešinas juodais mažumėlę žvyruotais batais, atsisėdo ant kėdės ir audamasis dešinį batą vėl prabilo.
– Supranti, lė-ly-te, esi visa, ko neapkenčiu moteryse. Pasyvi, gležna, pažeidžiama, nepamylėta seeeenmergė. Pažiūrėk į save, klūpi ant kelių it prasikaltus Magdalena, tuoj tuoj ir imsi melsti atleidimo už tai, kad esi tas, kas esi. Suka vidurius. Bare dar yra „Журавли“?
– Yra.
– Vienas, du buteliai?
– Du.
– Labai gerai, – patrynė rankas it senas sukčius, – Na paskubėk, pasipuošk, nes pavėluosim.
* Шура „Ты не верь слезам“ (1998)