Jei jau turėti vaikų, tai išsyk du, nes vienas (nori nenori) užaugęs bus vienaip ar kitaip susimovęs. Harmonija tokiame žmoguje daugiau mažiau –­ neįmanoma. Jam arba verkiant trūks pasitikėjimo savimi, arba reiks psichologo pagalbos tramdant ego, jis nemokės būti tarp kitų, o jo santykiai laviruos tarp ekstremumų (kaip ir nuotaikos). Jis (labai tikėtina) arba prasigers, arba bus labai sėkmingas.

Du vaikai kur kas geriau. Žinoma, tai dvigubai didesnė žala žmonijai, nes planeta ir taip perpildyta. Tačiau tikimybė, kad jie bus naudingi visuomenės nariai, taip pat šokteli. Rizikuoti tikrai verta.

Bet jei rizikuoti visai nesinori arba vaikai nėra vienas didžiųjų gyvenimo tikslų, tai toks, kaip lietuvių liaudyje sakoma, savanaudiškumas tikrai nėra peiktinas. O tie, kurie linkę įvardyti tai savanaudiškumu ir netekėjusias mote­ris –­ senmergėmis, yra paiki neišsilavinę marozai. Marozais gali būti ne tik Kauno Vilijampolės gatvėmis besi­šlaistantys sportiniais rūbais pasipuošę vyrukai, marozu gali būti pavadinta ir neapsiskaičiusi kaimo bobulė, kuri gal ir moka pamelžti karves ir pagydyti skaudančius sąnarius vaiko šlapimu, bet nieko nenusimano apie dabartines realijas.

Be abejo, visada yra nekintančių (o kartu ir neegzistuojančių) tiesų, kaip žmonių vienybė, kuri išspręstų visas problemas. Tik dažna bobulė nemoka to įvardyti ir viską supaprastina iki šeimos simbolikos, kuri iš esmės ir yra toji neegzistuojanti vienybė.

Šoktelint atgal prie nevedusių moterų, lietuvių kalboje (o kalba – kultūros atspindys) nėra neutralaus žodžio, žyminčio nepriklausomą moterį (ir vyrą). O gal yra?

Pavyzdžiui, anglų kalboje pildant anketas pateikiami statuso variantai: single, married, divorced, widowed. Lietuvių: vedęs/ištekėjusi, nevedęs/netekėjusi, išsiskyręs (-usi), našlys (-ė). Tad bet kuriuo atveju žmogus siejamas su Kitu: su juo susisaisčiusiu, jį palikusiu, mirusiu arba dar jo neradusiu. Be to Kito lietuvių kalboje ir kultūroje žmogus tarsi nepilnas, vaikščiojanti pusė.

Būti su Kitu, be abejo, gali būti pats nuostabiausias jausmas, kaip ir pats baisiausias. Vėlgi – rizika. Ir rizikuoti –­ verta. Tačiau jei vienam lengviau ir neišvengiamas išsiskyrimas rodosi kaip nepakeliama kančia, tas žmogus turi visas teises į savo vienišumą.

Vienišumas – dar vienas įkyriai nykus žodis. Esant tokios būsenos niekada nešviečia saulė, už lango pilki debesys, protarpiais palyja, tipiškas lietuviškas klimatas. Be perstojo iš magnetofono groja „Laužo šviesa“, ant stalo virtuvėje atšalusios virtos bulvės ir keli pastovėję kotletai, nugerta juodos arbatos stiklinė su šaukšteliu cukraus.

Vyrams šiek tie lengviau: jie iš šito niekada nesibaigiančio 1989-ųjų rudens vakaro gali išsivaduoti pasipiršdami. „Ar tekėsi už manęs?“ skamba kur kas geriau už „Ar vesi mane?“. „Ar tekėsi už manęs?“ tarsi privilegijuoja. O „Ar vesi mane?“ skamba desperatiškai. Vėlgi ne taip, kaip anglų kalboje, kur gyvenimo pokyčio sprendimą gali vienodai priimti abi lytys, be baimės pasirodyti nevykėliais. „Marry me“, –­ skamba kaip afera, kuriai norisi pasirašyti ir nesvarbu, kiek ji truks, kol ji tęsis –­­­ bus zajabys.

Zajabys Lietuvoje ir dar daugelyje kitų, daugiau mažiau atsilikusių pasaulio šalių būna tik heteroseksualioms (liet. normalioms) poroms. Homoseksualios poros Lietuvoje neegzistuoja, jų nepamatysi vaikščiojant gatvėmis susikabinusių rankomis, švelniai besibučiuojančių, nes jiems gera kartu. Nes gera būna tik priešingų lyčių sąjungoje, kurioje abu psichiškai sveiki.

O kaip tada dviejų heteroseksualių psichiškai sveikų žmonių šeimoje užauga homoseksualūs (liet. psichiškai nesveiki) vaikai?

I’m raising my children gay:

– Here is your lunch box, don’t forget to be gay today*, – pavydėtinas komiko Louis C. K. įžvalgumas.

Lietuvoje akcentuojama viena priežastis, dėl kurios piliečiai palieka šalį –­ bloga ekonominė situacija, kur bepasisuktum, visur pražioti viščiukų snapeliai, prašantys euro, ir gailestį keliantis cypsėjimas. Yra ir tokių, kurie turi darbus, turi netgi savo firmas, bet neturi meilės. Yra tokių, kurie turi meilę, siekia profesinių aukštumų, tačiau yra įvertinti ne už pasiekimus, o už dailiai apvalų, malonų sugriebti užpakaliuką. Žinoma, kaip ir visur, yra tokių, kurie neturi nei meilės, nei pinigų, todėl juos kažkas (tikrąja to žodžio prasme) dulkina. Ir kam pasiskųsi, kai nieks neklauso, net kunigai bažnyčioj.

Besilaukianti moteris, senukas ir kunigas, kaip kažkas taikliai įvardijo, –­ šventoji Lietuvos Trejybė.

Gerų dalykų, žinoma, yra. Gal netgi daugiau nei blogų? Pastebėti svetimas ydas – lietuviško charakterio savybė. Pabėgti – lengviausia, likti ir nieko nekeisti –­ parodo stiprų užsispyrusį būdą, kuriuo reikia didžiuotis. Galima uždrausti sovietinę atributiką, nukelti nuo tiltų ir pastatų visas sovietines žvaigždes, nugriauti pastatus ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Bet taip pat galim ir pripažinti, susitaikyti, pasikeisti ir judėti į priekį. Variantas? Rizikos yra ir čia, nes, pradėjęs keisti save, gali surasti daug užsistovėjusio purvo, susimąstyti, kad gal nesieki savo paties iškeltų standartų? Kad pykdamas ant kitų ir matydamas svetimo klaidas, iš tiesų pyksti tik ant savęs?

* Auklėju savo vaikus taip, kad jie užaugtų gėjais:
– Štai tavo pietūs, nepamiršk būti gėjum