Māris Bērziņš. Gūtenmorgenas ir fondas

Maris Bėrzinis – latvių prozininkas, Baltijos Asamblėjos literatūros premijos laureatas, buvęs Latvijos kultūros kapitalo fondo direktorius. Šį pasakojimą autorius skiria fondo dvidešimtmečiui.

 Parodos „100 Latvijos mene“ fragmentas (Daugpilio M. Rothko meno centras). Gyčio Norvilo nuotrauka.
Parodos „100 Latvijos mene“ fragmentas (Daugpilio M. Rothko meno centras). Gyčio Norvilo nuotrauka.

Gūtenmorgenas ir fondas

Kartą Gūtenmorgenas sėdėjo parke ant suolelio ir mąstė apie kintančią pinigų prigimtį. Jis pašiurpo: ką tik atrodė turįs pinigų, net gana daug, bet kai prisijungė prie banko internetu, išvydo – tuščia. Sąskaita tokia tuščia, kaip Kalninio žvilgsnis, kai paprašydavo paskolinti kelis eurus. Gūtenmorgenas liūdnai pažvelgė į Kalninį, adžiusį anūkės kojinaites.

– Ką tau galėčiau pasakyti? – Kalninis pagavo Gūtenmorgeno mintį ir virbalu pasikasė paausį. – Kapitalo judėjimas mėgsta būti neprognozuojamas.

– Taip, tai tiesa, – patvirtino Krūminis, kuris, sėdėdamas ant to paties suolelio, suko cigaretes sau ir savo artimiesiems. – Ypač tai liečia kultūros kapitalą. Nepaprastai sunku nuspėti, pas kurį jis ateis. Kartą Kultūros kapitalo fondui įteikiau projektėlį ir, kaip manot, ką nors gavau?

– Manau, nieko, – tarė Kalninis. – O kiek prašei, jei ne paslaptis?

– Tiksliai nebeprisimenu, bet nedaug. Tai buvo prieš dvidešimt metų, dar latais.

– Aišku, – Kalninis lingavo galvą. – Reikėjo dar kartą paprašyti. Truputį mažiau, bet eurais.

– Kur dar mažiau, – Krūminis piktai mostelėjo ranka. – Žinai ką, nueik pats ir pamatysi, kaip tau pasiseks.

– Man gali ir vėl nepasisekti, bet Gūtenmorgenas turi visas galimybes, – Kalninis virbalu bakstelėjo Gūtenmor­genui į petį. – Juk tu esi nagingas menininkas. Rondo dviem tamburinams „Tėvas“, kurį paskui perdirbai į liaudies dainą „Mūsų tėvas“. Tada meno akcija „Baltieji zuikučiai“... – stumdamas virbalą Gūtenmorgenui į raumenis Kalninis iš atminties kurpė kūrybinį draugo CV. – Kažkas tavo dar buvo...

– „Pabaigtoji nepabaigtoji simfonija“ ir eilėraštukas apie pirmąją, bet labai trumpą meilę, – kęsdamas aštrų skausmą Gūtenmorgenas droviai nuleido akis. – Beje, už visa tai iš kakaefo nieko nesu gavęs.

– O gal mažai prašei? – paklausė Krūminis.

– Neprašiau, bet tai nesvarbu. Mano nuomone, jie patys galėtų susiprotėti...
Kalninis ir Krūminis reikšmingai susižvalgė. Jie suprato: Gūtenmorgeno ego peržengė visas ribas – tokia dvasinė būsena padoriam menininkui yra normali, net gana pritinkanti.

– Na, tad pats metas eiti ir prašyti, – ryžtingai tarė Kalninis.

– O jei man neduos? Bus gėda.

– Ko tau gėdytis? – Kalninis drąsino draugą. – Tegul susigėsta tie, kurie neduos. Tu esi menininkas ir eik į fondą atvira širdimi, tarsi nekaltas avinėlis.

– Būtent taip. Tiktai pirmyn, – Kalninis ištraukė virbalą Gūtenmorgenui iš peties, greitai užadė kojinaitės kiaurymę ir pridengė ją trauklapiu.
Skausmas apmalšo, Gūtenmorgenas pajuto paleng­vėjimą ir po akimirkos jį užliejo gaivi, kūrybinė energija. Prisiminęs, kad dabar valstybės šimtmetis, skubiai paruošė projektą „Latvijos dukart penkiasdešimt atspalvių“ ir įteikė Kultūros kapitalo fondui. Ir džiaugsmingai, ir šiek tiek nuogastaujant praėjo maždaug pusantro mėnesio. Gūtenmorgenas gauna neigiamą atsakymą – finansinė parama neskirta, nes projektas ne itin aktualus. Kaip ne itin aktualus! Tai kam jie duoda, jeigu tokiam projektui neduoda? Gūtenmorgenas jau tiesė ranką telefono link, kad paskambintų į fondą ir pasakytų kelis stipresnius žodžius, bet susitvardė – ką ten apie mane pagalvos? Pyktis greitai atlėgo, tačiau širdyje liko kartėlis – niekas manęs nesupranta!
Gūtenmorgenas vėl nuėjo į parką ir atsisėdo ant suolelio. Draugai, išvydę jo niaurią būseną, viską iškart suprato.

– Aha, dabar ir pats pajutai neteisybės skonį. Welcome to the club! – Krūminis plekštelėjo Gūtenmorgenui per petį ir pavaišino ką tik susukta cigarete, o Kalninis tebeadė anūkės reglano palaidinukę. – Nusiramink. Neseniai perskaičiau, kad fondas gali paremti tik kas ketvirtą projektą. Tad tavo pirmas žingsnis nėra baisi nesėkmė, o tik statistika, norma.
Gūtenmorgenas giliai įtraukė dūmą. Kol apmąstė tai, ką išgirdo, jo smegenys staiga užsikūrė ir ėmė vystyti naują idėją. Jis nusprendė: reikia pateikti bent keturis projektus. Ne, geriau aštuonis, dvigubai – visad geriau, projektai turėtų apimti visas sritis, o galop kaip mažą vyšnaitę įteikti devintą – tarpdisciplininį. Arba, kad būtų dar tvirčiau, – po keturis kiekvienos srities projektus, jau būtų trisdešimt šeši. Taip, rodos, aš tai galiu.
Kupinas ryžto ir vilčių Gūtenmorgenas patraukė namop ruošti projektų. Eidamas įsivaizdavo: gavęs pirmą paramą išbučiuos srities kuratorę, apkabins ekspertų tarybos pirmininką, paspaus fondo direktoriui ranką, pakvies visus prie vaišių stalo ir galiausiai Krūminiui už moralinę pagalbą padovanos naują tabako dozę, o Kalniniui – siūlų kamuolį ir aštresnius virbalus.


Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis