Raudonas urvas
Aš nepasirinkau dvigubo gyvenimo kurs užgimė mano
kauluos
Kurs šėlsta mano širdies raudonam urve
Atradau jį iš lėto tarsi senovės miestą kasdamas
Neįkainojamus lobius ir talismanus
Prakeiktus ir palaimintus
Sidabro vaikas
Naktis yra vampyras
Sugeriąs dienos kraują
Tamsa saulės lavonas
Auksas prapuolęs nemirėlių pilvuos
Rytas tai dar vieno svajotojo sidabrinis vaikas
Blogio pražūtis
Aukštos lubos
Girdžiu medžius krentant
Akmenskaldžius skeliant akmenis
Darbininkų kūjus ir pjūklus
Kažkas stato namą, tvarko kelią
Tempia vamzdžius, langus ir duris
Sienos iškyla, gegnės keliamos į vietas
Aukštos lubos žada šviesos skliautus
Kažkas juda, neatskleisdamas laiko
Žvaigždžių byla
Apnuogintas atspindys
Vėjas man niekada nebuvo tik vėjas
Griaustinis ir žaibas niekad nebuvo tik audra
Žvaigždėtas dangus niekada nebuvo tik astronomija
Viskas yra daugiau nei atrodo, sakau aš
Viskas yra daugiau nei atrodo, sakau aš
Mano apnuogintas atspindys veidrody
Kryžkelė dešimčių tūkstančių gyvenimų
Smarkus griaustinis
Smarkus griaustinis
Nesutramdomi viesulai raudonakiai prunkščiantys
Prekiniai traukiniai kaip širdys ir ragai, skrodžiantys tolumas
Bizonas kaip šėlas ir prigimtis
Šmėkščiojantys jėgos telkiniai
Kaimo gyvenimas kraujy ir kauluos
Milžiniškos slinktys, braižą praeities žemėlapį,
Kūno ir dermės vilnijančios bangos
Skatikai, paženklinti burtais ir ritualais
Kanopos trypia, šokdamos griaustinio vieškeliais
Oro slibinas
Amžius pamišęs
Šėtono biblija mūs kelrodė
Mes nepastebim jos burtų
Mūsų gyvenimai kupini brangių šiukšlių
Kas sugriebs kalaviją ir paskers šį oro slibiną?
Kas išvengs liepsnų, apsimetusių laiku?
Saulė šnabžda eiles mėnuliui –
Iš mėnesio akies trenkia siaubingas žaibas
Tave perspėjo!
Varnai
Didingi apdriskę dangaus skarmalai
Šauksmas skriaudos
Perspėjimas prieš naktį
Užmaršties šalis
Balta žaibo šluota
Nubloškia vasarmečio karštį
Į prilytus nuotekų griovius
Dangaus baldai
Negrabiai pernešti
Į žvaigždžių rūmus
Kodėl tarnai tokie pikti
Savo užmaršties šalyje?
Trypdami lyg vaikai
Ant vėjo aslos
Kai kas
Kai kas pasakytų
Kad esu vargšas
Nes visa ką turiu kišenėse
Tėra vėjas saulė truputį lietaus galybė debesų
Keletas upių pora vandenynų
Kad ir kaip bebūtų ar galėtų man kas pasmulkint
Visatą?
Ugninis auksas
Sluoksniuotos Midwest Ohio padangės
Panardina žalius laukus nurausvėjančius ties pėdomis medžių
žėruojančių ugniniu auksu
Sunkvežimius ir mašinas vejasi jūros putų sūkuriai
Vaikis iš Rytinės pakrantės stebisi kaip akis įveikia nelaisvę
Iki pat laukinio medžių viršūnių horizonto –
Šerdis tautos dar kartą išmokstančios
pamoką
Priešo klastos
Sutemęs dangus tai sutemusi siela
Jokių vaivorykščių tik atspalviai pilkumos
Neabejotina naktis
Kaimynas
Jie persikėlė į namą kitapus gatvės
Buvo 1960 man buvo dvylika
Moterys dėvėjo ilgas suknias
Galvas dengdavo skaromis
Žaisdavau su jų vaikais
Beveik tokiais pat tamsiais kaip ir aš
Niekad nemačiau krištolinio rutulio
Nei taro kortų kaladės
Kartą vienas iš vyrų
Išsitempė laukan moterį
Keikė ir mušė ją
Policijos nieks nekvietė
Netrukus šeima pradingo
Iš kaimynystės
Mama sakė kad jie buvo čigonai
Klajokliai mėgstą karnavalus ir krautuvių vitrinas
Sena gentis
Apie žemynus ir meilę
Leimer
Mes įrodom
Kad meilės visatoje
Trys tūkstančiai mylių
Vos prilygsta degtuko storiui
Žemynas
Susiglaudžia kaip akordeonas
Tarp mūsų širdžių
Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas