Marius Povilas Elijas Martynenko. apie ką čia šitas dabar?..

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

gera žinia ta, kad idiotų nedaugėja

Auksė man labiausiai patiko tuo, kad buvo funkcio­nali patelė. Ji dažnai užsidegusi kalbėdavo apie aplinkos taršą Filipinuose, keturioliktąjį Dalai Lamą, gyvūnėlių išnaudojimą kosmetikos pramonei... Prisimenu ją bare klausiančią: „O tau patinka, kad žiūrėtų į akis, kai čiulpia?“

Kai išsiskyrėm supratau, kad neturiu tvirtos nuomonės tais klausimais. Nefaina, kad gyvūnėlius išnaudoja. Fainai pasakė tas Dalai Lama. Nefaina, kad teršiama aplinka. Ir galų gale – dažniausiai būna tamsu, akių nesimato, aš pats užsimerkiu iš malonumo.

Dažnai nebesuprantu, ką aš pats išpažįstu. Gal esamąją akimirką. Tiesiog tai, kad mano pažiūros, nuomonės, vertybės gali kisti. Jei ryt sutikčiau žmogų, kuris gerai kalbėtų apie politinę kairiąją – pasiklausyčiau jo. Ir rytoj mano nuomonė apie politinę kairiąją būtų vienokia.

Bet kai susitelkiu į dabartinę savo tikrovę, suprantu, kad man daugiau jausmų sukelia pasibaigusi kačių ėdalo skardinė. Reikia išdžiaustyt skalbinius. Tiesiog neturiu laiko rūpintis Filipinų užterštumu. Arba užsiimti lyginamąja politinių sistemų analize.

O aukštosios materijos? Idealai, menas, kūryba, raison d’être? Leidykla pervedė honorarą už knygą. Atidaviau mamai, kad nueitų pas tikrai gerą, ne poliklininį odontologą. Va tau ir raison d’être. Man tai nekelia neigiamų emocijų. Mane žavi, kaip kasdienybė sugeba mus prikaustyti prie savęs.

Platonas, Aristotelis, Hobbesas, Foucault, Spinoza, Hume’as, Rousseau, Žižekas, Chomsky. Daugelio jų mintys apie politiką tikrai įdomios, įstabios. Ir nė vieno iš jų mintys galiausiai neatitinka tos tikrovės, kurią išgyvenu kasdien. Ne dėl to, kad jos būtų netobulos. Dėl to, kad jie irgi buvo žmonės. Su savo motinom, auksėm, augintiniais ir pan.

Kartais man regis, kad pirmiausia, ką bet kuris filosofas bando padaryti su savo filosofija, tai susitvarkyti savo paties psichiką ir sau pačiam išaiškinti, kaip pasaulis veikia ar turėtų veikti.

Jei ryt sutikčiau žmogų, kuris gerai kalbėtų apie politinę... Aš tikriausiai net nenorėčiau su kažkokiu supistu dalbajobu kalbėt apie politiką. Nachui. Kairę, dešinę, centrą... Skersą dėjau.

Geriau pasikalbėkim apie maloniausius kvapus. Šalto oro kvapas naktį. Tas kvapas, kai vasarą pradeda lyti ant įkaitusio asfalto. Kedro medienos kvapas. Ką tik iškepusios duonos kvapas. Naujos knygos kvapas. Kai į židinį įmeti kankorėžį – medžio sakų ugnyje kvapas.

Nemalonus kvapas? Sklinda iš burnos tų, kurie pisa protą apie politinius idealus, aukštąsias materijas... Man jau nebeatrodo svarbu suprasti, ką aš pats išpažįstu. Kai susiduriu akis į akį su žmogumi – juk iš tikrųjų nieko nenorim vienas kitam įrodyti. Mes tiesiog bandom išgyventi čia ir dabar. Man regis, kad tai nėra lengva.

Privalau padaryti tiek gero, kiek priklauso nuo manęs. Čia ir dabar. Nupirkti ėdalo. Išdžiaustyti skalbinius. Pagalvoti apie aukštąsias materijas.

Šyptelėti.

Gali sudeginti net 150 kalorijų per valandą daužydamas galvą į sieną. Kramtydamas gumą sudegini maždaug 11 kalorijų per valandą. Rūkydamas cigaretę sunaudoji apie 10 kalorijų. Tik kartais kyla įspūdis, kad dauguma renkasi pirmąją sporto šaką.

Gera žinia ta, kad idiotų nedaugėja. 2010 m. interviu Žižekas pasakė: „Žmonija yra ok, bet 99 % žmonių yra nuobodūs idiotai.“ Bloga žinia ta, kad jiems vis lengviau būti išgirstiems. Gali būti, kad būtent dėl to tu skaitai šiuos žodžius. Dėl galimybių išreikšti save virtualioje erdvėje gali atrodyti, kad idiotybė klesti.

Veikiausiai tai vienas atvejų, kai dauguma galvoja, kad priklauso mažumai. 99 % procentai nuobodžių idiotų galvoja, kad jie yra tas vienas 1 % įdomių intelektua­lų. Daugelis galvoja, kad jie tikrai geresni nei vidutiniokai lovoje ir prie vairo. Aš irgi taip galvoju, nors teisių neturiu. Ir lovos neturiu (miegu ant žemės).

Bet tam ir skirta tikrovė – kad sugriautų tą tobulą mūsų pačių įspūdį apie save. Štai dabar jau žinau, kad nebenorėčiau vienu metu santykiauti su dviem asmenimis. Jei vėl norėčiau gėdingai nuvilti dvi merginas, tai tiesiog ištėkščiau didelį karamelinės makijato kavos puodelį „Coffee-inne“ ant grindų. Darbuotojų akivaizdoje. Tokiu atveju ir toliau galėčiau palaikyti gyvą iliuziją, kad lovoje esu geresnis nei dauguma.

Taigi tikrovė, realūs išgyvenimai griauna iliuzijas. Tai išgelbėjimas, mūsų adekvatumo laidas. Tai mūsų panacėja ar ne? Ne. Jau nebe.

Mums visiems vis lengviau būti išgirstiems. Komunikacijos lengvumas ir suvešėjimas leidžia kiekvienam atrasti savo terpę. Susirandame vieni kitus. Natūralu – žmonės spiečiasi į gentis, su panašiais į save. Virtualybėje galime sukurti homogeninį socialinį ratą ir praktiškai nebendrauti su kitokiais nei mes patys.

Tai reiškia, kad tau nereikia keistis. Tu visad gali keisti savo aplinką. Nebūtina atsisakyti mizogininių ar mizantropinių pažiūrų, tiesiog susirask grupę, kur jas puoselėti galėsite kartu. Tikrai rasi, kas palaikys tavo nacistinę ideologiją. Rasi forumų, kuriuose video, kaip padegi benamį šunį, sulauks komentarų: „Pzda, zjbys seni, mireu iš juoko.“

Man, narcizui ir ekshibicionistui, labai pasisekė, kad gimiau epochoje, kai viešumas yra kokybės matas. Man regis, sakinio „Populiarus dėl to, kad geras“ dėmenys dabar jau sukeisti vietomis. „Dėmenis sukeitus vietomis suma nesikeičia.“ Tiek prisimenu iš matematikos. Tik matematinė interpretacija čia netinkama.

Pasaulis yra labai didelis ir dabar visi jo kampeliai labai lengvai prieinami. Dabar pasaulyje yra 7,5 milijardo žmonių. Populiarumą įgyti ne taip jau sunku. Todėl „Geras dėl to, kad populiarus“ veikiausiai tik plis. Labai skirtingi individai iš tos pačios teritorijos gali būti populiarūs skirtingose terpėse.

Nežinau ir nesiimu vertinti, gerai tai ar blogai. Klausimas: „Ar aš geras žmogus?“ Atsakymas: „Ne.“ Bet svarbesnis klausimas: „Ar aš kasdien stengiuosi būti geresnis žmogus?“ Atsakymas taip pat: „Ne.“ Bet kasdien galiu rasti kitą socialinę grupę, kurioje man to niekas neprikaišios.

Tai pradeda nervinti. Kartais regis, kad toks požiūris yra intelektinės ir dvasinės evoliucijos stabdys. Kurdamas vienspalvį socialinį ratą išties kuri suabsoliutintą savo įvaizdį. Jei skaldai bajerius, kuriuos supranta tik labai ribota žmonių grupė, bet paaiškėja, kad toje grupėje esi tik tu vienas, tai jau nebe humoras. Tai autizmas. (Nors gal ir genialu yra vienu metu juoktis iš savęs, su savim ir sau.)

Natūrali atranka, selekcija vyksta susiduriant skirtingiems individams (ar idėjoms) ir vienam iš jų pranokstant kitą. Evoliucija tikrina, kurios jos klaidos (mutacijos) yra „paėjusios varkės“, kai mutantas ir konservatorinis individas susiremia.

Net jei pasiliksime vien idėjų ar socialinės dinamikos lygmenyje – čia nemalonumai man tampa malonūs. Nemalonu, kai įrodoma, jog klysti ar tavo idėją nurungia kita. Nemalonu, kai nesi įdomiausias, protingiausias, geriausiai skaldantis bajerius ar stipriausias. Bet šie nemalonumai veda prie augimo, paskatos stengtis. Man pačiam tai maloniausias nemalonumas – būti nugalėtam. Nesiūlau ir nebruku to niekam, neskelbiu šio teiginio kaip absoliučiosios tiesos žmonijos išsigelbėjimui.

Be galo gundanti vilionė susikurti savo asmeninę tikrovę iš atrinktų individų. Bent jau kol kas man įdomiau, kaip bendrinė tikrovė gali sukurti mus.

Net jei išsipildytų liūdniausi scenarijai, mane beprotiškai guodžia pradinė mintis – gali sudeginti net 150 kalorijų per valandą daužydamas galvą į sieną.

neplanuota

„Man vėluoja mėnesinės.“ Išgirstu, nuščiūvu. Pamažu suvokiu. Nereikalaučiau ir nesiūlyčiau aborto. Vienintelis klausimas, kurio paklausčiau sužinojęs apie nėštumą: „Ar norėtum vaiką auginti su manimi?“ Abejoju, ar būčiau geras tėvas. Bijau, kad esu per daug panašus į savo tėvą. Kai mano broliui buvo keturiolika, jis tėvui pasakė: „Jei mano sūnus man jaustų tai, ką aš jaučiu tau, aš nusižudyčiau.“ Nenorėčiau, kad kas nors dėl manęs patirtų tai, ką pats patyriau dėl savo tėvo.

Neplanuota tėvystė. Stoviu vaistinėje ir žiūriu į nėštumo testus. Jų daug skirtingų ir negaliu suprasti, kuris yra patikimiausias. Neplanavau tėvystės, neplanavau meilės, niekada neplanavau savo gimimo, gyvenimo pabaiga irgi neplanuojama.

Paskutinį kartą pamyžęs suskaičiavau kiek kartų nukračiau pimpalą. Kartais ištinka tokios mažytės obsesinio kompulsinio sutrikimo apraiškos. Septyniolika. Visgi neplanuotas lašas nukrenta ant šviesių kelnių klešnės. Reikėjo aštuoniolikos. Slidi riba – kiek galima kratyti, kad tai nevirstų masturbacija? Neplanuotas lašas virto neplanuotu kelnių pasikeitimu. Kiekviena diena pilna šitų neplanuotų išpuolių.

Kelios minutės laukiant nėštumo testo rezultato. Galvoje vartosi begalės minčių. Taip jaučiausi, kai pareigūnas laikė į mane nukreipęs automatą ir rėkė: „Ant žemės!“ Tai buvo vasarą „Cecho“ klube per reidą – pareigūnai vykdė reidus keliuose klubuose. Akistata su vamzdžiu sukelė virtinę situacijos vertinimų. Šįkart aš akistatoje su testu. Tai ne vien nėštumo testas. Laukiant rezultato daug suvokiu ir apie dabartinį save. Testuojama ir mano asmenybė.

Puoselėju viltį, kad tėvu nebūsiu. Tada – viltis, kad jei tapsiu tėvu, būsiu geras tėvas. Tada – viltis, kad jei nesugebėsiu būti geru tėvu, gal ji bus gera mama. Tos kelios minutės laukiant testo rezultato – kupinos įtampos ir vilčių.

Kartais nusiperku teleloto bilietą. Niekad nesu laimėjęs. Nusiperku vien dėl tos menkos vilties. Puikiai suvokiu, kad bandymas praturtėti laimėjus loteriją yra mažiau sėkmingas nei bandymas nusižudyti skraidant oro linijomis. Bet ta menka viltis vis tiek žavi. Prisiminęs bilietą trumpai pasvajoju. Blaise’as Pascalis sakė, kad išties laimingas žmogus yra tuomet, kai svajoja apie ateities laimę. Atkreipiu dėmesį į nuolatinį vilčių apsireiškimą mūsų gyvenimuose. Viltis, kad nutraukus santykius bus geriau. Viltis, kad juos atkūrus jie bus kitokie.

Per tris dienas trukusius vaidybos egzaminus išsekau emociškai, fiziškai ir psichologiškai. Sujauktas protas neįprastai reagavo į aplinką. Sykį pašikęs akademijoje keliasdešimt sekundžių žiūrėjau į rezultatą. Tikėjaus įžvelgti likimo ženklus. Aukštesniąją valią. Šiaip šūdas priminė kartuvių virvę, dėl to patraukė dėmesį. Vyliausi, kad egzaminus išlaikysiu, bet nebuvau tuo tikras. Pasijuokiau pats iš savęs. Net čia, tualete, šmėkšteli viltis aiškų atsakymą rasti savo išmatose.

Stebint aplinkinius ir save suvokiu, kad didelė „suaugusio žmogaus“ gyvenimo dalis yra planavimas. Kad ir planavimas, kuriuo metu gali sau leisti emocinį, psichinį ir dvasinį sugriuvimą, subyrėjimą.

Pamažu man aiškėja, kad mes net nesugebame deramai planuoti. Aišku, mes susidėliojame darbus ir norų įgyvendinimą hierarchiškai, skiriame jiems laiko. Bet visa, ką mes išties darome, yra ne planavimas. Tai nuolatinis vylimasis, mes nuolat gimdome viltis, idant išliktume. Ieškodami ženklų šventraščiuose ir tualetuose. Idant po kiekvieno subyrėjimo surinktumėm save iš gabalų ir eitumėm. Per teigiamus ir neigiamus rezultatus.

/ / /

Šiuo metu pasaulyje yra 92 dingę ar prarasti branduoliniai ginklai. Gal daugelis jų trūnija apleistuose angaruose. Gal yra daug turtingų ir keistų ginklų kolekcionierių. O gal mums visiems greitai bus didelis pyzdec. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje kažkur yra žmogus, įkalintas prieš savo valią. Šis žmogus kenčia dėl kažkieno kito veiksmų. Jam skauda, jam šalta. Jis alkanas ir ištroškęs. Jis mąsto, ar kas nors dabar apie jį galvoja. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje yra atsiradusi tokia gonorėjos atmaina, kuri atspari bet kokiems antibiotikams. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje žmogus giriasi, kiek mažai jis miegojo paskutinę naktį. Ir tai jau nieko nebestebina. Dabar kur kas labiau nustembi sutikęs išsimiegojusį žmogų. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje, jei turi maisto šaldytuve ir drabužių spintoje, reiškia, kad priklausai 20 % turtingiausių pasaulio žmonių. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje ant tavo veido gyvena tūkstančiai mikroskopinių padarų, kurie valgo tavo odą. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje tavo ištarti žodžiai gali būti paskutiniai. Vien jau dėl to, kad smegenų aneurizmos gali ištikti bet ką ir bet kur. Aš tikiuosi, kad mano paskutiniai žodžiai nebus: „Jei galit, įpilkit dvigubą pieno prie kavos.“ Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje vyksta konferencija. Visi tyli. Staiga kažkas nusičiaudėja ir tuo pat metu taip galingai nusiperdžia, kad net dantys subarška. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje pats baisiausias dalykas gyvena vandenyne. Labai labai giliai vandenyne. Kol kas jis miega. Jis laukia. Mes greitai jį pažadinsim. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje vienas vaikas išmoksta pirmąjį savo keiksmažodį. Tikėtina, kad tai kurva. Bet apskritai tai nieko nereiškia.

Šiuo metu pasaulyje šis tekstas dar šiltas nuo skaitymo, dar vyksta mano gyvenimas, dar vyksta tavo gyvenimas. Apskritai tai nieko nereiškia, bet esmė ta, kad savo gyvenimo niekad nevertinam apskritai, ar ne?

Mes labai svarbūs, labai ypatingi, mes itin reikšmingi.

Mes – toks didžiulis stebuklas, visatos slėpinys, kuris visiškai nieko nereiškia.