Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus

Kovo 20 d. sukanka 125-osios Lietuvos ir pasaulio žydų literatūros klasiko Moišės Kulbako (1896–1937) gimimo metinės. Iki šiol lietuviškai pasirodė vienintelė M. Kulbako knyga – nedidelė poema „Vilnius“ (1997, vertė A. Bukontas). Šis tekstas lietuvių skaitytojams jau yra tapęs daugiakultūrio Vilniaus simboliu, sulaukęs daugybės meninių interpretacijų, įtrauktas į mokyklinę programą. Tačiau plataus M. Kulbako literatūrinio palikimo, kurį sudaro poezija, romanai, dramos, vertimas į lietuvių kalbą – dar prieš akis.

Spausdiname ištrauką iš M. Kulbako romano „Mesijas, Efraimo sūnus“ („Meshiekh ben Efraim“), vieno žinomiausių ir originaliausių rašytojo kūrinių. Pirmasis romano leidimas pasirodė 1924 m. Berlyne, 1929 m. jis buvo pakartotinai išleistas Vilniuje, o 1950 m. – Buenos Airėse. Daugelio kritikų nuomone, šis romanas – gerokai aplenkusi laiką magiškojo realizmo prozos užuomazga. Jo tekstas parašytas jidiš kalba XX a. 3 dešimtmečio pradžios Berlyne, kur autorius studijavo ir gyveno bohemiškoje vokiečių ir žydų menininkų aplinkoje. Tekste susipina tuometinių Europos modernizmo srovių, ypač vokiškojo ekspresionizmo ir besiformuojančio siurrealizmo, bruožai. Tačiau tiek romano turinys, tiek literatūrinis stilius – saviti, liudijantys gaivališką M. Kulbako vaizduotę ir originalią pasaulėvoką, kurios šaknys – Lietuvos žydų tradicijos ir gyvensena. Ši dermė savaip primena Marco Chagallo dailės stilių. Romanas išleistas anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbomis. Šiemet lietuviškai jį rengiasi išleisti leidykla „Odilė“.

Romano siužetas remiasi mistine, iš Talmudo žydų kilusia legenda, kad pasaulyje visuomet gyvena 36 slapti šventieji, be kurių nematomos veiklos pasaulį ištiktų katastrofa. Šie šventieji pagal hebrajiškų skaitmenų reikšmes vadinami „Lamed-Vov“ (t. y. trisdešimt šeši). Tikima, kad dažniausiai tokius šventuosius galima sutikti tarp paprasčiausių, vargingiausių žmonių, o jie patys nežino savo religinės misijos ir nelaiko savęs šventais. M. Kulbakas kuria istoriją apie tokius nežinomus šventuosius, gyvenančius Baltojoje Rusioje bei Žemaitijoje ir vykdančius slaptą religinę misiją – rengiančius pasaulį Mesijo atėjimui.

Vertėjas

 

Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus
Moišė Kulbakas. Apie 1927 m. Varšuva, fotostudija „Dager“.

 

Romano fragmentas

 

Įžanga

Visi, kam gyvenimo matas – žodis JHVH, visi šventieji teisuoliai, arba lamedvovai, kaip vieniši atsiskyrėliai klajoja ties pasaulio riba.

Tamsoje jie kartais sustoja, kai per atstumą staiga pajunta viens kitą, nors vienas kito nemato. Palei žemės ribą jie eina, augaloti, palinkę žydai su ilgomis lazdomis, melsvai švytint vidurnakčio dangui.

Ir tik Teismo dieną susirenka jie sutaršytomis barzdomis, su sunkiais kailiniais ir auliniais batais, laikydami rankose beržo lazdas. Jie nieko neklausia: tik atėję susėda Aukščiausiojo sosto papėdėje.

Susikiša vieną rankovę į kitą rankovę ir šildosi Visagalio šventybėje.

Ir leidžia dūmus iš savo pypkių.

Visagalis, sėdėdamas šlovės soste, šypsosi. Jam patinka jo paprasti teisuoliai.

 

Malūnininkas

Kartą Baltosios Rusios krašte gyveno toksai malūnininkas.

Jo žmona pasimirė, o sūnų paėmė į kariuomenę.

Malūnas apžėlė samanomis ir žolėmis.

Stogas nusmuko iki pat žemės kaip kailinių skvernas.

Toje apylinkėje nebebuvo likę nė gyvos dvasios.

Tik šarkos skraidė aplinkui, vien tiktai šarkos.

Malūnininkas nebežinojo, ką jam toliau daryti.

Nuėjęs į tvartą pamatė, kad iš viso turėto turto jam liko tiktai viena karvelė.

Tada atsisėdo ant savo namų slenksčio ir karčiai apsiverkė iš didelės vienatvės.

O vardu jisai buvo B e n j ė.

 

Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus
Moišės Kulbako atminimo lenta Vilniuje, Karmelitų g. 5. Mindaugo Kvietkausko nuotrauka.

 

Kas nutinka, kai žmogus lieka vienas

Kartą senoje knygoje skaičiau, kad žmogui blogai ilgą laiką likti vienam. Iš pradžių jam atrodo, kad tai niekai. Bet paskui jį ima persekioti blogos mintys, pasikeičia jo balsas, ir jis ima vaikščioti aplinkui tartum apdujęs.

Jeigu Benjė tai būtų žinojęs, turbūt nebūtų likęs vienui vienas gyventi malūne, būtų persikraustęs į artimiausią miestelį, o gal netgi būtų antrąkart vedęs.

Senam žmogui gyventi atokioje sodyboje išvis sunku.

Kas dieną Benjė vienas pats išsivirdavo truputį maisto, vienas pats pamelždavo karvelę, o tada tiesiog vaikštinėdavo po savo malūną susinėręs rankas už nugaros arba kalbėdavo psalmes, kaip dera vienišam žmogui.

Kartą jis nuėjo apsiprausti prie šulinio, ir staiga vandens atspindyje pastebėjo, kad apatinė jo lūpa atvipusi. Benjei apatinė lūpa niekad nebuvo atvipusi. Jis išsyk pagalvojo, kad taip jam nutiko iš vienišumo. Grįžo namo, nusikabino nuo sienos veidrodėlį, ir tik­rai – lūpa atvipusi. Be to, jam buvo dar labiau nei iki tol suaugę antakiai, apskritai visas atrodė gauruotas, apžėlęs ir apsileidęs kaip šeškas. Benjė palietė savo lūpą – ji buvo išdžiūvusi tarsi molio gabalas. Ir nors lauke buvo šiltas vakaras, jis užsiropštė ant krosnies, įsirausė į senus drabužius ir užmigo.

 

Benjė gano karvelę

Už malūno driekėsi tamsus eglynas.

Baltojoje Rusioje atėjo toks laikas, kai ištisas dienas tvyro rūkas, o visą kraštą kiaurai merkia lietus.

Pilką apyaušrį Benjė išvedė savo karvelę pasiganyti. Jie ėjo molinais takais per priplėkusius nuo drėg­mės laukus iki pat girios. Benjė su virvele rankoje žengė pirmas, o karvelė klusniai sekė iš paskos.

Jie lindo į tankmę tarp medžių, nuo šlapių šakų ant jų varvėjo vanduo, bet Benjė buvo giliai paniręs mintyse ir nieko nepaisė. Taip jie brovėsi iš vieno tankumyno į kitą. Karvelė kartkartėm nusipešdavo kelias šlapias žoleles nuo medžių šaknų, ir to jai pakako.

Papartynuose riogsojo seni sutrešę kelmai.

Samanos visur buvo apklojusios žemę ir apvyniojusios medžių kamienus. Šalti girios balsai vos pasigirdę ištirpdavo ir išsyk užgesdavo akmeninėje gūdumoje.

Benjė išvedė savo karvelę į kelią. Į lietaus ertmę.

Abudu slinko išvargę, nuleidę galvas, apsunkę nuo negalvojimo.

Mat Benjei mintys dažniausiai kildavo tada, kai jis negalvodavo.

Visur viešpatavo tyla. Purvinos basos kojos raudonavo nuo šalčio. Pro pradriskusio seno kaftano plyšį lindo vata.

Benjė sustojo, apžiūrėjo savo kaftaną, o tada pakėlė akis į girią.

Tik pažiūrėk, Benje, kokiais nuostabiais drabužiais pasipuošusios eglės!

 

Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus
Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“ Vilniuje. Mindaugo Kvietkausko nuotrauka.

 

Trys svečiai

Benjė sėdėjo verandoje ir dairėsi į kelią. Baltojoje Rusioje buvo šviesi pavakarė, jis įtempė žvilgsnį ir staiga pamatė tris vyrus, artėjančius keliu.

Jis pakilo iš savo vietos ir išėjo jų pasitikti.

Trys barzdoti žydai su kailiniais ir krepšiais ant pečių sunkiai žingsniuodami artinosi iš miško pusės.

Benjė prisiartino prie jų kelyje ir su jais pasisveikino. Žydai nužvelgė jį ir atsakydami į pasveikinimą kažką kimiai sumurmėjo, nepratardami nė žodžio.

(Būna žmonių, kuriems skirta tylėti.)

Benjė svečius nusivedė iki namų ir plačiai atvėrė jiems savo duris.

Žydai įžengdami žemai lenkėsi po durų stakta, nes buvo augaloti ir stambūs.

Troboje jau buvo tamsu kaip naktį.

Svečiai pamažu nusiėmė krepšius ir pasidėjo lazdas, o nuo jų drabužių pasklido smalos ir miško kvapai.

Benjė stebėjo savo svečius su dideliu smalsumu.

Jie susėdo ant plačių suolų aplink stalą. Jų sunkios figūros dunksojo tamsoje tartum seni medžių kelmai.

Benjė jų pasiteiravo:

– Tai iš kur būsite, žydai?

Vyriausias iš svečių pakėlė antakius, išsitraukė iš kišenės molinę pypkę ir atsakė:

– Iš Baltosios Rusios.

Daugiau Benjė nerado, ko paklausti, nes visos jo mintys tarsi priaugo prie kūno.

Nebylioje tamsoje, melsvai švytint trobos langeliams svečiai ant suolų pasitiesė savo kailinius.

Benjė įžiebė balaną. Žydams krutant kambaryje ant sienų krito keisti šešėliai. Karvė, it kažką pajutusi, išlindo iš šilto tvarto ir priėjusi prie trobos langelio priglaudė savo galvą. Ji klausėsi.

Benjė tylomis atsisėdo prie stalo greta svečių ir dairėsi giliai susimąstęs, nes norėjo suregzti kažkokią mintį, bet niekaip nepajėgė.

Staiga jis atsigręžė į žydus:

– Pasakykit, ką man daryti?

Svečiai nustebę į jį pasižiūrėjo, o po kiek laiko vyriausias iš jų paklausė:

– Ar turi ko valgyti?

– Turiu!

– Tai nieko nedaryk.

– Kaip? O kokia prasmė?

– Nėra jokios prasmės.

Šitaip atsakęs vyriausiasis svečias išsitiesė ant kieto suolo, atgręžė nugarą ir užsitraukė kailinius iki pat galvos. Jį pasekė ir kiti svečiai. Juos traukė miegas.

Benjė stovėjo prie vyriausiojo.

Laukė prie jo ilgai. Paskui susidėjo rankas už nugaros ir ėmė patylom vaikštinėti po trobą pirmyn atgal, o pro langą jį stebėjo karvelė.

Staiga jį tartum pervėrė kažkokia į galvą atėjusi mintis. Benjė pripuolė prie vyriausiojo svečio ir ėmė jį tąsyti už kojos:

– O kas paskui, ką? Taip ir numirt?

Svečias iš visų jėgų bandė ištraukti savo koją, bet Benjė jos nepaleido, tik dar garsiau užriko:

– Tai ką, tik numirt?

Jis net sriūbčiojo:

– Numirti?

Svečiai atsisėdo savo guoliuose, o Benjė toliau dejavo, blaškėsi po trobą graibstydamas sienas, plėšydamas nuo savęs drabužius, raudodamas, nes jam, regis, labai skaudėjo.

Vidurnaktį svečiai atsikėlė, nusiplovė rankas ir išsitraukė psalmynus.

Tada visi keturiese susėdo ant žemės.

Molinė asla buvo šalta, pro ją skverbėsi priešaušrio žvarba. Karvelė it sustingusi tebestovėjo prie to paties lango.

Žydai skaitė psalmes kimiais balsais, kupinais tamsios ekstazės.

Užmerkę akis, jie žvelgė kažkur kitur, nebe į šį pasaulį.

Jie nebegirdėjo balso, vis dar varsčiusio tamsią tylą, vis dar pratrūkdavusio lyg būtų uždarytas viduje ir niekaip negalėjęs išsivaduoti.

 

Malda vargdienio, kuris nuo visų pasislėpęs

Vienam tiktai Dievui išlieja savąją širdį...

 

Tamsoje ėmė palengva ryškėti pirmieji apyaušrio gaisai.

Paryčiais Benjė pajuto, kad šiek tiek apsivalė. Jo ilgos rankos dabar kabėjo prie kūno lyg svetimos ir pačios savaime, kaulėtos ir šaltos, vartė psalmyną. Jis nužvelgė svečius ir atsargiai pasilenkė prie savo kaimyno ausies:

– Sakykit, koks jūsų amatas, mielasis?

– Vandens nešėjas.

– O jūsų?

– Muzikantas.

– O jūsų?

– Kaminkrėtys.

Benjei patiko jų garbingos profesijos.

Tuomet svečiai ėmė kilti nuo žemės ir ruoštis į kelią.

Benjė grumdėsi tarp jų ir nežinojo, ko nusitverti.

Kiekvienas svečias paeiliui bučiavo mezuzą ir ėjo pro duris į lauke rausvėjančią prietemą.

Iš pievos pakilo gandras ir įtraukęs raudonas kojas nuplasnojo į kitą pievą. Jis vos neužkabino žydų galvų savo sparnais.

Trečiasis svečias, visą naktį tylėjęs paniurėlis, staiga prabilo – nei šį, nei tą. Jis ėmė kažkuo kaltinti Benję, niurzgė, kad tas neva kažkam priešinasi, paskui pačiupo apstulbusį malūnininką už rankovės ir parodė į nuskrendantį paukštį:

– Va, paukštis elgiasi kaip paukštis, – jis įsispitrijo Benjei tiesiai į nosį, – o tu – kaip asilas!

Staiga piktai nusispjovė ir įtūžęs nuėjo, nesidairydamas aplink. Benjė liko stovėti priblokštas, visiškai nieko nesupratęs.

Tuomet prie jo priėjo vyriausias svečias ir atsisveikindamas tarė:

– Tau teks atlaikyti išbandymus, Benje!

Ir trys svečiai nutolo keliu į mišką.

 

Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus
Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“ Vilniuje. Mindaugo Kvietkausko nuotrauka.

 

Malda

Malda vargdienio, kuris nuo visų pasislėpęs

Vienam tiktai Dievui išlieja savąją širdį.

Kodėl mums skyrei taip sunkiai kentėti, o Viešpatie!

Kur aš bestovėčiau, ten manęs tampa per daug,

Ir kur benueičiau, ten skleidžiu tamsos kvapą.

Pavydžiu aš paukščiui, kuriam daug geriau už mus,

Ir moliui, kuriam už visus geriausia!

Ką man daryti su savo ranka, kuri man nereikalinga,

Ir su savo širdim, nebetinkama niekam?

 

Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas