Lijo kaip iš kibiro. Paryžius, kvailas miestas su savo kvailais automobiliais, skubančiais vienišais praeiviais ir neono šviesom, atsispindinčiom šlapiam asfalte, šiandien mane gerokai nervino. Nepasiėmiau skėčio, tad lietus šalta srovele nuo skrybėlės tekėjo man už lietpalčio apykaklės, keldamas nejaukų drebulį ir šleikštulį. Nekenčiau savęs, nekenčiau lietaus ir šito paros meto – pavakario prieblandos. O dar labiau nekenčiau to, su kuriuo privalėjau susitikti. Pravėręs surūdijusius girgždančius vartus, per šlapius lapus ir balas nuskubėjau prie namo, dunksančio sodo gilumoje su tirpstančiais prieblandoje kontūrais ir vos įžiūrimomis jame durimis – joks žiburys nespingsėjo pro langą, o durys nebuvo apšviestos. Apgraibomis pakilęs aptrupėjusiais laipteliais ir vargais negalais užčiuopęs durų skambutį nuspaudžiau jį. Duris atidarė pagyvenusi žilagalvė dama, aplink jos kojas vijosi guvus kokerspanielis ir nedraugiškai urzgė, taikydamasis į mano kelnių klekšnę.

– Kaip jis, Klemensas? – paklausiau pasisveikinęs ir atiduodamas šeimininkei permirkusį lietpaltį.

– Jam šiek tiek geriau, – sumišusi tarė ji ir nulydėjo mane laiptais į viršų, į erdvią palėpę, kur Klemensas buvo įsirengęs studiją. Pravėręs duris pajutau aliejinių dažų kvapą, ant antikvarinio stalelio mėtėsi paletė, suvyniota į laikraštį, pasklidusi jame riebalų dėmė išryškino „Le Figaro" antraštę ir persisotinusias aliejumi kitos lapo pusės raides. Ant molberto stovėjo nebaigtas tapyti paveiks­las, vaizduojantis senovinę spintą. Iš viršaus pro stoglangį sunkėsi dulksva pavakario šviesa, duodama laisvę ekspresyviems šešėliams, panardinantiems patalpą į keistą nerimą ir nebylų liūdesį. Apsidairiau. Studija buvo užgriozdinta senais baldais. Matėsi daug įvairaus stiliaus kėdžių.Viename kampe glaudėsi netvarkingai į sieną atremti paveikslai. Ant viršutiniojo išvirkščiosios pusės matėsi užrašas „Autoportretas", paskubom išvedžiotas raudonos spalvos dažais. Staiga iš už širmos pasigirdęs kimus, nuvargęs balsas, privertė mane krūptelėti ir aš atsigręžiau garso pusėn:

– Prisėskite kur nors. Valau teptukus, tuoj baigsiu.

Nedrąsiai pritūpiau ant pirmos pasitaikiusios kėdės. Dvelktelėjo aštrus terpentino kvapas, ištraukdamas paskui save iš už širmos balso savininką – ilgais, netvarkingais, per anksti pražilusiais plaukais, įkritusių akių, gelsva neskusta veido oda jaunuolį, gerokai dėmėtais džinsais, nenusakomos spalvos vilnoniu rankų darbo megztiniu ir tokiu pat šaliku, apvyniotu apie kaklą. Vengdamas paduoti jam ranką, nukreipiau akis į paveiks­lą.

– Patinka? – linktelėjo jis į paveiks­lą. – Mėšlas. Bet negaliu prarasti nei vienos dienos, juk žinote...

– Žinau, – skubiai atsakiau, nutraukdamas jį, – girdėjau apie jūsų ligą, bet jūsų motina labiau susirūpinusi dėl kitko – jūsų psichinės būklės.

– Mano psichinės būklės? O kokia ji?.. A... pergyvena, kad su ja nešneku, – ir įsmeigė į mane pavargusių, karščiuojančių akių žvilgsnį.

Jo žvilgsnis pervėrė mane kiaurai, ir aš išsyk pasijutau esąs čia nereikalingas, svetimas, nereikalingesnis net už čia esančius baldus, kurie bent jau kūrė apgaulingai jaukią atmosferą.

– Bet aš... su motina jau seniai esame viską vienas kitam pasakę... Ir su tėvu, – pridūrė. – Ir netgi mūsų kokerspanielis seniai nieko nebeklausinėja, – Klemensas išspaudė šykščią šypseną, tokią svetimą šitame nuvargusiame veide.

– Motina sakė, kad esate rašytojas...

– Nežinau, kuo galėčiau būti jums naudingas... Nesu rašytojas, nebent... norite pirkti kokį paveikslą?

Bet vargu, ar jus sudomins; tapau tik autoportretus...

– Parodykite, prašau, aną, – pats sau netikėtai ištiesiau ranką, rodydamas į paveikslą su užrašu „Autoportretas". Klemensas mikliai atsuko į mane paveikslą. Šis vaizdavo volterinį krėslą.

– Bet juk tai – krėslas? – nustebęs paklausiau.

– Taip, jūs visiškai teisus. Tai krėslas, – tyliai atsakė Klemensas.

– O kodėl tuomet – autoportretas?

– Argi jūs nematote, juk esu senas, suklypęs baldas. Taip, kadaise norėjau būti rašytoju. Bet juo netapau. Ir, kiek žinau, baldai nerašo. O ką rašote jūs?

– Tiesą sakant, aš čia dėl Gomb­rowicziaus...

– Dėl Gombrowicziaus? O aš kuo čia dėtas?

– Matote, aš rašau monografiją apie Gombrowiczių... O jūsų motina minėjo, kad jums paauglystėje teko su juo susitikti, jis netgi pietavo jūsų namuose...

– Kažkaip neprisimenu, – sumurmėjo Klemensas. Jo lūpos taupė kiekvieną žodį, ir šis, netyčia prasprūdęs pro jas, netrukus atsimušdavo į grindis. – Baldai neturi atminties.– Štai pažvelkite, į šitas kėdes, šituos stalus, šitas spintas, sekreterus, komodas ir spinteles. Jie neturi atminties ir negali nieko papasakoti, bet tik tiems, kas nemoka jų prakalbinti... – Klemenso žvilgsnis meiliai palytėjo kiekvieną baldą, ir jis nutipeno prie senovinės spintos, atsargiai palietė ranka jos raižytą paviršių. – Žinote, man pavyko juos prisijaukinti ir jie man papasakoja savo didžiausias paslaptis. Štai, pažvelkite, šita spinta pagaminta Burgundijoje...

– Atleiskite, bet aš turiu mažai laiko, – skubiai išsitraukiau iš kišenės užrašų knygelę ir parkerį. – Galbūt jūs prisimenate, ką tuomet, 1963-iaisiais, lankydamasis pas jus, kalbėjo Gombrowiczius – kokį nors ypatingą jo posakį, gestą ar veido išraišką. Dėjau viltis į jūsų motiną, bet, žinote... ji vargiai ką begali prisiminti... O jūs ką tik išsidavėte, kad esate be galo pastabus. Žinote, netikiu, kad jūs neprisimenate Tokios Įžymybės, juolab kad jūsų motina minėjo...

– Neatsakau už savo motinos žodžius, – Klemensas nekantriai mane nutraukė. – Bet jeigu ji prašė... pabandysiu ką nors prisiminti. Prisėskite, – tarė jis, rodydamas į antikvarinį stalelį su pora kėdžių greta jo. –­ Gal išgersite arbatos? – ir, nesulaukęs atsakymo, jis skubiai nutipeno už širmos plikyti arbatos. – Jums indiškos ar kiniškos?

–Nesvarbu, – burbtelėjau aš atsisėsdamas ir užsukdamas parkerio dangtelį. Supratau, kad greit iš čia neištrūksiu, o juk šiandien dar žadėjau paskambinti leidėjui. Niekuomet iš tų respondentų negali išgauti jokios naudingos informacijos. Sugaišti begalę laiko, o paskui vargiai sukurpi vieną pastraipą. Romanus rašyti geriau. Tikra tiesa. Ten faktų ir dokumentikos nereikia. Viskas rutuliojasi greitai ir sklandžiai. Ir pyktis su leidėju nereikia. Įgrūdau parkerį į viršutinę švarko kišenę – vargu ar šiandien beprireiks. Iš įsiūčio norėjosi graužti nagus. Bet šiaip taip susivaldžiau. Klemensas pasirodė iš už širmos su dviem kiniško porceliano puodeliais:

– Užplikiau pagal savo receptą. Manau, jums patiks, – tyliai padėjo puodelius ant nedidelio stalelio ir neskubėdamas atsisėdo priešais mane. –­ Žinote, tai buvo taip seniai... neapsakomai seniai... bijau, kad jus nuvilsiu...

– Bet prabėgo tik dešimtmetis, –­ kategoriškai paprieštaravau. – Jūs gi privalote prisiminti, esate jaunas, ne toks kaip jūsų motina... – bandžiau apeliuoti į jo santykius su motina, ir man iš dalies pavyko; Klemensas įbedė savo karščiuojantį žvilgsnį į arbatos puodelį, jo ranka, gulinti ant stalelio, virptelėjo ir pro tvirtai suspaustas lūpas prasiveržė gilus ato­dūsis:

– Prisimenu, bet labai miglotai... Kažkada seniai, paauglystėje, nors mokiausi klasikinėje gimnazijoje, buvau susižavėjęs Gombrowicziaus kūryba. Mokėjau mintinai ištisas jo romanų pastraipas ir norėjau tapti dideliu rašytoju. Ir man neblogai sekėsi. Bet... – jis liūdnai atsiduso, –­ mano tėvai, negailestingi snobai, padarė didelę klaidą, pasikviesdami jį į svečius, tada 1963-iaisiais, kai jis grįžo iš Argentinos. Aš tiesiog buvau tam per jaunas ir nepasiruošęs susitikti su juo. Jeigu tai būtų dabar...
Klemensas įbedė akis į antikvarinį staliuką ir ilgai tyrinėjo kažkokią medžio liniją:

– Riešutmedis. Pažvelkite, kokia ekspresyvi linija. Kažkaip anksčiau aš jos nepastebėjau... Turėčiau būti jums už tai dėkingas, – kai jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane, jo akyse žibėjo vaikiškas susižavėjimas, – dabar, – tęsė Klemensas, lengvai grįžęs prie ankstesnės minties, – jaunimas išėjo į gatves: jie dainuoja revoliucines dainas, skambina gitarom, kuria komunas ir rūko marihuaną, spjovę į veidą visoms prancūzų tradicijoms ir etiketui. Tai ką jie daro dabar, gerokai pranoksta visas Gombrowocziaus fantazijas. O tuomet... tuomet, kai mane ištiko Gombrowiczius. Taip, būtent – ištiko, – Klemensas atsargiai gurkštelėjo arbatos, įsiurbdamas į save tik jam vienam suprantamus prisiminimus. – Tėvai vieną sekmadienį pasikvietė to meto Paryžiaus garsenybę pietų. Buvo vasaros pradžia, ir mano mokslo metai gimnazijoje ką tik buvo pasibaigę. Pas mus tuomet lankydavosi daug įžymių žmonių, bet, suprantate, Gombrowiczius buvo mano stabas. Puoselėjau viltis būti ne mažesniu rašytoju negu jis, o galbūt net jį pranokti, juolab kad šito taip troško mano tėvai... O aš... aš bijojau juos nuvilti... O tada, tą sekmadienį, tai ir įvyko...

– Kas įvyko? – nekantraudamas vėl išsitraukiau parkerį ir užrašų knygelę.

– Nežinau, kaip jums ir paaiškinti... – Klemensas vėl ėmė dvejoti, nuleidęs akis į antikvarinį staliuką, tarsi ieškodamas ten išsigelbėjimo.

– O jūs pabandykite, pabandykite...

– Suprantate... reikalas tas, kad Gombrowiczius pas mus apsilankė ne vienas...

– Bet jūsų motina sakė...

– Ne. Ji nieko negalėjo jums sakyti, nes ji to nežino, – sausai nukirto Klemensas. – Gombrowiczius ir visi jo personažai (o jie visur keliaudavo sykiu su juo) – visi tie lenkai, argentiniečiai, prancūzai ir dar velniai žino kas – atėjo kartu su juo, atėjo į mūsų namus, staiga įsibrovė į mano gyvenimą, ir tada... aš pasijutau nereikalingu svetainės baldu ir man nebeliko vietos šiame pasaulyje, – jis įsikarščiavo, – jie, jie visi, staiga atgijo užpildė visą svetainę su visa savo praeitim ir dabartim, su savo likimais, graudžiom ir juokingom istorijom: jie skriejo karusele aplink svetainę, sukdamiesi vis greičiau. Iš pradžių jų ratas manęs nesiekė, bet jis nuolatos platėjo ir greitėjo: ir štai aš pajutau, kaip ta karuselė mane užkliudė sykį, antrą, trečią... Jos sukeltas vėjo gūsis smogė man į paširdžius ir aš suvirpėjau. Paskui man užgniaužė gerklę ir aš buvau priverstas giliai įkvėpti, o paskui – iškvėpti... O tada... tada mano siela, mano susižavėjusi vaikiška siela ištrūko iš mano kūno ir įsisuko į šitų Gombrowicziaus personažų sūkurį... Veltui bandžiau ją sugauti karuselei skriejant pro šalį. Ji iškeliavo kartu su jais ir jau niekada nebegrįžo...
Klemenso žvilgsnis bejėgiškai klaidžiojo po studiją, bandydamas užsikabinti už kokio nors daikto.

– Atleiskite, Klemensai, – nekant­riai paliečiau jo ranką, – gal prisimenate, apie ką tuomet kalbėjo Gombrowiczius ir svečiai?

– Apie ką kalbėjo? – Klemensas pasikasė apšepusį skruostą. – Apie tai, apie ką tuomet kalbėjo visas Pa­ryžius, – vyko diskusija apie Sart­re'ą ir Proustą ir kuris iš jų geresnis, –­­ nors daugelis Sartre'o net nebuvo skaitę, –­ visi balsavo už Proustą... Tiesa, dar Gombrowiczius pasakojo, kaip jį apvogė, plaukiant laivu, ir... apie kažkokią milijonierę, kuri jam paskolinusi pinigų...

– Gal dar ką nors prisimenate? –­ mano kantrybė baigė išsekti.

– Dar... jis pasakojo, kaip restorane nusimovė kelnes, – to aš niekaip negalėjau tada įsivaizduoti... ar galite tuo patikėti – Gombrowiczius publikos akivaizdoje be kelnių? –­ Klemensas įsikarščiavo, – dar pasakojo apie muses, apgulusias musgaudžius. Žinote, Argentinoje dar daugiau musių negu Paryžiuje... Gombrowiczius visą laiką kalbėjo, kiti tik klausėsi... bet keisčiausia tai, – Klemensas suirzo, – kad ištikta jo didybės, kuri galop pradėjo kelti man antipatiją, mano siela, mano tyra gimnazistiška siela, iškeliavo sykiu su juo, –­­ Klemenso akys vėl klaidžiojo po studiją, bandydamos jos kampuose aptikti seniai apdulkėjusius prisiminimus... –­­ Ir tada... mano galvoje įstrigo viena jo frazė...

– Kokia frazė? – skubiai paklausiau, pasiruošęs užsirašyti, bijodamas, kad Klemensas jos nepamirštų.

– Jis tada pasakė: „Netikiu tapyba."

Klemenso lūpos nervingai trūkčiojo, jis nuleido galvą, užsidengdamas rankomis akis:

– Gombrowicziui išėjus, ilgai sėdėjau svetainės kampe. Staiga jis grįžo, Gombrowiczius, maniau, – nori grąžinti man sielą, bet ne – jis grįžo be kelnių, ėmė lakstyti po svetainę, vaikydamas muses nuo pietų likučių ant svetainės stalo ir mušinėdamas jas tinkline mentele. Manęs, jis, aišku, nepastebėjo, nes aš buvau tik baldas. Porą kartų jis taip trinktelėjo per stalą, kad Sevro porceliano pietų servizas vos neatsidūrė ant grindų, – motina tikrai nebūtų tuo apsidžiaugusi. Prisimenu, tada pamaniau... Ne visos musės, priplotos mentelės, žūdavo iš karto, kai kurios, smarkiai sužalotos, krito ant grindų, ir, radęs kokią nukritusią musę, Gombrowiczius ją tučtuojau pribaigdavo taikliu tinklinės mentelės smūgiu. Man rodėsi, kad tai tęsėsi siaubingai ilgai, o Gombrowicziaus figūra išaugo į groteskišką dvimetrinę pabaisą. Buvau įsitikinęs, kad nesapnuoju, nes tas vaizdas buvo toks ryškus, kad aš bijojau net sukrutėti ir sėdėjau sulaikęs kvėpavimą. Staiga tartum kažkas išsiurbė svetainės orą su visa gyva ir negyva materija. Svetainė susitraukė iki antpirščio dydžio, o aš tapau smeigtuko galvute. Aš buvau tik smeigtuko galvutė, kuri turėjo apgyvendinti tą erdvę, nes visos gyvos būtybės buvo dingusios ir liko tik keli daiktai, netgi ne daiktai, o tik jų atspindžiai erdvėje, todėl veidrodyje, kurį aš visą laiką netikėtai sau pačiam aptikdavau, aš galėjau matyti tik kėdę, stalą ir save – smeigtuko galvutę, daug mažesnę už musę, kuri judėjo erdvėje nenuspėjamomis trajektorijomis. Veltui ieškojau savęs tuščiuose kambariuose, pabudęs ryte žiūrėdavau į savo atspindį veidrodyje, bet matydavau tik smeigtuko galvutę, suprantate? „Na gerai, esu tik smeigtuko galvutė, bet kurgi visi kiti namiškiai?" – klausdavau savęs. Jie, deja, irgi buvo dingę, arba egzistavo kitame matavime. Tėvų troškimas matyti mane rašytoju neišsipildė, nes, kaip suprantate, jie paprasčiausiai buvo išnykę iš mano gyvenimo drauge su oru, Gombrowicziumi, svetainės baldais, visais daiktais ir mano siela. O aš... aš... koks iš manęs galėjo būti rašytojas – smeigtuko galvutės dydžio ir be sielos... Nusprendžiau studijuoti dailę. Galite manyti, kad tai mano kerštas jam. Dabar juk tai nebeturi jokios pras­mės, ar ne? –­ Klemensas pažvelgė man į akis savo nuvargusiu žvilgsniu tarsi ieškodamas atsakymo. – Ir, žinote, tuomet... tuomet pirmąsyk išvydau save kaip laiškų dėžutę. Mažą, senovinę, kinišką laiškų dėžutę, kurioje laikiau vienos merginos laiškus. Dėžutė egzistavo. Ir ta dėžutė buvau aš. Galėjau valandų valandas studijuoti jos lakonišką piešinį, jos nežymius lako įtrūkimus ir musių paliktas žymes. Žinote, ko aš joje ieškojau? Ogi sielos, savo sielos... Ir man beveik pavyko... Tiesa, ne iš karto, bet kasdien dėžutėje rasdavau po naują laišką. Tuomet ir pabandžiau ją nutapyti. Iš pradžių ėjosi sunkiai. Bet kai nutapiau dvidešimtąją tokią pačią laiškų dėžutę, staiga pajutau, kad paaugau, dalelė mano sielos sugrįžo ir slėpėsi tos dėžutės kampe. Pas­kui dėžutėje laiškų nebebuvo, ir ta mergina man liovėsi egzistavusi...

Pažvelgiau į veidrodį. Jame atsispindėjo rašomojo stalo stalčius, pilnas kažkokių dokumentų. Karštligiškai puoliau ieškoti jame sielos, užfiksuodamas jį drobėje. Ir žinote, – jis pasilenkė prie manęs ir sukuždėjo, – aš vis dar augu, visą laiką augu: neseniai buvau sena komoda, o dabar esu miegamojo spinta. Tik nežinau, ar dar suspėsiu tai nutapyti, – jo balsas skleidė tirštą, neperregimą liūdesį, kuris išnykdavo studijos kampuose, susiliedamas su melancholiškais baldų šešėliais, – jėgos vis silpsta, nors esu padarytas iš tvirto medžio...

Toliau Klemenso pasakojimo nebesiklausiau. Atsisveikinau ir išėjau iš studijos, pilnos senų baldų ir drobių su jo autoportretais. Palikdamas tą namą su jo liūdnais prisiminimais ir atodūsiais, išgirdau vėjyje tilindžiuojantį varpelį. Krūptelėjau ir atsigręžiau nustebintas netikėto garso, nes puikiai žinojau, kad prie durų jokio varpelio nėra...

Netrukus išgirdau, kad Klemensas mirė nuo sunkios ligos. Jo šeima, pati to nenujausdama, palaidojo jį kaip baldą, tiesiog atsikratė juo ir palaidojo nišoje netoli Paryžiaus „Marche aux Puces" turgaus, kuriame prekiaujama daugybe senų baldų.

Klemensas, vargšas Klemensas, kuris niekada netapo rašytoju, buvo sukūręs sau epitafiją, ir savo šeimai liepė ją laikyti jo „raštais". Ant Klemenso paminklinės plokštės užrašyta:

„Aš nesėkmingai bandžiau tapti dar kokiu nors baldu, bet ir tai man nebuvo leista, todėl visą gyvenimą buvau tik vienas baldas, o tai, šiaip ar taip, nėra mažai, jeigu turėsime omenyje, kad visa kita yra tyla."

2013 m. birželis–gruodis