Andrejaus Vasilenko nuotrauka

 

 

– Alio? Klausau, redakcija.

– Laba diena.

– Taip, laba diena, klausau. 

– Noriu parašyti skelbimą, pranešimą.

– Ponia, prastai jus girdžiu, lyg iš labai toli, gal galite laikyti ragelį arčiau savęs? Ar jūsų skelbimas jau kažkur publikuotas?

– Ne. Nepublikuotas, – moteris skambino į laikraščio, kuriame anksčiau spausdino savo straipsnius, redakciją, tačiau administratorė jos nepažino. Tariant kiekvieną žodį reikėjo stipriai sukaupti mintis. 

– Gerai, atsiųskite, prašau, mums elektroniniu paštu. Jeigu tiks ir publikuosime, mes su jumis susisieksime. 

– Turiu prašymą... Ar galėtumėte tekstą užrašyti telefonu? Aš jums padiktuočiau. 

– Na... Kaip suprasti? Negalite atsiųsti?  

– Neturiu interneto. Tai trumpas pranešimas.

– O paštu?

– Taip pat negaliu... 

– Šiek tiek neįprastas prašymas, ponia. Ak... visai neturiu laiko... – Moteris juto, kad administratorei ji tik dar viena keistuolė, skambinėjanti į redakciją kai trūksta dėmesio. – Žinokit, – tarė administratorė, – paprastai mes priimame elektroninius straipsnių, skelbimų ir kitų tekstų variantus, kraštutiniu atveju redakcijai paštu galima siųsti tiesiai spausdintą variantą, pridedant elektroninę versiją. Jei atsiųstumėte paštu, tekstą peržiūrėtume kitą savaitę. Atleiskite, bet dabar turiu eiti į susirinkimą. Paskambinkite šiek tiek vėliau, viso gero!

– Viso gero... – žodžiai liko kabėti tyloje kaip šlapi skalbiniai tamsoje, be pažado kada nors išdžiūti. 

Tačiau skambinančioji turėjo kažkaip perduoti žinią. 

Būtent šis laikraštis atkeliaudavo kas savaitę į jos namus ir būtent šis, iš daugelio čia plasnojančių popierinių leidinių pasiekdavo tankiai apkrautą jų virtuvės stalą. Ant šio stalo vaisių vaza niekada nestovėdavo viena. Aplink ją stūksojo knygų ir žurnalų krūvelės, tarp kurių mėtėsi sausainių pakeliai ir ryžių trapučiai, vienas kitas andainykštis laikraštis uždengdavo šiuos daiktų peizažus popierinėmis lygumomis su raidėmis ir nuotraukomis, po kuriomis ir ant kurių vietą rasdavo visų šeimos narių raktai, telefonai ir kitas kišenių turinys. Visi nuolatinės vietos namuose neturintys daiktai galiausiai susitikdavo čia, ant virtuvės stalo, prie kurio būdavo pusryčiaujama ir geriama kava. Šitą laikraštį šeima ir toliau vartys, nes kas savaitę jiems jį pristatys nemokamai. Šitaip jie perskaitys jos siunčiamą žinią iš čia, kur nėra nei virtuvės, nei laikraščių, nei telefonų, nei stalo.

Skambinusioji buvo neseniai mirusi. Prieš keletą savaičių vairuodama naktį miške, ji partrenkė elnią ir žuvo pati. Prisiminė tik ryškų blyksnį, kai viskas staiga nušvito. Jos akys susidūrė su žvėries akimis. Tai buvo elnė, didinga, kailiu apsisiautusi būtybė. Iš miško išbėgusi juodaakė siela, kuri pažvelgė į ją, pravažiuojančią, ir šis vienintelis prisilietimas žvilgsniu buvo lemtingas. Taip moteris iškeliavo į amžinybę. Paskui viską matė tik iš šalies. 

Iš pradžių niekaip negalėjo su tuo susitaikyti. 

„Aš? Miriau? Dabar? Aš miriau? JŪS KĄ, JUOKAUJAT?!“ – ji šaukė ant greitosios pagalbos darbuotojų, tačiau niekas negirdėjo. Ji pyko, niršo, negalėjo patikėti, nesuprato, kodėl taip atsitiko. Kodėl dabar? Kažkokia nenumaldoma jėga ją tempė žemyn, atgal į pasaulį, tačiau ji vis negalėjo sugrįžti į savo kūną. Tarytum perskrosdavo jį kiaurai ir jai niekaip nepavykdavo su kūnu, su pačia savimi ten, apačioje susikabinti. Staiga viskas nutrūko. Pradėjo tirpti. Ir ji daugiau niekada nebejautė traukos atgal.

Tik norėjo perduoti žinutę šeimai. 

– Klausau, redakcija, – paskubomis atsiliepė administratorė, tarsi labiausiai užsiėmęs žmogus Žemėje.

– Laba diena, neseniai jums skambinau, – moters balsas skambėjo iš dar toliau nei pirmą kartą. 

– Taip... – anapus ragelio pasigirdo gurkt gurkt gurkt, administratorė, matyt, gėrė vandenį.

– Prašau, užrašykite mano tekstą, ar galiu padiktuoti? – griežčiau kalbėti pabandė moteris. 

– Oi, ponia, čia vėl jūs, taip, prisimenu... Vos girdžiu jus, dar blogiau nei aną kartą. Gal jūs galite paskambinti po valandos, redakcijoje kaip tik pietų pertrauka. Atsiprašau, viso gero!

Nelengva užduotis mirusiam žmogui išspausdinti skelbimą laikraštyje. Dieną prieš mirtį ji susipyko su sūnumi, nes jis pavalgęs paliko indus ant virtuvės stalo ir nusiavęs kojines pametė jas po stalu, o kelias iš koridoriaus buvo išmozotas purvinais batais. Ji namuose kaip tik turėjo susitikimą su vienu studentu dėl jo baigiamojo darbo, tad betvarkė ją įsiutino. Studentui išėjus, ji taip ir pasakė sūnui, paskambino ir apšaukė jį. Dabar, jau mirusi, moteris vis galvojo apie tai, kad vanduo atsirado Žemėje, nes vandenilio molekulės atsidūrė planetos paviršiuje iš nukritusių meteoritų. Vadinasi, vanduo atsirado Žemėje iš kitų planetų, galaktikų prieš bilijonus metų. Vanduo, kurį gėrė administratorė, Žemėje atsirado prieš nesuskaičiuojamą galybę metų, o ji mirė vos prieš keletą dienų, tačiau dabar atrodė, kad tai įvyko be galo, be krašto, jei laikas būtų popierius, seniai. 

Telefono signalas. 

– Alio? Redakcija klauso, kalbate su jaunesniąja vyriausiojo redaktoriaus asistente. Kuo galiu jums pagelbėti? – ragelyje entuziastingai skambėjo malonus nepažįstamos jaunos merginos balsas. 

– Sveiki, norėčiau parašyti skelbimą, tačiau negaliu atsiųsti internetu, nes jo neturiu, todėl... – vos girdimai skambėjo balsas.

– Ak, suprantu, sakykite, koks jūsų operatorius, ar jam skambinote? O telefonas, kaip suprantu, veikia? 

– Aš norėčiau jums... – kiekvienam žodžiui ištarti iš ano pasaulio reikėjo sukaupti visatoje tirpstančias minčių daleles..

– ...nes galima naudotis internetu ir telefone, ar žinote? O koks jūsų telefonas? – matyt, mergina pamanė, kad jai skambina vyresnio amžiaus moteris. 

– Ar galiu jums  padiktuoti savo pranešimą? – moteris kiek galėdama stipriau sukoncentravo vis tirpstančias mintis.

– Gerai, žinoma! Tuoj pasiimsiu kuo rašyti. Išjungiu radiją. Gerai, ponia, klausau jūsų, pasistenkite garsiau!

Po kelių dienų, per pusryčius, laikraštis atkeliavo į namus ir nusileido ant virtuvės stalo tarp knygų, raktų ir telefonų apsuptos vaisių vazos, o šalia atsirado vandens ąsotis su jame nugrimzdusiu juodu akmeniu. Tai buvo meteoritas. Pirmajame laikraščio puslapyje buvo išspausdinta didingo ir gražaus gyvūno, elnės, dideliais ragais ir kailine apykakle su juodomis dėmelėmis, nuotrauka. Gyvūno akys priminė moters akis. Ji švelniai, šiltai ir griežtai žvelgė iš nuotraukos į aplink stalą sėdinčią savo šeimą. O skelbime buvo rašoma, kad rastos kažkieno kojinės po stalu ir neišplautos lėkštės virtuvėje ant stalo, o nešvarių batų pėdsakai veda į amžinybę. Prašau, neliūdėkit. Pasirašo Mama. 

 

 

Monika Lipšic – kuratorė ir kūrėja, šiuo metu gyvenanti Vilniuje.