Amazonė

ALGIS KUKLYS

 Ričardo Šileikos nuotraukaAudronė atsargiai žengė basomis per šaltą rasotą žolę, taip ėjo sapne regėta moteris, ginkluota ilgu ir nedideliu kirviu, o nuo pievų kilo balzganas rūkas ir, jeigu ne elektros stulpai, būtų patikėjusi, kad mato gamtą, kurioje gyveno mūsų tolimi protėviai, ir tą pačią dieną, kasdama pajūrio smėlį, netikėtai aptiko labai senus žmogaus palaikus, prie jų buvo ne tik žalvarinės apyrankės ir kaklo papuošalai, bet ir prie šono gulintis surūdijęs kirvis ir ilgas peilis, todėl spėjo, kad tai kuršės kapas, nes tą bylojo papuošalai, tada persižegnojo, taip darydavo visada, kai surasdavo žmogaus kapą, tačiau niekas iš Audronės nesišaipė, nes kiekviena amžinojo poilsio vieta verta pagarbos, ir ta žegnonė buvo tarsi atsiprašymas, jog sutrukdė mirusiojo ramybę, juk ir mes atgulsime karste, tąsyk pagalvojo atsargiai dėliodama kaulelius ant popieriaus lakšto, o kai galop baigė dėlionę, nufotografavo palaikus, paskui jaunutė dailininkė iš Dailės akademijos nupiešė atrastąją, va, tokiomis akimirkomis pamatai žmogaus laikinumą, pusbalsiu ištarė dailininkei, nosine braukusiai per aprasojusią kaktą, nes karštis lenkė prie žemės, bet mobiliojo telefono skambutis po kelių dienų privertė Audronę atsitokėti iš gilių apmąstymų, nes skambino iš redakcijos, tačiau archeologė atsainiai atsakė, kad reikės savaitę luktelėti, nes darbai tik prasidėję, paskui suirzusi pagalvojo stebėdama nuo pavėsinės dailininkės kantrų piešimą, kad žurnalistai tokie įžūlūs ir nekantrūs, o laikrodis jau rodė pietų metą, juk praalko visa grupelė jaunų žmonių, kuriems ji vadovavo, visi pavargo išsekinti karščio, po to prisiminė savo jaunystę, kai joks karštis nei šaltis neatrodė sunkus, o dabar dažnokai svaigsta galva, todėl dirba su pertraukomis, ir tik vakare, kai nusiprausė veidą ir susišukavo žilus plaukus, prieš akis vėl iškilo ankstesnis sapnas, tikriausiai susijęs su aptiktu moters kapu, bet pagaliau kokia čia mistika, o gal ji turi ypatingą intuiciją – juk tiek dešimtmečių atidavė kasinėjimams, vėliau prisiminė, kad panašus atvejis kadaise buvęs Irake, kai anglų archeologas, kasinėjęs šumerų miestą, netikėtai rado molines lenteles, išrašytas dantiraščiu, bet prieš tai sapne jam pasirodė baltai apsirengęs barzdotas vyras ir ranka mostelėjo į grindis, ten būta slėptuvės, o Audronė kadaise svajojo, kad nuvyks į Rytus, ten kasinės ir būtinai ką nors reikšminga ras, bet kaip yra pasakęs žymus lietuvių kalbininkas, „ieškojau Rytų, o juos suradau tėvynėje“, tik apmaudu, kad krikščionybė pernelyg greitai nušlavė archajinę baltišką kultūrą, tad liko vieni fragmentėliai, kuriuos renkame po trupinėlį, tačiau nuovargis greitai įveikė, ir ji užmerkė akis, bet kai po savaitės smalsi žurnalistė teiravosi, ar jie tąsyk neatradę amazonės kapo, Audronė nusišypsojo, paskui atsakė, jog taip nemananti, nes jeigu būtų atkasę nors penkis tokius kapus, tuomet galvotų apie labai karingų moterų kadaise gyvenamą vietovę, tačiau, anot jos, surasta kuršė, tapusi našle, turbūt paėmė į rankas vyro ginklus, kad apgintų savo šeimą, ir galop žurnalistė, nufotografavusi atkastuosius palaikus, nurūko automobiliu provincijos keliais, o ji, nebaigusi gerti kavos, vėl patraukė į kasinėjimų vietą –­ ten, kur profesorės laukė smalsus jaunimas, primenantis Audronei nerūpestingus metus, kai būtent vasarą, kasinėdama Žemaitijos piliakalnį, susipažino su būsimuoju vyru, mėlynakiu ir besišypsančiu, nors vėliau jam teko patirti ne vieną operaciją, bet jaunam jūra iki kelių, ir būtent tą atmintiną vasarą netoli piliakalnio jie netyčia aptiko dešimtojo amžiaus kapus, o viename iš jų gulėjo devynerių metukų berniuko ir jo sesutės kauleliai, turbūt jie mirė vienu metu, todėl tėvams teko išgyventi sunkias akimirkas, kai juos, suvyniotus į drobulę, turėjo užversti žemėmis, paskui į tą vietą žmonės sunešė akmenis, juos sudėjo ratu, ir tai buvo apsauga nuo piktųjų dvasių, o gal buvo tokia tradicija, kad svetimi žinotų, jog čia kapai, todėl nevalia trikdyti jų ramybės, nes mirusiųjų pasaulis yra kitoks, ir tai ji suvokė nuo pirmų kasinėjimų, vėliau sapnuose regėdavo senųjų laikų žmones, kartais taip aiškiai, kad galėdavo smulkiai aprašyti, kaip apsirengę vyrai ir moterys, galbūt tarp jų buvo ir jos protėviai, nes visi turime savo šaknis, tik, deja, to nesuvokiame, nors išmanome filosofijas ir aukštas technologijas; tačiau kitą dieną Audronė atkasė dar vieną kapą, o jame, sprendžiant iš gausių papuošalų, gulėjo moteris, prie jos šonų buvo surūdijęs kardas ir ieties antgalis, reiškia, ji aptiko ypatingą kuršių kapinyną, nes kuršiai – karinga gentis, jų kapų dar niekas neatrado, jie gyveno kaip vikingai, mokėjo ne tik prekiauti, plaukioti Baltijos jūra bei upėmis, bet ir kariauti, belieka atrasti nors vieno laivo liekanas, ir pagaliau suprato, kad ši karšta vasara jai atlygins už visą gyvenimą, nes tokios sėkmės galėjo pavydėti visi šalies archeologai, o žiniasklaida padarys savo darbą – žaibiškai išplatins naujieną, nors Audronė niekada nemėgo būti dėmesio centre, užtat josios „bičiulė“ Rūta su kaupu turėjo tokios tuštybės, todėl, jeigu apie ją nerašydavo koks laikraštis, ilgam prarasdavo darbingumą ir visus peikdavo, bet pirmiausia savo tiradą pradėdavo nuo Audronės, kuri ją aplenkė, nes anksčiau apsigynė disertaciją, o netrukus gavo aukštesnes pareigas, bet, kaip sakė vienas istorikas, „jokie įsitikinimai ir jokios tradicijos nesikeičia iki to laiko, kol jos turi prasmę, kol jos reikalingos buityje“, todėl gilioje senovėje žmonės nežinojo, kas yra tuštybė ir pasipūtimas, tuo laiku jiems ne tas rūpėjo, nes gyvenimas buvo sunkus, aplinkui tykojo įvairūs pavojai.

Rimas VisGirda. „Merginos kalbasi“. 2012. Iš 2-osios Vilniaus keramikos meno bienalės.Ją pažadino stiprus švilpiantis vėjas, kuris, atrodė, pakels arba prie žemės prispaus palapinę, todėl dingtelėjo, ar tik neprasidėjo škvalas, nes karšta vasara neretai pateikia siurprizų, o kai išlindo iš palapinės, šalia išvydo nuvirtusį medį ir tuoj nuskubėjo prie kasinėjimų vietos, tačiau ten nieko baisaus nebuvo nutikę: kapai buvo gerai uždengti plėvelėmis ir su akmenimis prispausti iš kraštų, bet pavėsinę vėjas nusviedė tolokai, paskui apžiūrėjo palapines klausinėdama, ar nieko neatsitiko, ir tik šviesiaplaukis Tomas juokavo, girdi, profesore, buvo labai įdomu kaip kino filme, ir kai škvalas nurimo, jie ėmė ruošti pusryčius, ir čia nereikėjo aiškinti, nes stovykloje nebuvo tarnų, valgį gamindavosi patys, o kai kada ir Audronė jaunimą vaišindavo kava su saldainiais, vėliau visi stebėjosi, kad laimingai baigėsi naktis, nes lūžęs medis nepasiekė profesorės palapinės, juk gamtos stichija nemėgsta juokų, todėl žmonės ir žvėrys jos visada bijojo, gal tokia vėtra pražudė ir tuos vaikus, kurių palaikus ji atrado anksčiau, ir to kapo niekada neužmirš, nes Audronės atmintis tapo savotišku vaizdų, žodžių ir skaičių archyvu, todėl jos gera atmintimi stebėdavosi studentai ir kolegos, profesorė atsimena tai, ko nereikėtų prisiminti, nes visokių šunybių pasitaiko ir mokslo pasaulyje, o jeigu ji parašytų atsiminimus, tai ne vienam solidžiam vyrui būtų karšta, karščiau nei šią vasarą, bet ji memuarų nekurps, kad apie ją negalvotų, jog esanti kerštinga furija, juk daugelis savo nuoskaudų ilgai neužmiršta, bet prieš keletą metų palaidojusi vyrą, su kuriuo darniai sutarė visą gyvenimą, pasikeitė, nes skausmingai suvokė, jog ir jai teks išvykti pas jį, tačiau, kad pabėgtų nuo slegiančios vienatvės, dar tyrinėjo, skaitė paskaitas, o kai kada važiuodavo į konferencijas, ten sutikti žmonės suteikdavo malonių įspūdžių bei noro gyventi, nors galėjo auginti anūkus, bet Audronė niekada nebus bobulytė, užsidariusi tarp keturių sienų ir vėpsanti į televizorių, turbūt iš protėvių paveldėjo genus, kurie neleidžia tinginiauti, tokie žmonės nedejuoja net sunkiausią akimirką, moka slėpti savo jausmus, kad neatrodytų silpni, kaip ir išnykę kuršiai, tikėję tuo, ką daro ir nieko neprašę iš kitų, bet apmaudu, kad nesulaukė šių dienų, todėl nežinome nei jų kalbos, nei dainų, visa tai paskendo neįžvelgiamose istorijos ūkanose kaip ir karaliaus Mindaugo auksinė karūna, o profesorė visada ėjo ten, kur vedė intuicija, nes logika kartais tapdavo bejėgė, tik apie tai Audronė niekam neporino, nes kolegos vargu ar suprastų, jiems logika buvo absoliutas, tarsi piramidė, nuo kurios viskas prasideda, tačiau, jeigu ne intuicija, ji pati ir keletas kapinyno tyrinėtojų būtų susisprogdinę, nes po žeme buvo pastebėta vokiečių aviacinė bomba, likusi nuo Antrojo pasaulinio karo, tiesiog tą lemtingą akimirką ji buvo šalia, tarsi kažko laukdama, ir staiga pirmoji išvydo aprūdijusios bombos sparnelius, po to Audronei Egidijus Radvenskas. „Pamirštas prisiminimas“. 2011. Iš 2-osios Vilniaus keramikos meno bienalės.nutirpo rankos ir kojos, nes tokio objekto niekas nesitikėjo, ir kai tą pačią dieną miškelio pakraštyje buvo susprogdinta mirtis, visi lengviau atsikvėpė, bet apie tai dar ilgokai kalbėjo, o ji planavo kelionę į Taliną, ten skaitys pranešimą apie šios vasaros kasinėjimus, o su estais ji gerai sutarė, jie vertino profesorės tyrinėjimus, netgi siūlė skaityti paskaitas jų studentams apie kuršių kultūrą, tačiau Audronė turi ką veikti ir Vilniuje, nors čia kolegos į ją žiūri skeptiškai, ir pati ji nestokoja skepticizmo, ne viską priima už tikrą pinigą, galbūt gyvenimas tuo ir įdomus, kad nežinai, ką surasi ir kas tavęs laukia rytoj, neskubėdama dėliojo mintis, žiūrėdama į besileidžiančią saulę, juk ir jos tėvai, Aukštaitijos kaimo paprasti žmonės, taip pat stebėdavo saulę, su ja guldavo ir keldavos, o apie didelius mokslus net nesvajojo, užtat džiaugėsi, kad jų dukra mokėsi Vilniuje ir sugrįžusi į namus porindavo jiems, ką matė ir ką žinojo, motina privirdavo skanių barščių, iškepdavo bulvinių blynų, kuriuos ragaudavo su spirgais, tuosyk viskas atrodė šviežia ir jauku, ir tėvų sodas, ir tie platūs laukai, o sapnuodavo šviesius sapnus, tarsi jie būtų paveikslėliai, bet kai neteko tėvų, tai neteko ir to, kas ją siejo anksčiau, ir dabar žvelgdama į miglose paskendusią saulę tarsi kalbėjosi su motina, bet netikėtai pajuto, kad už jos nugaros kažkas stovi, tačiau sukaustė tokia baimė, kad ji visa sustingo, kol galop paklausė: „Kas tu esi?“ ir tuoj pat pasigirdo atšiaurus atsakymas: „Esu ta, kurios tu ieškojai...“

2011 m.

Draugai