Nadežda Tefi. Žmogoidai

Nadežda Tefi (1872–1952) – rusų prozininkė ir poetė. Tikroji pavardė – Lochvickaja. Satyrinius kūrinius pradėjo spausdinti 1901 m., mėgo piešti karikatūras. 1908 m. Arkadijui Averčenkai įkūrus žurnalą „Satyrikonas“, N. Tefi tapo šio žurnalo darbuotoja. Nepritarė 1917 m. spalio perversmui. Knygoje „Atsiminimai“ (1931) rašė: „Bijojau ne mirties. Bijojau sužvėrėjusių marmūzių, kurios žibintuvėliu spigina tau į akis, jų buko ir idiotiško įniršio.“ 1918 m. išvažiavo į Kijevą, vėliau blaškėsi po Rusijos pietus, galiausiai atsidūrė Konstantinopolyje, vėliau Paryžiuje. Bendradarbiavo laikraščiuose, rašė feljetonus, straipsnius. Rašytojos kūryba į lietuvių kalbą beveik neversta. 2017 m. Tomas Čepaitis sudarė, o leidykla „Zarzecze“ ketina išleisti rašytojos apsakymų rinkinį. Vieno jų vertimą siūlome skaitytojams jau dabar. Kūrinys pirmą kartą publikuotas 1911 metais.

Vertėja

Nadežda Tefi kelionėje iš Maskvos prie Juodosios jūros (1918–1919). Nuotrauka iš pushkinhouse.org

 

Pratarmė

Štai kaip prasidėjo.

Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

Taip ir įvyko. Žmogus ėmė gyventi ir daugintis iš tėvo sūnui, iš protėvių palikuonims perduodamas Dievo alsavimą – gyvą liepsnojančią sielą.

Ir per amžius ieškojo Dievo: ir pripažindamas, ir neigdamas. O jo sieloj niekad negeso Dievo dvasia.

Žmogaus kelias – kūrybos kelias. Jis gimė kurti, toks jo gyvenimo tikslas. Jis tęsė pasaulio kūrimą kaip Dievo dvasios perėmėjas.

Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ (Pr 1, 24)

Taip ir įvyko.

Suvirpėjo drėgnas, dar nesutvirtėjęs žemės kūnas ir nenustygstančiais žybsinčiais taškeliais – rotatorijomis – pradėjo jame kirbėti gyvenimo geismas. Rotatorijos plūdo į upes ir jūras, į visus pasaulio vandenis ir pradėjo ieškoti, kaip užvaldyti pasaulį ir įsitvirtinti.

Jos virto anelidėmis – žieduotosiomis, devynakėmis kirmėlėmis, turinčiomis jautrius virpančius šerelius ir iš toliausiai jaučiančiomis mirties kvėpavimą. Jos virto ropliais, amfibijomis ir išropojo į krantą, godžiai čiuopė žemę plėvinėmis letenomis, glaudėsi prie jos žvynuotomis krūtinėmis. Ir visą laiką ieškojo gyvybės ir ją užvaldydavo.

Vienos užsiaugino sparnus ir pakilo į dangų, kitos pradėjo šliaužioti žeme, trečios leido sukaulėti savo slanksteliams ir įsitvirtino ant letenų. Ir visos įgudo prisitaikyti, kovoti ir gyventi.

Ir štai daug amžių triūsęs patobulėjęs šliužas tapo panašiu į žmogų padaru. Patraukė pas žmones ir pradėjo tarp jų gyventi, nes suuodė, kad ilgiau be žmogaus neišsivers ir kad žmogus gali nuvesti jį į dvasios karalystę, kur žmogoidui patekti nevalia. Tai buvo naudinga ir palaikė gyvastį. Žmogoidai jau nebeturėjo, kaip anksčiau, jautrių šerelių, bet nuojauta išliko.

 

/ / /

Taip žmonės susimaišė su žmogoidais. Tuokėsi, gimdė vaikus. Net tarp tos pačios šeimos vaikų dažnai aptinkami ne tik maži žmonės, bet ir maži žmogoidukai. Ir jie laikomi broliais ir seserimis.

Bet esama ir grynų žmonių, ir grynų žmogoidų šeimų. Pastarųjų daugiau, nes gebėjimą sparčiai daugintis žmogoidai išsaugojo dar iš žieduotojo devynakio periodo. Jie jau baigia užvaldyti gyvybinę erdvę dėl gausumo ir intensyvaus gyvenimo geismo.

 

/ / /

Žmogoidai skirstomi į dvi rūšis – aukštesniuosius ir žemesniuosius žmogoidus.

Pirmieji taip prisitaikė prie dvasinio gyvenimo, taip puikiai imituoja įvairias žmogaus proto apraiškas, kad daugelis paviršutiniškų stebėtojų gali juos palaikyti protingais ir talentingais žmonėmis.

Tačiau kurti žmogoidai negali, nes Didysis Prad­muo neduotas. Tai jiems kelia didžiausią skausmą. Jie gaudo gyvenimą letenomis, sparnais, rankomis, godžiai čiupinėja ir kemša į save, bet kurti negali.

Mėgsta viską, kas susiję su kūryba, todėl kiek­vieno genijaus vardas apipintas žmogoidų vardų vainiku.

Jie – nuostabūs bibliografai, sąžiningi kritikai, kruopš­tūs kompiliatoriai ir biografai, miklūs versifikatoriai.

Mėgsta kitų kūrybą ir spiečiasi aplink ją čepsėdami iš pasitenkinimo.

Perrašyti poeto eiles, parašyti nekrologą pažįstamam filosofui arba, dar maloniau, prisiminimus apie talentingą žmogų, kur galima vartoti „mes“, į vieną suplakant savąjį ir genijaus vardus... Saldus vabalo džiaugsmas stebint angelą: „Mudu skraidom!..“

Pastaruoju metu pasirodė keistų, šiurpokų knygų. Jas skaito, giria, bet stebisi. Jose visko gausu. Ir mintis originali, ir dėstymo forma meistriška. Eilės, kurioms būdingi visi madingos srovės požymiai. Tačiau kažko trūksta. Tik ko?

Taip prisitaikę prie naujo judėjimo treniruojasi žmogoidai.

 

/ / /

Žemesnieji žmogoidai nepasižymi tokiu imlumu. Jie vis dar graibsto žemę ir veisiasi užvaldydami gyvenimą.

Mėgsta kaupti daiktus, visokius kietus apčiuopiamus gabalus, pinigus.

Pinigus kaupia ne sąmoningai, kaip trokštantys valdžios žmonės, o atkakliai ir bukai, skatinami instinkto, verčiančio taip elgtis. Labai daug valgo ir itin rimtai žiūri į visus gyvybinius procesus. Vakare kur nors viešumoje prasitarę: „Šiandien dar nepietavau“, pamatysite, kaip į jus staiga atsisuks visų žmogoidų galvos.

 

/ / /

Žmogoidai mėgsta darbą. Darbas – tai jų instinktas. Jie gali pasiekti žmogaus būvį tik darbu, todėl nuolat triūsia ir verčia triūsti kitus, kad jiems padėtų.

O juk vienintelė staiga blykstelėjusi genijaus mintis kartais pastūmėja žmoniją peršokti kelis šimt­mečius gigantiško kelio, kuriuo žmogoidams lemta slinkti iš visų jėgų kabinantis plėvinėmis letenomis, švininiais sparnais ir žiediniais nareliais. Tačiau jie visada juda tuo pačiu keliu kaip žmogus ir viskas, ką genijus dovanoja kasdieniam žemiškajam gyvenimui, tampa žmogoidų laimikiu.

 

/ / /

Žmogoidai juda lėtai, sunkiai įsisavina ir nenoriai atsisako ar keičia tai, ką sykį įgijo.

Žmogus ieško, klysta, rizikuoja, nustato dėsnius – savo ieškojimų ir patirties sintezę.

Norėdamas prisitaikyti žmogoidas priima dėsnį, bet kai žmogus, atradęs naują, geresnį, griauna senąjį – žmogoidas tik po ilgos kovos paleidžia anksčiau pripažintąjį. Jis nuolat vėluoja istorijai darant posūkius.

Ten, kur žmogus svarsto ir renkasi, – žmogoidas plūkiasi ir prisitaiko.

 

/ / /

Žmogoidai nesupranta juoko. Jie nekenčia juoko kaip Dievo atspaudo ant žmogus sielos veido.

Siekdami pasiteisinti, šmeižia juoką, vadina jį banalybe ir aiškina, kad juoktis sugeba net dviejų mėnesių kūdikiai. Žmogoidai nesupranta, kad esama juoko grimasos, nevalingo raumenų susitraukimo, būdingo net ir šunims, ir tikrojo – sąmoningo ir ne visiems pasiekiamo – dvasinio juoko, kurį sukelia nepaaiškinami, sudėtingi ir gilūs procesai.

Žmonėms išvydus tai, kas nukrypę nuo tiesos, netik­ra, netikėtai negražiai persikreipę, apgailėtina, niekinga, ir suvokus to esmę, jų sielas užvaldo kunkuliuojantis ekstatinis džiaugsmas. Triumfuoja tiesą ir grožį atpažįstanti dvasia. Tokia psichinė juoko prigimtis.

Tačiau žmogoidai, žemės gyviai, neturi dvasios ir nepatiria jos triumfo – todėl nekenčia juoko.

Pastebėjote – kvatojančioje minioje visada šmėkšteli nustebusių ir įsitempusių veidų. Kas nors skuba užgniaužti juoką, pakeisti pokalbio temą. Pastebėjote – žybteli piktos akys, kietai susičiaupia pabalusios lūpos.

Kai kurių veislių žmogoidai, pasižymintys ypatingu gebėjimu prisitaikyti, perprato ir įvaldė juoko raišką ir išorinius jo simptomus. Tie juokiasi.

Pasakykite tokiam žmogoidui: „Tik paklausykite! Štai koks juokingas anekdotas!“ – ir jis iškart sutraukia veido raumenis, pradeda skleisti juokui būdingus garsus.

Tokie žmogoidai itin dažnai juokiasi, net dažniau nei linksmiausi žmonės, bet visad šiek tiek keistai – arba be priežasties, arba dar nespėję tos priežasties sužinoti, arba kitiems jau nustojus juoktis.

Įsiklausykite teatre, kai rodomas smagus vodevilis ar farsas, ir po kiekvieno pokšto išgirsite du juoko pliūpsnius. Pirmiausia juokiasi žmonės, po jų – žmogoidai.

 

/ / /

Žmogoidai nepažįsta meilės.

Jiems suprantamas tik paprastas, neindividualizuotas seksualumas. Primityvus ir stiprus žmogoidų lytinis potraukis kaip instinktas valdo pasaulį ir gyvenimą. Dėl jo žmogoidai daug ką aukoja, kankinasi ir vadina meile. Ta meilė išgaruoja vos spėjusi pasitarnauti pagal paskirtį, kitaip tariant, suteikusi galimybę pasidauginti. Tačiau žmogoidai mėgsta tuoktis ir noriai laikosi santuokai keliamų reikalavimų.

Vaikų beveik nemyluoja. Dažniau auklėja. Apie žmoną sako: „Ji turi mylėti vyrą.“ Už neištikimybę smerkia griežčiau nei žmonės. Jie apskritai labiau smerkia taisyklių pažeidėjus. Baiminasi, kad, sugriuvus įprastai tvarkai, jiems teks iš naujo prisitaikyti.

Žmogoidai be galo mėgsta pamokslauti. Iš jų išauga didžiuma mokytojų, profesorių. Jie mėgaujasi mokydami. Kartodami mokiniams svetimus žodžius įsivaizduoja, kad tai jų pačių žodžiai, kad patys juos sukūrė.

 

/ / /

Pastaruoju metu žmogoidų priviso itin gausiai. Esama neginčijamų įrodymų. Dienos šviesą išvydo gausybė jų knygų. Susibūrė ratelių. Aplink kiek­vieną bent kuo nors įdomesnį žmogų nedelsiant susispiečia būrelis, mokykla. Visa tai žmogoidų darbas.

Dabar jie itin puikiai apsimetinėja, išmoko tikrų žmonių manierų. Lenda į politiką, stengiasi nukentėti dėl idėjos, prisigalvoja naujų žodžių arba klaikiai derina senuosius, ašaroja spoksodami į Siksto Madoną ir net apsimeta esą paleistuviai.

Jiems maga prasimanyti ko nors originalaus. Jie kasdien darosi stipresni ir netrukus galutinai užspaus tikruosius žmones, užvaldys žemę. Žmonėms jau ne kartą teko paklusti jų valiai, todėl dabar galima spėti, kad žmogoidai susimokė ir toliau neseks paskui žmogų, o sustos kaip įbesti ir sustabdys jį. O gal net pribaigs ir patrauks atgal ilsėtis.
Daugelis iš jų jau svajoja ir kalba apie uodegas ir letenas...

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė