Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Du

 

Sveikas, prisidėsi prie mūsų? Seniai jau čia? 

Labas, ne, atvažiavau prieš sutemstant, gal prieš kokią valandą. 

Mes tai ką tik, ir iškart pasodino vakarienės valgyt, o tu čia, ant stogo, ir miegosi? 

Taip, nebeliko laisvų vietų, bet miegmaišį turiu, kilimėlį turiu, be to, Ahmedas už dyką leido, sakė, ryt atsilaisvins kambarys, išnuomos pigiau, tai ir sutikau, nors mano pakeleivis, su kuriuo vakar susipažinau čia važiuodamas, į dykumą nupėdino miegoti, gundžiausi ir aš, bet jis jau ryt į Fesą varo, o aš liksiu.  

Mes tai buvome užsisakę kambarį, kadangi turime tik dešimt laisvų dienų, pasistengėme viską iš anksto suplanuoti, o kiek čia žadi užsibūti? 

Nežinau, gal tris naktis, gal trisdešimt. 

Tai turi daug laiko? 

Ne, visiškai neturiu, dar pora dešimčių metų, ir viskas. 

Na, taip, taip, moiros siūlą kerpa kada panorėjusios, o jei ritmai? 

O jei rimtai, neprivalau grįžti iš kur išėjęs dar mažiausiai mėnesį. 

Be automobilio? 

Be, o kam jis reikalingas? Čia nesunku tranzuoti, vietinis transportas pigus, žodžiu, jei turi laiko, o laiko, kaip matot, turiu, automobilis nereikalingas, o jūs? 

Su automobiliu, antraip nespėtume visko aplankyti. 

Tai ir taip nespėsite – šalis pernelyg didelė, pernelyg skirtinga, kol važiavau iš kalnų į dykumą, tai yra tuos šešis šimtus kilometrų, kraštovaizdis tikriausiai pasikeitė dešimt kartų: pirmą kartą prabundi iš snūdulio, o miškus pakeitusios bekraštės lygumos, antrą – aplink vien dykynės su horizonte išsikišusiais gelsvais kalnagūbriais, trečią – lyg smala nulieta dykuma, na, bet jūs ir patys matėte. 

Jis taip greitai važiavo, kad nespėjau nieko įsidėmėti, tik keičiau muziką. 

Žinoma, aš kaltas, juk pats nusprendžiau trenktis į dykumą tiesiai iš Kasablankos. 

Žinoma, tu kaltas, ne aš planavau maršrutą, o tu, – man būtų ir vandenyno užtekę, ne vieną kartą sakiau tau. 

Tai galime rytoj važiuot atgal, jei taip nori. 

Dabar nebenoriu, po viso to baladojimosi duobėtais keliais jaučiuosi nusikalusi, beje, nesusipažinome, aš – Kleopatra, bet visi vadina Klea, čia – Anastasijus. 

Malonu.

Prašom, valgyk, mes visko vis tiek neįveiksime. 

Nenoriu, dėkui, Ahmedas sriuba pavaišino, dar jų duonos – lyg ir khobz vadina – prisikirtau.

Šiaip nesitikėjau, kad bus taip prastai: į tadžiną privaryta pomidorų pastos, jau dabar rūgštis kyla, ką ir kalbėti apie lydytą sūrį pavadinimu „Karvė, kuri juokiasi“, dar jogurtas „Danone“ desertui... Man sąžinė neleistų kam nors siūlyti tokio maisto.

Nekreipk į jį dėmesio, jis yra maisto fanatikas – kad ir kur nuvažiuotų, pirmiausia apie pilvą galvoja, grįš namo iš kelionės, paklaus draugai, kaip sekėsi, ką matėt, o jis pradės pasakoti, ką ir kur valgė, galėtų dirbti maisto blogeriu...

Aš į maistą nelabai kreipiu dėmesio, bet suprantu Anastasijų, nusitrenkus į tokį užkampį norėtųsi paragauti autentiškų vietinių patiekalų, o ne produktų, aptinkamų kiekvienoje pasaulio parduotuvėje. 

Matai, Klea, ne aš vienas taip manau. 

Tai ir neprieštarauju, tiesiog labiau vertinu žmonių pastangas, o Ahmedas, akivaizdu, nori mums tik gero, na, kad neapsinuodytume ir panašiai, kas tuos užsieniečius ir jų skrandžius supaisys. Esu visiškai įsitikinusi – jei tik paprašytum, duotų tokios autentikos, kad visą kelionę virškintum. 

Troškintą ožio galvą. 

Pavyzdžiui.

Jei vynu užsigerčiau, gal ir visai nieko būtų.     

Vyno ir be ožio galvos išgerčiau, bet kur čia jo gausi? 

Aš šiaip turiu.

Turi? 

Kasablankoje nupirkau. 

Kodėl anksčiau nesakei? 

Kada anksčiau – kai išvažiavome ar kai atvažiavome?

Žodžiu, su Stasi taip visada, tai nešk. 

O šeimininkas?

O ką šeimininkas?

Ahmedui tikrai jokio skirtumo.

OK.

Beje, iš kur jūs? 

Iš Graikijos, o tu? 

Iš tos pačios laiko zonos, tik gerokai šiauriau. 

Lenkija?

Panašiai, nors Lenkijoje viena valanda anksčiau, bet klausyk, kaip seniai vyno negėriau, čia vien hašą rūkau. 

Turi?

Taip, tokia juokinga istorija prieš kelias savaites nutiko: vaikštinėjau kalnuose prie Šefšaueno, buvo darganota ir vėjuota diena, rūkas tirštai viską nuklojęs, už kelių žingsnių, atrodė, prasideda naujas pasaulis, prisėdau parūkyt prie medžio, tokia tyla, tik nuo šakų ant akmenų krentantys lašai skimbčioja, pamaniau, kad taip buvo pradžių pradžioje dangui kuriant žemę, o žemei kuriant jūrą ir taip toliau, kai ūmai – žinai, tokiose istorijose viskas nutinka ūmai – iš rūko išniro šuo, paskui jį – kentauras, juokauju, kaimietis ant kuino, stabtelėjo, nušoko, priėjo prie manęs, paprašė cigaretės, pavaišinau, tada, mano nuostabai, ištraukė iš vidinės liemenės kišenės į plastiką įvyniotą kumščio dydžio hašišo gabalą ir pasiūlė pirkti, pigiai, labai pigiai, pirmąsyk mačiau tokį kiekį vienoje vietoje, galvojau, spėčiau numirt, kol viską surūkyčiau, tai pasakiau dėkui, ne, man per daug, jis šyptelėjo, paprašė dar vienos cigaretės, atžnybė gumuliuką hašo, padavė ir, užsiropštęs atgal ant arklio, nujojo į miglą. 

Tai dabar, kol visko nesurūkysi, niekur iš čia nevažiuosi? 

Taip išeina, o jūs?

Mes? Nežinau, gal Stasi be vyno rado progą gauti ir hašo, ateina, galėsim paklausti.  

Ne, klausiau, o kiek čia dar būsit?

Skrydis už dešimt dienų, nors aš šiaip neskubėčiau grįžt, man čia patinka.

Niekas neverčia, gali likt, kiek širdis geidžia. 

Kurgi ne, taip ir įsivaizduoju.

O ko čia neįsivaizduot?

Tavęs be manęs! Matai, Stasi už dviejų savaičių koncą turi, be manęs lazdelių rankose nenulaikytų.

Oho! Tai jūs muzikantai?

Ne, tik Stasi, jis groja būgnais, o aš – teatro aktorė, bet jau kurį laiką ant scenos nebuvau užlipusi, tai dabar kalanetikos užsiėmimus vedu ir turistus po Plaką vedžioju, nes iš kažko nuomą reikia mokėti. 

O kas teatre nutiko, jei galiu paklausti?

Sudegė.

Būna, o jei iš tiesų?

Iš tiesų tai sudegiau aš, taip ir nesulaukusi komedijos dalies.

Nežinau, ar paguosiu, bet yra toks trumpas neišverčiamas lietuviškas eilėraštis apie hegzametrą ir gaisrą, mintis paprasta: nors pasaulis per amžius liepsnoja, aktoriai ir toliau vaidina nesibaigiančią pjesę.

Klasika. 

Tikriausiai matėte Angelopulo filmą „Amžinybė ir diena“ – aš kažkaip taip ir įsivaizduoju jus, graikus, vejančius nesibaigiančio pasakojimo giją. 

Nemėgstu Angelopulo, o dar labiau nemėgstu Lantimo, esi tokį girdėjęs?

Žinoma, aš – kino kritikas, bent jau bandau save tuo įtikinti.

Rimtai? Rašai kažką? Tikriausiai matei jo filmą „Kynodontas“ (nežinau, kaip angliškai)? Šitą dar suvirškinau, bet po „Alpių“ pasakiau sau – daugiau niekada, kad ir ką Stasi manytų...

Anastasijus mano, kad tu tiesiog nemėgsti kino, tau viskas apie Sofoklį ir Aischilą, apie tai, kas vyko prieš du tūkstančius metų, o ne šiandien. 

Kaip gerai mane pažįsti. 

Kaip gerai tave pažįstu.

OK, OK, nesiginčykim, vis dėlto kino kritikas klauso. 

Ne, viskas gerai, man labai įdomu, jau kurį laiką su niekuo nekalbėjau apie kiną.

Kinas čia niekuo dėtas, tai mūsų su Stasi bendravimo ypatumai, o tu visiškai vienas?

Taip, tiesiog šįsyk, pasibaigus didžiausiam Lietuvoje kino festivaliui, atsižiūrėjęs galybę filmų, nebūtinai gerų, atsibendravęs su žmonėmis, nebūtinai įdomiais, pajutau norįs kažkur išvažiuoti, ir tas kažkur, supratau, yra dykuma... Be to, neįsivaizduoju, ar dykumą apskritai galima patirti būnant ne vienam, nors ką aš čia kalbu – jūs man galėsite papasakoti, ką reiškia, kai esi su ja dviese.   

Na, aš bet kuriuo atveju negalėčiau keliauti taip, kaip tu, man net gėda sakyti, kad mes su Stasi keliaujame, reikėtų parinkti kokį kitą žodį – iškylaujame ar ką.

Aš irgi iškylauju – antai geriame vyną, užkandžiaujame, bendraujame, jokio egzistencinio nerimo, viskas pagal tikrų bekpekerių programą. 

Ir kodėl nusprendei iškylauti būtent čia?

Čia, pas Ahmedą? Nežinau, gal likimas už rankos atvedė, o gal paprasčiausias sutapimas.

Na, na.

Mano pakeleivis, su kuriuo važiavau grand taksi, mokėjo japonų kalbą, bet tai, kad moka, sužinojau tik tuomet, kai Erfude į mūsų taksi įsėdo japonė ir jie ėmė tarpusavyje šnekučiuotis, – pasirodo, ji gyvena prie dykumos, ištekėjusi už berbero, šis turi svečių namus, kuriuose...

Tai čia Ahmedo žmona?

Taip, ta pati.

Trumpai matėme, ji labai gražiai ir melodingai juokiasi.

Aš paskui tą jos juoką ir atsekiau – nebuvau iš anksto užsisakęs nakvynės, bet, vos užkilau ant stogo ir išvydau dykumos fone plazdančią vėliavą su tekančia saule, kaipmat supratau radęs, ko ieškojau. 

Labai romantiška. 

Taip, aš labai romantiška siela. 

Kaip ir Stasi, jis irgi labai romantiškas, ypač kelionėse, – man nuėjus miegoti dar pusę nakties gali sėdėti ir kažką dūmoti, paskui pusė dienos dūmais nueina.  

Kalbi taip, tarytum manęs čia nebūtų. 

Na, pats gi to nesakytum. 

Nesakyčiau, nes tikriausiai yra priežastis, ar ne?..

Ahmedas labai linksmas vyrukas, per valandą gal šimtą kartų pasidomėjo, kaip mums sekasi.

Būtent, tuoj vėl ateis ir paklaus. 

Ką atsakysi? 

Tą patį, ką ir visus tuos šimtą kartų: nuostabiai. 

Įdomu, kaip jam pavyko prisivilioti japonę į Sacharą. 

Mano pakeleivis irgi neiškentė nepasmalsavęs. Moteris sakė, prieš daug metų – nors ji neatrodo kaip „prieš daug metų“ – išvyko į Europą be atgalinio bilieto, blaškėsi blaškėsi, kol galiausiai ją tramontanas nubloškė per Gibraltarą į Maroką, čia įsodino į grand taksi ir šis ją nuvežė ten, kur dabar ir esame.

Visai kaip tave.

Visai kaip mane, tik aš su visam neplanuoju čia pasilikti.  

Gal ji irgi neplanavo, tiesiog ieškojo pakeleivio? 

Jei ieškojo, tai ir surado.

Gyvenimo pakeleivį.

O tu irgi ieškai? 

Man regis, pakeleivio mes visi intuityviai ieškome, ir įdomiausia, kad kartais ne mes juos surandame, o jie mus. 

Aha, mes tave susiradome, būtų vakaras kaip visi vakarai – pavalgytume ir eitume miegoti. 

Tai dabar neisite miegoti? 

Eisime, tik viskas bus kitaip. 

Kaip kitaip?

Nežinau, galim sugalvot.

Galite, tarkime, nakvoti čia, ant stogo, Ahmedas patikino, kad uodų nebūsią, sapnuosime Sacharą, ji sapnuos mus.  

Skamba viliojamai, gal ir pasinaudosiu tavo siūlymu. 

Taip keliaujant, jums būtinai nutiks kas nors netikėto. 

Klea, kaip nori, aš tai miegosiu kambaryje.

Vadinasi, nesapnuosi Sacharos, o ji nesapnuos tavęs.

Man užtenka ir savų sapnų, anądien štai sapnavau katę, išsitiesusią batų dėžėje ir maitinančią tris juodus ir tris rusvus vienaakius kačiukus.  

Skamba kaip košmaras.

Tiesą sakant, Stasi nieko panašaus nesapnavo – mes šitą vaizdą matėme Kasablankoje, kai gėrėme arbatą kavinėje, dar svarstėme, kaip čia gali būti, kad jie skirtingų spalvų, bet visi vienaakiai (kitos akies vietoje buvo traiškanoti guziukai), žodžiu, galėjai ką nors įdomiau sugalvoti. 

Negi įmanoma iš anksto sugalvoti, ką sapnuosiąs?

Kodėl ne? Jei sapnas gali išsipildyti tikrovėje, vadinasi, tikrovė gali išsipildyti sapne.  

Klea per daug ezoterinės literatūros skaito, paskui fantazuoja.

Tu apskritai nieko neskaitai, net partitūrų, tai galėtum ir patylėti.

Aš beveik visą vakarą tyliu. 

Kurgi ne. 

Priklauso, kaip apibrėšime tylą, tyla yra...

Ką dabar skaitai?

Upanišadas.

Geras.

Aha, labai patinka, džiaugiuosi pasiėmęs.

Be knygos negaliu leistis į jokią kelionę.

Aš panašiai, bet jau kurį laiką į kelionę imu tik vieną knygą, dažniausiai nedidelę, galiu perskaityti ją kelis kartus, net ir tai, ko kiti neskaito: kur išleido, kas spausdino, koks tiražas ir panašiai, šitą taisyklę sugalvojau po viešnagės Indijoje – išlydėdami draugai padovanojo kindlą, prisisiunčiau iš „Libgeno“ knygų ir išvažiavau, tačiau po trijų mėnesių namo grįžau be skaityklės.

Pametei? 

Nežinau, paskutinį kartą mačiau ją Bod Gajoje: prie tibetiečių vienuolyno gėriau arbatą, skaičiau Polo Boulzo apsakymą apie marokietę senutę, kuri nunuodijo savo marčios tėvus, kad jos sūnus apsigyventų didesniame name, arbata baigėsi, apsakymas irgi, išjungiau kindlą, pagalvojau, kaip greitai aš jį „nučiupinėjau“, pakilau nuo stalo, išmečiau popierinį puodelį į šiukšlių dėžę, išėjau iš vienuolyno teritorijos ir tik po kokios valandos, grįžęs į nakvynės namus, susizgribau, kad skaityklės nebėra. Pamaniau, bus nugvelbę sausakimšoje gatvėje, kurioje reikėjo stumdytis pečiais su karvėmis, praeiviais, prekeiviais, rikšomis, žodžiu, visa Indija, bet kuprinė nebuvo perplėšta, daugiau nieko nedingo, tiesa, nelabai ko ir buvo, bet vis viena.   

Gal užmiršai vienuolyne ant stalo, nes buvai mintyse nusibloškęs į Maroką? 

Visko gali būti, nors vienuolyne – nuskubėjau ten iš karto – prie gretimo staliuko sėdėjęs vienuolis ir senyva rusė, kurie per kelias valandas, kol manęs nebuvo, nė nepajudėjo iš vietos, mano kindlo nei matė, nei regėjo. Žinoma, pernelyg nenustebino, nes jie buvo sutelkę dėmesį į tos moters nušvitimo pastangas: „Šiandien pakartojau šitą mantrą 650 kartų.“ 

Nusiminei?

Nelabai, vėliau Indijoje nebeskaičiau, o kitąsyk, kai išsiruošiau į kelionę, sugalvojau tą taisyklę ir su savimi paėmiau Borcheso „Fikcijas“, kitąsyk – Alfonso Lingio „Pavojingas emocijas“, o štai dabar – upanišadas. 

Nesu skaičiusi, bet labai seniai mačiau monospektaklį, kurį įkvėpė upanišados ir kuriame vaidino pati režisierė. Paliko gilų įspūdį, nors tiksliai ir neprisimenu, kas būtent, ar pats vaidinimas, ar dar kažkas, bet galvojau, šūdas, kodėl ne aš tai sugalvojau, kodėl ne aš ant scenos. 

Man irgi taip kartais būna, kai skaitau gerą tekstą ar žiūriu gerą filmą, – kodėl ne aš jį sukūriau. Beje, labai gerą filmą sukurti yra nepalyginti sunkiau nei parašyti labai gerą knygą, ir atvirkščiai – pastatyti vidutinišką filmą daug lengviau nei parašyti vidutinišką romaną.

O man, kai klausau išties gero koncerto, kyla vienintelė mintis – noriu prisidėti prie muzikantų ir būti viso to dalimi.

Sakiau tau, Stasi yra romantikas.

Tai dabar jau nieko negaliu pasakyti.

Ne, kodėl, kalbėk, niekas nieko nesako. 

Žodžiu. 

Jūs kartais taip juokingai vienas kitą už danties patraukiate, taip linksma į jus žiūrėti, tai yra klausytis.

Mes ne specialiai, žinai, kai ilgai būni dviese, tai taip ir išeina.

Kas išeina?

Kol kas dar nieko, bet tik kol kas. 

Žinot ką, gal norite išsiburti?

Tu dar ir chiromantas? Buri ateitį iš delno?  

Ne, nieko panašaus, tiesiog tokia mintis šovė – jūs sakote kokį nors puslapį, aš atverčiu upanišadas, atsitiktine tvarka pasirenku vieną iš pastraipų, perskaitau garsiai savo kalba, tada daugmaž išverčiu į anglų, ir jūs sužinote apie save viską, ko nenorėjote žinoti, arba, tarkime, kas jūsų laukia netolimoje ateityje arba laukė praeityje, bet jūs praleidote tai pro akis.

Puiku, sužaiskim, Stasi, tu pirmas. 

Ne, aš tik pažiūrėsiu, burkis tu, Klea. 

Su mielu noru. 

OK, sakyk puslapį.

Nežinau, gal 103. 

Minutėlę... Taigi čia rašoma: „Jisai bijojo. Todėl [lig šiol], kas vienas, – bijo. Jis pagalvojo: „Jeigu nėra nieko, be manęs, tai ko gi aš bijau?“ Tuomet baimė praėjo, nes išties, – ko jam bijot? Išties, [tiktai] dėl antro atsiranda baimė.“ 

Nieko nesupratau, gali pakartoti? 

Galiu, bet tada žodžiai praras savo magišką galią, kitaip tariant, taps tušti. 

Žodžiai ir taip visi tušti, tik mes iš paskutiniųjų bandome juos užpildyti nebūtomis prasmėmis.

Nesutinku, man viskas čia aišku kaip ant delno, jei nori, Klea, galiu paaiškint. Nori?.. 

Prieš kažką aiškindamas pats išsiburk.

Gerai, 103.

Toks pat?

Taip, kitaip nieko nebus, du netaps vienu.  

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Vienas

 

„Išties, jis buvo nelaimingas. Todėl [lig šiol], kas vienas, – nelaimingas. Jis panorėjo antro. Ir patapo toks, kaip moteris ir vyras sueities glėby. Jis perskyrė save į du. Taip atsirado vyras ir žmona. „Todėl mes, kaip tokie, esam lyg dvi perskelto žirnio pusės“, – sakė Jadžnavalkja. Todėl erdvė šita pilna moters. Jisai su ja subuvo – ir taip prasidėjo žmonės.“ Kleopatra galvojo: ką jis sakys, kai grįšiu? Priekaištaus ar apsimes, kad nieko nenutiko? Ir kodėl turėčiau jaustis kalta? Jis negali pykti, tai buvo neišvengiama, pats mane pastūmėjo. Einu miegoti, aš pavargęs, bet jūs pabūkite dar, sakė. Pabuvome. Dykumoje. Gal truputį per ilgai. Visas kūnas aplipęs smėlio kruopelėmis. Reikia nusiprausti. Iš išgąsčio ir nuostabos šūktelėjo – vos spėjo praverti duris, kai išvydo prie sienos atsirėmusį Anastasijų. Nuo niauraus ir kartu liūdno žvilgsnio norėjosi gūžtis. Greitu žingsniu, netardama nė žodžio, tik pykdama, kam čia stovi kaip gyvas priekaištas, praėjo pro jį į miegamąjį, nusimetė drabužius ir įlindo po dušu. Karšto vandens nebuvo, bet ji nekreipė dėmesio – leido lediniam vandeniui sruventi kūnu, kol ėmė kalenti dantimis, tuomet atsikvošėjusi užsuko čiaupą, nusišluostė šiurkščiu nuskalbtu viešbučio rankšluosčiu ir grįžo į kambarį. Jis jau gulėjo lovoje nusisukęs ant šono, nesuprato, ar miega, ar tik apsimeta. Akimirką padvejojusi, ar gultis šalia, ar ne, atsegė lagaminą, išsitraukė švarius drabužius, paskubomis apsirengė ir išėjo tarstelėjusi: einu saulės.  

Saulė dar nepatekėjusi, bet buvo jau visiškai šviesu. Vėsa ir tyla, gaubusi dykumą naktį, pamažu sklaidėsi. Siauroje dulkinoje gatvėje apsižvalgiusi, ar niekas nemato, padarė kelis tempimo pratimus ir nužingsniavo link kaimelio centro. Tokiu ankstyvu metu niekas nedirbo, gatvės, dieną pilnos judėjimo, buvo nejaukiai tuščios. Pasiekusi kaimo aikštę – ar bent jau kažką, kas turėtų būti panašu į aikštę, – nežinodama, kur toliau eiti, prisėdo ant akmeninio suolelio. Pro šalį oazės link prabėgo katė. Kleopatra pakilo ir nusekė iš paskos, tačiau netrukus katė, lyg nujausdama, kad ją kažkas seka, šmurkštelėjo po užvertų vartų apačia ir pasislėpė kieme. Grįžti atgal į aikštę nebenorėjo, tad pasuko kaimo pakraštin. Jautė, kad kūnas, tarsi neišsitekdamas savyje, iš jos kažko reikalauja, tačiau nežinojo ko, ir tai ją erzino. Oazėje, pasislėpę krūmuose, čiulbėjo nematomi paukščiai. Reikia grįžti pas Stasi, pagalvojo, kaip visai neseniai, kai naujas pažįstamas siūlė jai dar palūkėti, bent kol prašvis, tik šįkart mintis nevirto veiksmu ir ji, lyg vedama nematomos rankos, pasuko link dykumos. Perlipusi kreivai sumūrytą sieną, saugančią oazę nuo smėlio, ėmė kopti į virš kaimo stūksančią kopą – galbūt dar spėsianti išvysti patekant saulę, nes netrukus, prabėgus vos kelioms valandoms, ji virs negailestinga visa reginčia akimi, nuo kurios žvilgsnio norėsis gūžtis ir slėptis. Nepasiekusi nė pusiaukelės, staiga išvydo ne taip toli nuo jos sparčiai nuo kopos snieglente besileidžiantį žmogų. Snieglentė dykumoje, na ir idiotas, beveik ištarė balsu, aiškiai jausdama, kad nenori su niekuo susidurti, juo labiau štai su tokiu keistuoliu, ji čia tam, kad pabūtų viena. Pamindžikavusi iš po kojų slystančiame smėlyje, palydėjusi akimis smėllentininką ir įsitikinusi, kad jis vėl kopia aukštyn, idant galėtų darsyk nučiuožti, pasisuko nugara į rytus ir ėmė klampoti priešinga kryptimi. Žingsniai vis greitėjo, ir ji, iš kairės lenkdama oazę, pagauta pačiai nesuprantamo įsiūčio, ėmė bėgti. Pėdos klimpo į smėlį, ji greitai išeikvojo jėgų likučius. Sunkiai alsuodama parpuolė ant kelių ir ėmė garsiai juoktis, kol juokas virto sausu ir skausmingu kosuliu. 

Grįždama į kaimą stabtelėjo prie smėlyje pusiau užpustytos šuns ar šakalo beveik suirusios kaukolės iššieptais nasrais. Kurį laiką stovėjo it įbesta ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo baltų grėsmingų ilčių ir tuščių akiduobių. Kažkodėl galvoje sukosi katė̃s, maitinančios vienaakius kačiukus, vaizdas, matytas Kasablankoje. Oras sparčiai kaito. Ji nusibraukė nuo suprakaitavusios kaktos plaukus ir iš rankinės išsitraukė akinius nuo saulės. Ahmedas jau bus paruošęs maisto: iškeps žadėtą berberų omletą, išspaus apelsinų sulčių ir išvirs kavos. Jis omleto, be abejo, nevalgys, Ahmedui nuėjus, raukydamasis, esą tai blogiausi pusryčiai pasaulyje, pasitenkins dvigubu kavos puodeliu bei keliais sausainiais. Ir aš nieko jam nesakysiu, nes šiandien bus ilga diena, kurią reikės kaip nors užpildyti. 

Be proto karšta, gal niekur nevažiuojam, pabūnam viešbuty? 

Ahmedas sakė, kad netoliese yra kaimas, kuriame nuo ryto iki vakaro groja gnavos muziką, nuvažiuojame tenai, tada galėsi ilsėtis į valias, beje, patiko? 

Kas patiko? 

Nieko, būk gera, važiuok su manim. 

Gerai, bet paskui iškart grįžtame, jaučiuosi visiškai išsekusi, buvau užlipusi į kopą pasitikti saulėtekio – gaila, kad nematei, išties nepaprasta. 

Galėsiu rytoj ryte nueiti. 

Taip, nueik, būtinai, toli teks važiuoti? 

Ne, gal dešimt kilometrų, kaimas vadinasi Khamlija, svarbu nepražiopsoti. 

Bet, man rodos, jau pravažiavome, mačiau iškabą „Gnawa music“. 

Tai kodėl nesakei? 

Nežinau, maniau, kad pastebėjai, galvojau, gal yra dar kita vieta, į kurią ir važiuoji. 

Ne, kitos tokios vietos nėra. 

Prie nedidelio vieno aukšto pastato plūktos sienos buvo priremtas ilgas suolas, šalia stovėjo keli staliukai, ant jų – mažos stiklinės, nuolat pildomos saldžia arbata. Žiūrovus linksmino šeši muzikantai: du mušė būgnus, kiti, liežuviais šlovindami Alachą, palaikė ritmą krakebais. Vyrai, nuo galvos iki kojų įsisupę į baltas tunikas, neįmantriai, tačiau sinchroniškai judino kūnus, kviesdami prie šokio prisijungti ir klausytojus. Tačiau niekas nekilo iš savo vietų, žmonės sėdėjo ir siurbčiojo arbatą. Į vidų sugužėjo įvairaus amžiaus marokiečių turistų būrelis, po akimirkos tarp muzikantų įsimaišė senukas. Šypsodamasis it žmogus, spaudęs ranką giltinei, smagiai trypčiojo kojomis ir raitė prieš save rankas. Staiga pro jį į lauką verkdama prabėgo paauglė, paskui ją – gidas. Pečiuitas vyras viską fiksavo kamera. Kleopatra suprato, kodėl išbėgo mergina, – krakebų skleidžiamas garsas rėžė ausis. Netrukus, pasiruošusi išeiti, atsistojo ir ji. Anastasijus irgi pakilo, tačiau, užuot ją vijęsis, prisijungė prie įsijautusių muzikantų ir senuko. Ritmas intensyvėjo, oras virpėjo sklidinas skardžių garsų. Šokėjai tūpčiojo, sukosi, sueidavo į ratą ir išsiskirdavo. Vieną melodiją keitė kita, kol pamažu klausytojai išsiskirstė ir jis liko vienas. Muzikantai padėjo ant grindų instrumentus, susėdo prie sienos ir ilsėdamiesi ėmė gurkšnoti arbatą nė kiek nekreipdami į jį dėmesio. Jis išsitraukė iš nutrintos piniginės 100 dirhamų banknotą, davė arčiausiai stovėjusiam vyrui ir išėjo į saulę. Dengiama šešėlio, atsišliejusi į namo sieną, Kleopatra kalbėjosi su dviem jaunomis savanorėmis ispanėmis, atvažiavusiomis į kaimą mokyti vietinių vaikų savo gimtosios kalbos. Automobilyje neveikė kondicionierius, tad jis irgi pasislėpė menkame nuo sienos krentančiame šešėlyje, tačiau prie trijulės nepriėjo. Kantriai laukdamas, kol Kleopatra baigs pokalbį, jautė nenorįs grįžti į viešbutį. Galų gale ji atsibučiavo su ispanėmis ir patraukė link automobilio, jis – iš paskos. Durelės niekaip neužsidarė iki galo – Kleopatra kelis kartus nervingai trinktelėjo jomis ir nusikeikė. Jis tik numojo ranka. 

Nieko tokio, svarbu, kad užrakto liežuvėlis veikia, iš važiuojančio automobilio neiškrisi, nebent pati to panorėsi. 

Gal ir panorėsiu. 

Važiuojam trumpam pasižvalgyti po miestelį, kuriame, jei tikėtume žemėlapiu, baigiasi kelias. 

Ne, nenoriu, tarėmės – pasiklausome gnavos, tada – atgal. 

Anastasijus neatsakė, tik kaire koja atleido sankabą – automobilis įriedėjo į asfaltuotą kelią, akimirksnį stabtelėjo ir pasuko ne į šiaurę, o pietus. Jis norėjo išrėkti viską, kas susikaupė per tuos metus, per šią skyrium praleistą naktį, tačiau tik kiečiau suspaudė lūpas, nuleido langą ir ėmė stipriau spausti akceleratorių. Automobilis vis garsiau burzgė lygiu keliu. Vėjas, išgintas iš garuojančios juodos akmenų dykynės, švilpė pro atdarą langą – Anastasijui buvo keistai gera, net pamanė pasakysiantis Kleopatrai, kad nepyksta, kad yra kartu su ja, bet to nepadarė. Netrukus įvažiavo į nutriušusią, kaip ir dauguma čionykščių miestukų, gyvenvietę su namuose pasislėpusiais smėlio žmonėmis. Mosikuodamas ilgomis rankomis, prie jų artinosi perkaręs vyrukas, apsimuturiavęs galvą purvina skara. Kreivai šiepdamasis ir apnuogindamas rudus prarūkytus dantis, pabarbeno į sustojusio automobilio kapotą. 

Mano vardas Abdou, čia – nieko gero, buvusi karinė bazė, už kelių kilometrų yra ville abandonnée magnifique, rekomenduoju, visi gyventojai išsikraustė, šuliny išseko vanduo, pirkti atvežtinį pernelyg brangu, dabar ten trumpam apsistoja tik fosilijų, mineralų ir kvarco ieškotojai, iš jų galima labai pigiai nusipirkti šitų daiktų, aš parodysiu. 

Bet ar įmanoma ten privažiuoti automobiliu? 

Pas de problème! Asfalto nėra, bet yra geros vėžės.

Gerai, rodyk kelią. 

Abdou atsisėdo ant mopedo, paleido variklį, mostelėjo ranka ir, sušukęs kažką pusiau prancūziškai, pusiau angliškai, lėtai pajudėjo į priekį. Prieš tai tylėjusi, dėl šventos ramybės nusprendusi nusileisti Stasi užgaidai, šįsyk Kleopatra neiškentė ir ėmė protestuoti. 

 

Šitas tipas įtartinas, kaip tu gali pasitikėti, nežinia, kur mus nuveš, aš nieko nesakiau, leidau tau pažiūrėt tą paskutinį kaimą, bet dabar važiuojam atgal, rytoj laukia ilgas kelias į Marakešą, aš labai pavargusi, girdi mane? 

Pakeldamas į orą dulkių debesį, jis staigiai sustabdė automobilį, išlipo ir pamojavo vedliui. Šis apsuko mopedą ir pririedėjo artyn. 

Mes toliau nevažiuosim, jau reikia grįžti atgal, sakyk, gal pats turi fosilijų? 

Ne, fosilijų neturiu, bet galiu parduoti gero kifo. 

Girdėjau, pietuose jis labai prastas. 

Šitą man atvežė iš Rifo kalnų, bonne qualité. 

Žinojo, kad Abdou jį mausto, tačiau, norėdamas kuo greičiau viską baigti, gerokai permokėdamas nusipirko keliolika gramų, sudėtų į nešvarų plastikinį maišelį. Važiuodamas atgal į viešbutį išmetė jį pro langą. Ji klausiamai pasižiūrėjo į jį ir ėmė juoktis, nesusilaikęs prajuko ir jis.

Įjunk muziką. 

Neužteko gnavos? 

Neužteko, man nieko niekada neužtenka. 

Kleopatra įjungė automobilio radiją, pasukinėjo stotis, kol surado dar negirdėtą, bet ausiai pritinkančią melodiją, ir, paprašiusi priverti langą, užleido ją visu garsu. Šita muzika bus amžina – norėjo jam išduoti paslaptį, tačiau, nieko nepasakiusi, užmerkė akis ir dainai dar nesibaigus užmigo. Privažiavęs viešbutį Anastasijus nepanoro jos žadinti, todėl iš pradžių nuėjo ir atrakino kambarį, tada grįžo prie automobilio, atsargiai paėmė ją ant rankų ir nunešė į miegamąjį. Ji švelniai šypsojosi, akių obuoliai judėjo po užmerktais vokais. Tikriausiai sapnuoja Sacharą, pagalvojo žvelgdamas į miego išlygintą veidą. Kurį laiką pastovėjęs prie jos, išėjo iš kambario, užrakino duris ir, vėl sėdęs prie vairo, nuvažiavo į išdžiūvusį kaimą, ketindamas po jį pasidairyti. Pusiaukelėje persmelkė mintis, kad nereikėjo išmesti maišelio su kifu. Dabar būtų puiki proga parūkyti. Pabandė prisiminti, kurioje vietoje švystelėjo pro langą, tačiau akyse stovėjo tik vienaplanis peizažas – tiesus kelias per dykumą. Kiek pavažiavęs nusprendė, kad nesą prasmės trenktis iki apleisto kaimo, tad sustojo, išlipo iš automobilio, įjungė signalizaciją ir lėtai nupėdino į besidriekiančią smėlio karalystę. Saulė jau buvo pasisukusi į vakarus, karštis nebe taip alino, jam buvo malonu žingsniuoti vilnijančiu po kojomis smėliu, kilti ir leistis kopomis, tarytum plauktų vos banguojančia jūra. Vis labiau tolstant į dykumą, pamažu leidžiantis sutemoms, ėmė atrodyti, kad jį supanti erdvė stingsta į vieną nedalomą visumą, kurios neatskiriama dalimi neišvengiamai tampa ir jis. Netrukus užkopė į kopos viršūnę – horizonte lėtai grimzdo saulė. Tavo saulėtekis, mano saulėlydis, lyg kažko drovėdamasis sušnibždėjo Anastasijus ir atsigulė ant vis dar šilto smėlio leisdamas save nešti temstančiam dangui. Viena po kitos žiebėsi žvaigždės, pilnatis tingiai judėjo dangaus skliautu, ryškiai apšviesdama Sacharą ir vienišą vyro siluetą ant smėlio kopos. Iš kažkur atsklido bildesys, tarsi bėgiais būtų nuriedėjęs traukinys, tuomet pasigirdo muedzino, šaukiančio vakarinei maldai, balso aidas. Iš kur dykumoje traukinys, iš kur žmogus? Aš girdžiu tai, ką noriu girdėti. Cikadų čirpimas mano ausų būgneliuose – smegenų impulsai, širdies plakimas, kvėpavimas. Ir visa tai – tyla, grąžinanti į pradžią, į rimtį, kurioje neįmanomas molekulių žaismas. Aš matau savo ateitį – po tūkstančio metų vėl patekės saulė ir apšvies fosilija virtusią mano sielą. Abdou ją parduos pirmam pasitaikiusiam atvykėliui. Anastasijus atsisėdo, smiliumi perbraukė kairę akį, tarytum norėtų nusivalyti ašarą, pravėrė burną ir, ritmingai mušdamas delnais per smėlį, ėmė spontaniškai giedoti žodžius, kuriais niekas šiame pasaulyje nebuvo įvardijama. Ilgainiui nutilo, ėmė lyg apsėstas žarstyti rusvą, saulėlydyje degantį smėlį, pilnomis saujomis berti jį ant savęs, tada vartytis ir ritinėtis. Atrodė, lyg ne jis liestų dykumą, bet, priešingai, pats būtų jos liečiamas. Galiausiai priglaudė veidą prie smėlio, susmeigė pirštus gilyn ir ėmė kalbėti nekrutindamas lūpų: tu mane matai – ir aš noriu tave matyti. Kuo giliau smigo pirštai, tuo labiau jautė iš kažkur atsklindančią šilumą. Šlaunys vis stipriau spaudėsi viena prie kitos, virpėjo visas kūnas. Pražiota burna, pilna nuo susikaupusių seilių sudrėkusių smėlio kruopelyčių, godžiai traukė į save nakties orą, sumišusį su jo paties prakaitu. Kūnui susiliejant su kitu kūnu, jis visa savo esybe žinojo artėjantis prie dovanos – dar truputį, ir ji pajus, kaip jo širdis plaka jos delne.