Italų rašytoja Nicoletta Verna (g. 1976) iki šiol nebuvo prakalbinta lietuviškai. Pirmasis jos romanas „Jausmų vertė“ („Il valore affettivo“, 2021) Italijoje laimėjo ne vieną svarbią literatūros premiją. Šių metų balandį pasirodęs antrasis romanas „Stiklo dienos“ („I giorni di Vetro“), kurio veiksmas vyksta fašizmo metais, iš karto sulaukė itin palankaus skaitytojų, literatūros kritikų ir rašytojų vertinimo. Drąsus, nepatogias temas gvildenantis kūrinys, kuriame susipina dviejų be galo skirtingų pasakotojų balsai, buvo pavadintas metų literatūriniu įvykiu. Viena pasakotojų ir pagrindinių veikėjų Redenta gimsta 1924-ųjų birželio 10 d., kai pagrobiamas ir nužudomas aktyvus fašizmo priešininkas Giacomo Matteotti. Knygos pabaigoje esančiose pastabose rašytoja nurodo: „Šiame romane nėra nieko tikro, bet nėra ir nieko išgalvoto (...). Šiuose puslapiuose pavaizduotas smurtas (...) išties nepramanytas.“

Vertėja

 

Pirma dalis

Jaunystė

1.

Daug geriau buvo anksčiau, kai nebuvo manęs ir nebuvo nė vieno iš mano brolių ir seserų, nei gyvų, nei mirusių. Buvo tik mano motina, kuri, vartydamasi ant čiužinio kambarėlyje, rėkė:
– Nugalabykit mane, Švenčiausioji Dievo Motina, – o Fafina atsakydavo:
– Nu patylėk, kitaip prišauksi velnią, – ir taip tris dienas ir tris naktis, kol, mano motinai baisiai suklykus, gimė Gofredas, pirmas iš mano mirusių brolių. Kai naujagimiui pliaukštelėjo per skruostą, kad pravirktų, bet šis neišleido nė garso, Fafina papurčiusi galvą tarė:
– Tai ženklas, kad Dievui aukštai reikėjo angeliuko.
Ji matydavo daugybę gimusių negyvų kūdikių, o Gofredas, nors ir anūkas, buvo visai kaip kiti.
Mano motina susisielojusi pažvelgė į sūnelį.
– Kodėl? – paklausė.
– Todėl, kad valgei per daug arbūzų. Nuo arbūzų pilve prisikaupia vandens ir vaikutis nuskendo, vargšeliukas.
Motina šiek tiek palaikė kūdikį šalia savęs, permirkusioje nuo praikaito, kraujo ir per gimdymą nutekėjusių vandenų lovoje, po kurio laiko iš vilos Taraskonėje grįžo mano tėvas nuoga krūtine ir nieko nesakydamas priėjo prie jų. Paspitrijo nemaloniu žvilgsniu į sūnų, lyg šis būtų žvėrelis. Suėmęs jo burną grįžtelėjo į save ir akimirką įdėmiai paspoksojęs paleido.
– Nemoki net vaikų gimdyt?
– Jūs mane vedėt, Primai. Dabar tokią ir turėsit, – įsmeigusi akis į randą vyro krūtinėje kaip tik po širdimi, atšovė ji.
– Žinau, po velnių.
O vakare ištrūko į kazino Pjane, juk mano motina tįsojo lovoje ir negalėjo sužinoti, parsidanginęs išsidrėbė šalia jos, lopšyje greta tebegulėjo vaikelis, uždengtas paklode. Mano motina jam buvo uždėjusi raudoną, Fafinos vašeliu nunertą kepuraitę.
– Kokį vardą jam davei?
– Gofredo.
– Kur jį palaidosim?
– Šalia vargšo mano tėvuko.
– Gerai, – nusisukdamas į kitą pusę, pasakė jis, ir apie mirusį sūnų niekas daugiau neužsiminė.
Antrą pavadino Toninu, jis gimė liepą. Mano motina besilaukdama nelietė arbūzų ir per dieną išgerdavo vos penkis gurkšnius vandens, kad vaikelis nenuskęstų. Bet Toninas vis tiek gimė negyvas.
Motina jį apiprausė, gražiai aprengė ir tarė Fafinai:
– Pakvieskit kunigą Feronį, kad palaimintų. – Tada čiupo peilį, kuriuo dirdavo žvėrims kailius ir, spiginant saulei, pusnuogė pėsčiomis nusigavo iki lauko Taraskonėje. Radusi arbūzą, suvarė į jį ašmenis ir visą sušlamštė, nurydama ir sėklas. Kai baigė, jos pilvas buvo toks didelis, kad atrodė vėl nėščia.
Paskiausiai gimė Ardžija. Ji atkeliavo į pasaulį per Devintines, gyva, išpūstomis akimis, pro namus žengiant procesijai. Mano motina žiūrėjo į dukrą, tarytum ši būtų kūdikėlis Jėzus, net neprisiliesdama, mat bijojo pražudyti ir ją. Mano tėvas rėžė, kad geriau būtų buvęs sūnus, kodėl po dviejų negyvų berniukų turėjo išgyventi būtent mergytė? Fafina atkirto, kad gera moteris pirmiau pagimdo mergytę, ir jeigu jam netinka, gali nesimaišyti po kojomis, kai tiek tepadeda, paskui visi susėdo prie stalo, o naujagimė gulėjo lopšyje. Bet naktį Ardžija, net nesuverkusi, liovėsi kvėpuoti, rytą gulėjo ant savo mažos pagalvėlės vos primerktomis akimis, sustingusi ir šalta.
Ją palaidojo kitą dieną ir, grįžtant iš kapinių pėsčiomis, mano motina tarė Fafinai:
– Reikia pasišnekėt su gydytoju Seriu Piniu.
Fafina nepravėrė burnos, nunarinusi galvą spėriai žingsniavo iki dukros namų prie posūkio į Santa Mariją. Mano motinai jau ketinant žengti vidun, tylutėliai, kone sau prabilo:
– Eik pas Dzambuteną, o ne pas Serį Pinį. – Ir mit­riai nulėkė.
Mano motina paklausė Fafinos, kaip ir visada, nes ši buvo protingiausia Kastrokare, protingesnė už merą ir netgi už kunigą, ir visi paisydavo jos nuomonės.
– Žinau, ko atėjote, – atverdamas duris pasakė Dzambutenas.
Liepė atsisėsti prie juodmedžio stalo, kurį gavo dovanų iš senatoriaus Belinio, kai šį išgydė nuo kliedesių naktimis.
– Jeigu žinot, tai pasakykit, ką reikia padaryt.
Kastrokare dirbo gydytojas Seris Pinis ir mano močiutė Fafina, jo seselė, bet buvo ir Dzambutenas. Dėl dalykų, kuriuos galima išgydyti, žmonės kreipdavosi į Serį Pinį. O dėl visų kitų, kurių buvo daug daugiau, eidavo pas Dzambuteną. Jis nusimanė apie žoleles, šaknis ir nuovirus, vienas Dievas težino, trejus metus gyveno Šventojo Antano vienuolyne Montepaole, ten vienuoliai jį išmokė žolininkų paslapčių. Pats svarbiausias dalykas – padovanojo šventajam priklausiusią lazdą, ir jeigu ja paliesdavo nesveikuojančią vietą, žmogus pasitaisydavo. Dzambutenas išgydė netgi doną Rakelę, kuri, pagimdžiusi Bruną, paniro į liūdesį, vieną rytą norėdamas atsidėkoti iš Milano atvyko pats Dučė, vežinas dešimčia dėžių Predapijaus apylinkių „Albanos“ vynuogių vyno.
– Jūsų vaikai miršta, nes jūsų vyras neturi pakankamai kraujo, – paaiškino.
– Žinojau, kad tai jo kaltė.
Dzambutenas prilietė šventojo Antano lazdą prie vis dar didelio mano motinos pilvo.
– Bus nelengva.
– Man nerūpi. Pasakykit, ką reikia padaryt.
– Turite sulaukti, kada jums prasidės mėnesinės. Tinkamos pirmos po mergytės, kuri mirė, gimimo. Turite atsisėsti ant sidabrinio naktipuodžio ir surinkti kraują, paskui įlašinti dešimt lašų į „Sangiovese“ vynuogių vyną ir duoti išgerti vyrui. – Mano motina klausėsi Dzambuteno neprasižiodama. – Po dvylikos dienų jis turi su jumis sueiti, tada kitą dieną ir dar kitą. Paskui nebegalėsite vienas į kitą žiūrėti. Jūs turėsite miegoti vienoje lovoje, jis – kitoje. Jums gims dukra, ji bus nelaimėlė, bet gyvens.
– Kaip tai nelaimėlė?
– Ji neturės laimės, tačiau bus gailestinga. Būdama gailestinga matys daugiau dalykų nei mes visi. Ir galės gyventi.
Mano motina nieko nesuprato, bet jo nepertraukė.
– Vėliau pagimdysite dar dvi dukteris, jos bus sveikos. Jei pagimdys, tai ir jos – dukrų.
– Vien mergytės?
– Vien mergytės.
– O ką daryt, kad gimtų berniukas?
– Ech, berniukas.
Norėdamas palydėti mano motiną prie durų Dzambutenas atsistojo.
– Kiek jums skolinga? – prieš išeidama pasiteiravo ji.
Tas neatsakė. Neišgydomus dalykus vargšams išgydydavo veltui.

Mano tėvai nebuvo vargšai arba bent jau nebuvo didesni vargšai už kitus. Mano tėvas sergėjo grafo Morelio vilą Taraskonėje, šalia kelio, kylančio į tvirtovę, o mano motina Santa Marijos turguje prekiaudavo iš vežimaičio lubinais. Kai kas Kastrokare dirbo Mineralinių vandenų gydykloje ir jau turėjo tualetus, taip, baltas keramines tupyklas, kuriose, įpylus iš kibiro vandens, viskas nubėgdavo, kad net nepastebėdavai ką nors padaręs, o jie naudodavosi bendra būdele kieme, kurioje smirdėdavo taip, kad ištrykšdavo ašaros, atsitūpdavo virš skylės, o paskui greitai nusišluostydavo skuduru. Bet jie nebuvo vargšai: kiek­vieną mėnesį įstengdavo sumokėti nuomą už namą šalia Nacionalinės gatvės posūkio ir bemaž neturėjo skolų, mano tėvas nusipirkdavo cigarečių ir vakarais traukdavo į užeigą, o retsykiais slapčiomis – netgi į kazino, ir kieme laikė kiaulę, kurią gavo dovanų iš grafo, ir laukė, kad galėtų papjauti šventojo Antano šventei. Jie nebuvo vargšai, bet ir ne turtuoliai, ir mano motina nežinojo, kaip gauti sidabrinį naktipuodį, apie kurį kalbėjo Dzambutenas.
Anksti rytą įsėdusi į autobusą nuvažiavo į Forli, kurį ten visi vadino Didžiuoju miestu, nes kai jį pasiekdavai, matydavai, kur prasideda, bet neregėdavai, kur baigiasi. Rado krautuvininką ir geležies dirbinių krautuvę, tačiau tokio dalyko niekas neturėjo. Galiausiai sutiko tarnaite dirbančią moteriškę iš Kastrokaro. Ši paaiškino, kad jos šeimininkė einanti pirkti sidabrinių indų ir stalo įrankių į krautuvę šalia Kotonijų vartų, į kurią prekės atkeliaujančios iš Bolonijos, tad mano motina ten ir nukulniavo. Žvelgdama į savo atvaizdą krištolo induose, nuliūdusi mintijo apie slegiantį ir iš tolo atpažįstamą skurdą, tada pasiteiravo krautuvininko, ar turi sidabrinį naktipuodį.
Šis pasirausė po lentynas.
– Čia nevisai naktipuodis, o saldaininė.
– Kas tokia?
Krautuvininkas paaiškino, kam naudojamas indas. Mano motina nusprendė: „Tiks ir pasisioti“, ir pasiteiravo:
– Kiek kainuoja?
– Keturis šimtus lirų.
Jai susisuko galva.
– Pirksiu už tris šimtus.
– Trys šimtai penkiasdešimt.
– Gerai.
Grįžusi į Kastrokarą ir sulaukusi antradienio, kai vykdavo gyvulių turgus, nuėjo parduoti kiaulės, kurią mano tėvas buvo gavęs už tarnystę dovanų iš grafo Morelio.
Pamatęs saldaininę, bet nebeišvydęs kiaulikės, šiek tiek užtruko, kol viską suprato, tada priblokštas puolė mano motiną.
– Tu išprotėjus, – išrėkė griebdamas jai už plaukų. Paskui prirėmė ją prie spintos. – Pražudysi mane!
Ir trenkė mano motinos galvą į kampą. Ištryškusi kraujo srovė aptaškė jai veidą.
– Kaip džiaugiuosi, kad tąkart jus kone pribaigiau! – iškošė pro dantis, o akyse mirguliavo – buvo benualpstanti.
– Turėjai pribaigt, kad jau pradėjai: būčiau mažiau kentėjęs!
Mano motina užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, tįsojo lovoje aprišta galva, ranka buvo keistai nukarusi. Taip pragulėjo savaitę. Aštuntą dieną išvydo, kad jai prasidėjo moterų liga, ir atsisėdusi ant saldaininės, kurią laikė paslėpusi spintoje, padarė tai, ką buvo prisakęs Dzambutenas.
Aš gimiau 1924-ųjų birželio 10 dieną lygiai po devynių su puse mėnesio, Didžiajam varpui mušant vidurdienį.

 

Iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale

Nicoletta Verna, „I giorni di Vetro“. – Torino: „Einaudi“, 2024.