Durys atsiveria ir įvirsta motina su krepšiais. Jai iš paskos –­ Aurimas.

– Tai ką, karvės, nei bulvių nenuskutot? – motina kreipiasi į Karusę, kuri kampe plauna indus, monotoniškai braukdama mazgote per lėkštes. –­ Čia tau ne diskoteka.

Motinos palaidinė sudrėkusi nuo karščio, kakta ir viršutinė lūpa pasidengusios smulkiais prakaito lašeliais. Pašiūrėje karšta, nes saulė popiečio metą kaip tik pasisukusi į šią pusę ir negailestingai kepina šiferio stogą. Inga, sėdėdama ant savo gulto, meta nebylų žvilgsnį į motiną ir toliau rūšiuoja gintarus pagal spalvą ir dydį. Gyvenimas pašiūrėje Ingai atgrasus. Anksčiau, kai jos atvažiuodavo prie jūros, tai išsinuomodavo didelį erdvų kambarį. Anksčiau – tai buvo pernai, nors Ingai atrodo, kad tai buvo neapsakomai seniai, kai tėtis dar gyveno su jomis – motina, Karuse ir Inga. Paskui tėtis išėjo iš namų, o vėliau ir visai pradingo, sako, kad Rusijoje.

Motina sulygo su šeimininkais pašiūrę visai vasarai už nedidelę kainą, nes šiemet prie jūros poilsiaujančių labai mažai. Net pliažas keistai tuščias. Daugiausia čia privažiuodavo rusų, bet šią vasarą jų beveik nėra. Tiesa, savaitgaliais miestelis pagyvėja, nes suvažiuoja poilsiautojai iš visos Lietuvos. Bet tik savaitgaliais.

– Pardavei ką nors? – klausia motina Karusės, pasikaišydama ilgą, išblukusį sijoną, ir sėda skųsti bulvių. Jos balti, neįdegę moteriški keliai staiga atsidengia visu savo beviltišku nuogumu; Aurimas negali atplėšti nuo tų kelių akių, spokso kaip užhipnotizuotas ir Inga jaučia, kaip jai pradeda kaisti skruostai ir ausys, – lyg stebėtų visa tai slapčia, pro rakto skylutę. Pašiūrėje tikrai karšta.

– Pardaviau vienus karolius. Pinigai ant spintelės, – neatsigręždama sako Karusė. Motina paima nuo spintelės suglamžytą dešimtrublinę, kiša ją Aurimui į viršutinę marškinių kišenę, nenatūraliai išsilenkia, ištiesdama ranką, kuri užsilaiko prie Aurimo kūno gerokai ilgiau, negu derėtų;

– Subėgiok, – šypsosi motina, ir jos taisyklingos lūpos atidengia baltus ir lygius dantis. – Ir užkandos paimk.

Aurimas skubiai čiumpa krepšį ir pradingsta už durų.

Motinai gerai. Eina kaip užsukta. Mat jai – „medaus ir gintaro mėnuo", o Aurimas dabar mūsų tėtis. Taip sako Karusė. Karusė, Ingos sesuo, labai graži. Taip šneka tie vyrai, kur užeina pas mus pirkti gintaro. „Apie mane jie taip nesako, – Inga atsidūsta. – Jie manęs net nepastebi. Bet visuomet jų žvilgsniai užkliūva už saulėje įdegusių Karusės kojų ir ilgų kaip undinės plaukų. Tai todėl, kad mano plaukai trumpi ir aš esu panaši į berniuką, nors praeitą žiemą man jau pradėjo augti krūtys", – mąsto Inga, dėliodama gintarą. Pakelia vieną skaidrų gintaro gabalėlį ir žiūri prieš saulę. Anksčiau Inga tikėjo, kad gintaras – tai Jūratės ašaros, bet pasirodo, kad jį kasa iš žemės Kaliningrado kasyklose. Motina su Aurimu važiuoja ten kiekvieną savaitę ir atsiveža pilnus krepšius.

Grįžta Aurimas, ištraukia iš krepšio butelį degtinės, atsuka butelio kamštelį, uosto jį ir stato butelį ant spintelės:

– Gera, – sako jis ir čia pat priduria, – nepykit, užkandai neužteko –­ Prunskienė dešrą pabrangino.
Prieina prie lentynėlės greta Karusės ir ieško stiklinės. Ši pasisuka į jį ir nužvelgia lediniu žvilgsniu, paskui staigiai čiumpa butelį ir apverčia jį virš paplavų kibiro.

– Ką darai? Ar jau visai išprotėjai?

Aurimas griebia Karusei už rankos, bet šiai nė motais, – galiausiai jam pavyksta atimti butelį, bet degtinės jame likę tik ant dugno.

– Užteks gerti, mama, girdi? Sakau –­ užteks! – šaukia Karusė.

– Ne vaikų reikalas! – kriokia Aurimas. Jo akys pasrūva krauju. – Ak, tu rupūžke, visą butelį degtinės! Į paplavas!

Motina atsistoja, peilis iškrenta jai iš rankos, ji pripuola prie Karusės, griebia ją už plaukų ir apipila smūgiais. Ši išsprūsta iš motinos rankų ir neria pro duris. Lovelėje pabunda mažasis Ježis. Jo šviesūs plaukučiai susivėlę ir sulipę nuo prakaito. Ježis spokso savo didžiulėmis išsprogusiomis akimis ir paleidžia kakarynę.

– Užsičiaupk tu, lenko šmote, bliaus čia dar jis, – rėkia motina.

Aurimas sutrikęs traukiasi atatupstas, užlipa ant numesto peilio, netyčia užmina žaislinį tanką ir vos išlaikydamas pusiausvyrą viena ranka įsitveria į valties irklą, riogsantį pašiūrės kampe. Kita jo ranka beviltiškai maskatuoja ore, bandydama ko nors įsitverti. Žaislinis tankas, beviltiškai sulenktu vamzdžiu besitaikantis į motiną, pargriuvęs ant šono. Tankas –­ Ježio žaislas. Jo tėvas Adamas jam jį nupirko, kai svečiavosi pas motiną, atvykęs iš Vroclavo. Adamas paprašė motinos pagloboti Ježį, o pats išvyko į Rygą verslo reikalais ir pradingo. Ježiui dveji metai, jis sisioja į kelnes, o jo mama mirusi, todėl jis liko pas jas. Ar ilgam – nežinia. Bet jis turi lovelę, o Inga su Karuse miega ant čiužinių. Motina su Aurimu įsitaisę guolį senoje aplūžusioje valtyje.

Žiemą po miestą važinėjo rusų tankai. Tikri. Naktimis aidėjo šūviai, nuo kurių byrėjo langų stiklai. Bet jos savo langus buvo kryžmai užklijavusios popieriaus juostomis. Motina pasakė, kad jai nuo tų visų neramumų reikia pailsėti, todėl jos išvažiavo prie jūros. „Ne, visai ne todėl! – norėtų sušukti Inga. – Pasaulis išsivertė kaip megzta raštuota kojinė ir styro netvarkingais siūlų galais į viršų." Ir toks pasaulis Ingai nė kiek nepatinka. Anksčiau jų motina lipdė molines lėles, bet dabar pardavinėja gintarinius papuošalus. Inga suspaudžia prakaituotoje saujoje grublėtą gintaro gabalą, o jos akyse tvenkiasi ašaros. Aurimas sako, kad „gintariniai karoliai – kiekvienos lietuvaitės pasididžiavimas, ir mes dabar –­­ kaip tik ant bangos, bet iš tikrųjų, kai poilsiautojų nedaug, tai nelabai kas tą gintarą ir perka, o motina šiek tiek užsidirba jį gabendama ir perpardavinėdama.

– O tu ko spoksai? – motina nuleidžia garą, – dink man iš akių! Ir Ježį su savim pasiimk! Gali eiti pas kaimynus „artistus" pažiūrėti televizoriaus. Tik ilgai neužsibūk! – meta į Aurimą vylingą žvilgsnį. – Girdėjau, kad vaikams išsivysto priklausomybė nuo televizijos.

Kas ta priklausomybė Inga nelabai supranta. Įsivaizduoja ją kaip didelę kudlotą kalę, pririštą už pavadėlio šalia parduotuvės. Ji, matyt, graži, ta priklausomybė, kad motina jos taip bijo. Nes paskutiniu metu ją nustojo dominti tai, kas gražu. Jai rūpi tik tai, kas pigu arba veltui, dar jai rūpi tai, ką galima parduoti. Bet labiausiai, žinoma, jai rūpi Aurimas.

Motina užkaičia ant viryklės bulves, pati pasiima šepetį ir braukia juo per plaukus. Jos pilnos krūtys po palaidinuke pakėlus rankas banguoja, matosi neįdegusi balta rankų pusė, keistai nederanti prie įdegusio veido ir kaklo, papuošto gintaro karoliais. Aurimas siurbčioja iš stiklinės alų, jis kartkartėmis dėbčioja į motiną, o jo putlios lūpos, ritmingai panyrančios į alaus putas, rodos dar papilnėja. Alui smulkių Aurimas visuomet sukrapšto, ledams – ne. Mat alus – pachmielui. Bet šiandien tenka tenkintis tik alumi, nes degtinės butelis iškeliavo į paplavų kibirą.

Inga surenka nešvarias Ježio kelnes, griebia jį už rankos ir išstumia pro duris. Ne, pas „artistus" Inga šiandien neis, nors kaimynas, išeidamas pažvejoti, mielai leidžia Ingai svečiuotis pas jo vaikus.Tą dėdę „artistą" Inga yra mačiusi per televizorių. Bet eiti pas kaimynus su Ježiu nėra jokios pras­mės, – jis visą laiką nenustygsta ir triukšmauja. Be to televizorius rodo tik nuobodžius senus filmus ir pokalbių laidas.

Inga pasuka į vidurį kiemo, prie šulinio. Ježis krypuoja jai iš paskos. Išskalbs Ježio kelnaites, nes švarių jau beveik nebeliko. Pasisemia vandens, supila į dubenį. Ježis tuo tarpu nuropoja iki atokiau supiltos žvyro krūvos, graibsto jį rieškučiomis ir grūda į burną.

– Nukas – nukas! – šaukia Ježis ir paleidžia dūdas. Inga prišoka prie jo, išvalo burnytę ir tempia prie šulinio, norėdama jį nuprausti.

Karusė bėga pajūriu. Ji nejaučia skausmo, tik perštintį skruostą. Bėga ilgai ilgai prieš vėją, tilto link, vėjas, stipriai atsiduodantis jūra, neša jai į akis smiltis ir šios be perstojo ašaroja. „Nesustok, nesustok" – muša krūtinėje Karusės širdis. Ji užlipa ant tilto ir pasileidžia iki paties jo galo, kuo toliau į jūrą. Saulės spinduliai, prasiskverbę pro gauruotus debesis lyg aptirpusius vanilinius ledus, akina ją, ir Karusė sustoja tik tada, kai atsiremia į turėklus tilto gale. „Šokti į putojantį vandenį, pavirsti undine su didele blizgančia sidabrine uodega ir plaukti tolyn, tolyn nuo šito kranto iki pačios Švedijos... Išnerti kitame krante, o ten ją pasitiks jos princas, stovintis prie savo jachtos ir besišypsantis jai, Karusei." Koks to princo vardas, Karusė dar nežino, bet jis tikrai padės jai surasti tėtį, nes tėtis, aišku, pabėgo į Švediją, todėl neskambina ir nerašo. Karusė persisveria per turėklus. Dar akimirka, ir ji tikrai šoks:

– Ei, mergužėle, o tu ką čia darai? –­ pasigirsta balsas Karusei už nugaros.

Tai du vaikinai, kur „sėdi ant akmenų", vienas iš jų – su gitara, šypsosi jai. Karusė negali patikėti, kad tie vaikinai, kurie einant pro šalį niekada į ją net nepažvelgia, dabar kalbina ją.

– Aš... nieko. Žiūriu į jūrą, – sako sutrikusi Karusė vaikinams, o pas­kui užtikrintai priduria: – Planuoju plaukti į Švediją.

– Klausyk, gal tau plaukmenis paskolint? – sako aukštas šviesaplaukis ir šypsosi. – Bet gal dabar neplauksi? Eime iš čia kur nors... o tai darosi šalta.

Tikrai. Karusės oda pašiurpusi kaip žąsies, o ji to net nepajuto. Trijulė patraukia į krantą, susiranda užuovėjoje laisvą suoliuką ir susėda.

– Aš Romas, o čia – Mikas, – šviesiaplaukis pristato draugelį su gitara. –­ O tu?

– Aš Karusė... Karina, – išlemena mergina.

– Ir ką čia veiki? Nuobodu, ar ne? –­ klausia Mikas.

– Aš... aš atostogauju su tėvais.

– Betgi tu jau čia senokai, aš tave kasdien matau, – šypsosi Romas. – Tėvai, matyt, kooperatyve cepelinus verda...

– Panašiai, – sumeluoja Karusė.

– O jūs?

– O mes va „sėdim ant akmenų", –­ žiauriai nusibodo, Mikas tai čia jau nuo pavasario, nes gavo paviestkę ir reikėjo dingti iš namų. Turim čia palapinę kempinge, gal užsuksi į svečius?

– Gal... – sako Karusė neužtikrintai, nes puikiai žino, kad jos niekas niekur neleis.

– O žinai ką? Varom į diskoteką šalia kempingo, šiandien kaip tik ten... Tik prieš tai ko nors atsigeriam, jeigu tu nieko prieš?

– Nee... – mykia Karusė.

– Bet jeigu tau reikia atsiklausti tėvelių...

– Nieko man nereikia, – atkerta Karusė, – puikiai žinodama, kad kitos progos jai nebus. Ir ką ji galėtų prarasti? Motinos riksmus, smūgius ir priekaištus? O Romas jai visai patinka...

– Laikrodukas tavo gražus – duok panešioti, – paima jai už rankos Romas, – po diskotekos grąžinsiu...
Karusės širdis spurda, rodos, tuoj tuoj iššoks iš krūtinės, nutūps ant šakelės ir sučiulbės kaip lakštingala... ir toks begalinis saldumas ir lengvumas ją apima... norėtų šnekėti ir šnekėti su jais be galo apie visus gražius ir skaudžius dalykus, sėdėti prie laužo, dainuoti dainas, gyventi palapinėje, kiaurą dieną voliotis paplūdimyje ir pliuškentis jūroje... tik kad va taip Romas paėmęs už rankos laikytų ir nepaleistų... ir vestų ją nors į pasaulio kraštą...

Inga sapnuoja sapną. Pakyla aukštai aukštai, pasaulis susitraukia, sumažėja, tampa panašus į subliuškusį, kiek netaisyklingos formos balioną; jį gaubia vos permatomi debesys, bet tai visai ne debesys, o tik pergamentinio popieriaus lapas, pro kurį neryškiai persišviečia žemynų kontūrai. Popierius languotas, kaip matematikos sąsiuvinis, o tuose langeliuose tupi paukščiai... Ir čiulba, ir čiulba... Inga pradeda juos skaičiuoti. Daugiausiai suskaičiuoja erelių ir įvairiaspalvių papūgų. Ir kas keisčiausia – visai nėra žvirblių ir balandžių, tokių įprastų Vilniaus aikštėse ir gatvėse. Ar tai reiškia, kad Vilniaus paukščiai į tą pasaulį nepateko? Inga nusigąsta...ir prabunda, –­ tai Karusė parsibeldusi vidurnaktį, tiesiasi šalia čiužinį.

– Kur buvai? – klausia jos Inga.

– Niekur... Linksmai praleidau laiką, – sumurma Inga ir atsuka jai nugarą, bet staiga persigalvoja, atsisuka ir kužda:

– Diskone... buvo žiauriai smagu... ir dar susipažinau...

– Ar nenutilsit jūs ten, – atsklinda motinos balsas, – visai pasiuto mergos, jau ir naktį miegot nebeduoda...

– Papasakosiu rytoj, – kužda Karusė, bet ji negali užmigti, nes prabėgęs vakaras jos galvoje suka ir suka tą pačią plokštelę... kaip ten jis, toks svetimas ir toks artimas savo palapinėje – miega ar galvoja apie ją – Karusę? Ar jiems rytoj pavyks susitikti? O jeigu ne – tai kaip tada? Juk Karusė tuomet numirs iš ilgesio... Jos širdis daužosi krūtinėje, ir jai atrodo, kad tie dūžiai prikels visą miestelį. Karusė sulaiko kvėpavimą, o paskui prisislenka kuo arčiau prie Ingos, užtraukia jos anklodę sau ir jai ant galvų ir kužda Ingai į ausį:

– Tu žinok, aš tyčia taip padariau... nes norėjau pamatyti, kaip Aurimas reaguos... nes jis man žadėjo vieną dalyką, – tik tu niekam nesakyk, – jis žadėjo, kad kitą vasarą, kai man sueis šešiolika... jis išsinuomos motorinę valtį, ir mes abu bėgsime į Švediją...
Inga plačiai atmerkia akis ir vos nesušunka:

– Ir tu juo tiki?

– Abejoju... bet aš gavau žinią, žinią iš tėčio...

– Kaip tu ją gavai? – Inga net nustėrsta, paskui ironiškai sako:

– Meluoji... arba sapnavai...

– Tikrai, – neatlyžta Karusė. – Mūsų tėtis visai ne Rusijoje, jis pabėgo į Švediją...

– Manai, kad aš tokia maža ir patikėsiu tomis tavo pasakomis? Ir ką – jis tau laišką butelyje atsiuntė? Užteks, aš noriu miego, – Inga įsižeidžia, prisitraukia savo anklodę ir nusisuka nuo Karusės, jos akyse sužvilga ašaros, –­ gerai, kad Karusė nemato, – ji giliai atsidūsta ir pakiša galvą po anklode.

Anksti rytą motina su Aurimu susiruošia į Kaliningradą. Kartu pasiima ir Karusę. Ingos tai niekada neima, nes motina sako, kad pavojinga, be to, nėra kam prižiūrėti Ježio. Motina prigraso neiti prie jūros ir sėdėti namie.

Na jau ne! Inga tai jau tikrai namie nesėdės! Bet kur dėti apsisnargliavusį Ježį? Gerai, prie jūros ji neis, bet važiuos į parką prie rūmų, pasivaikščios ten su Ježiu, ir laikas greičiau prabėgs. Bet pėsčiomis iki ten nenueisi, juo labiau – su Ježiu; reikia važiuoti autobusu, o pinigų bilietui Inga neturi. Ji greitai apsidairo po pašiūrę ir randa kelis tuščius butelius. Skubiai sugrūda juos į krepšį, Ježį pasodina į sulankstomą vežimėlį, ir juodu iškeliauja. Gavusi saują smulkių Inga džiūgauja –­ dar ir pietums pajūrio valgykloje užteks.
Nuo autobusų stoties iki parko geras kelio gabalas, ir Inga sunkiai stumia aplūžusį vežimėlį, juolab kad Ježis visą laiką muistosi ir tabaluoja kojomis. „Ant akmenų" sėdi du jaunuoliai ir ilgaplaukė mergina. Vienas iš jų, šviesiaplaukis, – apkabinęs merginą per pečius, kitas, tamsiaplaukis, brazgina gitarą. Inga, važiuodama pro šalį, netyčia užkabina gitaristą:

– Ei, tu, maže, vairuok atsargiau, –­ šaukia jai įkandin gitaristas ir visa kompanija smagiai kvatoja.

„Tegul, – mano Inga, – tegul šaiposi. Bent jau motinos nėra šalia."

Nusikapsčiusi iki parko, ji pasuka link tvenkinio, – ten vėsiau ir ramiau, nes prie rūmų šurmuliuoja pulkas besifotografuojančių poilsiautojų. Iškelia Ježį iš vežimėlio, pati atsisėda atsipūsti. Tvenkinyje tingiai plaukioja gulbės, pulkas antelių susispietęs prie kitame krante jas lesinančios senutės.

– Tytia, tytia, – spygauja Ježis, rodydamas į gulbę. Inga valandėlę nusigręžia nuo jo, tvarkydama vežimėlį, ir staiga krūpteli nuo pūkštelėjimo į vandenį. Senutė kitapus tvenkinio mojuoja ranka ir kažką šaukia. „Ježis įkrito į tvenkinį", – susivokia Inga, staigiai puola prie tvenkinio ir įšo­ka, – vanduo beveik iki juosmens, ji čiumpa persigandusį vaiką ir ištraukia. Ant kranto nuo Ježio srūva upeliai, jis visas aplipęs smaragdiniais varlių kurkulais ir bliauna visa gerkle.

– Nekenčiu tavęs! Girdi? – šaukia jam Inga. – Tučtuojau užsičiaupk! – o jos pačios skruostais ritasi bejėgiško pykčio ašaros. Inga nutraukia nuo Ježio kiaurai peršlapusius drabužėlius ir apsupa jį savo megztuku. Paskui, kiek padvejojusi, užlenda už krūmo, nusivelka savo marškinėlius – jie rausvi, ant petnešėlių ir su nėrinukais – tėčio dovana – aprengia jais Ježį, pati apsivelka ant nuogo kūno megztuką. Ingos marškinėliai Ježiui gerokai per ilgi ir atrodo kaip suknelė. Ingą pradeda krėsti drebulys, – jos šortukai visiškai šlapi, Inga nusimauna juos, ilgai gręžia, paskui padžiauna ant žolės saulės atokaitoje. Ježį pasodina į vežimėlį – pats tikrai neišlips.

Saulė aukštai, danguje nei debesėlio, o Ingą pradeda kamuoti alkis. Bet visų blogiausia, kad nepasiėmė vandens ir Ježis savąjį iš buteliuko jau išgėrė. Jis visą laiką zyzia, nes yra storas ir jam turbūt dar karščiau. Neištvėrusi Inga pasuka į alėją link jūros, susiras kokią valgyklą, ar kur pavėsyje pasėdės...

Valgykloje Inga pasiima kietų kaip medžio žievė kotletų, Ježiui – pieniškos sriubos. Kompotui pinigų neužtenka. Tiek to, atsigers vandens iš čiaupo.

– Pats! Pats! – niurzga Ježis ir neleidžia Ingai jo pamaitinti.
Ježis mosuoja šaukštu lyg kardu ir taško sriubą plačiai aplinkui, bet Inga neturi jėgų jo sutramdyti.

– Ei, mergaite, žiūrėk, ką tavo sesutė daro, – sako jai pagyvenusi moteriškė nuo gretimo staliuko, servetėle valydamasi nuo kaktos Ježio ištaškytą pienišką sriubą.

„Sesutė" šypsosi patenkinta, nes pagaliau turi užsiėmimą, o „jos" apskritas veidelis aplipęs pienu ir makaronais.

Inga įsiręžusi stumia vežimėlį tiltu. Nueis iki pat galo, nors vežimėlio ratukai nuolat kliūva už tarpų tarp lentų, pro kuriuos prasišviečia kunkuliuojanti po kojomis jūra. „Nesustok, nesustok", – muša krūtinėje Ingos širdis. Ji atsiremia į pačiame tilto gale įvairiausiais vardais išraižytus turėklus.

Ilgai žiūri į banguojančią jūrą. „Šokti į putojantį vandenį, pavirsti undine su didele blizgančia sidabrine uodega ir plaukti tolyn, tolyn nuo šito kranto iki pačios Švedijos... Išnerti kitame krante, o ten ją pasitiks tėtis, stovintis prie savo jachtos ir be­sišypsantis jai, Ingai." Inga persisveria per turėklus, dar akimirka, ir ji tikrai šoks:

– Ei, mergaite, žiūrėk, ką tavo sesutė daro! – nepažįstama teta griebia jai už rankos, kita ranka bandydama prilaikyti Ježio vežimėlį. Inga atsigręžia ir mato: Ježis iš visų jėgų siūbuoja vežimėlį ir tuoj tuoj apsivers...

„Ir tegul, – mąsto Inga. – Tegul jis krinta į jūrą ir pavirsta undine su didele sidabru blizgančia uodega. Nes aš... aš turiu užaugti – kitaip pasaulis liks tik išversta megzta raštuota kojinė, netvarkingai styrančiais siūlų galais, jis bus tik prišlapintos Ježio kelnės – mažas ir dvokiantis, o juk tai –­ taip neteisinga..." Inga prisidengia akis nuo saulės ir ilgai ilgai žiūri į lūžtančias bangų keteras, vis skubančias ir skubančias į krantą, į horizonte vos įmatomą plaukiantį baltą laivą, į gauruotus debesis, tokius panašius į vanilinius ledus, ji klausosi monotoniško jūros alsavimo, kuri be perstojo kužda Jūratės legendą ir dalina tikras Jūratės ašaras... Inga skaičiuos dienas, mėnesius ir metus ir kantriai lauks, nes ji žino, kad atvažiuos dėdė amerikonas ir nupirks joms didelį gražų vasarnamį prie jūros. Mama nebegers, o tėtis sugrįš su jachta iš Švedijos ir apsigyvens pas jas, Karusė ištekės už švedų princo, o Ježis kada nors užaugs ir nebesišlapins į kelnes...