Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ. Per virvutę

Vlado Braziūno nuotrauka

Nekantra ir lengvas drebuliukas. Labai lengvas. Tai ne egzaminas. Bet prieš kiekvieną pradžią –­ ogi dabar, jaučiu, stoviu ant naujo slenksčio, ir man jau pabodo eiti kiaurai kambarius, neįsikuriant juose, netgi deramai neapsižvalgant, tarytum visur tekabotų muziejiniai eksponatai su nuorodomis neliesti rankomis ir nefotografuoti. Kad ir kokio sunkio būtų praeities moliu aplipusios kojos, jaučiu virpulį, kurį dažniausiai esu linkusi priskirti katarsiui ar kitai kokiai egzaltuotai, nuo knygų lentynos nugvelbtai emocijai.

– Skaudvilė, – ant slenksčio susiduriam kaktomuša, ir ji tuojau pat ištiesia ranką, spusteli taip, kad lūžta keli kaulai (viliuosi, kad mano plaštaka tik laikinai deformuota).

– Tu, žinoma, Anzelmutė.

Tas tu, tas Annnnzelmutė, tarytumei mano vardas būtų vos tepašilęs lietinis, prikimštas velniažin kokios pliurės.

– Skaud... – kažkas mano gomury klakteli ir užstringa.

– Vadybininkė. Siūti irgi moku. Turiu tvirtą ranką.

Tarytumei adatai nulaikyti reikėtų pastiprinto raumenyno.

– Tvirta ranka... – juokais springdamas mykia Katulis. –­ Kartais reikia taip nedaug. Tik tvirtos rankos.

Atsistoju į pozą laisvai, taip norėčiau pasigirti, kad esu išminuotoja, bet pamanau, kad, greičiausiai, yra atvirkščiai. Tikrą miną – išdidumo kibirkštėlę – įsimetu akin. Aptik ją.

Tik tak. Mano ar jos laikas?

Tik tam. Mano ar jos aky?

Skaudvilė nesiuvo. Tapo vadybininke. Tau, Gailuti, sakė, reikia visiems laikams įsitėmyt, kad svarbiausia save pateikti kaip tobulą meno kūrinį. Šitą jos teiginį nedrąsiai pabandžiau paneigti, primindama, kad tikri meno kūriniai pasižymi ilgaamžiškumu, ko negalima pasakyti apie autorius. Buvau žiauriai suniekinta, dešimt minučių raikiusi mane žvilgsniu, Skaudvilė nusprendė, kad iš manęs nei avangardinės, nei kitos kokios stovylos nenulipinsi, todėl nepasakius nė žodžio, nusisuko. Ėmėsi Gailučio.

Išskuto plaukus (ne, ne pati, kvietėsi meistrą, viską, sakė, turi daryti meistrai), apvilko odinį švarką (šis kabojo ant Gailučio kaip nuoperuotas karvės tešmuo), kelnes (nežinau, iš kur tokias ir traukė) teužtempė ant didžiausių vyriško kūno slėpinių, taigi pilvas su gražiai išsprogusia bamba, kurią dizainerė ir vadybininkė inkrustavo nemenka stiklo šuke, liko plikas, apavė apdegusiais veltiniais, ir stovėjo toks Napoleono armijos skurdena (na, taip, jau pašaldyta Rusijos sniego stepėse), susigūžęs nuo kaulus gremžiančios drėgmės, o gal gėdos. Dėl gėdos, nieko, sako Skaudvilė, kai išmoksi pats savęs nesigėdyt, viskas bus gerai. Į įvaizdį dar spėsim įsijausti. Dar yra laiko. Ir ėmė diktuoti Gailučiui tą vidų. Nupirko tris rietimus juodo lino, du pilko (už viską, vaikel, atidirbsi), dar krūvą (šūsnį, kalną) visokiausių užtrauktukų.

– Siūkit, drimeliai! – paliepė mums.

Ir mes užvedėme siuvimo mašinas. Ne spalva ir ne forma šiose Vagnerio muzikos lydimose meno išliejose buvo svarbi – idėja, prasidedanti ir pasibaigianti užtraukimo ir atitraukimo veiksmu. Siuvome nesikalbėdami. Po to, kai Katytį aplankė Pjeras, kurio ausyse žydėjo net penki gėlių formos auskarai, Skaudvilė uždraudė studijoje lankytis kitokio meninio įvaizdžio asmenims, kad šie nepakenktų jos kūrybos vientisumui. Kuriamas personažas, beje, atsitiesė, jau nebedangstė bambos ir netgi išmoko demonstratyviai nusispjauti pro tarpdantį, kurio anksčiau nė nebuvo, teko išlupti vieną nereikšmingą dantelį. Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kam Gailučiui spjaudytis, bet man buvo paaiškinta, kad toks veiksmas būdingas tik vyriškumo nesutalpinantiems savyje patinams. Būtent tokį įvaizdį, Skaudvilės manymu, Gailučiui ir derėjo kurti.

Įsižaidėm.

Užsižaidėm.

Ir užtrauktukas mano pirštams, sąnariams, sąmonei virto romantišku motyvu, idealu, sulydančiu žaibą ir žemę. Siuvau kišenes, kapšus ir tešmenis, užbaigdama juos tobulu užtrauktuko takeliu, susitaikymo, susijungimo vėriniu, ir mano žaizdos, nuoskaudos visokios ir šiaip smulkių netekčių taupyklės susičiaupdavo, tobulai sukibdamos geležiniais danteliais, saikingai aštriais. Kažkas keitėsi ir manyje. Išmokau garsiai juoktis. Kartais, rodytųsi, be priežasties. Bet netiesa, priežasčių rasdavosi. Jos išnerdavo iš kasdienybės akivaro, keistai sulipusios su gyvenimo dovanomis, kurių vertės anksčiau neįstengiau perprasti. Pavyzdžiui, argi galėjau tikėtis, kad narsioji karžygė Skaudvilė, uždraudusi Gailučiui rūkyti (atseit, dūmai tirpdą vaizdą), bet pati traukusi už kampo kaip nedidelė žuvies rūkyklėlė, pasikvies mane į pasimatymą. Netikrą, žinoma. Ne tas įvaizdis. Bet ir draugišku mergaičių pasisėdėjimu jo nepavadinsi.

– Nuo ryt ryto Gailutis bus Šurkus. Turėsi jį paleisti. Dabar, mudviem su tavimi draugiškai gurkšnojant, vyksta Šurkaus perkraustymas.

Aš tegurkšnojau sultis, todėl ji leido sau mestelti dar draugiškesnę pastabą:

– Be alkoholio, manau, šiąnakt neišsiversi.

Igno Medelinsko nuotrauka

Tiesa, Skaudvilei išėjus, kurį laiką stebeilijausi į apsilaupiusią baro sieną, bet... jau žinau, kad vyno taurėje galiu paskandinti visą statomą šventyklą, na, gerai, šiandien gal teįmūrysiu vieną plytą, bet... tai bus kylančios šventyklos kertinė plyta. Darydama bjaurias klaidas, nes mano išmanusis vis keitė manuosius žodžius į jam suprantamesnius, nusiunčiau broliams žinutę: Noriu žaisti. Kiek pamenu, lyg ir rašiau žeisti, bet šįsyk telefonas – šaunuolis – neapsikiaulino, ir iš įžeistos, pažeidžiamos tapau žaisminga. Įbroliai atvairavo abu tuo pačiu metu, ir kiek pasitarę išsirengėm į protų mūšį. Per dieną sukaupta šiluma svaiginamai garavo nuo šaligatvio plytelių, ir mes visi trys kurį laiką jautėmės tikrai artimi. Įsibrolinom, įsiseserinom, nes kažkokiu būdu atspindėjome vienas kitą, stebuklų pilnoje gyvenimo karalystėje įsileidome vienas kitą už menamo apvalkalo, po kuriuo esame suslėpę gana netvarkingą, tiesa, emocijų tankį, kurį tikėjausi kažkokiu būdu praturtinti, gal apgenėti... Baras, kuriame ketinome surengti smegenų Saulės mūšį, siekė tuojau pat nokautuoti juodu marmuriniu spindesiu, bet tokie išbandymai su veidrodiniais broliais nebaisūs pažengusiems.

Kur link? Ogi ten link, kur tikimės rasti savąjį titnagėlį, įskelsiantį žaibą.

Romanas, padaręs didžiausią įtaką pasaulio raidai.

Cervanteso „Don Kichotas".

Politeistinės orientacijos religija.

Pagonybė.

Kas suformulavo visuotinės traukos dėsnį?

Niutonas.

Niekas neprašo pagrįsti, įrodyt. Atsakymų monotonija mąstymo neišlaisvina. Ir gerai. Klausimus kaip ir kodėl iš kasdienybės apyvartos geriausia išbraukti. Bent jau šįvakar, šiąnakt, kai žaidžiame klases, miestelius ir trečias bėga. Uždavęs sau minėtuosius klausimėlius, gali imti svarstyti, ar dera, ar garbinga, ar naudinga trečiajam pabėgti, galime net imti kaltinti save išrankumu, užmiršę, kad paprasto skonio esmė –­ tenkintis tuo, kas geriausia, kaip pataria Oskaras Vaildas. Ties ta mintimi ir nustojau klausytis, užstrigus, beje, ties kita: visa, kas sudėtinga, yra laikina. Kas pasakė? Buda.

– Eime šokinėt per virvutę, – pasiūliau.

Per virvutę šokčioti galima įvairiai: galima straksėti vienam pačiam, sukant virvę už rankenų aplink save, galima virvės galus įduoti į rankas dviem žmonėm, trečiam belieka šokčioti keičiant kojas, galima virvutę sukti pažeme – tada šokinėti gali visas pulkas. Išbandėme visus tris, paskutinysis, kaip ir galima buvo tikėtis, sulaukė masinio pripažinimo. Sukau virvutę, o krovėjai ir duobkasiai, vadybininkai, buhalteriai ir mokslininkai (gal tai tik mano įsisiūbavus vaizduotė, kaži ar mokslininkai lankosi marmuriniuose klubuose) strakčiojo, šokavo, strypinėjo sau pasispygaudami. Šitaip iškračiau visas liūdesio sankaupas, susimetusias pažastyse, pakinkliuose ir kitose smulkiose raukšlelėse. Akimirką pasaulis man netgi pasirodė tobula vieta, širdis dainavo kažin kokią banalią dar banalesnio filmo dainušką, o aš mintimis liaupsinau Viešpatį, sutvėrusį tobulo balanso ir genialių derinukų žaidimų aikštelę. Visiškai nuoširdžiai manau, kad suaugusiesiems būtina taikyti žaidimų terapiją. Tai kur kas efektyviau už alkoholį. Tiesa, paryčiais grįžusi namo truputį paverkiau. Šviesiai.

Apsikabinusi Čiobrelį ir Bestiją, kurią Gailutis-Šurkus paliko man.

Praturtėjau.

Kai ryte gaivi ir spindinti kaip pati LAISVĖ, išsivadavusi iš primestų ir atgyvenusių jau formų bei formalumų, išdygau ant studijos (mūsų siuvyklėlė tikrai džiaugiasi šitaip vadinama) slenksčio, Skaudvilei tikrąja to žodžio prasme atvipo – ak, jos karingam įvaizdžiui tai suteikė netikėtos žaismės, netgi žmogiškumo – žandikaulis. Na, dar vienas elementas – avėjau rožiniais batais, manyčiau, tai vienas iš laisvės simbolių. Žaidžiau toliau. Mano pirštai pavyzdingai bėgiojo audeklu ir užtrauktukų danteliais, už kurių vis vaidenosi rėkimo, kvatojimo ar kokio kitokio kosminio triukšmo pilnos juodos burnos. Visas jas reikėjo užtraukti. Visi užtrauktukai privalėjo santūriai šypsotis – ne cukrum, tik sacharinu, na, gal būna ir kokių natūralesnių saldiklių. Beje, mama atvežė medaus, dievagojos, kad šviežias, ir man pasidarė gaila bitučių, sunešusių į avilį ką tik išsprogusį pavasarinį saldumą, netikėjusių, kad ir šįsyk jį tuojau pat atims inteligentiškai atrodanti ponia; ji su savimi atsivežė ne tik medaus, bet ir mažąją viešnelę, močiutiškai anūkiškos svajonės pakaitalą. Šiai, regis, viskas čia patiko. Atitraukė visus užtrauktukus. Žaidžiau su ja kaip mokėjau, nesuprantu, kodėl pačiame siautulio įkaršty mergaitė sudraudė: neverk.

Ne, Gailutis netapo Šurkum.

Įvaizdį sudegino su naująja kolekcija.

Skaudvilė skaudžiai nusivylė, bet gaisro priežasties policijai neatskleidė, greičiausiai, sulaikė užtrauktuko danteliai, sukabinę abi jos rėksmingos esybės puses. Tik man pro besiveržiančius iš burnos dūmus, vadybininkė sušnypštė:

– Pasiimk jį. Grąžinu.

– Ačiū, – mandagiai padėkojau.

Ir parsivežiau Gailutį pas Čiobrelį ir Bestiją.

– Tavo namai ten, kur tavo katinas, – priminiau.

Kolekcijos draiskanas, žinoma, irgi susirinkau. Paskui pasiėmiau adatą. Siuvau šypsodama ir žaisdama. Rados daugybė skiautėtų lelijų ir rožių, sukibusių užtrauktukų koteliais irgi piestelėm.

Tik nekantra ir lengvas drebuliukas. Labai lengvas.

Žaidimas nėra egzaminas, bet egzaminas – tik žaidimas.

Draugai