Nijolė Raižytė. Florentinos lobis

Zenono Baltrušio nuotrauka

Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu, iš ko jie padaryti – iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos.

Michail Bulgakov. „Meistras ir Margarita“

 

Jau antra diena Florentina stebi keistą kaimynų elgesį: abu su kastuvais rankose vis mina ir mina iš namo į sandėliuką, nervingai kasa kelias gilias duobes prie tvoros, paskui vėl jas užrausia, kartą, sušukę: „Viens du trys“, išverčia storus užpakalius, nustumia į šalį didžiulį akmenį ir ten taip pat ilgai kapstosi. Florentinai labai smalsu, ko žmonės taip atkakliai ieško, tačiau nenori lįsti į akis, be to, nelabai su jais ir draugauja, abu tokie uždari, niūrūs, nekalbūs, labiau mėgsta kaimynę Elę iš dešinės, gal kada su ja ir šnektels.

Šeštadienio popietę Florentina, viena akimi lakstydama po paslaptingų kaimynų kiemą, kita tik retkarčiais žvilgtelėdama į keptuvę, prisvilino blynus, beveik visus reikėjo išmesti į šiukšliadėžę. Kad juos kur velniai, apgailestavo, šitiek kiaušinių įmušiau ir liksiu be pietų. Tačiau vaizdas kaimynų kieme buvo vertingesnis negu tie keli dideli kaimiški kiaušiniai, kuriuos nusipirko miestelio turguje. Po kaimynų kiemą išdidžiai ir laisvai, aukštai į viršų kilnodama aukštakulnius violetinius batelius, stipinėjo apyjaunė stamboka moteris su kažkokiu blizgančiu svambalu rankose. Kaimynai, tylūs, susigūžę, kažko išsigandę, sėdėjo ant suoliuko ir stebėjo moterį aštriais žvilgsniais. Gatvelėje, prie vartelių, stovėjo prašmatni viešnios mašina.

„Einu į kiemą, – nusprendė Florentina, – surinksiu antaninius obuolius, šį rudenį jų apstu, lysvę bulvių nukapstysiu, – gal ką nors per tvorą viena ausimi nugirsiu ir apie kaimynų paslaptį.“

Po plačiai išsišakojusia antanine nėr kur kojos statyti, gražiai sunokusių obuo­lių klote priklota: žiba, tviska, žaižaruoja prieš saulę, rudenį skelbia, akį ir širdį džiugina. Kiek tolėliau, prie tvoros, jurginų žiedai raudonas galvas lenkia, piliarožės į dangų lipa, medetkų laukas aukso dulkėmis tviska. Gėlės –­ Florentinos silpnybė. Jeigu nedirbtų miestelio bibliotekoje, nieko daugiau neveiktų, tik augintų gėles, daug gėlių. Stebėdama gėles, Florentina įsitikino, kad jos ir mato, ir jaučia, ir turi mistinių galių. Jos, beje, prieš keletą metų perspėjo ir apie netikėtą vyro žūtį. Tautrimas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, retai būdavo namuose, tačiau jiedu visai neblogai sutarė, mylėjo vienas kitą, jeigu ir pykdavosi, tai dažniausiai tik... dėl gėlių. Lauke auginamas dar pakęsdavo, tačiau kambarinių nemėgo, sakydavo: „Užtenka vieno vazono, bet kam dešimt, laistai, žemė garuoja, medinį namą pūdai, proto turėk, Florentina!“ Tačiau Florentina jo nepaisė, jai patiko ir augino, puoselėjo, vis gražesnių, įdomesnių, egzotiškesnių augalų ir gėlių ieškojo. Gal meilę gėlėms jos vardas lėmė?

Tą naktį, kai Tautrimas žuvo, susapnavo, kad visos gėlės juodai pražydo. Rytas, saulė jau patekėjusi, sidabriniai rasos karoliukai blizga ant žolės, vienmarškinė išeina į lauką ir iš siaubo sustingsta: visos gėlės žydi tik juoda spalva, tokia tiršta, klampia, gąsdinančia. Atsibudo išpilta prakaito, išsigandusi. Gal gėlės, pagalvojo, supyko, kad aš jų vakar nepalaisčiau, kad pamiršau, apleidau, nepriėjau, nepaglosčiau, nepakalbėjau. O šitoks karštis svilino, šitoks baisus karštis viską be gailesčio kepino.

Tą naktį, kai visos gėlės juodai sužydėjo, Florentina nuogąstavo: kažkas siau­bingo atsitiks, kažkas tokio, kas sužeis mano širdį, apkartins sielą. Ženk­lai nemelavo: greitai sužinojo, kad Lenkijoje girtas žmogus žengė priešais Tautrimo vairuojamą vilkiką; sustabdyti nespėjo, nuriedėjo nuo skardžio. O girtuokliui nieko neatsitiko: kaip svirduliavo, taip ir nusvirduliavo. Šešeri metai praėjo, o atrodo, kad vyrą palaidojo tik vakar; kartais iš praeities atslenka jo meilės žodžiai, šnabždesiai, priekaištai, padrąsinimai, vieną naktį net aiškiai matė, kaip Tautrimas atsidarė šaldytuvą, išsiėmė butelį alaus, mažumėlę gurkštelėjo, pastovėjo prie lango, nužvelgė ją, miegančią šiltoje lovoje, vazonuose klestinčias gėles ir vėl prapuolė. Florentina paklausė: „Kaip tau ten sekasi, ar ir aname pasaulyje vairuoji vilkikus?“ Bet jis nieko neatsakė, matyt, nenorėjo jos gąsdinti.

Vėl pasirodė tik šįmet, kai žmonės pradėjo kalbėti, jog greitai lietuviškus litus teks keisti į eurus. Visas miestelis sukruto: vieni traukė pinigus iš slėptuvių ir nešė į bankus, kiti pirko baldus, aukso ar sidabro papuošalus, brangesnius drabužius, televizorius. Florentina irgi pasidavė šiai karštligei: nusipirko naują svetainės baldų komplektą, elekt­rinį radiatorių ir virdulį. Tik kaimynė iš dešinės buvo nepajudinama kaip uola: „Kiek čia tų mano santaupų, ubago trupiniai, žinai, nekeisiu nė lito, pasiliksiu atminimui, o, beje, negali žinot, gal vėl litai sugriš?“ Florentina ją įtikinėjo, kad jeigu kada litai ir sugrįš, tai bus kitokie, skirsis nuo dabartinių, tačiau ji nepasidavė.

Šįkart Tautrimas pats nepasirodė, tik atsiuntė žinutę mobiliuoju telefonu. Milžiniškame, beveik per pusę sienos, ekrane spindėjo ryškiai geltonos raidės. Sunku buvo suprasti, ką jis čia rašo, nes raidės tarytum gyvos judėjo, šokinėjo, krutėjo, visaip kaip kokios gimnastės lankstėsi ir net, įsivaizduokit, juokėsi. Šiaip ne taip ji pagaliau suprato, ką Tautrimas nori pranešti. Liepė Florentinai nueiti į sandėliuką ir susirasti senus jo kailinius, kodėl, nepaaiškino.

Seni nešvarūs avikailiai trenkė pelėsiais, vietomis buvo sukapoti kandžių; anąkart jau buvo sumaniusi juos išmesti, tačiau paskutinę akimirką kažkodėl apsigalvojo ir vėl pakabino ant surūdijusios vinies. Kas žino, gal kurią naktį Tautrimas sugrįš ir, pačiupęs kastuvą, nukas sniegą nuo takų; jeigu bus šalta, tai nors šitą seną priplėkusį rūbą užsimes. Dabar moteris ilgai vartė kailinius, kilnojo, kratė, kišo rankas į kišenes, tačiau nieko, net mažiausios smulkmenos, juose nerado. Didelis voras balta papilve, išlindęs iš po apykaklės, kiek pašliaužiojo ir vėl pradingo vešlaus kailio tankmėje. Florentinai staiga toptelėjo: juk turėtų būti ir vidinė kišenė! Įkišusi ranką į kailinių vidų, šone užčiuopė kažkokį kietą daiktą. Pagaliau! Koks buvo nustebimas, kai surado aptriušusią odinę piniginę, prikimštą litų. Kupiūrose dažniausiai tviskėjo Maironio, Daukanto ir Vydūno veidai, buvo ir keletas su Kudirkos portretėliu. Besidžiaugiant ir skaičiuojant pinigus, staiga iš jų iškrito nedidukė nuotrauka. Nustebusi Florentina pakėlė netikėtą radinį ir tarsi elektra ją tą akimirką nupurtė. Šelmiškai, rodydama sveikų baltų dantų eilę, šypsojosi graži šviesiaplaukė garbanė. Florentina virpančiais pirštais atvertė kitą nuotraukos pusę ir perskaitė: „Tautrimui – Visada tave mylėsiu –­ Agnietė.“ Brūkštelėta ir data, būtent tų metų, kai vyras žuvo.

Supykusi Florentina sviedė pinigus ant malkų krūvos, o nuotrauką bandė tuoj pat suplėšyti, tačiau jai nepavyko. Nuotrauka neplyšo, tiesiog neplyšo, ir viskas. „Iš kokio velnio ji čia pagaminta, iš kokio mėšlo! – pyko Florentina. –­ Tai niekšas, – siuto Florentina, – vaidino pavyzdingą sutuoktinį, o turėjo meilužę!“

Nusivylusi, suirzusi pakišo nuotrauką po plyta, klestelėjo ant kaladės ir, susiėmusi už galvos, suaimanavo: „Tai va... koks slapukas. Ką dabar daryt su tais jo prakeiktais pinigais? Ką? Anksčiau nepranešė, traukė iki paskutinės dienos. Mano dantys puvo nuo paro­dontozės, o jis taupė pinigus paleistuvėms. Tai bjaurybė.“

Naktį ilgai neužmigo, vartėsi nuo vieno šono ant kito, atsikėlusi gurkšnojo vandenį, praskleidusi užuolaidos kraštelį žiūrėjo į mėnulio pjautuvą, žybsinčias žvaigždes, niūrius debesis, klampius šešėlius.
Kaimynų kiemas buvo tuščias, ramus, nesimatė ir keistosios viešnios automobilio. Ko jie ten ieškojo, vėl suko galvą, tikriausiai irgi pinigų? Ko gi daugiau? Visų galvose dabar tik pinigai ir sukasi: skaičiuoja, svarsto, būgštauja, kad keičiant ar ką perkant nepatirtų nuostolių.

Virginijaus Malčiaus filmo „Šulinys“ (2016) fragmentas

Pala pala... Taigi pernai mirė jų močiutė, jai buvo gal šimtas penkeri. Iki šimto metų vaikščiojo, viena pati, pasiramsčiuodama lazdele, į bažnyčią nueidavo. Ir atminties nebuvo praradusi, ir proto, – tikras gamtos stebuklas, graži išimtis. Florentina visada ją užkalbindavo, paklausdavo, kaip sveikata. Atsakydavo: „Dar krutu, matyt, Dievas mane pamiršo.“ Tikriausiai kažkas iš šeimos prisiminė, jog senutė taupė pensiją, o paskui užkasė kur nors kieme, po krūmu. Gal koks praeivis pastebėjo ir išsikasė, jeigu taip, tai šaukštai po pietų, ieškok, žmogau, neieškojęs.

„Keistas dalykas tas ieškojimas, –­ galvojo Florentina, – ieškai viena, o randi visai ką kita. Kad tik mano kaimynai neiškastų kokio lavono, paskui neturės ramybės“, – tyliai nusijuokė ir pralinksmėjo.

Litų į eurus keitimo diena.

Nedidukas baltas miestelio paštas gulte apgultas žmonių: vietinių ir iš aplinkinių kaimų, daugiausia vyresnių, pensininkų. Jaunesni naudojasi elekt­ronine bankininkyste, laiko pinigus bankų sąskaitose, grynųjų neslepia nei žemės gelmėse, nei namų slėptuvėse.

Įdomu, svarsto Florentina, ar mano dvidešimtinę su išdurta Maironio akimi pakeis? Gal ims klausinėti, iš kur bibliotekininkei tiek pinigėlių prisnigo? Florentinai maudžia paširdžius, neramu, labai neramu. Maironio akį išdūrė, kai supykusi sviedė pinigus ant malkų krūvos; lietuvių literatūros klasikas tada ir pasimovė ant aštrios vinies, buvusios sename lentgalyje. Pernakt Vydūno ir Daukanto veidai, nupiešti ant dviejų šimtų ir penkiasdešimties litų banknotų, tik kiek sudrėko nuo lietaus, varvėjusio pro stogą, o Maironis, pasirodo, kentė baisius skausmus. Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai. „Tautrimas – ne didvyris, bet jis irgi miega kapuose. Nežinojau, kad jį erzino gendantys ir kreivi mano dantys. Bet aš taip bijau dantistų!“

Tą naktį, kai įniršusi negalėjo apsispręsti, ką daryti su netikėtai rastais pinigais, Tautrimas, išniręs iš tamsos, prisipažino:

– Tau juos taupiau, tavo dantų taisymui. Neprasitariau, bet visada bjaurėjausi tavo negražiais ir pūvančiais dantimis. Agnietė mane sužavėjo gražia šypsena ir baltais kaip perlai dantimis, lygiais, taisyklingais, tviskančiais. Kai užsimiršęs pašaukdavau ją tavo vardu, labai pykdavo, sakydavo:

„Niekše, aš ne Florentina, aš Agnietė!“

Staiga kažkas Florentiną taip stumtelėjo, kad ji vos neparvirto.

– Moteriške, nemiegokit, dabar jūsų eilė!

– Oi, tikrai, atsiprašau... – sumikčiojo Florentina ir užsigulė langelį.

O ten... buvusi jos klasiokė, tokia pasipūtėlė Ramunėlė. Niekada niekur iš miestelio net kojos nebuvo iškėlusi, išsyk po vidurinės teta įdarbino pašte, tai ir kiurkso čia jau trisdešimt metų, viršininkę vaizduoja. Mokėsi ji prastai, paskui bernus nuo penkiolikos lakstė, nesantuokinį vaiką pasigavo, sako, ir sifilį gydėsi, – žmonės visokius gandus apie ją po šiai dienai nešioja.

– Iš kur tiek pinigų? – išsišiepia, jos akys velniškai sublizga.

– Vyras paliko, – išdidžiai atsako Florentina.

– A... tiesa... Pamiršau, kad tu... naš­lė...

Naujutėlaičiai eurai šiugžda tarp pirštų, ryškiomis spalvomis kibirkščiuoja, tačiau Florentinai jie kažkokie keisti, svetimi. „Priprasiu, – ramina save, – visokių pinigų savo gyvenime mačiau: sovietmečiu buvo rusiški rubliai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasirodė laikini talonai, paskui litai. Šitie tai buvo mieliausi: ir popieriniai, ir monetos su Vyčio ženklu.“

Pagalvojusi, kad pinigų tikrai užteks kapitaliniam dantų taisymui, skubiai įkišo eurų krūvelę į rankinę ir atšlijo nuo kasos langelio.

Nieko nelaukusi, jau kitą dieną, nuskubėjo į Stomatologijos kliniką ir išdidžiai ant stalo nusviedusi gražiosios Agnietės portretą tvirtai pasakė:

– Norėčiau, kad mano dantys atrodytų kaip šitos merginos!

Gydytoja šyptelėjo, tačiau neprieš­taravo, nes iškart suprato, kad moteris turi pinigų, iš patirties žinojo: daugelis, turintys krūvas pinigų, elgiasi drąsiai, kartais iššaukiančiai, net labai keistai.

Kai linksma grįžo namo, susitiko kaimynę Elę, gyvenančią dešinėje. Ši ją užkalbino.

– Prieik arčiau, Florentina, pasakysiu žinią, tokią, kad oi oi...

– Oi oi... Ir kuo gi tu mane nustebinsi?

– Tai va... Mūsų paslaptingieji kaimynai, jeigu prisimeni, rudenį buvo pasikvietę burtininkę; strykinėjo tokia gražuolė violetiniais bateliais su metaliniu svambalu rankose. Ar prisimeni?

– Taip taip, – susidomėjo Florentina, – kuo puikiausiai prisimenu.

– Tai va, pasirodo, ji ne jokia burtininkė, o apsišaukėlė. Nei užkastų pinigų, nei brangenybių nerado, o kai ji išėjo, kaimynai pasigedo kambaryje buvusių auksinių vestuvinių žiedų ir kitų papuošalų. Buvo gėda, tai ilgai niekam nieko nepasakojo. Tik kai neseniai išgirdo, kad ta tariama burtininkė dar keletą žmonių miestelyje apšvarino, pranešė policijai. Šiandien rytą policininkas vaikščiojo, gatvelės žmones apklausinėjo ir pas mane užsuko, pasakiau, kad tą moterį, vaikštinėjusią po kaimynų kiemą, atsimenu, papasakojau, kaip atrodė. Gal pričiups nenaudėlę. Ko tik tie nedorėliai neprisigalvoja!

– Nepasisekė vagilei, – kvatojo Florentina, – o viską kitaip tikriausiai įsivaizdavo: gal litai iš dangaus krito, aukso lėkštės skraidė, sidabro taurės žvangėjo. O žygis baigėsi bjauriai, šūdinai, visai kitaip, negu smukdama į svetimus namus savo vaizdiniuose regėjo.

Draugai