Nora Ikstena. Šubertas

Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina romanai „Gyvenimo šventimas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“, „Amor Fou“, „Vyras mėlynu lietpalčiu“, „Besa“, keturi apsakymų rinkiniai, šešios biografinės knygos, du esė rinkiniai. 2006 m. kartu su poetu I. Zieduoniu parašė biografinį kūrinį „Neapibrėžta praeitis“, kuris buvo įvertintas Baltijos Asamblėjos premija. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.

Nuotrauka iš satori.lv

Iš balkono prieblandos gerai matyti apšviesta scena. Ten stovi rojalis ir paaukštinimas, ant kurio bus pastatyta kėdė ir natų stovas. Salė dūzgia potyrio laukimu. Ore sklando kvepalų, pudros ir šampano aromatai. Jie – subtilūs operinės muzikos meno gerbėjai – žino, kodėl išleido pinigus privačioms ložėms, parteriui ir kėdėms, kurias puošia labdarių vardai ir pavardės. Jau greitai užges šviesos, salėje įsivyraus tyla, tada nušvis paaukštinimas, ant jo stovės juodu fraku apsirengęs nykštukas, kurio rankytės primins ką tik prasikalusio paukščio nerangius sparnelius. Ir jis, nykštukas, sukrečiančiai galingu ir tuo pat metu švelniu baritonu pripratino dalį publikos sėdėti užsimerkus, kad jo balsas nugramzdintų į dievišką pasaulį, kurį kūrėjas įkūnijo klaidinančiame pavidale.
Prieš sutemstant salei, puošnus tvarkdarys įleidžia Mariją su jos pensininkės pažymėjimu į antrą balkoną. Kodėl jos gyvenime viskas nutinka pavėluotai? Kiek laiko ji besiruoštų, visada pavėluoja. Ji pavėlavo į savo vestuves su rusų kapitonu, paskui visada vėluodavo pasaulio uostuose, kuriuos jie drauge skersai išilgai apkeliavo. Ji pavėlavo į lėktuvą iš Afrikos į Švediją, kuris cinko karste parvežė kapitoną į jo prieglobsčio žemę. Pavėlavusi nusprendė dar pabūti Afrikoje, numalšinti vienatvės ir praradimo skausmą. Išsinuomojo klederą safarių džipą ir važiavo, važiavo, važiavo.
Taip visada nutinka šioje tylioje prieblandoje prieš pasigirstant muzikai. Galvoje klaidžioja praėjusio gyvenimo vėjas, tad niekada negali žinoti, į kurią pusę jis nuneš. Kai kada pereina per galvą kaip ramus ryto dvelksmas, kai kada draskosi, plėšosi kaip viesulas, kitąkart esti skersvėjis, kuris be prasmės ir turinio plaikstosi pro atvertus atminties langus.
Scena nušvinta. Ten stovi jis. Mažylis pasakų žmogelis po trumpo fortepijono prologo pradeda dainuoti pasakojimą apie rylininką. Oi, Šubertas, kuris Marijos sielą visada nuneša į mirguojančias dangaus pievas, iš kurių sunku sugrįžti į pilkšvuosius žemės laukus. Taip ilgesingai jis dainuoja apie seną vyrą, kurio sustingę pirštai iš lėto suka rylą ir kuris nė vienam, nė vienam nereikalingas. Žmonės abejingai praeina pro jį, palaidi šunys aploja. Ir taip jam lemta būti – iš senio jis taps dar senesnis, kol ryla įsuks jį į amžinybę.
Marija, atrėmusi smakrą į aksominę balkono briauną, galvoja apie akimirką, kai gyvenimo ilgesį nustelbs artėjantis atsisveikinimas. Juk viskas vieną kartą baigsis, ir ji ne taip toli nuo šio slenksčio. Ar gali būti, kad ji ir vėl pavėluos? Taip ji pavėlavo ir su savo sūnumi, kuris prisipažino, kad turi draugą, o ne draugę. Rusų kapitono vos neištiko širdies smūgis, o Marija stengėsi priimti sūnaus meilę. Šventadieniais ruošė pietus, Kalėdoms mezgė šalikus ir kojines sūnui bei jo draugui. Išklausydavo nesibaigiančius draugių pasakojimus apie vaikaičius ir tyliai paverkdavo, kai niekas nematydavo. Gal nykštukas, dainuodamas apie rylininką, pasakoja Marijos gyvenimą? Bet ji jau kaip reikiant pergyveno Šubertą ir niekas ant jos kapo neparašys: „Mirtis čia palaidojo didelį lobį ir dar šviesesnes viltis.“
Po bravo šūksnių ir aplodismentų, kurie Mariją vėl atnešė nuo Šuberto kapo į antrą balkoną, trys būsimos aklo arfininko dainos suteikė dar mažiau vilčių nei rylininkas. Vienatvė ir atskirtis yra šio pasaulio žemė, ant kurios laikosi dingstantys mūsų gyvybių namai. Ir aklasis arfininkas, koks šviesus jo vidinis regėjimas būtų ir kokia tyra siela, esti ir lieka aklas.
Ryškėja šviesa, scenos padėjėjai nukelia dieviškąjį nykštuką nuo pakylos, pranešėjo balsas skelbia pertrauką ir paskutinei daliai siūlo perlus iš Šuberto dainų ciklo „Žiemos kelias“, kurį kompozitorius sukūrė likus metams iki mirties, savo trisdešimtmečiui.
Marija, šiek tiek apakinta šviesos, nužvelgia antrą balkoną. Ji netiki savo akimis – jis visiškai tuščias, išskyrus keliomis eilėmis aukščiau pačiame viduryje sėdintį žilą poną. Susigėdusi dėl savo smalsaus žvilgsnio, Marija nusisuka, bet paskui, dar kartą atsigręžusi, apžvelgia, ir jie vienas kitam nusišypso.
Marija per pertraukas niekada neidavo pasivaikščioti į koridorių ar į kavinę. Ji sėdėdavo savo vietoje nenorėdama išvaryti savęs iš dangiškųjų muzikos pievų. Kol ji delsė, žilas vyras nusileido žemyn ir pasisveikino su Marija.
Gal jiems reikėtų pažymėti šį jaukų epizodą – dviese Šuberto koncerte antrame balkone?
Marija sutrinka, bet paklūsta. Ar ir čia galima kažkur pavėluoti?
Pirmo balkono koridoriuje prie stalelio gerdama šampaną stebi balkono kompanioną. Josefas, kaip jis prisistatė pasisveikindamas, ko gero, vyresnis už ją. Bet malonaus veido, stotingas, elegantiška lazdelė – dėl saugumo. Marija nužvelgia Josefo rankas: labai ploni pirštai, išsišovusios venos ir rudos dėmės šalia. Nagai rūpestingai apkirpti iki pirštų galų odos. Jie kalba mažai, susidaužia, išgeria, suskambus trečiam skambučiui grįžta į antrą balkoną.
Tenai Marija ir Josefas sutrinka. Nusišypsoję atsisėda vienas šalia kito, nes vietų pasirinkimas neribotas. Po pertraukos niekas prie jų neprisijungė.
Švelnus nykštuko balsas vedasi Mariją žiemos keliu. Jis tylus ir pilnas vienatvės. Išnykimo sniegas, ištirpsiantis į amžinybės lašus. Bet dar ne, dar jis yra – tyliai užklojęs miškus ir laukus, per kuriuos eina šis kelias. Kažkas ne taip, jaučia Marija. Šalia kažkas tyliai kvėpuoja. Ak, taip, Jozefas – jie išgėrė šampano ir susėdo greta, išties juokinga situacija – dviese antrame balkone klausosi Šuberto.
Žmonių srautas po koncerto juos išneša į žiemišką miestą. Pamažu viskas nutyla, ir jie dviese stovi ant slidaus šaligatvio, abipus kurio suverstos sniego krūvos. Šiemet anksti pasnigo. Dar tik advento pradžia.
„Žiemos kelias“, – nusijuokia Josefas ir pasiūlo Marijai įsikibti į parankę. Jis juk turi lazdą, bet taip dviese būsią saugiau.
Atsargiai ir lėtai jie pėdina per apsnigtą miestą. Parduotuvių ir kavinių vitrinose mirguoja šventiniai papuošalai. Stebuklų industrija kiekvienais metais sukuria vis naujų sielos barškučių. Gerovės žemė išsviedžia iš savo laimės rato nenaudingus ir nereikalingus.
Jau dešimt metų šį laiką su Kalėdų vakarais Marija stengiasi praleisti pas sūnų ir jo draugą. Jie malonūs, tačiau varginantys. Visi būna laimingi, kai tai baigiasi.
Bet šis žiemos kelias per miestą įsikibus į Josefo alkūnę – malonus. Du svetimi, kuriuos suvedė Šubertas ir kurie, atsiremdami vienas į kitą, eina per rūpesčių sniegą.
Prie namo su atlantais ir undinėmis, kuris Marijai visada atrodė paslaptingiausias mieste, Josefas pakvietė ją kavos puoduko ir gal net vyno taurės čia pat antrame aukšte, jo bute. Antras aukštas, antras balkonas – Marija suspėja tik tiek pagalvoti, kad sutiktų.
Josefas įvedė Mariją į jaukų butą. Pedantiška tvarka. Vaza su vaisiais, maža skrynelė, pora nuotraukų su besišypsančiais žmonėmis, žvakidė, atversta knyga. Kurlink Mariją atvedė žiemos kelias?
Gretimame kambaryje suskambo „Ro­želė“. Šią dainą Marija moka atmintinai. Šubertas parašė muziką Gėtės eilėms, o kompozitoriaus draugai ją nusiuntė poe­tui.
Kambario šviesoje Marija stebi Josefą, iš spintelės išimantį dvi taures ir vyno butelį. Jis žilas, ko gero, apie aštuoniasdešimties, bet labai stotingas. Jo profilis jaunatviškas ir gražus, ne pagal metus. Judesiai apgalvoti ir žavingi. Rankos liesos ir grakščios. Mariją tai pakeri. Roželė ir žiemos kelias.
Marija ir Josefas susidaužia taurėmis už gyvenimo dovaną – dviejų pensininkų vietas antrame balkone. Tokie netikėti ir paprasti esti laimingi sielai šio gyvenimo momentai. Gyvenimo, kuris taip greitai prabėgo. Prie vyno taurės žiemiškame mieste gyvenimas prašuoliuoja per Mariją ir Josefą. Kaip jie gimė, kaip jie mylėjo, kaip jie mirs. Jiems nebereikia kalbėti, jie tai supranta be žodžių, čia, tyloje, skambant Šubertui.
Vynas juos atpalaiduoja. Josefas paima Marijos ranką ir ją bučiuoja. Šiltos ir švelnios Josefo lūpos prisiliečia prie Marijos gyslų, kuriomis teka klampi kraujo srovelė. Ramiai, vienodai bėga laukdama žiemos kelio pabaigoje speigo. Marija pasilenkia ir bučiuoja Josefo ranką. Oda sausa ir truputį sūri kaip begalinių jūrų, kurias ji išplaukiojo kartu su kapitonu. Lūpomis Marija jaučia Josefo pulsą, kuris vos juntamai prisiglaudžia prie jos viršutinės lūpos
Prie Marijos ausų, smilkinių, skruostų ir žilų plaukų sruogos prisiliečia Josefas, kaip vaikas geidžia pavasarinėje pievoje prisiglausti prie pienės kamuoliuko, kad jo nenubrauktų. Ak, Marija, nužydėjęs saulės žiedeli, greitai tavo pūkai kaip gležni parašiutėliai pakils į padangę arba susimaišys su žole ir žeme. Bet dar ne.
Josefas kaip tėvas glosto Marijai galvą. Kaip tėvas, kuris ją sukūrė ir įmetė į pasaulinę meilės, jausmų ir vienatvės jūrą. Ir ji tenai plaukė, kartais palaimoje skęsdama, kartais beviltiškai šuniškai plakdama vandenį, kartais springdama ir kartais laimės spengimą išgirsdama ausyse – kai gyvenimo vandenys trankėsi į mirties uolas.
Josefas kaip sūnus nuleidžia galvą ant Marijos kelių. Kaip sūnus, kurį priglaudusi prie krūtinės kaip žvėrių motina nešiojo su savimi visur bijodama pamesti. Krūtimi maitindama pasaulio uostuose, stotyse, smuklėse, sustojimo vietose.
Koks netikėtas šis žiemos kelias, ant kurio susitiko Josefas ir Marija. Jie pasidavė vienas kito glamonėms. Paliesk mane, paliesk mane. Juos sutiko gyvenimas, o ne mirtis, kur dabar čia, antrame aukšte, sename plokštelių grotuve Šuberto smuikų garsuose sutikta mergina neviltyje taria – nepaliesk manęs, nepaliesk manęs.
Taip jie gulėjo visą naktį. Susikibę rankomis. Akimirksniais tyliai kvėpuodami, kartkartėmis vienas kitą glostydami. Paliesk mane, paliesk mane. Mano gyvenimą nugyvenusį kūną, mano senąją sielą, kuri viską žino apie šį ir dar kitus gyvenimus. Priliesk mano randus, kurie sudžiuvo nuo gyvenimo druskos, mano spindulinį rezginį priliesk, kuris nusileidžia po tavo pirštais, priliesk mano apgamus, kurie išplaukė po kūną neperskaitomu rankraščiu. Priliesk mano venas, kurios lėtai srovena į požemį, ir mano miego arteriją, kuri tyliai pulsuoja prieš ilgas žiemas. Paliesk mane, paliesk mane.
Marija nesuprato, kiek laiko parėjo. Už lango dar buvo tamsu. Šubertas tylėjo. Ji girdėjo tik monotonišką Josefo alsavimą šalia: jis užmigo. Marija tyliai atsikelia, užpučia žvakes ir gurkšteli vyno. Apsivelka paltą, užsiriša šaliką ir tyliai pravėrusi duris išslenka iš Josefo buto.
Gatvėje lengva pūga. Dar nematyti sniego valymo mašinų ir žmonių su kastuvais. Žiemos oras grynas ir svaigus. Snaigės švelniai krenta ant žilų Marijos plaukų. Ji privalo išmokti nešioti kepurę. Per visą gyvenimą ji to neišmoko. Jos namai netoli. Marija padarys lankstą. Toks nepaprastas šis žiemos kelias. Ji praeis pro sūnaus namus. Nė vieno nepažadins, nemes į langą sniego gniūžtės, tiktai tyliai paėjės šalin.
Prie sūnaus namo Marija sustoja kitoje gatvės pusėje. Sūnaus lange degė šviesa. Nebe naktis, bet dar ne rytas. „Ar mano sūnus jau nubudęs ar dar nemiega“, – pagalvojo Marija. Pūga. Purios snaigės švelniai glamonėja Marijos kaktą.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis