Olivia Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė. Lietuvių skaitytojams ji dar visai nežinoma, nors yra viena įdomiausių šiuolaikinių autorių. 2014 m. pelnė Eklso britų bibliotekos rašytojų apdovanojimą, 2018 m. – Windhamo-Campbello literatūros prizą, 2019 m. – Jameso Taito Blacko memorialinį prizą už romaną „Crudo“.

Spausdiname ištrauką iš 2016 m. išleistos knygos „Vienišas miestas“. Tekstas parašytas laisva poetinės esė forma – tai tarpinis žanras, įtraukiantis atsiminimus, biografiją, meno ir kultūros kritiką, intelektualius kelionės užrašus. Autorė, perkopusi 30-metį, apsigyvena Niujorke ir vienatvė tampa jos kasdienybe. O. Laing gėdinga dažnai laikomą būseną tyrinėja per meno kūrėjus (vienatvę tapiusį Edwardą Hopperį, diktofonu kaip šarvu nuolat prisidengdavusį Andy Warholą, atsiskyrėlį, outsider art atstovą Henry Dargerį, menininką, aktyvistą Davidą Wojnarowiczių) ir siekia išsiaiškinti, ką žmogui reiškia būti vienam, kaip įveikti vienišumą ir ką gero jis gali suteikti žmogui.

Vertėja

 

Nuotraukos autorė - Rūta Tranaitė

 

Ištrauka

1

Vienišas miestas

Įsivaizduokite: vakare stovite prie lango šeštame, septynioliktame ar keturiasdešimt trečiame pastato aukšte. Prieš akis tarsi narvelių telkinys veriasi miestas su šimtais tūkstančių langų, vieni tamsūs, kiti užlieti žalios, baltos ar auksinės šviesos. Viduje pirmyn atgal nardo nepažįstami žmonės, užsiėmę laisvų valandų reikalais. Jūs juos matote, tačiau bendrauti negalite, ir šis visuotinis miesto fenomenas, bet kurį vakarą stebimas bet kuriame pasaulio mieste, netgi pačius socialiausius individus nukrečia vienišumo, kuriame ypatingu būdu sudera atskirtis ir atsiskleidimas, virpuliu.

Vienišam galima būti bet kur, vis dėlto gyvenimas mieste, tarp milijonų žmonių, vienišumui suteikia išskirtinį poskonį. Gali atrodyti, jog tokia būsena neturėtų lankyti gyvenant mieste, nuolat esant tarp žmonių, bet vidinės izoliacijos jausmui išsklaidyti vien fizinio artumo nepakanka. Įmanoma – ir paprasta – net gyvenant susispaudus su kitais jaustis apleistam ir nepastebimam. Miestus gali gaubti vienišumas, ir tai pripažindami suprantame, kad vienišumą nebūtinai sukelia fizinė vienatvė, veikiau ryšio, artumo, bendrystės nebuvimas ar trūkumas; negebėjimas dėl vienos ar kitos priežasties gauti tiek artumo, kiek trokštama. Žodyne apibrėžiama, jog vienišumas – „draugijos trūkumo sukeliamas nelaimingumas“. Tad, nenuostabu, jis gali įsigalėti minioje.

Vienišumą sunku išpažinti, taip pat sunku surūšiuoti. Vienišumas – kaip depresija, su kuria jis dažnai persikerta, – gali tiesiog būti asmeniui būdingas esybės bruožas, kaip jukumas ar rusvi plaukai. Jis taip pat gali būti laikinas – tai pasirodyti, tai išnykti, nelygu išorinės aplinkybės, kaip antai: vienišumas dėl artimo žmogaus netekties, išsiskyrimo ar pasikeitus socialinei aplinkai.

Kaip ir depresija, melancholija ar nerimas, vienišumas gali virsti patologija, būti laikomas liga. Aiškiai įvardyta, kad jis niekam ne į gera, kad yra, kaip reikšmingame darbe šia tema teigia Robertas Weissas, „chroniška liga be privalumų“. Tokie teiginiai glaudžiai susiję su įsitikinimu, kad mūsų paskirtis – būti susiporavus ir kad nuolatos galime ar turėtume jaustis laimingi. Bet toks likimas skirtas ne visiems. Gal ir klystu, bet, manau, visos mūsų gyvenimo patirtys yra prasmingos, mus praturtina ir turi savo vertę.

Virginia Woolf 1929 metais dienoraštyje aprašė „vidinio vienišumo“ jausmą, kurį, jos manymu, didesnio aiškumo dėlei verta panagrinėti labiau, ir dar pridėjo: „Jei pavyktų tą jausmą įvardyti, pasakyčiau, kad tai jausmas, kai uždainuoja tikrasis pasaulis, kai iš gyvenamo pasaulio tave išstumia vienišumas ir tyla.“ Įdomi mintis, kad vienišumas gali padėti patirti tikrovę taip, kaip neįmanoma kitais būdais.

Ne per seniausiai teko gyventi Niujorke, žmonių knibždančioje gneiso, betono ir stiklo saloje, ir ten kasdien jaučiausi vieniša. Nors patirtis tikrai nebuvo maloni, pradėjau svarstyti, gal Woolf ir nebuvo teisi, gal nėra ko daugiau patirti nei regimybė – kol neprieini iki svarbesnių klausimų svarstymo, tarkim, ką reiškia būti gyvam.

Bet kai kurie dalykai ir toliau nedavė ramybės, ir ne tik kaip asmeniui, bet ir kaip mūsų šimtmečio, skait­meninio amžiaus, pilietei. Ką reiškia būti vienišam? Kaip gyvename, jei nesame intymiai susiję su kitu? Kaip mezgame ryšį su kitais žmonėmis, ypač jei kalbėtis nelengva? Ar seksas yra vaistas nuo vienišumo ir jei taip, kas tada, jei mūsų kūnas ar lytiškumas laikomi nukrypę nuo normos ar sužeisti, jei sergame ar nesame apdovanoti grožiu? Ir ar čia technologijos mums padeda? Ar suartina, ar kaip tik įkalina už ekranų?

Tikrai ne vienintelė svarsčiau tokius klausimus. Įvairiausi rašytojai, dailininkai, filmų kūrėjai ar dainų autoriai vienaip ar kitaip tyrinėjo vienišumo klausimą, mėgino apčiuopti jo vertę, pajudinti kitas iš jo kylančias temas. Tuo metu pradėjau pamilti vaizdus, rasti juose paguodos, kurios nerasdavau kitur, tad didžiumą savo tyrimų vykdžiau vizualiojo meno srityje. Be galo troškau rasti sąsajų, fizinių įrodymų, kad ir kiti žmonės patyrė tokią būseną, tad gyvendama Manhatane pradėjau ieškoti meno kūrinių, kurie, mano manymu, perteikia vienišumą ar kelia jo klausimą – ypač vienišumą šiuolaikiniame mieste, o labiausiai Niujorko mieste per pastaruosius maždaug septyniasdešimt metų.

Iš pradžių mane patraukdavo patys paveikslai, bet lįsdama vis giliau sutikdavau už jų esančius žmones, kurie gyvenime ir darbe grūmėsi su vienišumu bei jo sukeliamais padariniais. Iš daugybės vienišo miesto dokumentuotojų, kurių darbai mane lavino ar jaudino ir kuriuos aptarsiu tolimesniuose puslapiuose, kaip antai: Alfredas Hitchcockas, Valerie Solanas, Nan Goldin, Klausas Nomi, Peteris Hujaras, Billie Holiday, Zoe Leonard ir Jeanas-Michelis Basquiat, – išsirinkau keturis menininkus: Edwardą Hopperį, Andy Warholą, Henry Dargerį ir Davidą Wojnarowiczių. Toli gražu ne visi jie nuolatos buvo apimti vienišumo, tiesiog jų pozicijos ir matymo kampai skirtingi. Bet visus juos ypač domino tarp žmonių atsivėrusios bedugnės ir jausmas, ką reiškia minioje būti atskirai.

Sakysite, A. Warholo atvejis čia netinka – juk garsėjo kaip daug bendraujantis. Jį veik nuolatos supo ryškūs žmonės, bet darbuose vis dėlto aiškiai kalbama apie izoliaciją ir prisirišimo problemas, su kuriomis jis grūmėsi visą gyvenimą. A. Warholo mene erdvė tarp žmonių atskiriama, keliami svarbūs filosofiniai klausimai apie artumą ir atstumą, intymumą ir susvetimėjimą. Kaip ir dauguma vienišų žmonių, jis buvo užkietėjęs kaupikas, pats gamindavosi daiktus ir jais apsistatydavo, taip atsiribodamas nuo žmogiško artumo poreikio. Jis kraupiai bijojo fizinio kontakto, retai išeidavo iš namų neapsiginklavęs fotoaparatais ar magnetofonais, skirtais bendrauti ar iš viso nuo bendravimo atsiriboti – toks elgesys daug pasako, kaip naudojamės technologijomis šiame tariamame ryšio amžiuje.

H. Dargerio, ligoninės valytojo ir nepritapėlio menininko, gyvenimas – kitas kraštutinumas. Jis gyveno vienas nuomojamame kambaryje Čikagoje ir skendėdamas beveik visiškoje tuštumoje be draugijos ar žiūrovų sukūrė išgalvotą visatą, apgyvendintą nuostabių baugių būtybių. Kai sulaukus aštuoniasdešimties jam prieš savo valią teko palikti butą ir važiuoti laukti mirties katalikiškuose globos namuose, jo kambaryje rasta šimtų šimtai kruopščiai nutapytų trikdančių paveikslų, kurių turbūt niekam taip ir neparodė. H. Dargerio gyvenimas atskleidžia, kokios socialinės jėgos stumia į izoliaciją ir kaip tam priešindamasi veikia vaizduotė.

Šių menininkų socialumas buvo nevienodas, tad ir jų darbuose vienišumo klausimas keliamas ar svarstomas daugybe būdų, kartais tiesiogiai, kartais pasirenkant tuo metu stigmatizuojamas ar atmetamas temas: seksas, liga, prievarta. E. Hopperiui, nekalbiam ilgakojam vyrui, rūpėjo – nors kartais tai neigė, – kaip vienišumą mieste išreikšti vizualiai, perteikti per tapybą. Jau beveik šimtą metų jo darbai su vienišais vyrais ir moterimis, šmėkštelėjusiais pro stiklą tuščiose kavinėse, biuruose ar viešbučių vestibiuliuose, perteikia ryškius izoliacijos mieste vaizdinius.

Vienišumą galima pavaizduoti, bet galima su juo ir kovoti, gaminti daiktus, reikalingus kaip bendravimo priemones, priešinantis cenzūrai ir tylai. Toks buvo pagrindinis D. Wojnarowicziaus motyvas – amerikietis menininkas, fotografas, rašytojas ir aktyvistas vis dar mažai žinomas, nors drąsūs ir išskirtiniai darbai labiausiai išlaisvino mane nuo slogaus jausmo, kad su savo vienatve esu gėdingai vieniša.

Pradėjau suprasti, kad vienišume gyvenama: jis yra miestas. O kai apsigyveni mieste, net tokiame tiksliai ir logiškai išplanuotame kaip Manhatanas, iš pradžių pasiklysti. Ilgainiui pradedi mintyse braižytis žemėlapį, susidėlioji dažniausias kryptis ir mėgstamus maršrutus – tokio labirinto tiksliai nepakartos ar neatgamins joks žmogus; šį vienišumo žemėlapį susikūriau per visus šiuos metus ir kuriu toliau iš poreikio ir susidomėjimo, dėliodama savo ir kitų žmonių patirtis. Norėjau suprasti, ką reiškia būti vienišam ir kaip tai atsiliepia žmonių gyvenimui, pamėginti apibrėžti sudėtingą vienišumo ir meno santykį.

Jau seniai seniai klausydavausi vienos Denniso Wilsono dainos. Ji iš albumo „Pacific Ocean Blue“, įrašyto išsiskirsčius grupei „The Beach Boys“. Man patiko viena tos dainos eilutė: „Vienišumas – išskirtinė vieta.“ Paauglystėje rudens vakarais sėdėdavau ant savo lovos ir tą vietą įsivaizduodavau kaip miestą, galbūt temstant, kai visi pasuka namų link ir įsižiebia neoninės šviesos. Net tada laikiau save to miesto piliete ir man patiko, kaip tie žodžiai, skambantys iš D. Wilsono lūpų, ir daug žada, ir baugina.

„Vienišumas – išskirtinė vieta.“ Ne visada leng­va pripažinti šią D. Wilsono teiginio tiesą, bet per savo keliones įtikėjau, kad jis teisus, kad vienišumas jokiu būdu nėra visiškai bevertė patirtis, jis veikiau prasismelkia tiesiai į tuos dalykus, kuriuos vertiname ir kurių mums reikia. Iš vienišo miesto iškilo daug nuostabių dalykų: vienišaujant sukurtų dalykų, taip pat tokių, kurie skirti jo privalumams įžvelgti.

2

Stiklo sienos

Gyvendama Niujorke taip ir nenuėjau paplaukioti. Atvažiuodavau ir išvažiuodavau, bet neteko pagyventi vasarą, tad visi mano svajonių lauko baseinai stovėdavo tušti, mat prieš ilgą nedarbo sezoną iš jų būdavo išleidžiamas vanduo. Dažniausiai apsistodavau rytiniuose salos pakraščiuose, centre, pigiai pernuomojusi būstus Ist Vilidžo daugiabučiuose ar kooperatiniuose pastatuose siuvimo fabrikų darbininkams, kur dieną naktį girdėdavosi Viljamsburgo tiltą kertančio eismo gaudesys. Traukdama namo iš laikino tos dienos biuro, kartais prasukdavau pro Hamiltono žuvų parką, ten yra biblioteka ir dvylikos takelių baseinas, išdažytas blyškiai melsvais apsilaupiusiais dažais. Tuo metu buvau vieniša, vieniša ir nuplaukusi, ir ši vaiduokliška melsva erdvė, kurios kampuose brukosi vėjo sunešti rudi lapai, visada suvirpindavo širdį.

Koks jausmas būti vienišai? Panašu į alkį: alksti, o visi aplinkui ruošiasi puotauti. Tas jausmas kelia gėdą ir nerimą, yra išspinduliuojamas ir į išorę, todėl vienišas žmogus vis labiau izoliuojasi, vis labiau atitolsta. Skausmingas jausmas, turintis ir fizinių pasek­mių, jos įsitvirtina nepastebimai, atskiruose kūno skyreliuose. Jis plinta, šaltas kaip ledas ir skaidrus kaip stiklas, uždaro ir praryja.

Dažniausiai pernuomoju draugo butą Rytų 2-ojoje gatvėje, tame rajone daug bendruomeninių sodų. Daugiabutis nerenovuotas, žalios arseno spalvos, o virtuvėje už pelijančios užuolaidos stovi vonia su letenų formos kojomis. Pirmą naktį tenai nusigavau nuvargusi dėl laiko skirtumo ir apspangusi, tada užuodžiau dujas, ir kvapas vis stiprėjo, o aš gulėjau ant aukštai pakeltos lovos ir niekaip neužmigau. Galiausiai surinkau 911 ir po kelių minučių įžengė trys ugniagesiai, uždegė kontrolinę lemputę ir ėmė žirglioti dideliais savo batais, žavėdamiesi medinėmis grindimis. Virš orkaitės kabojo įrėmintas plakatas – 9 dešimtmečio Marthos Clarke performanso „Miracolo d’Amore“. Jame – du aktoriai baltais kostiumais ir smailomis „Commedia dell’Arte“ skrybėlėmis. Vienas žengia pro šviesos nutviekstą tarpdurį, kitas laiko iškėlęs rankas, taip išreikšdamas pasibaisėtiną nerimą.

„Miracolo d’Amore“. Šiame mieste esu todėl, kad iki ausų ir greitai įsimylėjau, tada skaudžiai kritau ir netikėtai pasijutau sugniuždyta. Per svaiginantį geismo pavasarį mes su vienu vyru surezgėme kvailą planą, kad paliksiu Angliją ir visam laikui persikelsiu pas jį į Niujorką. Kai jis labai staiga persigalvojo ir į kelis viešbučių telefonus išliejo vis rimtesnes abejones, man iš po kojų išsprūdo pagrindas, apstulbau, kokiu greičiu viskas, ko, maniau, man trūko, atsirado ir dar greičiau pradingo.

Meilei išgaravus supratau, kad beviltiškai kabinuosi į miestą: pasikartojantis aiškiaregių salonų ir bodegų raštas, transporto dunksėjimas ir cypimas, gyvi omarai prie Devintosios aveniu kampo, iš po gat­vių kylantis garas. Nenorėjau prarasti buto, nuomoto Anglijoje kone dešimtmetį, bet ir neturėjau ryšių, darbo ar šeiminių įsipareigojimų, pririšančių prie vietos. Suradau nuomininką ir sukrapščiau pinigų lėktuvo bilietui dar nežinodama, kad žengiu į labirintą, siena apjuostą miestą Manhatano saloje.

Bet viskas ne visai taip. Pirmas mano butas buvo net ne saloje. Bruklino aukštumose, už kelių kvartalų nuo ten, kur turėjau gyventi alternatyvioje išsipildžiusios meilės realybėje, vaiduokliškame kitame gyvenime, kuris persekiojo mane dar kone dvejus metus. Atvykau rugsėjį, ir imigracijos tarnybos pareigūnas be lašelio draugiškumo manęs paklausė: „Kodėl jūsų rankos dreba?“ Van Vaiko greitkelis, kaip visada niūrus, nieko gera nežadėjo, ir ne iš pirmo karto pavyko atrakinti dideles duris raktais, prieš kelias savaites draugo atsiųstais per „FedEx“.

Anksčiau butą buvau mačiusi vos kartą. Studija, virtuvėlė ir elegantiškai vyriškas vonios kambarys, išklotas juodomis plytelėmis. Ant sienos kabojo kitas ironiškas, trikdantis plakatas – sena kažin kokio gėrimo reklama. Besišypsanti moteris, kurios apatinė kūno dalis – švytinti citrina, purškia medį, gausiai apkibusį vaisiais. Tikras saulėtos apstybės įsikūnijimas, tačiau per rudo akmens statinius priešpriešais niekada nepasiekdavo šviesa – akivaizdu, prisiglaudžiau ne toje namo pusėje. Apačioje įrengta skalbykla, bet Niujorke buvau dar pernelyg neseniai, kad įvertinčiau tokią prabangą, ir žemyn leisdavausi nenoromis, bijodama, jog rūsio durys užsitrenks ir įkalins lašnojančioje „Tide“ kvapo tamsoje.

Didžiumą dienų veikdavau tą patį. Išeidavau kiaušinienės ir kavos, be tikslo slampinėdavau po akmenimis grįstas gatveles ar leisdavausi promenada pasigrožėti Rytų upe, kasdien pasistumdavau vis toliau, kol galiausiai pasiekiau parką Dambo rajone, į kurį sekmadieniais ateina fotografuotis puertorikiečiai jaunavedžiai, merginos su taip nežmoniškai prigludusiomis žaliosios citrinos ir fuksijos spalvų suknelėmis, kad viskas aplinkui imdavo atrodyti nuvargę ir nyku. Kitame krante – Manhatanas ir spindintys jo bokštai. Dirbau, bet toli gražu ne visu krūviu, ir blogiausia pasidarydavo vakarais, kai grįždavau į kambarį, sėdėdavau ant sofos ir per stiklą stebėdavau aplinkinį pasaulį, žvilgsniu keliaudama nuo vienos lemputės prie kitos.

Tikrai norėjau būti kitur. Tiesą pasakius, didžiausia bėda ir buvo ta, kad buvau niekur. Gyvenimas rodėsi tuščias ir netikras, trikdė jo išskydimas, kaip gėda dėvėti išdilusį ar dėmėtą drabužį. Jaučiausi, tarsi man kiltų pavojus išnykti, nors drauge patyriau tokius tikrus ir stiprius jausmus, jog dažnai norėdavau į ką nors sutelkti visą dėmesį – kokiems keliems mėnesiams, kol tas stiprumas atslūgs. Jei tuo metu jausmus būčiau sudėjusi į žodžius, tie žodžiai būtų kūdikio inkštimas: nenoriu būti viena. Noriu, kad manęs norėtų. Esu vieniša. Bijau. Man reikia būti mylimai, liečiamai, glaudžiamai. Būtent tas jausmas būti reikalingai mane labiausiai ir gąsdino, tarsi būčiau atidengusi giliausią bedugnę. Lioviausi normaliai maitintis, slinko plaukai ir draikydamiesi ant medinių grindų badė akis, o dėl to dar labiau augo nerimas.

Jau žinojau, ką reiškia būti vienai, bet taip dar neteko. Vienišumą labiau jaučiau vaikystėje, vėlesniais metais jį sunaikino socialinis gyvenimas. Gyvenau viena nuo dvidešimt kelerių, dažnai užmezgusi santykius, kartais ne. Vienatvė paprastai man patiko, o jei nepatiko, buvau tikra, anksčiau ar vėliau užmegsiu kitą ryšį, susirasiu kitą meilę. Vienišumas dabar atsiskleidė kaip visa apimantis nepaneigiamas jausmas: kad man kažko trūksta, kad neturiu to, ką žmonės turėtų turėti, ir taip yra dėl tam tikro didelio ir neabejotinai išoriškai pastebimo mano asmenybės trūkumo. Pastaruoju metu viskas dar paaštrėjo ir tai buvo nepageidaujama greito pametimo pasek­mė. Manau, įtakos turėjo ir faktas, kad netrukus pasieksiu ketvirtos dešimties vidurį, amžių, kai moters vienišumas jau socialiai nepriimtinas ir dvelkia keistumu, nukrypimu ar nesėkme.

Už lango žmonės rengdavo kviestines vakarienes. Vyras virš manęs visu garsu klausėsi džiazo ir televizijos laidų, koridorius pripūsdavo žolės dūmo ir šis kvapniai rangydavosi laiptais. Kartais šnekteldavau su padavėju kavinėje, kurioje lankydavausi rytais, ir štai jis man įdavė eilėraštį, gražiai atspausdintą ant storo balto popieriaus. Bet dažniausiai nekalbėdavau. Dažniausiai užsidarydavau savyje, tikrai labai atitolusi nuo visų. Verkdavau nedažnai, bet kartą nepavyko nuleisti žaliuzių ir pratrūkau. Kaip baisu – bet kas užmetęs akį pamatys mane, stačiomis valgančią dribsnius ar tikrinančią laiškus nešiojamojo kompiuterio ekrano nušviestu veidu.

Supratau, į ką esu panaši. Moterį iš E. Hopperio paveikslo. Gal merginą iš „Automato“ („Automat“) varpo formos skrybėlaite ir žaliu paltu, nuleidusią akis į kavos puodelį, lange jai už nugaros atsispindi dvi lempų eilės, pranykstančios tamsoje. Arba tą iš „Ryto saulės“ („Morning Sun“), sėdinčią ant lovos su netvarkingu kuodeliu ir žvelgiančią į nusidriekusį miestą. Rytas gražus, sienas užliejusi šviesa, bet visgi jos akys ir žandikaulio linija byloja apie vienišumą, liauni riešai sukryžiuoti ant blauzdų. Dažnai sėdėdavau būtent taip, įlindusi į sujauktus patalus, stengdamasi nejausti, stengdamasi paprasčiausiai įkvėpti ir iškvėpti.

Visgi labiausiai mane trikdė „Viešbučio langas“ („Hotel Window“). Tarsi žiūrėtum į būrėjos veidrodėlį, kuriame įžvelgtum ateitį, iškraipytus kontūrus, neištesėtą pažadą. Ši moteris vyresnė, įsitempusi ir neprieinama, sėdi ant tamsiai mėlynos sofos tuščiame salone ar vestibiulyje. Ji su vakarine šaunia rubino spalvos skrybėlaite ir apsiaustu, pasisukusi žvelgia į temstančią gatvę, nors ten nieko nematyti, tik apšviestas portikas ir aklinai juodas langas pastate priešais.

Paklaustas, kaip gimė šis paveikslas, E. Hopperis atsakė kaip visada išsisukinėdamas: „Nieko konkretaus, tiesiog improvizavau pagal tai, ką esu matęs. Tai nėra kokio nors tikro viešbučio vestibiulis, bet ketvirtajame dešimtmetyje daugybę kartų perėjau nuo Brodvėjaus iki Penktosios aveniu, ten daugybė neskoningų viešbučių. Gal taip ir įsikvėpiau. Atrodo vieniša? Taip, spėju, vienišumo daugiau, nei iš pradžių ketinau atskleisti.“

Kuo E. Hopperis ypatingas? Kartkartėmis vis iškyla dailininkas, perteikiantis patirtį – nebūtinai sąmoningai ar valingai, – bet taip įžvalgiai ir intensyviai, jog imamas su ja sieti. Jam nelabai patiko mintis, kad jo paveikslai aiškiai atpažįstami ar kad vienišumas yra jo amatas, pagrindinė tema. „Vienišumas pernelyg sureikšminamas“, – kartą pasakė jis savo draugui Brianui O’Doherty viename iš retų ilgų interviu. O dokumentiniame filme „Hoperrio tyla“ („Hopper’s Silence“) B. O’Doherty užduoda klausimą: „Ar jūsų paveikslai atspindi modernaus gyvenimo izoliaciją?“ Stoja tyla, tada E. Hopperis atžariai atšauna: „Gal ir taip. O gal ir ne.“ Vėliau, paklaustas, kas jį taip traukia tapyti niūrius vaizdus, jis miglotai atsako: „Manau, tiesiog toks esu.“

Kodėl tada taip atkakliai jo darbuose matome vienišumą? Atsakymas akivaizdus: jo paveiksluose asmenys dažniausiai vieni arba nejaukiose, nebendraujančiose dviejų ar trijų žmonių grupelėse, sustingę poza, kuri tarsi byloja apie susikrimtimą. Bet svarbu ir tai, kaip autorius perteikia savo miesto gatves. „Whitney“ muziejaus kuratorius Carteris Fosteris leidinyje „Hopperio piešiniai“ („Hopper’s Drawings“) pažymi, kad E. Hopperis paveiksluose nuolat atkuria „tam tikras Niujorke dažnas erdves ir erdvines patirtis, kylančias iš buvimo fiziškai arti kitų žmonių, bet drauge ir atskirai – dėl daugybės veiksnių, įskaitant judesį, struktūras, langus, sienas ir šviesą ar tamsą“. Toks žvilgsnis gali būti pavadintas vujaristiniu, tik E. Hopperio urbanistiniai vaizdai byloja ir apie vieną iš dažniausių vienišumo patirčių: atskirties jausmą, esant apsuptam sienų ar uždarytam, einantį drauge su nepakeliamo matomumo jausmu.

Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė