Ugnės Žilytės piešinys

Išėjau iš namų su trimis pistoletais, vieną pistoletą įsikišau į užantį, antrą – taip pat į užantį, trečią – neprisimenu kur.

Ir, išeidamas į skersgatvį, pasakiau: „Argi tai gyvenimas? Tai ne gyvenimas, o srovių siūbavimas ir sielos žalojimas.“ Dievo įsakymas „Nežudyk“, reikia manyti, taikytinas ir pačiam sau (nežudyk savęs, kad ir kaip būtų bjauru), bet šiandienos bjaurystė ir šiandiena – už įstatymo ribų. „Nes man geriau mirti, negu gyventi“, – pasakė pranašas Jona. Mano nuomonė tokia pat.

Lietus dulkė iš visų pusių, o gal iš niekur nedulkė, man buvo nusispjauti. Ėjau Gagarino aikštės link retkarčiais užsimerkdamas ir pritūpdamas, taip išreiškiau savo graudulį. Mano siela nuo kartėlio ištino, aš visas nuo kartėlio tinau, gniaužė kairėje nuo širdies, dešinėje nuo širdies taip pat gniaužė. Visi artimi mano paliko mane. Kas dėl to kaltas, jie ar aš, išsiaiškins Paskutiniojo Teismo Dieną Tas, Kuris ir taip toliau. Jiems paprasčiausiai nusibodo juoktis iš mano šeštadienių ir verkti dėl mano pirmadienių. Vienintelės dvi trys idėjos, mane vos vos šildžiusios, taip pat dingo, ištirpo tuštumoje. Negana to, nuo manęs pabėgo paskutinė būtybė, kuri mane dar prilaikė šiame pasaulyje. Kai ji išėjo, pasivijau ją laiptinėje. Pasakiau jai: „Nepalik manęs, baltabambe!“ Paskui pusvalandį verkiau, paskui vėl pasivijau, pasakiau: „Palaimintakrūte, pasilik!“ Ji atsisuko, spjovė man į batą ir išėjo amžiams. Būčiau galėjęs nusiskandinti savo ašarose, bet man nepavykdavo. Naikinau save pusmetį, puoliau po visais traukiniais, bet visi traukiniai stojo neužkabindami mano pusiaujo. Namie virš galvos įsikaliau kartuvių kablį, dvi savaites su flerdoranžo šakele sagos kilpoje valkiojausi po miestą ieškodamas virvės, bet taip ir neradau. Netgi šitaip dariau: ėjau į didžiųjų manevrų vietas, stojausi prie pagrindinių taikinių, į mane pliekė visos visų Varšuvos pakto valstybių patrankos, bet visi sviediniai skriejo pro šalį. Kad ir kas tu būtum, tu, gavęs man tuos tris pistoletus, – būk keturiskart palaimintas!

Dar nepriėjęs aikštės uždusau, prisėdau į klombą, neišvaizdus ir tylus. Dvasia visa ištino, ašaros ritosi man iš priekio ir iš užpakalio, buvau toks juokingas ir nelaimingas, kad visoms senutėms, žiūrėjusioms į mane, duota uostyti lašų ir chloroformo.

„Iš pradžių nusibrauk prakaitą nuo veido.“ Kas miršta suprakaitavęs? Niekas nemiršta suprakaitavęs. Tu Dievo pamirštas, bet prisimink ką nors gaivinančio, ką nors gaivinančio... pavyzdžiui, tai:

Renanas pasakė: „Moralės jausmas yra kiekvieno sąmonėje, todėl nieko baisaus, kad esi Dievo pamirštas.“ Šauniai pasakyta, bet tai negaivina, – kur manyje tas moralės jausmas? Neturiu jo.

Ir liepsningasis Hafizas (liepsningasis nepraustaburnis Hafizas – negaliu pakęsti), ir liepsningasis Hafizas pasakė: „Kiekvieno akyse sava žvaigždė.“ O mano nė vienoj aky nėra nė vienos žvaigždės.

Ir Aleksejus Maresjevas pasakė: „Kiekvienas sieloje turi turėti savo komisarą.“ O aš sieloje neturiu savo komisaro. Ne, argi tai gyvenimas? Ne, tai ne gyvenimas, tai fekaliniai vandenys, paplavų sūkurys, sudaužyta širdis. Tamson paniręs Dievo atstumtas pasaulis.

Nesikeldamas nuo žemės, išsitraukiau pistoletus, du iš užančių, trečią – neprisimenu iš kur, visais trimis šoviau į visus savo smilkinius ir išsitiesiau klomboje prakiurdyta siela.

 

„Argi tai gyvenimas? – pasakiau keldamasis nuo žemės. – Tai vėjo dvelktelėjimas, kunkuliuojanti mig­la, spjūvis už apykaklės, štai kas tai. Tu nepataikei, komediante. Šlykštus parazite, prašovei visais trimis pistoletais, ir nė viename iš jų nebėra nė vienos kulkos.“

Man iš burnos ėmė virsti putos, o gal ne vien putos. „Ramiai, tau lieka dar viena priemonė, kardinali priemonė, mėgstamiausias italų patiekalas – nuodai ir chemikalai. Lieka farmacininkas Pavlikas, jis kaip tik gyvena Gagarino aikštėje, knygius, namisėda Pavlikas, išpūstakis mėmė. Nenusimink, nuolat tu nusiminęs! Nepamenu kas, gal Averincevas, gal Aristotelis pasakė: „Umnia animalia post coitum opressus est“, tai yra „kiekvienas padaras po sueities būna liūd­nas“, o štai aš nuolat liūdnas – ir iki sueities, ir po.

O padoriausias komjaunuolis Nikolajus Ostrovskis pasakė: „Viena akimi aš jau nebematau nieko, o kita – tik mylimos moters kontūrus.“ O aš nematau nė viena akimi, ir mylima moteris nepaliko man savo kontūrų.

O Schopenhaueris sakė: „Šiame reiškinių pasaulyje...“ (Tfu, nebegaliu kalbėti, man spazmai.) Patrūkčiojau porą kartų ir nužingsniavau Gagarino aikštės link. Visus tris pistoletus švystelėjau į tą pusę, kur žydėjo persiškieji ciklamenai, paprastosios smalkos ir dar velniai žino kas.

Pavlikas, žinoma, namie, jis maišo nuodus ir chemikalus, jis ruošia vaistą nuo blenorėjos, – taip pagalvojęs pabeldžiau:

– Atverk man, Pavlikai.

Atvėrė nevirpteldamas nė vienu skruostu ir nepakeldamas nė vieno antakio; jo antakiai buvo tokie vešlūs, kad išvydęs mane galėjo bent dalį jų pakelti – jis to nepadarė.

– Supranti, aš užsiėmęs, – pasakė, – maišau nuodus ir chemikalus, gaminu gydalą nuo blenorėjos.

– O aš trumpam. Duok man ko nors, Pavlikai, kokios nors nuokanos, kokio nors strichnino, duok, juk tau bus blogiau, jei aš nudvėsiu nuo plyšusios širdies čia, ant tavo pufo! – Užsiropščiau ant jo pufo ir maldavau: – Kalio cianido turi? Acetono? Arseno? Glauberio druskos? Tempk čia viską, viską sumaišysiu, viską išgersiu, visas tavo esencijas, visus tavo cianidus ir šlapalus, vilk viską!

Jis atsakė:

– Neduosiu.

– Na, puiku, puiku. Galų gale, Pavlikai, kas man tie tavo ciano vandeniliai ar dar kažkas? Kas man tavo chemikalai, man, kuris sumaišė ir išgėrė visus būties nuodus! Kas jie man, išbandžiusiam Veneros apdavus! Liksiu draskomas ant tavo pufo! O tu tuo metu gydykis blenorėją.

Beje, profesorius Botkinas pasakė: „Reikia turėti bent porą gonokokų, kad užsidirbtum blenorėją.“ O aš, kvėša, neturiu nė vieno gonokoko.

O Miklucho-Maklajus pasakė: „Jei nebūčiau nieko padaręs iki 30 metų, nepadaryčiau ir po 30.“ O aš? Ką padariau iki 30, kad turėčiau vilties ką nors padaryti po?

O Schopenhaueris pasakė: „Šiame reiškinių pasaulyje...“ (O, ne, vėl negaliu tęsti, vėl spazmai.)

Pavlikas farmacininkas pakėlė visus savo antakius ir pasidarė išpūstakis kaip jaunystėje. Jis tęsė, kai baigiau:

– O Vasilijus Rozanovas pasakė: „Kiekvienas gyvenime turi savo Didžiąją savaitę.“ Taigi ir tu...

– Taigi ir aš, taip, taip, Pavlikai, dabar mano Didžioji savaitė, o ją sudaro septyni Didieji penktadieniai! Kaip nuostabu! Kas toks tas Rozanovas?

Pavlikas nieko neatsakė, maišė nuodus ir chemikalus ir galvojo apie kažką itin brangaus.

– Apie ką tu galvoji? – paklausiau jo. Jis ir šįkart nieko neatsakė, toliau galvojo apie kažką itin brangaus. Aš įsiutau ir nušokau nuo pufo.

 

Po pusvalandžio, atsisveikindamas su juo tarpduryje, po pažastimi spaudžiau tris Vasilijaus Rozanovo tomus ir grūdau popierinį kamštį į nuokanos butelį.

– Jis, žinoma, užkietėjęs reakcionierius?

– O kaipgi!

– Ir nieko nežabotesnio nėra?

– Nėra nieko nežabotesnio.

– Aršesnio, odioziškesnio irgi nėra?

– Aršiau ir odioziškiau neįmanoma.

– Puikumėlis. Obskurantas?

– „Nuo smegenų iki kaulų“, kaip sako mergaitės.

– Ir savo gyvenimą pražudė vardan religinių chimerų?

– Pražudė. Dangaus jam karalystė.

– Meilutis. Juodašimtiškumu, žinoma, smaginosi, pogromai ir panašiai?

– Iki tam tikros ribos – taip.

– Nuostabus žmogus! Kaipgi jam pakako tulžies, nervų ir laisvo laiko? Ir nė vienos minties per visą gyvenimą?

– Vieni prasimanymai. Be to, išimtinai piktanoriški.

– Per gyvenimą ir po gyvenimo visiškai neišgarsėjo?

– Visiškai neišgarsėjo. Tik tapo žinomas.

– Taip, taip, girdėjau (palauk, Pavlikai, tuoj eisiu), girdėjau dar ankstyvoje jaunystėje iš mūsų klasės auklėtojos Sofijos Solomonovnos Gordo apie šitą renegatų šutvę, apie šitą niekšų sąmokslą: Nikolajus Grečas, Nikolajus Berdiajevas, Michailas Katkovas, Konstantinas Pobedonoscevas, „išskleidė pelėdos sparnus“, Levas Šestovas, Dmitrijus Merežkovskis, Fadejus Bulgarinas, „kad esi lenkas – ne bėda“, Konstantinas Leontjevas, Aleksejus Suvorinas, Viktoras Bureninas, „šuo lekia Nevskio prospektu“, Sergejus Bulgakovas ir dar visa krūva marodierių. Apie šį obskurantų žvaigždyną, spinduliuojantį tamsia, pragaištinga šviesa, Pavlikai, jau girdėjau iš savo auklėtojos Sofijos Solomonovnos Gordo.

– Taip, nuostabi moteris Sofija Solomonovna Gordo. Dėl „gaujos“ – pritariu. Tai įprasta ir nerėžia ausies, neišmesk nuokanos butelio, o štai „žvaigždynas“ rėžia ausį, visai netinka ir netikslu, ir Jo­hannesas Kepleris pasakė: „Bet koks žvaigždynas yra – nei mažiau, nei daugiau – tik atsitiktinė kompanija žvaigždžių, neturinčių nieko bendra nei sandara, nei reikšmingumu, nei dydžiu, nei pasiekiamumu.“

– Na, apie tai aš, tarkim, taip pat girdėjau iš mūsų klasės auklėtojos Belos Borisovnos Savner, moters keistu... (Palauk, Pavlikai, tuoj eisiu.) Vadinasi, tu manai, valdininkas Vasilijus Rozanovas pranoko juos visus piktadaryste, pralenkė ir už juostos užsikišo?

– Visus aliai vieno.

– Ir perspjovė?

– Ir perspjovė.

– Žmogėdra. Beje, kaip jis mirė? Kaip mirė šitas kraugerys? Dviem žodžiais, ir aš išeinu.

– Mirė, kaip ir dera. Atsivertė į tikrąjį tikėjimą likus pusantros valandos iki mirties. Suspėjo prieiti išpažinties ir priimti Komuniją. Tu pernelyg smulkmeniškas, parazite, labos nakties.

– Labos nakties.

Nusilenkdamas atsisveikinau, padėkojau už nuokaną ir knygeles, dar tris kartus sutrūkčiojau ir išėjau lauk.

 

Iš pradžių mauktelėti nuokanos, o paskui paskaityti? Ar iš pradžių paskaityti, o paskui mauktelėti nuokanos? Ne, iš pradžių vis dėlto paskaityti, o paskui mauktelėti. Atsiverčiau kur pakliūva ir pradėjau nuo vidurio (taip visi pradeda, jeigu rankose laiko aukštos prabos skaitalą). Iš štai koks vidurys ten buvo: „Knyga turi būti brangi. Ir pirmas meilės jai požymis – pasiryžimas ją pirkti. Knygos nereikia „duoti skaityti“. Knyga, kuri buvo „duota skaityti“, – paleistuvė. Ji neteko dalies savo dvasios ir tyrumo. Skaityklos ir viešosios bibliotekos – tai viešosios vietos, tvirkinančios liaudį, kaip ir pakantumo namai.“

Tai bent niekšas. Vis dėlto ne, po kelių puslapių, kur jau kalbama ne apie paleistuves knygas, o tiesiog apie paleistuves: „Leistina apvalytoji prostitucijos forma „našlaujančioms sutuoktinėms“, tai yra tokioms moterims, kurios negali išlaikyti vienpatystės, negali išlaikyti vienpatystės tiesos, didybės ir tvirtybės.“

Paskui prasidėjo smagūs pliurpalai apie krikščioniškųjų principų ir „paleistuviškų gimdų“ suderinamumą ir apie tai, kad krikščionybė, jeigu tik nori atsilaikyti varžydamasi su induizmu, turi bent iš dalies būti falinė. Mano galva ėmė pampti nuo kažko negero, atsistojau ir išgręžiau po skylę visose keturiose sienose, kad skersvėjis trauktų.

Paskui virtau ant kanapos ir tęsiau: „Dieve mano, Amžinybe mano, kodėl Tu man suteikei tiek daug liūdesio?“ „Kamuojasi mano siela. Kamuojasi baisiu kamavimusi. Mano rytai be šviesos. Mano naktys be miego.“ Obskurantas – ir staiga kamuojasi siela? „Ar egzistuoja pasaulyje gailestis? Grožis – taip, prasmė – taip. O gailestis?“ „Ar žvaigždės gailestingos? Motina gailestinga, ir tebūnie ji aukščiau žvaigždžių.“ „Žmonės šiurkštūs, siaubingai šiurkštūs – ir vien dėl to arba daugiausia dėl to – ir skausmas gyvenime, tiek skausmo.“ „O, kaip mano silpni nervai atlaiko tokį milžinišką apmaudą!“

(Ne, su šiuo nevidonu net labai yra apie ką pasikalbėti, man seniai nebuvo pasitaikiusi būtybė, su kuria netgi šitaip būtų „apie ką pasikalbėti“.)

„Tik sielvartas mums atveria kas didinga ir šventa.“ Skausmas dėl visko, be priežasties ir beveik nuolatinis. Man atrodo, su skausmu gimiau. Būsena – kartais taip sunku, kad dar pasunkinus – ir jau neįmanoma gyventi, „kūnas neatlaikys“. „Man nereikia tiesos, man reikia ramybės. Ak, mano liūdnieji bandymai! Ir kam gi užsimaniau viską žinoti?“

„Aš vien juokiuosi arba verkiu. Ar samprotauju tiesiogine prasme? Niekada. Liūdesys – mano nuolatinis svečias.“ „Juokas niekada nenužudo, juokas tik pritrenkti gali.“ „Kantrybė įveikia bet kokį juoką.“ „Juoktis – suvis nepriderantis dalykas, žemiausia žmogiškosios sielos kategorija. Juokas priklauso Kalibanui, o ne Arieliui.“

„Jis verkė. Ir tik ašaroms jis atviras. Kas niekada neverkia, niekada neišvys Kristaus.“ „Kristus – tai žmonijos ašaros.“ „Amžinasis Dieve, stovėk šalia manęs, niekad nuo manęs nesitrauk.“

(Taigi, taigi! Maresjevas ir Kepleris, Aristotelis ir Botkinas kalbėjo visai kitką, o šitas sako tą patį. „Kolegijos patarėjas Vasilijus Rozanovas, rašantis veikalus.“ Schopenhaueris ir Sofija Gordo, Hafizas ir Miklucho-Maklajus graudžius niekus pliurpė, ir siela atgydavo, o dabar siela neatgyja. Ir neatgys, kad ir su kuo susidurtų – su paradoksu ar su banalybe.)

„Rusų pagyrūniškumas ir tingumas pasiryžę apversti pasaulį – štai revoliucija.“ „Ji turi du matus – ilgį ir plotį, bet neturi trečio – gylio.“ „Revoliucija – kai žmogus virsta kiaule, daužo indus, pridergia tvarte, padega namą.“ „Savimeilė ir pagieža – iš jų sumaišyta visa revoliucija.“

Ir apie dekabristus, apie mano mylimus dekabristus: „Ir rašo, ir rašo šios bufonados istoriją. Ir memuarus, ir visokias povų plunksnas. Ir Nekrasovas su „Rusijos moterimis“.“

Ir apie Nikolajų Černyševskį (apie tą, kuris pašauktas buvo, kankinys, „carams priminti apie Kristų“): „Ar suvokiate, kad civilizacija – tai ne Buckliukas su Darwiniuku, ne Spenceriukas dvidešimties tomų, ne jūsų Nikolajus Gavrilovičius, visos tos rusiško švietimo vyžos ir autai, kuriems visiems reikia lazdą paimti?“ „Ar iš to jums aišku, kadgi Spenceriukui reikėjo nusukti ausis, o Nikolajui Gavrilovičiui duoti į snukį kaip kambarį pra­smardinusiam arklininkui? Kad nereikėjo leistis į jokias kalbas? Kad paprasčiausiai derėjo už rankos išvesti, kaip nuo stalo išvedami ponai, kurie, užuot valgę, ima dvokti.“ (Kaip kankinys gali dvokti?)

Ir apie grafą Tolstojų: „Itin man nepatinka Tolstojus ir Solovjovas. Nepatinka jų mintys, nepatinka jų gyvenimai, nepatinka jų dvasia. Paskutinis šunsnukis, sugniužintas tramvajaus, labiau sujudina sielą negu jų „filosofija ir publicistika“.“ Tas „sugniužintas šun­snukis“, sakyčiau, kai ką paaiškina. Jie (Tolstojus ir Solovjovas) nerodė jokio „sugniuždinimo“, atvirkščiai – jie patys nepaprastai gniuždino.

Ir apie Maksimą Gorkį (manyčiau, vis dėlto apie Maksimą Gorkį): „Vis ką nors kur nors gaudo, kokiam nors drumstam vandeny gaudo kokią nors savimylą žuvelę. Bet dažniausiai nutrūksta – ir masalas prastas, ir kabliukas atšipęs. Bet jis nenusimena, vėl užmeta.“

Ir apie „politinių tauškalų Rusijoje pradininką“ Aleksandrą Gerceną.

Ir net apie Nikolajų Gogolį, savo garbinimo objektą: „Per visą gyvenimą – nė vieno natūralaus, vertingo sumanymo – vien tik pinigėlių užsidirbti arba kam papamokslauti. Jis, dar būdamas gimnazistu, motinai laiškuose dėstė moralus. Ir visi jo sielos judesiai – be jokios aistros, lėti, ištęsti. Tarsi gyvatė šliaužtų.“

Štai ties šia šliaužiančia gyvate paryčiais užmigau apsikabinęs savo retrogradą. Iš pradžių užmigo mano esybės dvasinė pusė, po jos ir mirtingoji užmigo.

 

O kai dvasinė pusė pabudo, mirtingoji dar miegojo. Bet retrogradas pabudo anksčiau už jas visas, ir man, jei nebūčiau su juo jau pažįstamas, atrodytų, kad elgiasi absurdiškai.

Iš pradžių, šliūkštelėjęs sau į veidą vandens, sugiedojo „Dieve, saugok carą“, sugiedojo nešvariai ir nemokšiškai, bet įdėjo daugiau širdies ir natūralumo, negu visi Rusijos imperijos piliečiai kartu sudėjus nuo pat nelemtos Chodynkos laikų. Paskui išbučiavo visus pasaulio vaikus ir pėsčias iškeliavo į cerkvę. Stovėdamas tarp besimeldžiančiųjų, jis panėšėjo tai į užsienietį vertintoją, tai į „demoną, baugščiai besi­stveriantį kryžiaus“, tai į Abadoną, ką tik iššliaužusį iš savo bedugnės, tai dar į kažką, kas labai traukia, bet sunku suprasti, kokia ta trauka ir kiek ji atsieina tam Abadonui.

(O aš vis dar gulėjau ant kanapos mindžikuodamas ir stebėjau.)

Išėjęs į priecerkvį, jis davė išmaldos dviem elgetoms, o kitiems, įsižiūrėjęs į juos, nežinia kodėl nedavė. Už kažką padėkojo Kleinmicheliui, ta pačia proga skėlė antausį Želiabovui, apsiašarojo ir pasakė kvartaliniam prižiūrėtojui, kad pasaulyje nėra nieko švenčiau už policijos funkcijas.

Paskui susigūžė. Iš nugaros apėjęs socialistų ir narodovolcų rikiuotę, įžnybė į užpakalį „kavaleriškajai damai“ Verai Figner (ši nė nekrustelėjo), o visiems kitiems mąsliai padalijo po smūgį per sprandą.

(„Tai bent šelmis!“ – pasakiau painiodamasis džiaugsmuose.)

Tuomet jis, smogęs paskutinį kartą, paniuro ir grįžo pas mane į trobą su krūva senovinių monetų kišenėje. Kol jis traukė, vartaliojo rankose ir pūtė kiek­vieną monetą, tyliai pakilau nuo kanapos ir pakuždom paklausiau:

– Negi tai įdomu – pūsti kiekvieną monetą?

O jis, netardamas nė žodžio, man pasakė:

– Velniškai įdomu, pats pamėgink. O kodėl tu iki šiol drybsai? Šlykščiai jautiesi – ar visą naktį su kekšėmis voliojaisi?

– Voliojausi, ir netgi su trimis. Vakar gavau jas paskaityti, nes šlykščiai jaučiausi. „Knyga, kurią davė paskaityti...“ – ir taip toliau. Ne, šiandien man truputį geriau. O štai vakar buvo bloga, kad net į mane žiūrėję miesto tarybos delegatai barstėsi galvas pelenais, plėšėsi drabužius ir pliekėsi draiskalais. O į mane žiūrėjusioms senutėms duota uostyti...

Pratrūkau, perpasakojau visą vakarykštę dieną: nuo pistoletų iki šliaužiančios gyvatės. Ir dabar jau jis visiškai atitiko mano skonį, mano svečias numizmatas: jis taip pat pratrūko. Prišnekėjo bendrų dalykų apie savinaikos šventvagiškumą, paskui kažko apie sielas, „suregztas iš purvo, švelnumo ir liūdesio“, ir apie „drovius individus, smagiu farsu paverčiančius savo vidinius persitempimus“, apie Šernvalį ir Grinbergą, apie Ambrozijų Optinskį, apie slaptus žydo patosus, apie seksualines Gogolio mįsles ir dar Dievas žino apie ką.

Švelniausios širdies kiršintojas, hipochondrikas, mizantropas, storžievis, sukurtas vien iš nervų, be priemaišų, imdavo kalbėti paskviliškumus, vos tik prabildavome apie tai, kam jaučiame didžią pagarbą, – ir dalydavo panegirikas visiems, iš ko šaipėmės, – ir visa tai darė idealiai sistemiškai mąstydamas ir visai be sistemos dėstydamas mintis, pagiežingai susitelkęs, pasitelkdamas švelnumą, užpiltą juoda tulžimi, ir „metafizinį cinizmą“.

Nežinodamas, kuo dar išreikšti susižavėjimą (juk nesušuksi vėl: „Tai bent šelmis!“), persėdau ant kėdės, jam suteikdamas galimybę nuvirsti ant kanapos. Ir trimis tūkstančiais žodžių papasakojau tai, ko jis negalėjo žinoti: apie Dnieprohesą ir Ribbentropą, Osvencimą ir Osoaviachimą, apie infantų išnaikinimą Jekaterinburge, apie besispyriojančiuosius ir atsinaujinimo šalininkus (čia jis paprašė išsamiau, bet išsamiau nežinojau), apie Pavliką Morozovą ir apie jį papjovusį buožę Danilką.

Tai jį prislėgė, jis pajuodo ir susmuko. Ir tik vėliau prabilo: apie žmonių nuklydimus, apie savo nuodėmę prieš žmogų, bet ne prieš Dievą ir Bažnyčią, Getsemanės prakaitą ir prigimtinę kaltę.

O aš jam – taip pat apie prigimtinę kaltę ir pomirtines reabilitacijas, apie Pekiną ir Kizliaro ganyklas, apie Taimyrą ir Niurnbergą, apie neegzistuojančias garantijas ir prasmes.

– Kai izraeliečiai vykdavo į pietus, pas izmailiečius, viską, ką turėjo, keisdavo į balzamines dervas. O mes, ką mes keisime į balzamines dervas, jei vyksime į pietus, pas izmailiečius? Priesaika, garantija, laidavimas, užstatas – ką paliksim už jas? Kuo prisiekti, už ką laiduoti ir kur bent vienas užstatas? Štai net senolis Labanas, praradęs tikėjimą viskuo, prisiekė dukterimis nežinodamas, ką dar pasirinkti. O ar mes visoje Rusijoje turime bent vieną dukrą? Ir jei turime, ar sugebėsime jomis prisiekti?..

Mylėjęs dukteris mano pašnekovas išsišnirpštė ir pasakė: „Taip.“

 

 

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Зеркала“. Выпуск I. – Москва: „Московский рабочий“, 1989.