IŠ CIKLO „SAVAS KAMPAS IR KITOS VIETOS
(IŠ KURIŲ NEMATYTI VILNIAUS)"

 

Šešta valanda ryto. Stiklių gatvė

Rašėme apie save
manydami kad aprašome pasaulį
(trys gal keturios eilutės
koks pasaulis tiek ir eilučių
kaip manajam tai netgi per daug
pakaktų vienos)
mūsų galvos samanoja
ir vienas medis šaknis
suleido į sieną
dabar
vėliavos vaiko sapnus
o pulkas varnų
siūbuoja antenas
prakeikti šaligatviai
ir mašinos
iš niekur į niekur
iš niekur į niekur
paliečiu samanas
ir miglą jaučiu
paliečiu miglą
samanas jaučiu
iš Stiklių gatvės į kairę
ir žemyn
lengva ristele

už laukinių
medžių
širmos

 

Liūdnas šuns Ciuciuko iš Rusų gatvės apylinkių sapnas

Durys uždarytos
kiemas aptvertas
niekieno žemės ruožu
pakabinamos spynos
valdo šį pasaulį
spynos ir troškimai

kad spėčiau
į
savo mirtį
pasislėpsiu
tavo kulne
arba geriau

katės
liežuvyje

 

Amnezijos

Tuščioje aikštėje vaikai laiko mišias
laikraščiai sklando ore
mus jau palaidojo
nors jiems dar tik keleri metai
nuobliavo lentas
ir priverstinę tatuiruotę
ant batų pavadino pralaimėjimu

dabar laukia dienas skaičiuoja
apie kurias žino tiek kiek mes
liežuvio galiuku tiria
ar cukrus saldus
o istorija karti

ateis laikas kai atsistos
kambario vidury ir ištars

amnezija nepadeda išnešti kailio
batai atgijo gyvenimu
rankos neteko rankų

 

Vėl

Prisimenu
aromatą lapų kurie
staiga pajuto šviesą
ir mano rankos dar lipnios
akys tokios tirštos tarsi
jau viską pastebėjusios
horizonte
ir dūmai virš degalinės
kai grįždamas namo
ėjau niekur
nežinodamas
kad laikas jau susigniaužė
kaip mano tėvo plaštakos
prieš mirtį trumpam

 

Lipiec*. Literatų gatvė

Jau liepa
paliko mums randą
ant skruosto

darbininkas ramiai
piešia
rūką

perpjauna niekšingą
rūko
melą

nuo rūko atpjauna
jam lygiagretų
rūką

piešia namą
iš
naujo
drebu visas
sykiu
su namu

kuris nuo trenksmo
šešėlį
perstumia

nuo seno namo
randas
nuo naujo?

kaip tai
pasakius

taip pat

 

Savas kampas
(Vyninė, Vokiečių g. 4)

Išėjus
iš veido ši erdvė
telefonas tujina koja
už kojos velkasi
gatvės šešėlis o veidas
paskui mane

 

Ciuciukas. Dar kartą. Stebiu
tą su maža kuprine. O šis sėdi ketverius
metus toje pačioje vietoje

paskui stojasi
ir valandą žiūri
priešais save
stovi ant vienos kojos
kaire ranka pasirėmęs
į mašinos kapotą
punktualiai ketvirtą
ateina automobilio
savininkas
nuskrenda šuns šešėlis
maža kuprinė nueina
ranka keliauja oru
bet vėl sugrįžta

 

Ar aš matau?

Esu tarsi
ant delno
ankančiom kraujagyslėm ir širdim
laukiu tavęs šalia parduotuvės
kurios vitrinos nesikeičia metų metus
kurios pardavėjas nieko nelaukia
su niekuo nesisveikina bet ir neišprašo
kurioje nesimato miesto ir netgi mažojo piršto
smilksta čia šienas paliktas kitų pardavėjų
pirštas prie piršto ir parduotuvė ant ratų važiuoja miestas
                                            važiuoja į melsvą nebūtį
pardavėjas važiuoja ir karščiuojasi kad jau niekados negrįš
                                            nes vėjas čia per stiprus
audros per stiprios ir viskas pernelyg netvaru
                              kad parduotuvė neišstovės vietoje
todėl tiek rūpesčių turi šis pardavėjas o aš turiu šito klausyti
                                                  stovėdamas vietoje
ir žiūrėdamas į melsvą nebūtį kuri tarsi stovi vietoje
nors tiesą sakant važiuoja nes nebūtis taip pat keturiais
kreivais ratais ant kurių kerėpliškai įsiręžusi
iš mandagumo sako iki pasimatymo labanakt
ar kažką panašaus o gal netgi dobranoc staruchu
labanakt seni labanakt ką pasakysi
pagaliau pardavėjau ant keturių kreivų
ratų važiuojančių į begalybę
nieko man nesakysi kadangi tavo
žodžiai irgi mobilūs nestovi rieda
kažkaip greitai kad pats nepagauni
kableliai sprunka taip pat
tiesiai barstydami sakinius taškus?
Bet taškų seniai nebėra
paskutinis taškas mirė skleroze
prieš dvidešimt metų o gal netgi
seniau Dievas žino ir nematė bala
to taško dabar svarbesni dalykai
galvoje o taškas juk jau turi
kapą

* Originale esančius lietuviškus žodžius verčiau į lenkų kalbą. (Vert. past.)

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas