Ponas B. stovėjo bažnyčioje, žiūrėdamas į prezidento nugarą –­ siaurą ir kaulėtą, su aštriomis atsikišusiomis mentėmis, nepriimančiomis jokios užuojautos. Vilnoniai palto plaukeliai pasišiaušdavo kaskart, mišių patarnautojui suskambinus varpeliu.

„Vargšas prezidentas, jis tiesiog dūsta nuo šitos liturgijos, – pamanė ponas B., kurio širdis kiekvienos valstybinės šventės proga lyg avilys medaus prisipildydavo malonaus ir minkšto gailesčio. Kam, ponas B. nežinojo ir netroško sužinoti, svarbiausia, kad tai keldavo nuotaiką ir sumažindavo kraujospūdį, kuris pastaruoju metu šoktelėjo kartu su pono B. apetitu. – Ko jam eit į mišias, jeigu tiki tik žmogumi?.. Dar nugrius kada ant grindų, smilkalais apsinuodijęs."

Atsikišusios prezidento mentės krūptelėjo. Ponas B. išsigando, kad prezidentas bus perskaitęs jo mintis. Bet, išvydęs tarpueiliu slenkantį kunigą su šlakstykle, suprato, kad veikiausiai švęsto vandens purslas pataikė prezidentui į akį.

„Ką veikia apsauginiai! – pasipiktino ponas B. – Bent lietsargiais apsirūpintų!"

Pamatęs į jį nukreiptą televizijos kamerą, pamaldžiai susidėjo rankas ant pilvo ir įsmeigė akis į šoninį altorių. Norėjo atrodyti išdidus, bet nepavyko. Jį suglumino paveikslas: iš didelių ir sielvartingų šventosios akių luposi ašaros – apvalios, kietos ir sausos, švytinčios kaip balti salietros rutuliukai. Seniau tokiais kolchozo runkelius barstydavo.

Ponas B. netikėjo verkiančiais paveikslais: tai aiškių aiškiausias žmonių mulkinimas. Gaila, kad dabar nebėra ateistinių valandėlių, per kurias aistringi lektoriai taip gerai viską išaiškindavo, kad apgavystės mechanizmas iškildavo kaip ant delno. Tiesa, ponia Sibilė, buvusi marksizmo-leninizmo dėstytoja, kartais imdavosi šviečiamosios veiklos televizijos pokalbių metu, bet ją taip negailestingai užsipuldavo karingi krikščionys, kad būdavo gaila žiūrėti į garbingą moterį. Jiems nė motais tokie logiški argumentai, kad kosmonautai, besikrapštydami orbitinėje stotyje, dar nė sykio nematė Dievo, netgi tada, kai laikraščiai paskelbė pasaulio pabaigą.

Ponas B. dėbtelėjo į paveikslą. Dabar jau nuožmiai, nes kamera nukrypo į kitą pusę, opozicijos vadovo link. Šventosios akis dengė primerktų blakstienų šešėlis.

„Mėklinasi visokios nesąmonės. Tikriausiai man trūksta magnio", – pamanė ponas B.

Reiks nusipirkti užsukus į „Akropolį" pasiimti ponios B., ieškančios batų ir aksesuarų iškilmingam priėmimui pas Australijos garbės konsulą. Į bažnyčią ponia B. nė kojos nekėlė, nes buvo alergiška smilkalams ir varpeliams, o nuo lotyniškų giesmių ją išberdavo smulkiais raudonais spuogeliais.

Ponas B. pakėlė akis į baltus, rūsčius katedros skliautus. Pamanė, kad ten galėtų būti prilipdyta storų garbanotų angeliukų iš gipso – tokie tušti skliautai neigiamai veikia virškinimą.
Iškilmingas vargonų gausmas nutilo. Ponas B. lengviau atsiduso, laukdamas, kada gi kunigas ištars, kad mišios baigėsi ir prastuomenė su inteligentais, besigrūsdami lauk, užkimš didžiąsias duris. Vietoj to kažkieno balsas valdingai pasakė:

– Tvarkingai išeikite. Ožiai – kairėn, avinai – dešinėn.

Ponas B. sukluso. Dingtelėjo mintis, kad jam trūksta ne tik magnio, bet ir cinko. Jis ne juokais susirūpino savo sveikata. „Persidirbau, – nusprendė. –­ Reikėtų savaitei į Turkiją."

Nuleido akis ir apsidairė.

Priešais jį stovėjo klapčiukas gipiūrine suknele, putnus ir garbanotas. Maloniai šypsodamasis rodė ranka į kairę: pro siauras dureles netoli šoninio altoriaus lauk spraudėsi prezidento svita.

Ponas B. dirstelėjo į didžiąsias duris – kaip ir tikėjosi, jos buvo tiesiog užkimštos moterėlių su beretėmis, senukų žaliomis šaulių uniformomis, meniškos prigimties dvasnų ir kitokių puspročių.

– Gerai sugalvota, – pagyrė jis klapčiuką, paplekšnodamas jam per kietą petį. – Mes, valstybės vyrai, neturim kada grumdytis minioje!..

Klapčiukas nieko neatsakė, tik linktelėjo. Gipso dulkelės pabiro nuo garbanų.

Sprausdamasis įkandin prezidento nugaros, ponas B. atsisuko ir dar kartą žvilgtelėjo į bažnyčią.

Vaizdas, kurį jis pamatė, nepaguodė – pro didžiąsias duris į vidų grūdosi statulos, nulipusios nuo savo postamentų. Grindys dundėjo nuo sunkių žingsnių. O šventoji nuo šoninio altoriaus vėl įsmeigė į poną B. akis – dideles, mėlynas, klaikiai spindinčias.

Ponas B. prie visų sveikatos stiprinimo priemonių nusprendė pridėti ir bioenergetiko paslaugas: tegu išvalo aurą, veikiausiai jau apsinešė suodžiais ir katino pūkais. Taip nusprendęs, šoko paskui beišnykstantį elitą.

Už durelių buvo tamsu ir trošku. Ponas B. įstrigo siaurame tarpe ir net sušniokštė įnirtęs – švarkas užsikabino už vinies. Negana to, įsivarė į delną pašiną, begrabinėdamas aplinkui, o už kelnių klešnės kažkas sugriebė aštriais nagais – katė, o gal žiurkė, panašu, kad ir gabalą puikaus angliško tvido iškando. Dar ir viršugalvį į lubas stuktelėjo.

– Prakeiktas klapčiukas! – suurzgė ponas B. – Į lagerį tokius!..

Uždusęs ir apsidraskęs išniro į šviesą. Dulsva ir drumsta, ji sruvo tartum drungnas vanduo, skalaujantis kruviną saulę. Dvelkė deginamų bulvienojų kvapu ir nenusakomu drėgnu liūdesiu – tokiu, kad širdį spaudė.

Ponas B. apsidairė.

Kur, po velniais, dingo Valdovų rūmų tvora su statybininkų plakatais ir užrašu „Įeiti draudžiama"? Pro plikas medžių šakas šviesdavo ledinis mėlynas karaliaus Mindaugo paminklas – ir to nematyti.

Į akis krito gausiai rudens lapų prikritusi nedidelė aikštė, supama senų klevų; išmirkę nuo neseniai praūžusio lietaus, lapai zmeko į košę ir šiugždančius užkeikimus nešėsi į nebūtį. Prieblanda vis tirštėjo, o liūdesys vis labiau spaudė širdį.

Ponas B. stovėjo aikštėje ir žiūrėjo į raudoną mūriuką – elektros apšviestame lange, palinkusi virš skaitytuvų, tamsavo gauruota moters galva. „Viens, du, trys", – šaudė skaitliukai. Ponas B. susiieškojo kišenėje nitroglicerino buteliuką, bet taip jo ir neatidarė, nes staiga suprato, kad tai ne liūdesys.

Tai prisiminimo siaubas.

Štai tuoj atsivers durys – girgždėdamos kaip išskrendančios gervės, nuo šito garso norisi bėgti kuo toliau, nes apima toks jausmas, kad pats tuoj išskrisi – ir pasirodys ji, Valerija. Kerši, nuo cheminio sušukavimo nudryžę, išretėję, netekę gyvybės plaukai. Šiurkšti suknelė su laivelio formos iškirpte, po kaklu susimetančia į sunkią raukšlę. Mėlyni čekoslovakiški bateliai, vienu numeriu mažesni, nei reikia, bet Valerija nesiskundė, nešiojo kasdien, žengdama oriai kaip Anderseno undinėlė. Juk gauti per tokį blatą!..
Pavargusi kolchozo sąskaitininkė, kurios baltadantę jaunystės šypseną ponas B. kaip brendą dėdavo ant savo įmonės gaminamų „Sovietinių dešrelių" pakuočių.

– Manęs lauki? – tarė ji švelniai, ir ponui B. nudiegė širdį, išgirdus jos balse sujudintų, prasiveriančių samanų gelmę, alsuojančią drėgna grybiena.

Kadangi jis tik spoksojo į ją pastėręs, Valerija atsiduso. Pasitrynė kaktą tvirtais, trumpais pirštais ir tarė:

– Jau grįžai iš rajono? Sakei, be devynių nebaigsi.

Pono B. atminty šmėkštelėjo salė su raudonų aksominių kėdžių eile, vykdomojo komiteto pirmininko plikė ir sekretorė, prispaudusi prie aukštos krūtinės krūvą aplankų. Moldaviško konjako butelis kabinete, tuščias briaunotas stikliukas. Aitriai dvelktelėjo kvepalais „Krasnaja Moskva" ir odekolonu „Šipr".

Kad neuždustų, ponas B. iškratė į delną nitroglicerino tabletę ir prarijo.

Valerija liūdnai šyptelėjo.

– Vėl aspiriną ryji?.. Pailsėti tau reikia. Gal savaitei į Druskininkus?

Paglostė jo pečius, nejusdama, koks brangus ir švelnus kostiumo audinys, o ponas B. – tolimas ir senas.

Jo širdis mušė vis lėčiau, kraujas rimo, susijaudinimas slūgo. Iš įpročio dar panaršė po kišenes, ieškodamas mobilaus, bet rado tik užrašų knygutę odiniais viršeliais, ant kurių buvo įspausta „Слава КПСС".

– Ramutė paliko mums bulgariškų žaliųjų žirnelių, – tarė Valerija, šypsodamasi tamsoje. – Pieniškų dešrelių atveš po savaitės, liepiau, kad kelis kilogramus atidėtų. Tik tualetinio popieriaus negavau – centras visą paėmė.

Valerijos rankos dvelkė „Žvaigždute" – aitraus kvapo šaldančiu vietnamietišku balzamu, kuriuo ji tepdavosi skaudančius smilkinius.

Ponas B. įkvėpė stingstančio oro.

Švininės jo molekulės skverbėsi į smegenis lyg kulkos varpydamos atmintį, kuri nenorėjo susitaikyti su šita kvaila padėtimi: reikalavo aiškumo, kritikavo opozicijos pasiūlymus, apeliavo į tautos sąžinę ir netgi šaukėsi Dievo teisingumo. Tamsiame lauke blykstelėjo žodis „Turkija" ir trikampė kokteilio taurė su nuskendusia mėlyname skystyje alyvuoge, vitrina su itališkais aukštakulniais ir kažkokia moteris, žiūrinti į jį išgąstingomis akimis. O paskui viskas dingo, nes aplinkui taip sutemo, nors į akį durk.

Ponas B. atsisuko, ieškodamas paskutinio prisiminimo iš ateities.

Katedra tirpo tirštėjančioje tamsoje, šviesios kolonos virto vos įžiūrimais šešėliais, išnyko šventieji ant frontono, šventoji Elena dar rūsčiai pagrasė jam. Lyg žaibas tvykstelėjo kryžius, trumpam apžilpinęs akis. Ir dingo.

Ponas B. pamatė purviną autobusų stotelę, iš kurios draugovininkas su raudonu raiščiu ant rankovės vijo rūkančius paauglius, grasindamas įtraukti juos į milicijos įskaitą. Už stotelės pro lapus numetusias dygliuotas gudobelių šakas švietė mokyklos langas; pro atvirą orlaidę sklido išderinto pianino klanksėjimas ir dainuojančių vaikų balsai, kuriuos perrėkė isteriškas mokytojos diskantas.

– Ko jie taip bliauna? – sumurmėjo jis, spoksodamas į langą.

– Repetuoja, – sušnibždėjo Valerija, įsikibdama jam į parankę. – Už savaitės – kolūkio Derliaus šventė. Atvyks valdžia iš rajono... Stengiasi, vaikučiai.

Sušiugždėjo audinys, ir ponas B. pamatė, kad jis – su savo ruduoju jugoslavišku lietpalčiu, kurį parsivežė iš partinės komandiruotės.

– Eisim namo, draugas pirmininke? – švelniai tarė Valerija.

Iš jos burnos padvelkė raugintais kopūstais.

Ponas B. linktelėjo.

Neryžtingai patraukė į tamsą. Sustojo prie parduotuvės vitrinos – viduje pro langų grotas kažkas švietė, didelis ir geltonas, ponas B. primerkė akis, norėdamas geriau įžiūrėti.
Prieblandoje ant aliumininio padėklo dūlavo milžiniška sviesto galva. Šalia gulėjo šiurkštaus rudo popieriaus rulonas atkirstiems gabalams sukti.

Ponas B. net išsižiojo, spoksodamas į prietemoje švytintį sviestą.

Valerija, kuriai nusibodo laukti, ėmė tampyti jį už rankovės.

– Ką tu ten pamatei? – jos drumz­liname tamsiame balse nuskambėjo susierzinimas. – Einam, tuoj filmas prasidės. Štirlicą rodys.

Ponas B. pakluso – leidosi tempiamas miestelio gatve tolyn. Juos aplenkė arklys su vežimu – vadeliojo vyriško sudėjimo šėrikė, daugiavaikė motina, šūdinais guminiais prispaudusi maišelį vogto kombikormo.

Prietemoje jos veidas švietė kaip šventosios – mėlynai.

Ponas B. įsikibo į pakelės stulpą.

Jį pagavo nesuprantama baimė.

– Toliau aš neisiu, – pareiškė jis.

Valerija išsišiepė, ir ponas B. dar labiau išsigando. Prisiminė, kad jam spyriojantis žmona nesišypsodavo. O dabar štai rodo dantis. Ir, užuot nusikeikusi, ramiai sako:

– Einam, einam. Žmonės pagalvos, kad tu girtas.

Ponas B. norėjo atrėžti „Na ir kas?", bet paskui pamanė, kad kolūkio pirmininkui iš tiesų nedera laikytis įsikibus stulpo.

– Kur tu mane tempi? – sumurmėjo, bandydamas ką nors įžiūrėti prietemoje.

– Namo.

– Aš nieko nematau.

– Tau ir nereikia matyti. Aš – tavo akys.

Ponas B. nusiramino. Netgi užsimerkė. Tipeno, įsikirtęs parankės, saugus kaip veršiukas, kol nei iš šio, nei iš to jam kniostelėjo, kad Valerijos šypseną – stambių, sveikų, nors ir nelabai gražių dantų eilę – jis yra matęs ne tik kaip dešrelių brendą.

Bandė sustoti ir prisiminti, kur jį matė, bet Valerija tempė jį kaip pašėlusi, vis skubiau ir skubiau, lyg nuo to prakeikto filmo būtų priklausiusi jos gyvybė. Ir kai jis prisiminė, kur, buvo toks uždusęs, kad vos laikėsi ant kojų.

Šiurpas perėjo per širdį. Ponas B. atsimerkė.

Gulėjo tamsoje, smarkiai plakančia širdimi, kvėpuodamas slogiu, sudvisusiu oru, persmelktu „Šipro", „Žvaigždutės", raugintų kopūstų ir šlapio popieriaus, veikiausiai to, į kurį vyniojamas atkirstas sviestas.

Mostelėjo ranka, norėdamas išblaškyti tamsą. Užuot išblaškęs, pataikė į kažką minkšta, jam pasirodė, kad čia vėl tas nelemtas sviestas, ir jis išsigandęs atitraukė ranką.

– Ko daužaisi? – nepatenkinta tarė Valerija tamsioje gelmėje. Jos balsas nuskambėjo lyg iš po samanų.

Ponas B. neatsakė. Neturėjo jėgų.

– Miegok, – šaltai tarė Valerija. –­ Matyt, susapnavai kokią velniavą.

Ponas B. užsimerkė. Sapnavo toliau. Tamsų granito paminklą, ant kurio švyti baltadantis „Sovietinių dešrelių" brendas. Net gūdžiausią naktį, kai dangop ima veržtis verdanti žemės magma, prisiminusi, kad yra tolimų žvaigždžių dalis, kai suvirpa bugienių ir kiparisų šaknys, sujudindamos smėliu pavirtusias mirusiųjų širdis, kai plyksteli žaibas, liepdamas keltis, toji mirtina šypsena šviečia kaip balti skaitliukai ir sausai pyškina, viens, du, trys, nurašinėdama nereikalingas sielas.

Žinoma, ponas B. čia niekuo dėtas. Už visus savo darbus ir ypač už gailestį, kurio jo širdis prisipildydavo valstybinių švenčių proga, ponas B. buvo vertas dangaus. Tuo jis pats šventai tikėjo. Todėl šitas sapnas jam nepatiko, ir jis, kaip buvo pratęs, ėmė ieškoti išeities.

Neliks nieko kito, kaip keisti dešrelių brendą – matyt, jis jau atgyveno. Vos tik baigsis šis nemalonus sapnas, ponas B. iškart to imsis.

Bet kaip pragariškai šėlsta liūtis, kaip niūriai ir tamsiai žaibuoja, kaip daužomi griaustinio šokinėja šviesūs skaldos akmenukai!.. Kaip lengvai, atsikračiusi spaudžiančio liūdesio, smėlio kruopelėm pabyra pono B. širdis.