William Somerset Maugham.

Williamas Somersetas Maughamas (1874–1965) – rašytojas ir dramaturgas, gimęs britų ambasadoje Paryžiuje žymaus advokato šeimoje. Dešimties liko našlaitis ir buvo išsiųstas gyventi ir mokytis pas savo dėdę į Angliją. Būdamas šešiolikos, dvejus metus studijavo Vokietijoje, o grįžęs į Angliją ir nenorėdamas sekti tėvų pėdomis, įstojo mokytis medicinos ir apsigyveno Londone.
Tačiau Williamas niekada taip ir netapo gydytoju, nes metė mediciną, paskatintas savo pirmojo romano „Liza iš Lambeto" (1897) sėkmės. Nors dvidešimto amžiaus pradžia Maughamui ir jo kūrybai nebuvo labai palanki, jis nesiliovė rašęs ir 1908 metais jo pjesės sulaukė tokio pasisekimo, kad „Punch" žurnale pasirodė Bernardo Partridge'o karikatūra, vaizduojanti prie teatro skelbimo stovintį sunerimusį Shakespeare'ą. Apie trisdešimt dramų parašęs Maughamas labiausiai išgarsėjo savo prozos kūriniais: į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Aistrų našta" (1915), „Mėnulis ir skatikas" (1919), „Dažytas vualis" (1925), „Pyragai ir alus" (1930), „Teatras" (1937), „Viską sudėjus" (1938), „Skustuvo ašmenys" (1944), „Anuomet ir dabar" (1962). Pagal Maughamo darbus pastatyta ir apie keturiasdešimt kino filmų.
Kritikų nuomonė apie Williamą Somersetą Maughamą prieštaringa. Britų autorius, kritikas Lyttonas Strachey's ir amerikiečių literatas Edmundas Wilsonas, rašęs žurnalui „The New Yorker", Maughamą vadino tik „antros klasės rašytoju", tuo tarpu tokie kūrėjai kaip W. H. Audenas, Cyrilas Connolly's, Paulas Dottinas, Christopheris Isherwoodas ir Desmondas MacCarthy's jo kūriniais žavėjosi. Įžvalgus ir mokantis kandžiai pašiepti žmogiškąsias silpnybes, Maughamas puikiai atskleidžia karčią realybę, slypinčią po žmonių santykių šydu.

Vertėja


Gediminas Datkūnas. „Gesto spalvos“. Popierius, sidabras, 40x60 mm

IŠSIGELBĖJIMAS

Visuomet buvau užtikrintas, kad jei moteris vienąsyk ima ir apsisprendžia tekėti už vyro, jis gali išsigelbėti tik kuo greičiau nešęs kudašių. Ir tai ne visada; kartą mano draugas, matydamas grėsmingai artėjančią neišvengiamybę, įsėdo į laivą kažkuriame uoste (su savimi pasiėmė tik dantų šepetuką: taip gerai perprato jį tykantį pavojų ir būtinybę griebtis veiksmų nedelsiant) ir praleido metus, keliaudamas aplink pasaulį; tačiau, kai manydamas esąs saugus (moterys permainingos, sakė jis, po dvylikos mėnesių ji manęs nė neprisimins) jis išsilaipino tame pačiame uoste, pirmasis jo pamatytas žmogus, linksmai mojuojantis jam nuo prieplaukos, buvo jaunoji ponia, nuo kurios jis ir bėgo. Žinau tik vieną vyrą, kuris iš tokių aplinkybių sugebėjo išsikapstyti. Jo vardas buvo Rodžeris Čeringas. Kai pamilo Rūtą Barlau, buvo nebejaunas ir pakankamai patyręs, kad mokėtų saugotis; tačiau Rūta Barlau turėjo įgimtą talentą (o gal turėčiau tai vadinti savybe?), prieš kurį dauguma vyrų bejėgiai, ir būtent juo ji atėmė iš Rodžerio jo sveiką protą, atsargumą ir gyvenimo išmintį. Jis krito kaip musė. Jos talentas buvo kelti gailestį. Misis Barlau – misis, nes dukart liko našle, – turėjo nuostabias tamsias akis; labiau jaudinančių akių nesu matęs; jos visada atrodė tuoj paplūsiančios ašaromis; jos tarsi sakė, kad šio pasaulio jai buvo per daug, ir visada jautei, kad jos, vargšelės, išgyvenimų žmogui yra per akis. Jei kaip ir Rodžeris Čeringas būtum buvęs stiprus, tvirtas vyrukas, besimaudąs piniguose, beveik neišvengiama, kad sau būtum pasakęs: turiu stoti per vidurį tarp gyvenime tykančių pavojų ir šito bejėgio padarėlio, ak, kaip būtų puiku pašalinti liūdesį iš tų didelių ir žavingų akių! Iš Rodžerio sužinojau, kad visi su misis Barlau elgėsi labai blogai. Pasirodo, ji buvo viena iš tų nelaimingųjų, kuriems niekas niekada nesiseka. Jei ištekėdavo, vyras ją mušdavo; jei nusisamdydavo agentą, jis ją apgaudavo; jei įsigydavo virėją, šioji gerdavo. Neturėjo Marytė avinėlio, kuris nebūtų padvėsęs.
Kai Rodžeris man pranešė, kad jam pagaliau pavyko įtikinti ją už jo tekėti, palinkėjau jam džiaugsmo.
– Tikiuosi, kad būsite geri draugai, – pasakė. – Žinai, ji truputėlį tavęs prisibijo; mano, kad esi bejausmis.
– Garbės žodis, nežinau, kodėl ji turėtų taip galvoti.
– Tau ji patinka, ar ne?
– Labai.
– Ji praėjo tokius sunkius laikus, vargšelė. Man jos taip siaubingai gaila.
– Taip, – pasakiau.
Mažiau pasakyti negalėjau. Žinojau, kad ji buvo kvaiša, ir jaučiau ją rezgant planus. Mano paties nuomone, ji buvo kieta kaip akmuo.
Pirmąsyk sutikau ją, kai kartu žaidėme bridžą, o būdama mano partnere, ji dusyk nukirto mano aukščiausią kortą. Elgiausi kaip angelas, tačiau prisipažįstu pagalvojęs, kad jei kieno nors akyse turėtų subligzti ašaros, tai greičiau jos būtų mano, o ne jos. O kai vakaro pabaigoje, pralošusi man krūvą pinigų, pasakė, kad atsiųs man čekį, bet jo niekad taip ir neatsiuntė, negalėjau liautis galvojęs, kad tai aš, o ne ji turėtų nutaisyti liūdną veidą, kai kitąsyk susitiksim.
Rodžeris pristatė ją savo draugams. Jis dovanojo jai puikius papuošalus. Jis vedėsi ją ir šen, ir ten, ir visur kitur. Jų vestuvės turėjo įvykti netrukus. Rodžeris buvo labai laimingas. Tuo pačiu metu jis darė ir gerą darbą, ir tai, ko troško jo širdis. Tai neįprasta situacija ir nenuostabu, kad jis labiau džiaugėsi savimi nei galvojo apie jo laukiančią laimę.
Tuomet staiga jo meilė dingo. Nežinau kodėl. Mažai tikėtina, kad būtų pavargęs nuo jos kalbų, mat ji niekuomet neturėjo apie ką kalbėti. Tikriausiai jos tragiškas žvilgsnis tiesiog liovėsi virpinti jo širdies stygas. Jam prasivėrė akys ir jis vėl tapo išmintingu pasaulio vyru kaip ir anksčiau. Jis puikiai suprato, kad Rūta Barlau nusprendė už jo tekėti ir jis tvirtai sau prisiekė, kad niekas jo neprivers vesti Rūtos Barlau. Bet jo padėtis buvo kebli. Dabar, vėl atgavęs visus savo pojūčius, jis aiškiai matė, su kokia moterimi turįs reikalų, ir žinojo, kad jei paprašys jos atleisti jį nuo įsipareigojimų, ji (prašydama užuojautos kaip jai įprasta) savo sužeistus jausmus įvertins neįsivaizduojamai aukšta kaina. Be to, vyrui visada nepatogu palikti moterį. Tokį elgesį žmonės linkę vadinti blogu.
Rodžeris viską laikė savyje. Nei žodžiais, nei elgesiu jis neišsidavė, kad jo jausmai Rūtai Barlau pasikeitė. Jis liko dėmesingas visiems jos norams; vedėsi ją į restoranus vakarieniauti, jie kartu ėjo į teatrą, jis siuntė jai gėles; buvo užjaučiantis ir žavingas. Jie nusprendė apsivesti, kai tik ras jiems gyventi tinkantį namą, mat jis gyveno advokatų rezidencijoje, o ji apartamentuose; ir jie ėmė žvalgytis trokštamos gyvenamosios vietos. Agentai siuntė Rodžeriui pasiūlymus ir jis pasiėmė Rūtą kartu apžiūrėti keleto namų. Buvo labai sunku rasti bent ką nors pusėtina. Rodžeris kreipėsi į dar daugiau agentų. Jie lankė vieną namą po kito. Kiekvieną apžiūrėdavo atidžiai, ištyrinėdavo nuo rūsių apačioje iki palėpių viršuje. Tai jie būdavo per dideli, tai per maži; tai per toli nuo įvykio sūkurio, tai pernelyg arti; kartais per brangūs, o kartais verkiant prašėsi remontuojami; tai dusinantys, tai pernelyg erdvūs; tai per tamsūs, tai per daug neišvaizdūs. Rodžeris visuomet rasdavo priežastį, kodėl namas netinkamas. Žinoma, kad jam buvo sunku įtikti; jis nedrįstų prašyti savo brangiosios Rūtos gyventi netobulame name, o tobulo namo reikėjo paieškoti. Namų medžioklė yra varginanti ir įkyri užduotis, ir Rūta pamažu irzo. Rodžeris maldavo jos pakentėti; kažkur, be abejonės, yra būtent tas namas, kurio jie ieško, reikia tik šiek tiek pasistengti ir jie jį ras. Jie pamatė šimtus namų; lipo tūkstančiais laiptų; apžiūrėjo begalę virtuvių. Rūta jautėsi išvargusi ir nesyk prarado kantrybę.
– Jei tuoj pat nerasi namo, – sakė, – turėsiu pergalvoti savo padėtį. Juk jei taip ir toliau, mes nesusituoksim dar metų metus.
– Nesakyk taip, – atsakė jis, – maldauju tavęs kantrybės. Tik ką gavau visiškai naujus sąrašus iš dar negirdėtų agentų. Juose turi būti mažiausiai šešiasdešimt namų.
Jie medžiojo toliau. Jie lankė namą po namo. Dvejus metus jie apžiūrinėjo namus. Rūta tapo tyli ir pašaipi: jos gražios, gailestį keliančios akys įgavo beveik rūškaną žvilgsnį. Žmogaus ištvermė nebegalinė. Misis Barlau turėjo angelo kantrybę, bet galiausiai nebesusivaldė.
– Ar nori mane vesti ar ne? – paklausė.
Jos balse girdėjosi dar negirdėtas atšiaurumas, bet tai nė kiek nedarė įtakos jo atsakymo švelnumui.
– Aišku, kad noriu. Susituoksime tą pačią akimirką, kai rasime namą. Tiesa, kaip tik išgirdau apie vieną, kuris turėtų mums tikti.
– Nekaip jaučiuosi, kad šiuo metu vėl apžiūrinėčiau naujus namus.
– Vargšelė, tikrai atrodai gana pavargusi.
Rūta Barlau atsigulė į lovą. Ji nenorėjo matyti Rodžerio ir jis turėjo pasitenkinti skambučiais į jos namus ir gėlių siuntimu. Kaip visada, jis buvo atkaklus ir galantiškas. Kiekvieną dieną jis rašė jai ir pasakojo girdėjęs apie kitą namą, kurį jie turėtų apžiūrėti. Praėjo savaitė ir jis gavo šį laišką:

Rodžeri,
Nemanau, kad tikrai mane myli. Radau žmogų, kuris trokšta manimi rūpintis, ir išteku už jo šiandien pat.
Rūta

Jis nusiuntė atsakymą per specialųjį pasiuntinį:

Rūta,
Tavo žinia mane sukrėtė. Aš niekada nepamiršiu šio smūgio, tačiau savaime suprantama, kad tavo laimė – man svarbiausias dalykas. Pridedu septynis pasiūlymus, kad peržiūrėtum; jie atkeliavo šįryt paštu ir esu gana tikras, jog tarp jų rasi tikrai tau tinkantį namą.
Rodžeris

 

PIETŪS

Pamačiau ją spektaklio metu ir, jai pakvietus, per pertrauką prisėdau šalia. Buvo praėję daug laiko nuo tada, kai mačiau ją paskutinįsyk, ir jei nebūčiau išgirdęs minint jos vardo, nemanau, jog būčiau ją atpažinęs. Ji linksmai kreipėsi į mane.
– Na, praėjo daug metų nuo tada, kai susitikome pirmąsyk. Kaip greitai bėga laikas! Nei vienas iš mūsų nejaunėjame. Ar prisimenate, kai pamačiau jus pirmąkart? Pakvietėte mane pietų.
Ar prisimenu?
Tai buvo prieš dvidešimt metų, kai gyvenau Paryžiuje. Turėjau mažytį butuką lotynų kvartale su vaizdu į kapines, ir uždirbau tik tiek, kad sudurčiau galą su galu. Ji perskaitė mano knygą ir parašė man apie tai laiške. Aš atrašiau jai dėkodamas ir sulaukiau dar vieno laiško, kuriame jį sakėsi keliaujanti pro Paryžių ir norinti su manimi pasikalbėti; tačiau jos laikas buvęs ribotas ir tik ateinantį ketvirtadienį ji turėsianti laisvą minutėlę; rytą ji praleisianti Liuksemburgo soduose ir ar aš sutinkąs ją pasikviesti nedidelių pietų į „Fuajo"? „Fuajo" – restoranas, kuriame valgo prancūzų senatoriai, ir jis buvo taip ne pagal mano išgales, kad niekuomet nė neturėjau minties ten apsilankyti. Tačiau buvau pamalonintas ir per daug jaunas, kad žinočiau, kaip moteriai pasakyti ne. (Galiu pridurti, kad nedaug vyrų spėja tai išmokti iki pasensta tiek, kad moterims jau nesvarbu, ką jie sako.) Turėjau aštuoniasdešimt frankų (auksinių), kurių man turėjo užtekti iki mėnesio galo, o kuklūs pietūs neturėjo kainuoti daugiau penkiolikos. Jei ateinančioms dviem savaitėms atsisakysiu kavos, turėčiau išsiversti.
Savo susirašinėjimo draugei atsakiau, kad susitiksiu su ja ketvirtadienį pusę pirmos „Fuajo". Ji nebuvo tokia jauna, kokios tikėjausi, ir greičiau įspūdinga, nei patraukli. Tiesą pasakius, jai buvo keturiasdešimt (žavingas amžius, bet ne tas, kuris sukelia staigią ir viską pakeliui nušluojančią aistrą iš pirmo žvilgsnio) ir man pasirodė, kad ji turėjo daugiau dantų, – baltų, plačių ir lygutėlių, – nei jų reikėjo visiems praktiškiems dalykams. Ji buvo šneki, bet kadangi norėjo kalbėti apie mane, pasiruošiau būti atidus klausytojas.
Pamatęs meniu išsigandau, kadangi kainos buvo daug aukštesnės nei tikėjausi. Bet ji mane padrąsino.
– Per pietus niekuomet nevalgau, – pasakė.
– Na ką jūs! – dosniai atsakiau.
– Niekuomet nevalgau daugiau nei vieno dalyko. Manau, kad šiandien žmonės valgo tikrai per daug. Galbūt norėčiau šiek tiek žuvies. Įdomu, ar jie turi lašišos.
Na, dar nebuvo lašišų metas ir meniu jos nemačiau, bet pasiteiravau padavėjo, ar jie kartais neturi. Taip, turi – kaip tik juos pasiekė nuostabi lašiša, pirmoji šiemet. Užsakiau ją savo viešniai. Padavėjas paklausė jos, ar nenorėtų dar ko nors, kol keps žuvis.
– Ne, – atsakė. – Niekuomet nevalgau daugiau nei vieno dalyko. Nebent turėtumėte šiek tiek ikrų. Niekuomet neatsisakau ikrų.
Man šiek tiek nudiegė širdį. Žinojau, kad ikrai buvo ne mano kišenei, tačiau negalėjau jai to sakyti. Liepiau padavėjui būtinai atnešti ikrų. Sau užsisakiau patį pigiausią patiekalą iš meniu ir tai buvo avienos muštinis.
– Manau esate neprotingas, kad valgote mėsą, – tarė. – Nežinau, kaip tikitės dirbti, prisivalgęs tokio sunkaus maisto kaip muštiniai. Nesu už skrandžio prisikišimą.
Tuomet kalba pakrypo apie gėrimus.
– Per pietus niekuomet negeriu, – pasakė.
– Aš irgi, – suskubau atsakyti.
– Nebent baltą vyną, – tęsė, lyg nebūčiau prakalbęs. – Šitie prancūziški vynai tokie lengvi. Jie nuostabiai tinka virškinimui.
– Kokio norėtumėte? – paklausiau, vis dar svetingai, bet nepersistengdamas.
Ji linksmai ir draugiškai sublyksėjo baltais dantimis.
– Mano daktaras neleidžia man gerti nieko kito, išskyrus šampaną.
Manau, jog šiek tiek išbalau. Užsakiau pusę butelio. Lyg tarp kitko paminėjau, kad mano daktaras man griežtai uždraudė gerti šampaną.
– Tuomet ką gersite?
– Vandenį.
Ji suvalgė ikrus ir ji suvalgė lašišą. Ji nuotaikingai kalbėjo apie menus, literatūrą ir muziką. Bet aš galvojau apie sumą sąskaitoje. Kai atkeliavo mano avienos muštinis, ji ėmė kaip reikiant mane kritikuoti.
– Matau, kad esate įpratęs valgyti sunkius pietus. Esu įsitikinusi, kad tai klaida. Kodėl nesekate mano pavyzdžiu ir nevalgote tik vieno dalyko? Esu tikra, kad taip jaustumėtės daug geriau.
– Aš tikrai valgysiu tik vieną dalyką, –­ pasakiau, kai vėl pasirodė padavėjas su meniu.
Ji nuvijo jį šalin plačiu rankos mostu.
– Ne, ne, per pietus niekuomet nevalgau. Tik užkandu, niekuomet nenoriu daugiau nei užkąsti, ir valgau daugiau dėl pokalbio, nei dėl ko nors kitko. Negalėčiau suvalgyti nieko daugiau – nebent jie turėtų tų milžiniškų šparagų. Būtų gaila palikti Paryžių jų neparagavus.
Man sudūrė širdį. Mačiau juos parduotuvėse ir žinojau, kokie jie nežmoniškai brangūs. Juos pamačius, man dažnai imdavo tekėti seilės.
– Madam norėtų žinoti, ar jūs neturite tų milžiniškų šparagų, – paklausiau padavėjo.
Bandžiau visa savo esybe priversti jį pasakyti ne. Laiminga šypsena nusidriekė jo plačiu kunigo veidu ir jis užtikrino mane, kad jie turį tokių didelių, nuostabių ir minkštučių, kad jie – tikras stebuklas.
– Aš visai nealkana, – atsiduso mano viešnia, – bet jei jau taip sakote, neatsisakyčiau šiek tiek šparagų.
Užsakiau.
– Ar jūs nevalgysite?
– Ne, aš niekuomet nevalgau šparagų.
– Žinau, kad yra jų nemėgstančių žmonių. Faktas, kad susigadinate skonio jausmą, valgydamas visą tą mėsą.
Palaukėme, kol virė šparagai. Mane apėmė panika. Dabar ėjo klausimas ne apie tai, kiek pinigų man liks iki mėnesio galo, bet ar turėsiu jų pakankamai sąskaitai apmokėti. Būtų baisi gėda, jei man trūktų dešimties frankų ir būčiau priverstas skolintis iš savo viešnios. Negalėjau prisiversti to padaryti. Žinojau santimas į santimą, kiek pinigų turėjau, ir jei sąskaita bus didesnė, nusprendžiau įsikišti ranką į kišenę ir pašokti, dramatiškai šaukdamas, kad mane apvogė. Savaime suprantama, būtų nejauku, jei ir ji neturėtų pakankamai pinigų sąskaitai apmokėti. Tuomet vienintelė išeitis bus palikti laikrodį ir sakyti, kad grįšiu susimokėti vėliau.
Pasirodė šparagai. Jie buvo milžiniški, sultingi, keliantys apetitą. Ištirpusio sviesto kvapas kuteno man šnerves kaip dorųjų semitų deginamos aukos jas kuteno Jehovai. Stebėjau, kaip nesivaržanti moteris kimšosi juos gerklėn dideliais, godžiais kąsniais ir mandagiai pasakojau apie dramos vietą Balkanuose. Galiausiai ji baigė.
– Kavos? – pasiūliau.
– Taip, tik ledų ir kavos, – atsakė.
Man jau buvo vis tiek, tad sau užsakiau kavos, o jai – ledų ir kavos.
– Žinote, yra vienas dalykas, kuriuo tvirtai tikiu, – pasakė, valgydama ledus. – Visuomet reikia pakilti nuo stalo, kai dar jautiesi galįs suvalgyti šiek tiek daugiau.
– Ar jūs vis dar alkana? – klustelėjau.
– O ne, aš nealkana; matote, aš nevalgau pietų. Rytais išgeriu kavos, o tuomet vakarieniauju, bet pietums niekuomet nevalgau daugiau nei vieno dalyko. Kalbėjau apie jus.
– Ak, apie mane!
Tuomet atsitiko baisus dalykas. Kol laukėme kavos, vyriausiasis padavėjas norinčia įsiteikti šypsena savo apsimestiniame veide priėjo prie mūsų, nešdamas didelį krepšį, pilną milžiniškų persikų. Tokie rausvučiai kaip nekalta mergaitė, tokie sodrūs kaip Italijos kraštovaizdis. Bet juk tikrai ne persikų metas? Tik vienas Dievas žinojo, kokia jų kaina. Sužinojau ir aš –­ šiek tiek vėliau, kadangi manoji viešnia, tęsdama pokalbį, užsimiršusi paėmė vieną.
– Matote, užkimšote skrandį mėsos gabalu, – tas mano varganas muštinukas, – ir negalite valgyti nieko daugiau. Bet aš tik užkandau ir dabar pasimėgausiu persiku.
Atėjo sąskaita ir ją apmokėjęs, supratau beturįs pinigų tik nelabai padoriems arbatpinigiams. Jos akys akimirkai sustojo ties trimis frankais, kuriuos palikau padavėjui, ir žinau, kad ji palaikė mane šykščiu. Bet išėjęs iš restorano turėjau prieš akis visą mėnesį, o mano kišenėje nebuvo nė skatiko.
– Sekite mano pavyzdžiu, – pasakė, kai spaudėme rankas, – ir niekuomet nevalgykite daugiau nei vieno dalyko pietums.
– Pasielgsiu išmintingiau, – atšoviau. –­ Šiandien vakarienei nevalgysiu nieko.
– Tai šmaikštuolis! – ji džiugiai šuktelėjo, įšokdama į taksi. – Tikras šmaikštuolis!
Bet galiausiai sulaukiau savo akimirkos. Nelaikau savęs kerštingu, bet kai įsikiša nemirtingieji dievai, atleistina apžvelgti jų darbus su pasitenkinimu. Šiandien ji sveria šimtą trisdešimt kilogramų.

Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

Versta iš „Collected Short Stories of W. Somerset Maugham", Vol. I („The escape", „The luncheon"), Vintage Classics, Paperback, 2000.

Draugai