Jau kurį laiką mane globoja įvairūs koridoriai, išpuošti paveikslais. Pirmame etape linkę į modernumą, pavidalų ir spalvų darną, į kažką netikėta. Kitame: įlankos, pakrantės su rūmais, valtimis, griuvėsiais, jūros mirgesiu, gėlių žiedais… Miniatiūros. Freskos. Viskas žiūrėjimui, matymui, buvimui, lyg kažkur vedantys koridoriai.
Apsčiai romantikos matau dabartinėje užuovėjoje – Hollenbeck Palms koridoriuose. Čia prieš ketvirtį amžiaus buvo įrengta didžiulė įvairialypė prieglauda neįgaliems ir silpniems pensininkams. Nuomojami kambariai su visa priežiūra ir pagalba. Kelių hektarų sklype, ne per toliausiai nuo Los Andželo vidumiesčio. Tarp medžių ilgi žemaaukščiai namai, koplyčia, aikštės automobiliams. Brangūs baldai, meniškos puošmenos viduje, na, ir moderni technika senoliams slaugyti. Viskas belgų kilmės Williamo ir Rose Hollenbeckų labdaros fondo dėka. Daug paveikslų, skulptūrų, jų pačių įrėmintų nuotraukų. Štai kokią prasmę turi geraširdžiai, kultūringi ir dosnūs Amerikos milijonieriai.
Prieš penkerius metus insultas su kaupu nudangino mane į UCLA universiteto ligoninę. Ją vadina Ronaldo Reagano vardu, nes šio didelio medicinos junginio statybai ir įrangai finansai vis dar plaukia iš buvusio prezidento fondo. Dygsta nauji pastatai, kad ir grakštus Akių institutas. Ilgi koridoriai nelieka be vizualinio meno. Ir kambariai. Moderniausia aparatūra. Švaru. Vėsu. Kartais triukšminga nuo garsų skardumo, o kartais nyku, ypač kai būni vienas ir visi miega. Tiesa, ligoninė visad budi.
Kad būčiau arti šios sistemos, „Stroke center“, buvau trumpam įkurdintas už kelių mylių esančioje naujoje Belmont Village prieglaudoje. Tai 6 aukštų prieglauda, pastatyta prieš šešerius metus. Šalia Wilshire bulvaro dangoraižių atrodo kukliai. Su įvairiomis paslaugomis invalidui. Jos žūtbūtinės. Įvairių tautybių slaugės vadinasi PAL (personal assistance ladies) ir prisišaukiamos bet kada. Ne mano kišenei kambario nuoma. Bet visos paslaugos tuo metu masino… Galima pabandyti. Neilgam. Pagalvojau: gal penkeriems likusiems gyvenimo meteliams užteks apmokėti iš mano kelių pensijų. Nemaniau, kad čia vegetuosiu ilgiau nei šioji numatyta gyvenimo penkinė.
Tad savo riedkėdėje be ypatingo vargo buvau stumiamas ir pats klajojau Belmonto modernumu alsuojančiais koridoriais. Kartais sustodamas paspoksoti į kokį abstraktą.
Mano kambarys talpus. Tualetas invalidui įveikiamas. Didelis langas į judrų bulvarą apkurtusiam lyg ir netriukšmingas. Tik sėdėk prie žento čia įrengto kompiuterio – mąstyk, rašyk, snausk. Ir nesisielok dėl ateities. Kartais ir bičiulis iš Santa Monikos Algimantas Žemaitaitis be vargo aplanko. Šnekam apie vietines lietuvių naujienas. Ir duktė iš netolimo UCLA, kur dirba, dažnai pasirodo.
O valgykloje susipažinau su įdomiais žmonėmis, daugiausia atvykusiais iš Niujorko. Keli buvę daktarai, profesoriai. Per karą buvęs žvalgybos pulkininkas, išmokęs net japoniškai. Alzheimerio truputį paliesta vyriausio Amerikos ir Kanados rabino anūkė. Prie stalo ji dažnai kartodavo tą patį klausimą: ar esi jau suvalgęs savo sriubą? Ją itin mėgo čia sėdintis žiauriai insulto suniokotas daktaras iš Viskonsino, galįs ištarti tik skiemenis „go“ ir „van go“. Nežinau, kuris jų teigė, kuris neigė.
Bet numatyta gyvenimo penkinė išnyko – bematant. Padidėjo nuoma. Bijojau – pritrūks pinigų. Nutariau keltis į pigesnę pastogę, į tokią, kur negalinčių susimokėti neišmeta lauk, paremia valstybė, tačiau visos tavo likusios lėšos jau yra jų. O mano likučiai gal dar vieneriems metams. Ryžomės. Ir pernai, lapkričio pradžioje, atsidūriau Hollenbeck Palms daug siauresnių koridorių sistemoje. Kambarys mažokas, bet pro langą matosi fontanas. Tik tualetas žiauriai nepatogus. Norint juo naudotis reikėjo tapti akrobatu: vikriai apsisukus minutę pastovėti ant paralyžiuotos kairės pėdos nykščio. Grindys turi būti neslidžios ir tualetas patikimai tvirtas.
Tačiau pavojai tykojo, ypač rytais. Kažkaip jauste nujaučiau. Kovo 1-osios rytą skubėdamas slystelėjau. Nepadėjo miklumas, nes tualeto dangtis buvo nestabilus. Koja stipriai atsimušė į kraštą, atsivėrė didoka žaizda. Nuvežė į netolimą naują ligoninę. Ten tik palaikė su skausmu kelias naktis. Nieko nedarė ir sugrąžino į Hollenbecką. Nutarė gydyti čia – perrišinėti kasdien. Bet jau ilgam įkurdinti slaugymo pastate – East Wing Station.
Praradau kambarį su kompiuteriu ir visa savo rašliava aplankuose, dar likusius archyvus ir parankią informaciją. Be to, pusė kambario priklausė kitam ligoniui, sergančiam keliomis ligomis. Reikėjo derintis ankštoje erdvėje. Sukalbamas seniokas. Bet tarp mudviejų neužsimezgė joks rimtas pokalbis, nes buvo linkęs į Alzheimerį. Dažniausia miegojo, kartais staiga uždainuodavo apysenes amerikiečių dainas. Gan gražiu baritonu. O su aplankančia dukra – net duetu. Sakė, ji buvusi profesionali solistė.
Kadangi esu šių negandų atplėštas nuo savo knygų, tai rytais šiek tiek ilgėliau sustoju Lobby (priėmimo kambaryje) pavartyti „Los Angeles Times“, ypač išsamią meno įvykių dalį „Calendar“. Kritika joje tikrai įdomi ir įžvalgi. Retai pataikaujanti. Na, ir pačiame metropolyje visų žanrų menas yra aukšto lygio. Masina įvairių skonių žiūrovus. Taip pat ir gretimose Orindžo ir San Diego apygardose, kur šis laikraštis noriai skaitomas. Tai juk milžiniška įvairaus skonio gyventojų visuma. Pietų Kalifornija!
Į kai ką smalsiai įsiskaitęs, maždaug įsivaizduoju visur dalyvaująs. Štai balandžio numeriuose skaitau apie jaunutę populiarią dainininkę ilgaplaukę gražuolę Beyoncé, stovinčią su šarvais dengta krūtine. Tembras ir emocinga originali raiška daro viską.
Mano labiausiai mėgstamas klasikinės muzikos kritikas Markas Swedas daug gražių sakinių yra parašęs apie mūsų dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą. O štai pirmame puslapyje didžiulėje nuotraukoje prie savo kūrinių stovi žymus amerikiečių tapytojas Edas Mosesas, švenčiantis 90-metį. Tapo jis ant bet kokios plokštumos paties susigalvotu būdu. Jo paroda vyksta Williamo Turnerio galerijoje.
Šiuo metu daug rašoma apie didžiulį tradicinį roko ansamblių festivalį prie Indio, Koačelos slėnyje. Jame dalyvauja roko įžymybės. Spalį atvyks Dylanas, „Rolling Stones“, McCartney. Pigiausias bilietas – apie 259 dolerius.
Daug rašoma ir apie staiga mirusį grakščių, erotiškų judesių šokėją Prince’ą. Jis itin praturtėjo su disku „Purple Rain“. Šioji violetinė spalva tapo jo visos vokalinės raiškos ir elgesio eleginiu etalonu. Visada juo gėrėjausi, nes niekada nepastebėjau jo atlikime dirbtinumo ar persistengimo. Buvo toks meniškai tyras. Ir štai sukniubo jaunas – 58-erių.
Gal ir verta paminėti, kad šioje ilgų ir perkertamų koridorių panoramoje dabar retai būna vieniša, pasieniai apsėsti gretimų kambarių ligonių. Dažnas žiauriai pakirstas senatvės, dar dažniau visokių neurologinių sutrikimų ištikus insultui, ypač balso sistemoje. Baisu, kai žmogus stengiasi ką nors pasakyti, bet negali. Išeina koks vienas garsas arba kriokimas, riksmas arba beprasmių frazių kartojimas. Sėdi koridorių pasieniais suglumę, stebi praeinančiuosius ar miega. Čia rikiuojasi ir visa eilė riedkėdžių. Tai mano kaimynija koridoriuje, papuoštame peteliškėmis, ramunėmis, saulėgrąžomis ant sienų, prie mano 52 kambario.
Dabar, gegužės pradžioje, vėl esu perkeltas – jau į kitą koridorių sistemą, kur ant vienų sienų matau vaikiškas freskas, ant kitų – japoniškos grafikos paveikslus. Jie sako: čia man nebus taip ankšta. Surasiu vietos ir aplankams, ir knygai padėti. Gal?