Eduards Aivars

Eduardas Aivaras (tikroji pavardė Aivaras Eipuras, g. 1956) – lat­vių poetas, atstovaujantis postmodernistinei poezijos krypčiai. Išleido 9 poezijos rinkinius, 2 trumposios prozos knygas. Poezijos knygas pasirašo slapyvardžiu, prozos – tikrąja pavarde. Šie eilėraščiai iš paskutiniojo poezijos rinkinio „Reiškiniai“ („Parādības“, 2016).

 

 Antras iš kairės – Eduardas Aivaras. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

EILĖRAŠTIS APIE TAI, KAD MŪSŲ SUSITIKIMAI BUS MAŽA LOTERIJA

Tu stovėki saulėje
Aš ateisiu iš šešėlio
Mes vienas prieš kitą
Du nepažįstami
O gal tai bus didelė loterija
Tu ateisi iš šešėlio
Aš stovėsiu saulėje

 

BE UVERTIŪROS
Jis išeina į sceną ir sėda prie rašomojo stalo
Nė valanda neprabėga, ir gimsta kūrinys!
Orkestras irgi atgyja
Jis prieš sceną nuleidžia ploną tinklelį
Kaip vasarą ant langų, kad musės neįskristų
Kad žiūrovai netrikdytų
Šie nepatenkinti ploja
Neišeina, sėdi antrą, trečią valandą
Kol neišalksta, troškulys nekankina
Juk tai premjera!

 

KAI ŽVELGIU IŠ VIDAUS
Kakta kaip sietynas
Ten šviečia saulė ir pasaulis
Ant kaktos ištatuiruoti
Du užgesę ugnikalniai
Už jų užuteky du tolstantys laivai

 

VAIKŲ BIBLIOTEKOJE ŽVELGIA Į MANE ĮTARIAI
Kasdien einu pasikeisti knygų
Vasarį jau per trisdešimt pakeičiau
Daugelis jų buvo be paveikslėlių
Perskaičiau daug ką kilnaus
Tai mane vėliau apsaugos nuo kalėjimo ir ydų
Nuo vedybų, skyrybų ir politikos
Aš nesiekiu karjeros
Aš tik Dievo ieškau to nesuvokdamas
Aš tik prie gyvenimo priprantu
O vaikų bibliotekoje žvelgia į mane įtariai

 

ATSAKYMAS IR TYLA

Kai ji pasakė vyrui
Turiu aš kitą
Jis paėmė savo švarką nuo jos pečių
Apsivilko
Ir išėjo
Jis mylėjo kiną
Gyvenime būna kitaip

 

SIENOJE ĮMŪRYTA VYRO GALVA
Jis tikriausiai valgė tik medų, jokių kitų saldumynų
Tokie sveiki dantys
Ir tai buvo labai seniai, kai saldumynų buvo mažai
Kodėl ši galva čia?
Gal pritrūko kelių plytų ir vargšas ėjo prošal?
Čia jau kažkokia paslaptis
Žiū, pergamentas su inžinieriaus pasakojimu

 

DU VIENUOLIAI SUSITIKO KALNUOSE
Vietoj laba diena vienas kitam tarė:
– Prisiminki mirtį!
Jų kūnai – vokai, nešantys laiškus dangui

 

MUMS RŪBINĖJE NUMERIUKŲ NEDAVĖ
Bet savo numerį prisiminti liepė
– Jums 107-as
– K-o-o-ks? – pakreipusi galvą paklausė karo laikų
absolventė
Klasės susitikimas prasidėjo ilgu koncertu
Per tą laiką pamiršau rūbinės numeriuką
Galvoj klasės draugai, seniai jau mirę
Ir gyvieji raukšlėtais veidais
Daug mokytojų jau anapus
Šią popietę kapinėse juos perskaitėme
Prieš vaišes prekybos centre pasirūpinau užkandžiu
Tenai sutikai jos brolį
– Ir tu mano sesers neaplankysi?
– Juk tu žinai, esu buvęs, kitąkart tikrai
Šventėme, kol ketvirtą
Pasukau laikrodį į žiemos laiką
Ir pabalo viešbučio kambarėlis
Iš ryto paskambino jos brolis. Naktį mirė ji
Dvidešimt po trijų
Mes rūsčiai tylėjome, paskui sulipom į automobilį
Ir kasdienybė mūsų nesurado
Kol nepradėjome bliauti
Apie naujus greitkelius ir šunkelius

 

MIEGAS BAIGĖSI SULIG GYVENIMU
Jis pabudo, drugelis dar miegojo
Žmogus sapne regėjo drugelį
Ir drugelis sapne regėjo žmogų
Jie niekada nebuvo susiėję
Kad žmogus sutiktų miegantį drugelį
Jam reikėtų žengti aštuonis žingsnius tiesiai
Po to keturis kairėn – būtent šiandien
Drugelis turėtų pabusti ir
Atskristi čionai
Bet kaip tai žinoti

 

PEN KLUBO NARYS

Platonas neaplankė Sokrato kalėjime
Pasak legendos, sutrukdė liga.
                                         Levas Šestovas

Kas dieną esu priverstas pasirinkti:
Katino akis iš po serbentų krūmo
Ar tavo mirtį kaip nesuvalgytą slyvą

Tai niekis, kad nėra kam mokėti nario mokesčio

 

BEPROTYBĖ, KAIP MOTERIMS PATINKA MANO BALTI MARŠKINIAI!
Mane nužvelgia net jaunos ir, žinoma, ne tik jaunos
Žmona nenorėjo išleisti manęs iš namų
Nujautė, kad dar kartą galiu prarasti nekaltybę
Gal nusižeminti ir nupirkti beliašą?
Būčiau diedukas baltais marškiniais su beliašu –
kam taip nenutinka!
O ne, nusiraminti metas. Taip įvykus pažįstu vyrus
Kurie išskečia rankas į šonus ir drąsiai skrenda
tarp lėktuvų
Danguje jie jaučiasi saugūs
Tačiau šio aukščio reikia geisti

 

KAI TIK ATITRAUKIU UŽUOLAIDĄ
Vazonas krenta nuo palangės
Taip kartojasi kas rytą
Kažkas ne taip su palange
Kažkas ne taip su vazonu
Kažkas ne taip su manimi
Dažnai tai suvokiu
Ir kitą kartą kažkas vėl krenta
Vazonas plastmasinis
O augalas amžinas

 

JI RŪKO
Ar pasiseks atkreipti jos dėmesį
Ji geria
Aš apsimaunu trumpikes
Ji žvelgia į planšetę
Aš plaukiu upe pro jos vandens lelijas
Ji rūko
Aš neįkyrus ir viską darau atvirkščiai
Tuojau nueisiu
Ji geria

 

MANE PIEŠIA SENIAUSIA PASAULIO MOTERIS
Guliu pasukęs nugarą taip, kad pilvo nematytų
Žvelgiu į kalendorių ant sienos New Zealand 2013
Kas keturiasdešimt minučių neįtikėtinai tiksliai
mano dešinę koją sutraukia mėšlungis
Ji nervingai užtraukia dūmą, o aš išgeriu B6 su magniu
Ir vėl jai pasakoju, kad mano gimtinė antrąkart
Yra nepriklausoma valstybė
Kad visiems Latvijoje priklauso vis daugiau oro
Nes daugelis išvažiuoja
Kad romantikos mažiau nei prieš šimtą metų
Daug kas kitaip yra nei tuomet
Tenai manęs mergaitė laukia
Vienintelė skirtybė, kad kitąmet
Neprasidės Pasaulinis karas

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

 

{youtube}www.youtube.com/watch?v=T31gKMwTzko{/youtube}

Draugai